Dizainerę Gabrielę Eitavičienę įkvepia kūrybos potencialas

Iliustratorė, grafikos dizainerė Gabrielė Eitavičienė – itin spalvinga asmenybė. Deganti pažinimo aistra kūrėja balansuoja tarp tradicinės detalizuotos spalvingos iliustracijos su aiškia perspektyva ir skaitmeninės tapybos, sluoksniais suguldytų pieštuko štrichų, akvarelės dėmių ir skaitmeninių spalvinių perėjimų. Jos darbuose išlaikomas erdvės pojūtis, iliustracijose – visuomet brėžiama siužeto linija, o personažai žavi sava istorija. Apie kūrybą ir jos potencialą – pokalbis su Gabriele.

Gabriele_Eitaviciene

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia asmenybė esi?

Labiausiai esu smalsus žmogus. Galbūt tas alkis naujoms žinioms, idėjoms ir galimybėms kursto aistrą kūrybai. Mane žavi potencialas – tuščias lapas, kuriame galiu sukurti kažką, ko dar niekas, įskaitant mane, nėra matęs. Lygiai taip pat su pažinimu ir idėjomis – kasdien sužinau vis kažką naujo ir tai tik didina nekantrumą pažinti ir suprasti dar daugiau. Man įdomūs tiek daug dalykų, kad sunku tai apibūdinti siauriau nei tiesiog domėjimasis pačia būtimi. Kūryba taip pat yra būdas ją pažinti ir suprasti.

Esu emocionali, jei džiaugiuosi – skraidau padebesiais. Jei liūdžiu, rodos, kenčiu su visu pasauliu. Jautrumas, ko gero, taip pat tiesiogiai susijęs su potraukiu kūrybai – rašymas ar piešimas man padeda suvaldyti ir suprasti savo pačios mintis, tad kūryba man labiau įrankis, negu žaislas, nors ir mėgaujuosi procesu.

Kaip prasidėjo Tavo pažintis su grafikos dizainu, iliustravimu? Kuo sužavėjo šios sritys?

Kai buvau kokių ketverių ar penkerių, su močiute atsitiktinai pažiūrėjome interviu su vaikiškų knygų iliustratoriumi. Jau tada didžiausią savo laiko dalį skirdavau piešimui. Nors pati nelabai pamenu to įvykio, bet močiutė pasakojo, kad buvau apžavėta idėjos, jog galima dirbti tokį darbą – kurti pasakas ir piešti knygutėms, kurias po to išleis ir skaitys daugybė vaikų. Močiutė tąkart pakišo mintį, kad ir aš galėčiau kurti knygutes vaikams. Gal tai buvo pranašystė, o gal būtent tądien gimė didžiausia mano svajonė, nes po 15 metų išvykau į Edinburgą mokytis iliustracijos bakalauro.

Kaip apibūdintum grafikos dizainą?

Kol nežinojau, kad egzistuoja iliustracijos studijos, maniau, jog grafinis dizainas yra arčiausiai to, kas man patinka – lino ir medžio raižiniai, piešimas, komiksų kūrimas. Buvau netgi pateikusi paraišką stoti į grafinį dizainą. Vis dėlto grafinis dizainas yra gana abstrakti disciplina, kuri nuolatos plečia savo apibrėžimą, įtraukdama vis naujus elementus. Grafinį dizainą matau kaip labai abstrakčią discipliną, kuri apima komunikaciją, pasitelkiant, bet neapsiribojant vaizdu, tekstu ir jų tarpusavio sąryšiu. Prie grafinio dizaino pridėčiau ir infografiją – vizualinį duomenų pateikimą. Grafinis dizainas – nuolat kintanti ir atsinaujinanti profesinė sritis dėl ypač didelės jos paklausos kuriant įmonių įvaizdį. Vis sunkiau sudominti išrankų vartotoją, todėl nuolat ieškoma naujų komunikacijos būdų, kurie padėtų įmonei išsiskirti, tad grafinio dizaino tendencijos tiesiog atspindi įvairialypę ir vaizdais persisotinusią kultūrą.

Gabriele_Eitaviciene_mannazz_hopes

Grupės „Mannazz“ albumo ,,Hopes“ dizainas, 2017 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Iliustracija – Tavo svajonių profesija. Kuo išskirtinė ši meninė kūryba?

Tai dizaino sritis, kurios funkcija yra vaizdu papildyti, konfrontuoti, pagražinti tekstą ar objektą, šalia kurio iliustracija figūruoja. Iliustracija dažniausiai eina kartu su tekstu, tačiau tai kur kas daugiau nei vizualinis teksto atvaizdavimas. Knygų iliustracija dažnai pasakoja savo istorijos interpretaciją, kartais patikrindama skaitytojo budrumą, meluodama priešingais vaizdais negu pasakojama tekste – tai labai mėgsta jaunieji knygelių skaitytojai. Iliustracijos esmė yra siužetas, istorijos pasakojimas per spalvas, formas ir linijas. Yra knygų vaikams, kurios užpildytos vien įmantriomis iliustracijomis, bet neturi jokio teksto, tačiau gera iliustracija geba istoriją papasakoti be žodžių, įtraukti ir paliesti skaitytoją savo universalia vaizdų kalba, kuri gali peržengti laiko ir erdvės ribas. Taikliai iliustracijoje užkoduota žinutė kalbės skaitytojui ir po šimto metų.

Kokia dabartinė Tavo veikla?

Šiuo metu dirbu dizainere AB ,,Klaipėdos pienas” su tokiais prekiniais ženklais kaip „Dione” ir „Baltoji varnelė”. Mano darbas labai dinamiškas, reikalaujantis tiek kūrybos, tiek analitinio mąstymo, tiek problemų sprendimo. Todėl iššūkių ir naujų patirčių jame tikrai netrūksta. Tą pačią dieną gali tekti padirbėti prie pakuotės glaistytam plombyrui, tarptautinės mugės stendo dizaino ir naujos įmonės darbo knygos viršelio. Mano pareigos apima visus dizaino darbus – nuo būsimų ledų formos iki prekinio ženklo pateikimo eksporto rinkose.

Kokius grafikos darbus tau pačiai įdomiausia atlikti?

Jau daug metų žaviuosi pakuotės dizainu. Panašiai kaip ir su knygelėmis vaikams. Sukurti kažką, kas bus pagaminta ir stovės parduotuvių lentynose Lietuvoje bei užsienyje, yra tas pats troškimas atrasti ir kuo prasmingiau išnaudoti savo kūrybinį potencialą. Visą gyvenimą buvau pakuotės vartotoja. Mane nesunku papirkti geru dizainu: sustoju prie lentynos pasigėrėti gražia pakuote, net jei prekė man neaktuali.

Gabriele_Eitaviciene_plombyras1

„Baltosios varnelės“ glaistyto vanilinio šokoladinio plombyro pakuotės, 2018 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Atsidūrusi kitoje prekystalio pusėje, paleidusi į prekybą pirmąją mano dizaino pakuotę, jaučiausi išpildžiusi seną svajonę apipavidalinti gerą produktą. Prieš tai svajojau apie mėgstamos grupės albumo dizainą – tai pavyko įgyvendinti pernai vasarą su grupės „Mannazz” debiutiniu albumu ,,Hopes”. Pakuotės dizaino kūrimas neabejotinai yra sudėtingiausia, bet vis dėlto mano mėgstamiausia užduotis, į kurią įdėtas darbas atsiperka paragavus ledų, supakuotų mano pačios kurtoje pakuotėje.

Prie kokių projektų ar idėjų įgyvendinimo jau teko prisidėti? Galbūt turi kūrinį, kuris labiausiai įstrigęs atmintin ir visuomet kels šypseną?

Trečiajame studijų kurse gavome užduotį sukurti žemėlapį-knygą. Savai knygai pasirinkau lietuviškos tautosakos pasakų žemėlapio idėją. Lietuvos geografiniame žemėlapyje išdėliojau įvairius lietuviškų pasakų veikėjus, tokius kaip milžinas, obelis, Eglė žalčių karalienė ir t. t. Sukūriau didžiulę iliustraciją šilkografijos technika – trys spalvų sluoksniai sugulė vienas ant kito sukurdami naujus atspalvius. Šis kūrinys puikiai atspindi mano tuometinę būseną – buvau labai išsiilgusi Lietuvos, idealizavau ją ir džiaugiausi mūsų tautosakos paveldu ir visa, ką tuo metu suspėjau sudėti, nugulė į žemėlapį. Tiesa, meilė Lietuvai neišblėso, iškart po mokslų grįžau į gimtinę ir esu čia laiminga. Netgi norėčiau grįžti prie tautosakos žemėlapio projekto ir jį patobulinti, tik gaila, kad pražiopsojau tai padaryti Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimui.

Koks tavo, kaip dizainerės, braižas?

Darbas su prekiniais ženklais uždeda nemažus apribojimus kūrybai, tačiau stengiuosi įnešti naujovių į pakuočių dizainą, įtraukti iliustracijos elementų. Mano braižas balansuoja tarp tradicinės detalizuotos spalvingos iliustracijos su aiškia perspektyva ir skaitmeninės tapybos, sluoksniais suguldytų pieštuko štrichų, akvarelės dėmių ir skaitmeninių spalvinių perėjimų. Mano darbuose išlaikomas erdvės pojūtis, piešiu nuo vieno krašto iki kito ir dažnai vengiu tuščios erdvės. Savo iliustracijose visuomet vedu siužeto liniją, personažai vaizduojami erdvėje arba savo kūno kalba pasakoja istoriją. Stengiuosi neužsisėdėti su savuoju braižu ir nuolat jį vystyti bei tobulinti. Dažnas iliustratorius užtrunka dešimtmetį ar net daugiau, kol išgrynina savąjį ,,balsą”.

Kas apskritai Tau yra kūryba?

Kūrybiškumą matau ir kaip palaiminimą, ir kaip naštą. Jei kurį laiką nekuriu, iš esmės prarandu ryšį su savimi, todėl nenumaldomai ieškau, kaip save realizuoti. Esu pamišusi dėl potencialo – tuščios sienos, audinio skiautė, neprirašyta užrašinė – viskas, iš ko galima kažką padaryti, vilioja mane kūrybai. Esu iš tų žmonių, kurie, nors ir turėdami dešimt piešimo albumų, progai pasitaikius mielai nusipirks dar vieną. Kurdama kaip niekur kitur jaučiu dievišką liepsnelę, kurią, tikiu, turi kiekvienas. Kūryba man yra būdas tuo šviesos blyksniu dalintis su kitais.

Gabriele_Eitaviciene_mapbook

,,Mapbook”. Lietuvių liaudies pasakų žemėlapis, 2015 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš kur semiesi įkvėpimo, idėjų?

Darbe kasdienis įkvėpimo šaltinis yra „Pinterest” socialinė platforma. Prieš pradėdama darbo dieną stengiuosi skirti bent keletą minučių palepinti akis naujausiais prekinių ženklų komunikacijos šedevrais. Esu entuziastingas žmogus, tad nesunkiai randu gero nusiteikimo dienai. Tiesa, būti kūrybinga darbas reikalauja kiekvieną dieną, o įkvėpimas labai nepatikimas ir trapus dalykas, tad negaliu gyventi vien iš jo malonės. Minčių lietus, dizaino blogai, keverzojimas – mano įrankiai, padedantys pasigauti idėjų kūrybai. Be abejo, būna pilkų dienų, kai jaučiuosi įstrigusi. Laimei, po kelių gėdingai prastų idėjų pateikimo galiausiai visada pavyksta sukurti kažką efektyvaus ir to žinojimas man padeda pajudėti iš aklavietės.

Kokias idėjas ir užmojus norėtum įgyvendinti artimiausius kelerius metus?

Esu stačia galva pasinėrusi į mylimą darbą, kuriame puikiai save realizuoju. Džiaugiuosi, kad, be kūrybos, analitinio mąstymo, kasdienybė reikalauja ir nuolatinio problemų sprendimo realiu laiku, tad nuolat judu į priekį. Didžiausi užmojai susiję būtent su darbu, kadangi noriu dar labiau įsilieti į įmonės veiklą ir pajausti savo indėlį į jos klestėjimą. Žinoma, nepamirštu ir piešimo savo malonumui. Daug skaitau, domiuosi filosofija, religija bei psichologija, iš kurių kylantys suvokimai reikalauja kūrybinės duoklės. Tad norėčiau skirti laiko vizualiai patyrinėti pastarosioms temoms. Pavyzdžiui, labai norėčiau sukurti Jono Krikštytojo portretą. Man jis – biblinio žmogaus idealas. Jau kurį laiką brandinu idėją pradėti savo podcastą, tikiuosi tai įgyvendinti kaip įmanoma greičiau.

Parašykite komentarą