Velta Žygurė: „Visas mano gyvenimas – tarp auklėtinių“

Galbūt ji rečiau matoma teatre, labiau – televizijoje. Galbūt kiek mažiau pastebima šalia nepaprastai talentingo vyro – aktoriaus Vytauto Anužio. Užtat akivaizdūs jos „darbai“ – jauni, gabūs auklėtiniai, vaidinantys Lietuvos ir Latvijos teatruose. Ji – lapkričio 7 dieną gražios sukakties sulaukusi teatro pedagogė, aktorė Velta Žygurė-Anužienė. 

Velta Žygurė. Tomo Griškevičiaus nuotr.

Velta Žygurė. Tomo Griškevičiaus nuotr.

1954 metais Rygoje gimusi V. Žygurė Maskvoje baigė Boriso Ščiukino aukštąją teatro mokyklą, ten sutiko V. Anužį. 1981-aisiais jiedu atvažiavo gyventi į Klaipėdą. Praėjus trisdešimčiai metų pora su uostamiesčiu atsisveikino. Anužiai tapo vilniečiais. Gražus Veltos jubiliejus – proga žvilgtelėti į artimesnę ir tolimesnę praeitį, kaip sakoma – nueitą kelią. 

Šviesos akimirkos 

– Ar pasiilgstate Klaipėdos? Jaučiate jai sentimentų? – klausėme Veltos Žygurės-Anužienės.

– Klaipėdoje pragyvenau lygiai trisdešimt metų. 1981-ųjų rugpjūtį atvažiavau, 2011-ųjų liepos pabaigoje išsikėlėme į Vilnių.

Sentimentai… Iš pradžių apie tai mėginau negalvoti. Slenkant metams gana skausmingai išgyvenu praradimus, išsiskyrimus. Tvardau save. O dabar grįžta šviesios akimirkos iš to laiko, iš to gyvenimo. Ir jau nebeskaudu, prisimenu jas su malonumu.

Klaipėdoje daug visko buvo. Išmokau pasitikėti savimi, gyventi taip, kaip man atrodo teisinga. Su Vytautu nemažai padarėme. Klaipėdos universitete išleidome aštuonis lietuvių filologijos ir režisūros studentų kursus. Vieną latvių – aktorių – Liepojos teatrui. Dabar mokslus baigia jau dešimtoji mūsų auklėtinių laida – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalaurai. Daug žmonių, daug veidų pasklido po Lietuvą ir užsienį.

Klaipėdoje turėjome savo teatrą „Dramos klasė“. Įdomus aštuonerių metų tarpsnis. Kai 2006 metais surinkome latvišką kursą, darbo našta darėsi nepakeliama: ir trečias, ir ketvirtas kursas, ir „Dramos klasė“… „Mirtinas“ krūvis tapo viena priežasčių atsisakyti teatro. 

Galima didžiuotis 

– Papasakokite apie dabartinius auklėtinius.

– Šiais mokslo metais jie baigia bakalauro studijas. Turime malonių žinių: visas kursas – aštuoniolika studentų – kviečiamas dirbti į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą. Spalį jo didžiojoje scenoje įvyko muzikinio spektaklio „Devynbėdžiai“ pagal Kazį Sają premjera. Mūsų auklėtiniai gerai vaidina, šoka, dainuoja. Išgirdome gerų atsiliepimų apie spektaklį. Girtis nejauku, tačiau galime didžiuotis.

Visus diplominius spektaklius perkelsime į Panevėžio teatrą. Pats rimčiausias ir sudėtingiausias mūsų darbas bus Fiodoro Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Jis kalba apie moralines, dvasines vertybes, jautrumą, gebėjimą aukotis. Labai reikalingus, tačiau pamirštus dalykus. Premjera įvyks vasarį. Sausio pabaigoje didžiojoje scenoje bus Davido Gieselmanno „Ponas Kolpertas“.

Šiuo metu mūsų auklėtinis Marius Meilūnas stato Maurice’o Maeterlincko „Nekviestąją viešnią“. Tai pirmas Mariaus režisūrinis darbas. Jis aktorius, tačiau truputį kreipėme į režisūrą, papildomai mokėme. Norėjosi, kad iš to kurso išaugtų ir režisierius. Dirbtų su savo bendramoksliais. Juk aštuoniolikai žmonių gerai, kai yra savas režisierius. 

Kiekvienas įdomus savaip 

– Kaip pamatėte Mariaus režisūrinius gabumus?

– Regis, pirmo kurso pabaigoje jis pradėjo apie tai kalbėti. Turėjo minčių režisuoti saviveiklos būrelyje ar mokykloje. Buvome kategoriškai prieš, sakėme: „Nežinai, kas tai. Truputį palūkėk, kol eisim prie ištraukų. Padėsime, tada galėsi režisuoti. Dabar – per anksti. Bus neprofesionalu.“ Apskritai pirmo kurso vaidybos studentams kategoriškai draudžiame dalyvauti filmavimuose, kituose spektakliuose. Nes pirmakursiai dar nieko nemoka, labai greitai juos galima sugadinti.

– Gal kai kurios kurso pavardės jau suskamba viešumoje?

– Dar nesinori jų reklamuoti. Na, Justina Nemanytė seriale „Meilė kaip mėnulis“ kuria pagrindinį vaidmenį. Aš ten vaidinu jos motiną. (Nusišypso.) Gal ir ne viskas Justei sekėsi, tačiau matau, kaip ji auga, vis drąsiau jaučiasi, laisvėja.

Netoleruojame „žvaigždinimo“. Auklėtiniai patys sustiprės, žiūrovai įvertins. Tačiau aišku viena – šie jauni žmonės labai darbštūs ir gabūs. Visi skirtingi ir kiekvienas įdomus savaip. 

Akcentai 

– Kalbate gražiu latvišku akcentu. Ar „Naisių vasaroje“, kad jį kiek užmaskuotų, Sigita truputį žemaičiuoja?

– Žinote, per pirmąjį sezoną labai varžiausi. „Naisių vasaros“ tinklalapyje buvo atsiliepimų skyrelis, žiūrovai mane barė dėl kalbos. Dabar visi mano tekstai būna sukirčiuoti, padeda vyras. Akcentas gal ir silpnesnis, tačiau vis tiek girdisi. Latvių kalba kur kas kietesnė už lietuvių. Šiuo požiūriu ji labiau artima žemaičių tarmei.

Buvo ir kita bėda. Iš pradžių mano vyras namie kalbėjo panevėžietiškai, tad išmokau netaisyklingo tarimo. Mano lietuviškas žodynas buvo visai nedidelis. O kaip dėsčiau studentams! Sakinį pradėdavau lietuviškai, baigdavau rusiškai. Įsivaizduokite – filologams… (Nusišypso.)

Sigita yra „blogietė miestietė“, atvažiavusi pas „kaimiečius geriečius“. Todėl ji gali būti tokia, blogoji.

„Garbės kuopoj“ režisierius Raimundas Banionis per antrąjį sezoną mano Ainą su jos vyru (vaidino V. Anužis. – R. E.) supažindino Rygoje, kad būtų pagrįsta josios latviška kilmė, akcentas. O seriale „Meilė kaip mėnulis“, priešingai, esu kaimietė. Nežinau, gal irgi – žemaitė? (Kikena.) Paskutinėse „Moterys meluoja geriau“ serijose vaidinau Amerikos lietuvę, prabilau amerikonišku akcentu. 

Oslas, sausis, pusto, šalta 

– Kiek laiko galite skirti gimtinei?

– Nelabai ten kas liko. Kapinės, į kurias kas vasarą stengiuos nuvažiuot, aplankyt, sutvarkyt, sumokėt už priežiūrą. Mano sesuo jau šešerius metus gyvena Australijoje, turi pilietybę. Su ja bendrauju skaipu. Rygoje dar yra mano mokytoja, draugai. Mama mirė, kai pradėjau lankyti antrą klasę, tėvas – 1981 metais. Mus užaugino močiutė, tėvo motina.

– Esate prisipažinusi, kad nemažai gyvenimo posūkių lėmė atsitiktinumai: po kelių netikėtų telefoninių pokalbių įsitvirtinote Vilniuje, kažkurioje Dzūkijos parduotuvėlėje atsiliepusi į skambutį, atsidūrėte seriale „Garbės kuopa“…

– Šiaip esu gana blaivaus proto, tačiau kartais mistika veda tolyn. Galiu papasakoti tokią istoriją. Režisierius Oskaras Koršunovas Klaipėdoje ketino statyti Henriko Ibseno „Laukinę antį“, kvietė vaidinti mano vyrą. Žiemą su Vytautu stažavomės Norvegijos teatro akademijoje. Tuo pat metu Osle, Nacionaliniame teatre Oskaras statė „Kelionę į Damaską“. Svarstėme, kaip galėtume pamatyti premjerinį spektaklį. Vieną vakarą išlipome iš tramvajaus Oslo centre. Sausis, pusto, šalta… Netoliese Norvegijos nacionalinis teatras. Staiga pasigirsta skambutis. Vyrui „į Lietuvą“ skambina Oskaras, sako: „Žinai, Vytautai, dabar Norvegijoje kuriu „Kelią į Damaską“. Pamaniau, kodėl vietoje „Anties“ Klaipėdoje nepastačius to paties.“ O vyras atsako: „Oskarai, šiuo metu esame Norvegijoje, kaip tik einame pro teatrą…“ Taip patekome į premjerą. 

Būtų ar nebūtų 

– Spėju, jums vis primenama, kad „paaukojote“ aktorės karjerą dėl vyro, vaikų, auklėtinių. Ar dažnai esate klausiama, „kas būtų, jeigu būtų…“?

– Taip, nemėgstu to, bet jums atsakysiu. Kai 1974 metais iš Rygos atvažiavau į Maskvą, įstojau į dvi aukštąsias: Sąjunginį kinematografijos institutą (VGIK) ir B. Ščiukino mokyklą. Juk buvau jauna, nesupratau, kuri geresnė. Dabar žinau, kad vgikas atveria kelią į kiną, populiarumą. O B. Ščiukino mokyklos lavinimo sistema – parengia itin kvalifikuotą, profesionalų aktorių. Rinkausi pastarąją. Kartą einu Naujuoju Arbatu ir girdžiu šaukiant: „Velta, Velta!“ Pasivijo moteris iš vgiko stojamųjų komisijos. Sako, labai manęs laukia pasirodančios. Kažką aiškinau, melavau, nedrįsau prisipažinti, kad pasirinkau kitą aukštąją. Matote, priešingu atveju nebūtų dabar mano gyvenime nei Vytauto, nei Lietuvos…

O dėl aktorės karjeros… Teatre dirbau vos trejetą metų. Visas mano gyvenimas, trys dešimtmečiai praėjo tarp auklėtinių. Ir pedagoginis darbas man buvo labai malonus. Taip, daug laiko atidaviau savo mokiniams, tačiau daug ir daviau, tikiuosi. Jokios aukos čia nematau. Įdomus dalykas, kai „lipdai“ žmogų ir po ketverių metų matai savo pastangų vaisius. Pastebi, kaip žmogus keičiasi, ir supranti, kad tai iš dalies tavo nuopelnas. Ateina tėvai ir dėkoja, kad taip pasikeitė jų vaikas. Didžiausias mokytojo džiaugsmas pamatyti, kad iš tavo pastangų, gyvenimo ir paaukoto laiko yra tam tikra nauda. 

Artimųjų atminty 

– Kokios dovanos norėtumėte sukakties proga?

– Norėčiau susitikti su brangiais žmonėmis: savo dėstytojais, mokytojais. Dar kartą juos aplankyti, pabendrauti. Slenkant metams supranti, kad tai ir yra didžiausia vertybė. Džiaugiuosi, kad 2008 metais dar spėjau pamatyti Sankt Peterburge gyvenusį geologą, su kuriuo mokyklos laikais susipažinau Poliariniame Urale. Labai draugavau su ta šeima. Po metų jis mirė. Norėčiau susitikti su savo latvių kalbos mokytoja, klasės auklėtoja. Mes nuolat matomės, bet šią vasarą nepavyko nuvažiuoti į Rygą.

Svarstėme su vyru, kaip čia tą mano gimtadienį paminėti… Visokių kelionių turėjom, daug kur pabuvojom. Mūsų kurso B. Ščiukino mokykloje vadovas jau miręs. Tačiau dar gyva mano scenos kalbos dėstytoja, profesorė Natalija Kalinina. Jai devyniasdešimt, bet dar dėsto, turi keletą studentų. Jos nuopelnu ketvirto kurso pabaigoje pagaliau ėmiau kalbėti rusiškai be akcento. Visą gyvenimą ir visur kovoju su tuo akcentu…

Apskritai mąstau, kas gi po mūsų liks? Tik prisiminimai kitų žmonių atmintyje.

3 komentarai

Parašykite komentarą