Žaneta Jasaitytė-Bessonova: noriu kalbėti apie motinystę

Vasario mėnesį Vilniuje, VDA muziejaus parodų salėse „Titanikas”, eksponuojama Klaipėdoje kuriančios menininkės Žanetos Jasaitytės-Bessonovos paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje”. Šis tęstinis eksperimentinis projektas pirmą kartą buvo pristatytas KKKC Parodų rūmuose 2017-ųjų rugpjūtį, po to dar nukeliavo ir į Portugaliją.

Zaneta_Jasaityte_Rutos_Petniunaites_foto1

Žaneta Jasaitytė-Bessonova. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Inovatyvus proveržis

Eksperimento esmė ne tik ta, kad menininkė bando įsileisti parodos lankytoją į savo kūną. Kita eksperimento pusė – kad visus eksponatus galima liesti. Klaipėdoje kai kurie parodos lankytojai šį pasiūlymą suprato tiesiogiai ir ekspozicijų salėse leido savo atžaloms elgtis tarsi kiemo žaidimų aikštelėje. Ne visi iš tekstilės sukurti objektai sėkmingai atlaikydavo tokią vaikų pažintį su menu, todėl Ž. Jasaitytei-Bessonovai tekdavo taisyti suniokotus kūrinius. Tačiau menininkė buvo atkakli ir neatsisakė minties savo instaliacijų skirti mažųjų parodos lankytojų taktiliniams pojūčiams ir muzikinei klausai ugdyti.

Paklausta, kodėl iki tol daugiausiai grafikos abstrakcijas kūrusi Ž. Jasaitytė-Bessonova ryžosi kardinaliai keisti kūrybos pobūdį, menininkė neslėpė – šiam projektui ją subrandino motinystė: su savo pakilimais ir nuopuoliais, nuovargiu ir džiaugsmu, ambicijomis kurti ir laiką pasiglemžiančia buitimi. Šešerius metus besikaupusi kūrybinė potencija prasiveržė dideliais objektais – kitaip, pasak menininkės, ji nebūtų galėjusi judėti pirmyn. Turėjusi išsilieti, atskleisti savo esatį. Ekspozicijoje ji nebijo būti atvira, nebijo apnuoginti, atverti savo slapčiausias pajautas, kviesdama žiūrovą į pasaulį, kurį ji kūrė tarsi tik sau ir savo asmeniniams santykiams.

Šį pasaulį menininkė atskleidžia inovatyviai, grafikos kūrinius transformuodama į trimačius objektus. Atspausdinta ant įvairių paviršių, grafika tampa interaktyviomis instaliacijomis, pripildytomis muzikos garsų, vibracijų. Didelio formato architektūriniai objektai tarsi vartai vilioja įžengti į nepatirtą pasaulį ar įsmukus į vidų pasislėpti. Autorės teigimu, „parodoje viską galima ir būtina liesti – nuo grafikos atspaudų lakštų iki muzikiniu skambesiu papildytų kamuolių, improvizuojančių jutiminius jausmų sąskambius motinos įsčiose”.

Pasak menotyrininkės Danguolės Ruškienės, „Žaneta kalba ne tik apie save, ne tik apie ją užklupusius lig šiol nepatirtus džiaugsmus ir išbandymus. Ji savo apmąstymus universalizuoja, apibendrina iki simbolių ir pateikia kaip išeities taškus, iš kurių išsirutulioja bendražmogiškos pajautos. Ir tada kalbama jau ne tik apie ją, jos šeimą, artimiausią aplinką, bet apie momentus, kurie aktualūs visiems – kiek gali savęs atiduoti kitiems, kad išreikštum savo meilę, bet galutinai savęs neprarastum. <…> Atraktyvus interaktyvaus pobūdžio kūrinių pateikimas žiūrovui pasiūlo iš pirmo žvilgsnio nerūpestingą žaidimą. Tačiau, kuomet pradedama gilintis į temą, iš po šio žaismingo apvalkalo pradeda ryškėti žymiai gilesni ir jautresni dalykai – ne tokie optimistiški apmąstymai ir naujos, ne visuomet džiuginančios patirtys. Ištisos jų virtinės, kurios traukia į save, verčia jas tyrinėti. Ir tik tada įmanoma pajusti visą realaus gyvenimo spalvų spektrą – nuo naujai patiriamos motinystės laimės ir džiaugsmo iki globėjiško rūpesčio, nerimo ir galiausiai – abejonių” (cituota iš: www.gargzdai.lt/amzini-desniai-ir-kintanti-realybe/).

Titanikas1_maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ fragmentas Vilniuje, VDA parodų salėse „Titanikas“. Ž. Jasaitytės-Bessonovos nuotr.

Netyrinėti pojūčiai

Po parodos Klaipėdoje projektas, tiesa, mažesnės apimties, buvo eksponuotas Portugalijoje, Porto mieste esančioje „Serpente” galerijoje, su kuria Ž. Jasaitytė-Bessonova bendradarbiauja nuo 2005 m. Vasario 2–25 d. paroda „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje”, papildyta ir patobulinta, pristatoma Vilniuje, VDA muziejaus parodų salėse „Titanikas”. Apie projekto raidą, sėkmes ir nesėkmes, kelionę po pasaulį bei ateitį su menininke kalbėjomės prieš jo pristatymą „Titanike”.

– Jūsų projektas „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje” analizuoja santykį tarp moters ir vyro, tarp motinos ir vaiko, bet labiausiai – moters santykį į save. Ar tęsiant projektą ši mintis išlieka?

– Išlieka. Tęsiu tą pačią mintį, tik dabar jau labiau gilinuosi į šios temos detales. Pradėjau domėtis moksliniais straipsniais, susijusiais su motinystės tema, su nėštumu, laukimu, vaikų ugdymu. Ir tyrimais apie besilaukiančių moterų pojūčius. Pasirodo, kad tie pojūčiai labai mažai ištirti, apie tai labai mažai šnekama. Neseniai perskaičiau labai įdomią disertaciją ir mane sudomino ta tema. Norėčiau į ją pažvelgti labiau iš teorinės pusės, turėti daugiau žinių apie tai, kaip jaučiasi kitos moterys.

– Kalbate apie fiziologinius ar psichologinius pojūčius?

– Ir fiziologinius, ir psichologinius – viską kartu. Nes yra ištirta tik ginekologinė dalis. O visa kita – fiziologiniai, psichologiniai besilaukiančios moters pojūčiai nėra daug tyrinėti.

– Motinystės tema, panašu, Jus visiškai pakerėjo. Parodoje daug objektų, kuriuos Jūs siejate su moters organizmu. Kaip juos įvardytumėt?

– Daugelį jų aš vadinu virpesiais. Jie yra tokių formų, kokie, mano suvokimu, turėtų būti virpesiai. Tu juos gali liesti ir jie kelia tarsi virpesio pojūčius. Nes viskas turi apimtį. Netgi tas pats mano naudojamas veltinis turi apimtį. Kitus objektus vadinčiau jausenomis, pavyzdžiui, susiskleidžiančius delnus ar įėjimo vartus. Jie yra veikiantys, nes per vieną objektą tu įeini, nori nenori turi pro jį praeiti. Tai įžanginis dalykas, kaip ir man pačiai buvo įžengimas į tą kitokį pasaulį, kai sukuri kažką nauja, šiuo atveju – gyvybę. O kitas objektas skirtas tam, ką jau patyrei. Tai jausena. Objektą su užsiskleidžiančiais sparnais aš pavadinčiau motinystės jausena.

– Vadinasi, visiškas atsivėrimas, svetimo žmogaus įsileidimas į save netgi fiziologine prasme projekto metu Jūsų neišgąsdino?

– Ne. Man tai netgi labai patiko. Manau, kad šią temą verta vystyti ir toliau. Ir būtent tas pateikimo būdas man atrodo tinkamiausias. Pati esu pakankamai atvira ir mano būdui tai tinka.

Portas1

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ fragmentas Porte, galerijoje „Serpente“. Ž. Jasaitytės-Bessonovos nuotr.

Porte buvo lengviau

– Paroda Klaipėdoje buvo pati pradžia, projekto gimimas. Po to ji vyko Portugalijoje, Porto mieste. Dabar pristatote projektą Vilniuje. Palyginkite visas tris parodas – kaip jos keitėsi, su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Porte buvo žymiai lengviau negu rengiant pirmąją parodą. Aišku, buvo techninių nesklandumų, bet antras kartas visada lengvesnis. Kita vertus, paroda buvo šiek tiek mažesnės apimties nei Klaipėdoje.

– Kaip Jus priėmė Porto publika? Ar suprato mintį, kurią norite pasakyti šiuo projektu?

– Priėmė labai gerai. Man ten viskas labai gerai – kažkaip žymiai paprasčiau, ten kita atmosfera. Žmonės labai domėjosi projektu. Apskritai portugalai yra labai muzikalūs žmonės, matyt, tai jų kraujyje. Kai ten mokiausi, pastebėjau, kad vakarėlių metu beveik visi grodavo kokiu nors instrumentu. Lietuvoje man neteko su tuo susidurti, o ten kiekvienas moka save išreikšti. Ten publika labai šilta, ir kai nuvykstu po ilgesnio laiko, atrodo, kad net nebuvau išvažiavusi – bendruomenė labai greitai įtraukia. Nors šiaip portugalai – santūrūs, jie retai ko nors klausia parodos autoriaus, visas bendravimas vyksta per galerininkus.

– O pati paroda – kas ten buvo kitaip?

– Esmė liko ta pati. Buvo kitoks išdėstymas, nes kiekviena patalpa reikalauja savo sprendimo. Aišku, neapsieita be keblumų. Pavyzdžiui, kai kurie lakuoti darbai atspindi šviesą. Buvau suplanavusi juos eksponuoti ant pagrindinės galerijos sienos, tačiau juos sukabinus paaiškėjo, kad šviečiant pro langą saulei nieko nesimato! Žiūri į juos, bet darbų nematai, matai tik savo atspindį. Teko skubiai keisti ekspozicijos koncepciją. Ir tai, ką aš dirbau tris dienas, paskutinę dieną teko skubiai perdaryti!

– Ar buvo sudėtinga nuvežti parodą į Portugaliją? Ar vežėte ir didžiuosius objektus?

– Nebuvo labai sudėtinga. Didžiųjų objektų nevežiau, „delnus” ten vietoje kūrėme – tokius objektus sunku nuvežti. Todėl jie Portugalijoje buvo kitokie, negu Klaipėdoje. Smėlio, kuriuo pripildytos mano „žolės”, taip pat nevežėme. Tai, ką galima buvo ištraukti, – ištraukėme. Tačiau daugiau to nebedaryčiau. Nors ir daugiau svertų, palikčiau, kaip yra, nebeardyčiau darbų. Nes nuvažiavus reikia ieškoti, kas tiktų, vėl kimšti. Tris dienas tam sugaišom. Bet tokie dalykai turi nusišlifuoti, turi bandyti – kol neišbandai, nežinai, kaip geriau pasielgti.

– Portugalijoje eksponavote ir interaktyvius objektus?

– Taip, buvo kamuolių, tik mažiau nei parodoje Klaipėdoje. Jie žmonėms labai patiko. Ir vaikai kaip gražiai žaidė! Klaipėdoje vaikai jau buvo per daug įsidrąsinę, išdraskė kai kuriuos objektus. Portugalijoje to nebuvo. Paroda Klaipėdoje man parodė, kokius audinius reikia naudoti, kurie išlaiko, o kurie – ne. Jokio projekto finansavimo iki šiol nesu gavusi ir dirbu su tais audiniais, kuriuos galiu sau leisti nusipirkti.

Titanikas4maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ fragmentas Vilniuje, VDA parodų salėse „Titanikas“. Ž. Jasaitytės-Bessonovos nuotr.

Mokytis to, ko reikia

– Kuo skiriasi paroda Vilniuje? Kas ten kitaip?

– Vilniuje eksponuojami visi projekto objektai. Patobulinome techninę dalį, ir visi kinetiniai objektai turėtų veikti be trikdžių. Parodoje Klaipėdoje dažnai „pakibdavo” pati programa, kai buvo prijungta per daug sensorių. Mano brolis Artūras Jasaitis rūpinasi technine dalimi, susijusia su objektu, kuris susiskleidžia prisiartinus žmogui, o Kęstutis Venskūnas, kūręs muziką skambantiems objektams, juos patobulino, kad nebūtų jokių nesklandumų. Viską stengėmės supaprastinti, kad užtikrintai veiktų, būtų paprasčiau naudotis ir prižiūrėti visą sistemą. Klaipėdoje skambėjo trys kamuoliai, jie kiekvienas skleidė skirtingą muziką. Vilniuje bus septyni vienodai skambantys kamuoliai, bet jų skleidžiami garsai priklausys nuo prisilietimo pobūdžio.

– Jūsų grafikoje vyrauja abstrakcija. O objektai pasižymi architektūriškomis, griežtomis formomis. Kaip pavyksta suvaldyti, suderinti tokius, atrodytų, skirtingus žanrus?

– Kaip tik neseniai apie tai galvojau. Kol mokiausi Šiaulių universitete, labai keikiausi, nes mano bakalauro specialybė buvo dailė ir technologijos. Mes turėjom mokytis daugybės dalykų: fotografijos, ūkio ekonomikos, kulinarijos ir t. t. Buvome ruošiami tapti dailės ir technologijos mokytojais. O ką technologijos mokytojas daro? Moko visko, kas susiję su rankų darbu ir menais. Todėl visa tai studijų metu turėjom paliesti. Netgi braižybą! Mūsų specialybės spektras buvo labai platus. Kai mokiausi, labai pykau, galvojau: „Kiek mes galime mokėti?” Va, galvojau, jei būčiau įstojusi į grafinį dizainą, viskas būtų kitaip ir mokyčiausi tik to, ko man reikia. Nors gal tam tikrų dalykų buvo tikrai per daug, nes nesupratau, kam to reikia, bet, kita vertus, dabar labai daug kas praverčia. Man labai sekėsi piešimas, architektūriniai dalykai mano kūryboje gal ir atėjo iš piešimo? Man architektūra visą laiką patiko. Ir dar labai patiko scenografija, netgi galvojau stoti į magistrantūrą. Bet vis dėlto pasirinkau grafiką. Na, gal ateityje bus ir scenografija (juokiasi).

– Šis jūsų projektas iš tiesų labai scenografiškas.

– Būtent. Ir manau, kad ši specialybė man būtų tikusi. Visus technologinius dalykus jau esu išmokusi. Telieka pridėti siužetą, scenarijų… Galima sakyti, kad esu šios specialybės savamokslė (juokiasi).

Titanikas5maz

Žanetos Jasaitytės-Bessonovos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“ fragmentas Vilniuje, VDA parodų salėse „Titanikas“. Ž. Jasaitytės-Bessonovos nuotr.

Apie projekto ateitį

– Kai kalbėjomės po parodos Klaipėdoje atidarymo, klausiau Jūsų, ar jau galite pasakyti: „Viskas. Projektas įvyko.” Tuomet sakėte: „Ne, ne, dar reikia pabaigti vieną objektą.” O dabar jau galite pasakyti: „Viskas”?

– Ne, ne. Iki šiol baiginėju (kvatoja).

– Dabartinis Jūsų kūrybos etapas, šita kolekcija – jau užbaigta?

– Ji pilnesnė, negu buvo pirmą kartą ją pristatant. Kai baigsiu eksponuoti „Titaniko” galerijoje, tuomet galėsiu atsakyti į šitą klausimą. Tada matysiu, ar esu viskuo patenkinta.

– O būna, kad esate patenkinta?

– Kartais būna. Bet retai (juokiasi).

– Šiam projektui atidavėte visą save?

– Tik dalį. Projektu išreiškiau tik tam tikrą mintį, gal net tik dalį minties. Norėčiau ją toliau tyrinėti ir tęsti. Norėčiau išsigryninti, kuria linkme turėčiau eiti. Nors man patinka tie miksai tarp architektūros ir tekstilės, bet žiūrėsiu, kaip seksis ateityje. Reikia daug ką apmąstyti, pavyzdžiui, net tokius niuansus, kur laikyti šiuos architektūrinius objektus. Jie dideli ir užima daug vietos. Nežinau, kiek galėsiu toliau sau leisti tokios kūrybos.

– Tačiau „Tarpininkavimo santykiai” gyvens savo gyvenimą?

– Aš manyčiau. Tikiuosi, kad galėsiu sau tai leisti. Nes daug kas remiasi į finansus. Labai norėčiau išgryninti, techniškai ištobulinti tą parodą ir ją vežioti. Jau daug padaryta. Lyginant su pirmąja paroda, visa ekspozicija dabar mane daug labiau tenkina. Dabar man svarbiausia – šią temą sustiprinti iš teorinės pusės. Paieškoti teorinės medžiagos, kitų moterų patirčių. Tai, ką kuriu dabar, yra mano ekspresija ir patirtis. Padarai ir sakai: štai! O dabar tą „štai” dar turiu sustiprinti, paremti teorija. Nes tai buvo tik mano emocija, dabar reikėtų pasityrinėti giliau, pasikaustyti teorine baze, kad savo mintį suvokčiau giliau ir galėčiau ją geriau išreikšti. Nes dabar kalbu tik iš savo pojūčių, o man norėtųsi žinoti, iš kur tie pojūčiai kyla. Manau, tai praturtintų ir mane, ir tą parodą.

– Klaipėda, Portas, Vilnius. Kur toliau drieksis Jūsų kūrybiniai maršrutai?

– Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras užmezgė kūrybinės partnerystės ryšius su Islandija ir vasaros pabaigoje planuoju kartu su kitais menininkais vykti į rezidentūrą Reikjavike.

– Turbūt jau esate numačiusi, ką kursite rezidentūros metu?

– Noriu ir toliau kalbėti apie motinystę.

Komentaras

VDA muziejaus parodų salių „Titanikas” direktorius, menotyrininkas Vidas Poškus:

Bendras šių dienų kontekstas ir ypač situacija Vilniaus dailės akademijoje yra tokia, kad Žanetos Jasaitytės-Bessonovos paroda „Tarpininkavimo santykiai: MANO KŪNAS TAVYJE” regisi net šiek tiek dviprasmiškai… Kadangi manęs prašoma pakomentuoti patį projektą, kalbėsiu ne kaip institucijos atstovas, o atsitiktinis žiūrovas ar, galop, suinteresuotas dailės kritikas (nes toks iš esmės yra mano darbas, specialybė, profesija). Tad – bent kaip galiu spręsti iš sumanymo aprašymo, autorė mus – publiką – nori minimizuoti, t. y. paversti mažytėmis, mikroskopinėmis būtybėmis (mastelis toks, kaip filme „Brangioji, aš sumažinau vaikus”), o gal ir šiek tiek didesnėmis, tačiau tikrai neviršijančiomis standartinio kūdikio masto. Mus sumažinusi, Žaneta uždaro moters viduje – nežinau (nes nesu geras anatomijos žinovas), kuri konkrečiai tai yra kūno lokacija – makštis, kiaušidė ar gimda. Viena mano pažįstama, atsidūrusi čia atidarymo metu, pastebėjo: „Jausmas it kokioje vandenų karalystėje.” Tad vanduo galbūt asocijuojasi su ta moters vieta, kurioje mezgasi, formuojasi embrionas. Išorinio gyvenimo triukšmai ir bet kokie reikalai čia regisi nutolusiais, esančiais kažkur „ne čia, ne ten”, už devynių apsauginių apvalkalų, už saugumu dvelkiančių sienų.

Parodą pirmiausiai rekomenduočiau Akademijos skandalų dalyviams – aukoms ir atsakovams, studentams ir dėstytojams, nes Ž. Jasaitytės-Bessonovos instaliacija veikia kaip kuo tikriausias terapinis kabinetas. Kita vertus, tame esama šiokio tokio tiesmukumo. Motinystės tema mene visuomet buvo ir yra ypač sudėtingas reikalas. Nes vienaip tai regisi, kuomet šios idėjos imasi „žmogus iš šono” – sakykime, koks nors madoną su kūdikiu tapantis ankstyvojo Renesanso italų tapytojas, o dar kitokie potyriai ištinka „suinteresuotą” pusę – didžiuosius Motinystės džiaugsmus ir rūpesčius tiesiogiai išgyvenančią moterį. Toks retorinis klausimas (tiksliau – klausimai) – kiek galima reflektuoti save? Kokios yra to galimybės ir ribos? Ar, štai, pavyzdžiui, galima sau sulįsti gerklėn ar į žarnyną? Jeigu taip – tai ką ten pats pamatysi ir ar įžvelgsi esmę dėl distancijos nebuvimo. Į tokius, regis, neatsakomus klausimus Žaneta atsako budistiškai. Ji ir suploja vienu delnu, ir parodo mums kampuotą apskritimą. Iš tiesų keistas jausmas yra pabuvoti Menininkės viduje. Kalbame ne tik apie dvasinius jos potyrius ir išgyvenimus, bet ir fizinę būseną. Manau, kad tai yra kur kas drastiškiau, nei elementarus apsinuoginimas.

Vizitinė kortelė

Žaneta Jasaitytė-Bessonova Šiaulių universitete baigė grafikos specialybės magistro studijas. Pagal „Erasmus” mainų programą ji du kartus tobulinosi Porto ESAD aukštojoje meno ir dizaino mokykloje Portugalijoje. Po studijų kurį laiką ten gyveno, realizavo pirmąsias kūrybines idėjas. Nuo 2005 m. pradėjo bendradarbiauti su „Serpente” galerija Porto mieste, kuri menininkės kūrybą pristato ir šiandien. Žaneta aktyviai dalyvauja bendrose parodose, tarptautiniuose meno projektuose, meno rezidencijose, kūrybiniuose simpoziumuose: Jaunųjų Europos kūrėjų bienalėje „JEK” (2007), Meno mugėje „ArtVilnius” (2009–2011), tarptautinėje parodoje „The Third Silk Road International Festival” (Kinija, 2016) ir kt. Jau daugiau nei dešimt metų ji rengia personalines parodas: „Kraujotaka” (2006), „Tarp” (2006), „Fly-ly” (2007), „Варенье” (2009), „Mirksnis” (2010), „Pasaulis mano” (2010), „The True Story of Dite” (2011), „In the middel of forest” (2015), „Looking over the landscape” (2016), „Atsivėrimas” (2016). Jos kūryba jau sulaukė palankių vertinimų. 2007 m. ši autorė tapo Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premijos laureate, 2010 m. Šiauliuose jai buvo įteiktas Jaunųjų menininkų prizas. Nuo 2009 m. Ž. Jasaitytė-Bessonova yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

1 komentaras

  1. Džiugu, kad gabūs menininkai nori ir geba kalbėti apie motinystę. Pati kai tapau mama pradėjau geriau suprasti ir kitas mamas bei jausti itin didelę pagarbą savo mamai. Kol nepatiri savo kailiu šio stebuklo tol tikrai negali suprasti kas tai yra ir kaip reikia vertinti visas mamas.

Komentuoti: Jovita Atšaukti atsakymą