Vytautas Kairys: „Klaipėdoje man nereikia bėgti, galiu normaliai eiti”

Šį savaitgalį pirmą kartą Klaipėdoje pristatomas lėlių miuziklas „Familia” vainikuos visą vasarą vykusį muzikinį, teatrinį, socialinį projektą ir atidarys naują Klaipėdos lėlių teatro sezoną. Lėlių teatro kūrėjui, muzikantui ir dainininkui Vytautui Kairiui šis projektas – režisūrinis debiutas, tačiau kūrybiniu rezultatu menininkas nuoširdžiai dalinasi su visa kūrybine komanda.

Vytautas Kairys. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kuriant „Familią” man buvo labai svarbu suvienyti menininkus bendrai idėjai. Nenoriu skambių režisieriaus ar aktoriaus titulų, tad prisistatome kaip kūrybinė komanda. Joje – dvidešimt jaunų menininkų iš Klaipėdos ir Lietuvos. Kiekvienas iš jų atsinešė į projektą savo idėjas, kurios keitė pradinį sumanymą ir išaugo į bendrą visų kūrėjų darbą. Kiekvieno indėlis yra svarbus ir visi projekte prisideda prie vieno pasaulio kūrimo. Jei aktorius pasiūlo unikalų muzikinį scenos sprendimą – tai jis iš dalies tampa ir kompozitoriumi. Kam tada diferencijuoti?” – klausia V. Kairys.

Lėlių miuziklo premjeroje žiūrovai išvys vasarą uostamiesčio gatvėse pasirodžiusius personažus: Pandą, Zuikius, Lapę, Vilką, Maldininką, Pingvinus. Ar pasitvirtino sumanymas padalinti spektaklio gimimo procesą į du etapus: gatvės pasirodymus ir spektaklį?

Pasitvirtino ir ateityje šį metodą naudosiu. Vaidinimas gatvėje aktoriui yra ekstremalus iššūkis, jis prisitaiko ir išbando kuriamą personažą įvairiomis sąlygomis. Gatvėje gimę etiudai, mano nuomone, – labai organiški, o personažai – ryškūs ir gyvi. Sujungti gatvės pasirodymus į vientisą spektaklį buvo daug paprasčiau nei kurti spektaklį nuo nulio. Lėlių miuziklas išėjo labai organiškas, laisvas.

Dabar spektaklis bus parodytas tris kartus: rugsėjo 9, 10 d. 17 val. ir rugsėjo 15 d. 18 val. Tikiuosi, kad pavasarį jį dar parodysime, tačiau miuziklą rodyti – labai brangu, tad labai gerai, kai jo personažai gali egzistuoti ir savarankiškai.

Pasidalinkite personažų nuotykiais Klaipėdos gatvėse.

Visi personažai labai patiko žmonėms. Džiugu, kad tiek vaikai, tiek jaunimas ir suaugusieji juos priėmė labai nuoširdžiai ir geranoriškai. Jutome praeivių susidomėjimą ir smalsumą, dauguma klausinėjo, kas čia vyksta. Pasirodymai gatvėse tapo gyva miuziklo „Familia” reklama. Net kai personažas duoda skrajutę su informacija – žmonės priima ją ne kaip brukalą, o kaip įdomią informaciją. Žinoma, buvo ir abejingų, kurie niekaip nereagavo, tiesiog praeidavo pro šalį, lyg kiekvieną dieną matytų ant pievelės medituojančią lapę…

Mane asmeniškai labiausiai džiugino pasirodymai pietiniuose Klaipėdos miesto rajonuose. Supratau, kad visai be reikalo į šią miesto dalį gyvenantieji centre ir šiaurinėje dalyje žiūri su arogancija ir net panieka. Pietinėje miesto dalyje į „Familios” personažus žmonės reagavo taip pat, kaip senamiestyje. Nebuvo jokio skirtumo. Labai smagūs ir įdomūs buvo personažų pasirodymai turguje. Prekiautojai džiugino „Familios” veikėjus dovanomis, Zuikiai sugebėdavo net pinigų gauti. Labai įdomios buvo Vilko diskusijos su turgaus žmonėmis apie vegetarišką ir veganišką mitybą.

Sunkiausi pasirodymai buvo Jūros šventėje. Personažus teko labai saugoti, nes žmonės buvo drąsesni nei įprastai. Buvo tokia situacija, kai tarsi iš niekur atsiradęs paauglys grasino nuimti kaukę Pandai.

Vytautas Kairys – lėlių miuziklo „Familia” personažas Maldininkas. Donato Bielkausko nuotr.

Ką „Familios” personažai veiks kartu lėlių miuzikle, kokia šio kūrinio idėja?

„Familia” – tai Zuikių šeimyna, kuri jau daug metų kasmet organizuoja koncertą, tačiau tame koncerte kasmet skamba vis tas pats repertuaras. Jie metai iš metų puoselėja tą pačią senstelėjusią tradiciją. Staiga šeimynoje atsiranda vienas maištaujantis Zuikis, kuris susipyksta su tėvu ir kažkur dingsta. Zuikiai, jo ieškodami, sutinka klaipėdiečiams jau pažįstamus personažus, kurie atskleidžia įvairių naujų ir netikėtų detalių apie pradingėlį. Paaiškėja, kad maištautojas organizuoja bliuzo koncertą. Jis išdrįso sulaužyti tradiciją, į muziką pažvelgti plačiau. Spektaklio moralas – kad tradicija, kaip ir muzika, gali kisti, įgauti kitokių formų, ir to nereikia bijoti. Pasaulis nuolatos keičiasi, keičiasi žmonių vertybės, gali kisti ir tradicija. Tame nėra nieko blogo, jeigu išlieka puiki idėja.
Tai pagrindžia ir miuziklo personažai. Pavyzdžiui, Lapė nevalgo jokios mėsos ir nevagiliauja, ji yra gyvenimo guru, „koučerė”, kuri visiems gyvūnams padeda ieškoti gyvenimo prasmės. Vilkas yra vegetaras, kuris gamina ypač keistus patiekalus, pavyzdžiui, vegetariškus vieno kąsnio balandėlius. Panda yra kieta, nepalaužiama, ne iš tų, kurios vartosi ant žemės ir tik bambukų ūglius ėda.

Esate ne tik lėlių teatro kūrėjas, bet ir muzikantas. Ar todėl pasirinkote miuziklo žanrą? Kaip ištvėrėte neprisijungęs prie spektaklyje grojančios grupės?

Be to, kad vaidinu Klaipėdos lėlių teatro spektakliuose, dar dainuoju duetu su Justina Vaikšnoraite, kartais „pliaukšime” su grupe „Baltasis botagas”. Šiuo metu visa širdimi, visa siela esu „Familioje”, bet po premjeros ketiname surengti ir „Baltojo botago” koncertą su nauju būgnininku.

Susilaikyti nuo muzikavimo, negriebti gitaros kuriant lėlių miuziklą buvo labai sunku. Teko stabdyti save, kad galėčiau procesą stebėti iš šalies. Miuzikle dalyvaus gyvo garso grupė. Būgnais gros Kasparas Petkus, bosine gitara ir gitara – Artūras Sedleckas, smuikeliu ir gitara – Kristupas Biržietis, Justina Vaikšnoraitė atliks „back” vokalo partiją, ji yra ir dainų autorė. Muzikantai padės personažams veikti scenoje. Esu labai patenkintas, kad jie prisijungė prie kūrybinės projekto komandos, nes gyva muzika suteikė daug naujų spalvų. Projektas „Familia” išėjo labai įvairiapusiškas ir daugiasluoksnis. Manau, kad pavyko pasiekti vieno iš svarbiausių visų šiuolaikinių spektaklių tikslų – „Familia” gali drąsiai žiūrėti įvairaus amžiaus, įvairių socialinių sluoksnių, išsilavinimo žmonės.

“Familios” Panda yra kieta. Donato Bielkausko nuotr.

Ar galima projektą „Familia” vadinti „lėlišku koncertu”, kokius kažkada interviu prisipažinote norįs kurti?

Labai džiaugiuosi, kad prieš keletą metų interviu garsiai įvardinau svajonę kurti „lėliškus koncertus” ir dabar matau, jog tai vyksta, ir man tai patinka. Manau, kad ir ateityje jungsiu savo kūryboje muziką ir lėlių teatrą, nes šios dvi sritys man yra pačios brangiausios, tačiau visada buvo dilema, kuris žanras yra svarbesnis. „Familios” projektas parodė, kad muzika ir teatras gali būti kartu taip, kaip aš tai įsivaizduoju. Žinoma, noriu vaidinti, bet jeigu režisuočiau – tai tik koncertus, muzikinius projektus, galbūt net nebūtinai su lėlėmis, tačiau lėlių teatro fenomenas – man yra nuostabiausia, kas gali būti teatre.

Šiais metais baigsite teatro magistrantūros studijas Klaipėdos universitete. Ką manote apie uostamiesčio aukštojo mokslo realijas?

Susidaro įspūdis, kad siekiama Klaipėdoje menų studijas numarinti, užuot padėjus jas sustiprinti. Tikimasi, kad Vilniuje jas baigusieji sugrįš į Klaipėdą, tačiau realybė yra tokia, jog jauni žmonės dažniausiai įsitvirtina ten, kur baigia studijas. Mane liūdina dabartinė Klaipėdos universiteto situacija, tačiau neturiu tiek proto, kad sugalvočiau, kaip ją pakeisti. Suprantu, kad privalau apie tai kalbėti meno kalba, tačiau dar nesuradau tokio būdo, kad ji pasiektų žmonių ausis ir širdis.

Daug jaunų menininkų ir apskritai jaunų žmonių palieka Klaipėdą, emigruoja į Vilnių, į užsienį. Kaip pats jaučiatės Klaipėdoje, kodėl pasirinkote gyventi ir kurti šiame mieste?

Žmonių nepriversi ateiti į spektaklį, jeigu jie nenorės. Nesvarbu, kur būtum, Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje ar Niujorke. Nereikia kaltinti vietos. Manau, kad nėra gero be blogo, nėra šviesos be tamsos. Man labai patinka Klaipėdos tempas, ramybė. Aš esu žemaitis, gal kiek lėtesnis, todėl man patinka, kad Klaipėda neverčia bėgti, aš čia galiu normaliai eiti.

Mano manymu, sunkumai padeda užaugti. Jie reikalingi ne tik menininkams, bet visiems žmonėms, tam, kad ieškotų būdų, kaip įveikti sunkumus ir tobulėti. Pavyzdžiui, „Familios” Pingvinų ministerijai gaminome tokią labai sudėtingą dekoraciją, dažėme plokštes, per naktį nemiegojau, nes teatre džiovinome, langus, duris atidarę. Žodžiu, labai daug vargome, o finale tos dekoracijos net nereikėjo, nes ji nepateisino lūkesčių ir padarėme ministeriją daug paprasčiau, panaudodami tentus.

Miuziklo „Familia” Zuikių šeimyna. Donato Bielkausko nuotr.

Kas iš to, jeigu verksime, kad gavome mažesnį finansavimą projektui nei prašėme. Nesakau, kad pinigų iš viso nereikia. Pinigai – labai geras įrankis, padedantis daug ko pasiekti. Tačiau pinigų trūkumas priverčia ieškoti išeities, įsijungia vaizduotė ir protas. Norisi, kad visi Klaipėdos kultūros kūrėjai nebijotų keisti savo nuostatų, nemestų savo idėjų dėl to, kad negavo pinigų.

Kokie jūsų kūrybiniai planai ir svajonės? Gal jau kas guli stalčiuje?

Svajoju sukurti poetinį monospektaklį pagal Timothee de Fombelle kūrinį „Švyturys”. Galvojau apie jį, rinkdamasis medžiagą diplominiam darbui, tačiau baigiamuoju tapo teatralizuotas koncertas „Rudnosiuko istorijos”. Dar noriu sukurti kamerinį lėlišką koncertą su daugiau instrumentų.