Aistės Orinaitės muzikiniai pasimatymai su savimi

„Muzikuodamas tu vystai, grynini mintį, iš esmės organizuoji pasimatymą pats su savimi, tačiau ne visuomet tai palaimingas kavos gurkšnojimas, dažniau tai – vidinių demonų susirinkimas”, – šmaikštauja jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia dainininkė Aistė Orinaitė. Talentingoji klaipėdietė įsitikinusi, kad muzikantui nėra didesnio įvertinimo nei klausytojas, kuriam atliekama muzika sukelia jausmus – nesvarbu, ar priverčia susimąstyti, ar ašarą nubraukti, ar paskambinti savo gyvenimo meilei ir rėkti, kad jį myli.

Aiste_Orinaite

Asmeninio albumo nuotr.

Muzikantės gyvenimas… Koks jis?

Viskas priklauso nuo žmogaus – vieni negali pradėti kurti be vidurnakčio, kiti keliasi šeštą ryto ir sėda darbuotis. Tačiau bet kuriuo atveju muzika – kaip ir bet kokia kita sritis – reikalauja daug atsidavimo ir kryptingo darbo. Man atrodo, kad tikėti tik turimu potencialu ir sėkme – naivu. Aš tikiu įdėtu darbu, bet tai, be abejonės, turi tave „vežti”.

Kaip prasidėjo Tavo, kaip kūrėjos ir muzikantės, kelias?

Muzika nuo pat mažens buvo dalis mano gyvenimo. Dar būdama visai mažytė namie jau rengdavau vaikiškus muzikinius spektaklius tėvams. Tad mama, matydama tokį didelį entuziazmą dainuoti, nuvedė į vaikų popchorą. Tuomet viskas susidėliojo labai natūraliai – muzikos mokykla, mokyklos ansamblis, vėliau pradėjau dainuoti grupėje bei a cappella ansamblyje, prasidėjo įvairūs projektai.

Galbūt teko dalyvauti ir kituose projektuose? Kas Tau pačiai buvo įsimintiniausias ir didžiausias laimėjimas?

Ilgą laiką dainavau mokyklos ansamblyje, su kuriuo dalyvaudavome įvairiuose konkursuose. Būdama 14 metų pradėjau dainuoti kantri muzikos grupėje „Vixva”, su kuria dalyvaudavome įvairiuose kantri muzikos festivaliuose. Po to sekė kantri roko muzikos grupė „White hat”, su kuria koncertuodavome tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Būdama 16-os pradėjau dainuoti a cappella džiazo ansamblyje „Vocalis”, su kuriuo dalyvavome daugybėje konkursų. Taip pat 2014 metais tapome „Dainų dainelės” laureatais. Studijų metais dainavau Leipcigo universiteto bigbende, kuris 2016 metais laimėjo geriausio Vokietijos bigbendo titulą. Paraleliai vykdžiau asmenines iniciatyvas, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, televizijos projektuose.

Tačiau didžiausias laimėjimas man – galimybė susipažinti su tiek daug puikių žmonių ir muzikuoti su aukšto lygio profesionalais.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šiuo metu ieškau savo muzikinio „aš”. Norisi sukurti muzikinį konceptą, kuris aprėptų įvairias meno sritis ir pasiūlytų klausytojui ne tik įprastą, gražų koncertą, bet ir muzikinį potyrį.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Man muzika – tai galimybė sąmoningai būti čia ir dabar. Tai šiek tiek paradoksalus reiškinys – tu lyg ir esi čia ir dabar, tačiau tuo pat metu ir išgyveni pasakojamą istoriją. Muzika – būdas išartikuliuoti jausmus, kurių negaliu išreikšti žodžiais. Muzikuodamas tu vystai, grynini mintį, iš esmės organizuoji pasimatymą pats su savimi, tačiau ne visuomet tai palaimingas kavos gurkšnojimas, dažniau tai – vidinių demonų susirinkimas (juokiasi).

Dainuojant kolektyve muzikinis sąryšis išvis yra unikalus – kiekvienas su sava patirtimi, savu supratimu, sava spalva ir visgi turime būti Vienis. Muzika mane moko kantrybės pažinimo procese, kito žmogaus girdėjimo (nes dažnai mes tik klausome, o ne girdime), empatijos ir svarbiausia – jautrumo. Jautrumo sau ir aplinkai. Gali jaustis vienišiausiu žmogumi pasaulyje ar išgyventi laimingiausias gyvenimo akimirkas, bet muzika visuomet su tavimi.

Aiste_Orintaite2

Asmeninio archyvo nuotr.

Ką savo muzika stengiesi perteikti klausytojui? Kokią žinutę sieki siųsti?

Man svarbiausia, kad muzika, kuria dalinuosi, paliestų. Nėra didesnio įvertinimo nei klausytojas, kuriam tavo atliekama muzika sukelia jausmus – nesvarbu, ar priverčia susimąstyti, ar ašarą nubraukti ar paskambinti savo gyvenimo meilei ir rėkti, kaip jį myli.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Tikriausiai reikėtų sakyti, kad kūrybinės kančios ir nelaiminga meilė (juokiasi). Ne, juokauju, išties mane įkvepia kelionės ir žmonės, atlapa širdimi gyvenantys gyvenimą. Mane visuomet „veža” žmonės, kurie nusispjovė į primestus socialinius konstruktus ir daro tik tai, ką mėgsta.

Aiste_Orinaite3

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Būtų smagu turėti penkmečio planą, tačiau aš jo, deja, neturiu. Išties labai norėčiau daug sėkmingų muzikinių eksperimentų, sukurti įdomų muzikinį konceptą, na ir kokio EP (šypsosi).

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kokia ji būtų? Kodėl?

Vokietijoje studijavau komunikaciją ir medijas, tad tikriausiai dirbčiau kokioje crazy reklamos agentūroje.

Kas Tavo autoritetas: muzikoje? Gyvenime? Kodėl?

Vieno autoriteto neturiu – aš tiesiog tikiu, kad vienintelis nekintantis dalykas – pokyčiai. Taip ir su autoritetais, galima žavėtis žmonių talentu, nuveiktais darbais, tačiau tai nėra visuma. Tačiau, žinoma, yra begalės žmonių, atlikėjų, iš kurių mokausi, kurie įkvepia ir kuriems esu be galo dėkinga.

Parašykite komentarą