Tomos Šlimaitės atradimai sielos gelmėse

„Šiandien vėl lyja, nesušlapai?” – dirbtuvėse pasitiko grafikė Toma Šlimaitė. Meno kiemo languose eksponuojami oforto technika sukurti grafikos darbai – nauja jaunos menininkės paroda „Jūros gelmėse”. Praeivius pasitinkančiuose paveikslėliuose: kriauklės, akmenys, plunksnos, medžio gabalėliai. Prieš dvejus metus į pajūrį po studijų Lietuvoje bei užsienyje sugrįžusi jauna kūrėja naujai atranda ne tik jūrą: nuo vizualumo ir dėmesio technikai ji gręžiasi į aktualaus prasminio užtaiso paieškas.

Grafikė Toma Šlimaitė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Grafikė Toma Šlimaitė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Nutylėtas padrąsinimas

Kuo prasidėjo tavo pažintis su grafika?

Mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Dešimtoje klasėje reikėjo rinktis iš kelių pagrindinių vaizduojamosios dailės rūšių: dailės, skulptūros, dizaino arba grafikos. Ją pasirinkau, kadangi buvau kruopšti, patiko detalės, smulkmeniškumas. Po to kartu su seserimi Vilma įstojome į Vilniaus dailės akademiją (VDA). Šiuo metu ieškau savęs, išbandau ir kitas technikas, eksperimentuoju, tačiau tikrai nesigailiu baigusi grafiką. Visai neseniai sužinojau, kad mano dėstytojas Matas Dūda jaunesnius studentus siųsdavo pasižiūrėti studenčių Šlimaičių darbų, tik primindavo – nesakykit joms, kad neišpuiktų! Dabar tai žadina dvilypius jausmus. Kodėl tada niekas nesuteikdavo padrąsinimo, kurio kartais mums taip reikėdavo?

Grafikos technika leidžia išgauti preciziškai smulkų vaizdą. Algirdo Kubaičio nuotr.

Grafikos technika leidžia išgauti preciziškai smulkų vaizdą. Algirdo Kubaičio nuotr.

Judvi su seserimi atrodote labai skirtingos. Kodėl pasirinkote tą pačią kryptį?

Mes ir labai panašios, ir labai skirtingos. Kadangi esame dvynės, nuo mažų dienų įpratome viską daryti kartu. Jau vaikystėje galėdavome kurti ištisas valandas. Piešdavome princeses su deimantais margintomis suknelėmis, po to kurdavome siužetus. Dabar stebiuosi, kaip būdama šešerių turėjau tiek ištvermės ir jėgų, nors mama sako, jog visada pasižymėjau kantrybe. Mano ir sesers kelias neišsiskyrė ir akademijoje, visada leisdavome laiką kartu, visus studijų metus buvome labai aktyvios, lankėme teatro, šokio užsiėmimus, dalyvaudavome įvairiuose renginiuose. Padėdavome, papildydavome viena kitą. Išsiskyrėme baigusios bakalauro studijas: aš nusprendžiau studijuoti toliau, o ji išvyko į Škotiją, Edinburgą. Magistro studijų metu visi manęs klausinėdavo, kodėl mes ne kartu.

Kas labiausiai įsiminė iš studijų VDA?

Dirbtuvės, kuriose praleisdavau labai daug laiko: raižydavau, ėsdindavau cinko plokštes, spausdindavau darbus. Išmėginau įvairias grafikos technikas, bet labiausiai mane sudomino ofortas – technika, kai lako sluoksniu padengta plokštelė raižoma specialia adata, o po to piešinys ėsdinamas rūgštimi. Mane ji žavi tuo, jog niekad nežinai, kaip tiksliai darbas atsispaus – gali būti likę defektų nuo lako ar nuo rūgšties. Akademijoje būdavo galima lengvai atskirti grafikos studentus nuo kitų, užtekdavo pažiūrėti į jų rankas: oforto dažai nusivalo tik terpentinu, todėl visų mūsų oda sutrūkinėjusi, labai sausa.

Grafikos studentus, anot T. Šlimaitės, akademijoje galėdavai pažinti iš rankų: darbas su koncentruotais dažais, nuvalomais tik terpentinu, odai ne į naudą. Algirdo Kubaičio nuotr.

Grafikos studentus, anot T. Šlimaitės, akademijoje galėdavai pažinti iš rankų: darbas su koncentruotais dažais, nuvalomais tik terpentinu, odai ne į naudą. Algirdo Kubaičio nuotr.

Pirmaisiais studijų metais patyrėme labai didelį krūvį, paskaitos trukdavo ilgai, prieš peržiūras tekdavo ir nemiegoti. Bakalauro studijos asmeniškai man buvo sunkesnės už magistro, nors pastarųjų pradžioje nejaučiau didelio kūrybinio įkvėpimo: buvau nusivylusi ir įskaudinta, kadangi mano baigiamuosius bakalauro darbus iš akademijos dirbtuvių celių kažkas pavogė išsinešdamas ir visą trijų metų mano kūrybą, ir ERASMUS mainų programos metu sukurtus grafikos darbus. Norėdama atsigauti, pradėjau eksperimentuoti su emalės dažais, kūriau abstrakčią tapybą, modelius piešdavau ekspresyvia maniera. Savo magistro darbe sujungiau grafiką su emalės dažais, juos taškiau ant išraižytų modelių, gipsinių galvų. Beje, keletas šių darbų pateko į šių metų Europos grafikos trienalę Tulūzoje, Prancūzijoje.

„Toma, cosa fai?”

Teko girdėti, jog akademijoje vyrauja didelė studentų konkurencija.

Taip, mūsų kurse tai labai gerai jautėsi. Su seserimi buvome pirmūnės ir tai ne visiems patiko: paprastos mergaitės, atvykusios iš Klaipėdos, kodėl joms taip sekasi? Žinoma, todėl, kad tikrai daug dirbdavome. Mums pasiūlė dalyvauti konkurse ir išvykti studijuoti į Italiją pagal ERASMUS mainų programą. Pasisekė man. Manau, jog tai buvo lemtis, nes prieš tai lankiau italų kalbos kursus, nors apie galimybę studijuoti kitoje šalyje nė nebuvau pagalvojusi.

Ką atradai, ko išmokai Italijoje?

Labai vertinamas techninis atlikimas, precizika, o pačios idėjos – kiek mažiau. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems rūpi tiek idėja, tiek vaizdas, bet jų nedaug. Italijoje svarbu sistema ir tvarka: kambariukas akvatintai – tik ten kanifoliją barstai, kambariukas rūgščiai – tik ten su ja ir dirbi, atskiras stalas įtrinti dažus – kitur to daryti negali. Dėstytojai visada būna kartu su studentais, dalijasi patarimais, prižiūri bendrą tvarką. Pradžioje mane toks režimas varžė: nuolat žinai, jog esi sekama dėstytojos, o jos reakcija į mano eksperimentus: „Toma, cosa fai?” (liet. „Toma, ką darai?” – Aut. past.) – pradėjo įkyrėti. Ir mokytojai, ir studentai itin emocingi. Maniau, išvis negalėsiu dirbti tokioje aplinkoje. Prisitaikyti prie griežtesnės tvarkos padėjo tai, jog visi labai draugiški, stiprina bendrumo pojūtį. Teko dalyvauti neįprastoje parodoje, kurios metu studentų darbai buvo eksponuojami miestelio parduotuvių vitrinose. Ši idėja man labai patiko: juk kuriame ne tik akademinei bendruomenei, bet ir paprastiems žmonėms.

Grafikos klišės yra daugkartinio naudojimo daiktas: kūrinius galima tiražuoti. Algirdo Kubaičio nuotr.

Grafikos klišės yra daugkartinio naudojimo daiktas: kūrinius galima tiražuoti. Algirdo Kubaičio nuotr.

Grafikos mokeisi ir Danijoje.

Buvau išvykusi į „Helnaes pa Hojskole” mokyklą. Mokslai čia buvo gana neįpareigojantys, be egzaminų, streso. Ten studijavo viena kurso bičiulė, kuri pasiūlė prisijungti. Mokėmės ir danų kalbos, meno filosofijos, lankydavomės galerijose. Paskaitos buvo tikrai įdomios, o dėstytojai keisdavosi kas mėnesį. Patiko Danijos gamta, tapusi svarbi inspiracija mano kūrybai. Ir studijos Lietuvoje, ir mokslai užsienyje pakeitė mano požiūrį į grafiką, leido į ją pažvelgti profesionaliau, giliau, taip pat suteikė noro ieškoti ir atrasti: ne tik viską atlikti techniškai, bet ir atskleisti tai, kas slepiasi mano viduje.

Kaip atsidūrei Klaipėdoje?

Kai buvau Danijoje, sulaukiau skambučio iš Neringos meno mokyklos – pasiūlė dirbti. Niekada nebuvau dirbusi Lietuvoje, todėl sutikau pamėginti. Netrukus sulaukiau pasiūlymo magistro darbus „Di” eksponuoti Klaipėdos galerijoje. Juose vyrauja mano asmeninė patirtis: savo vaikystės piešinius paverčiau akademiniais darbais. Spontaniškumą, ryškumą lyginau su akademiniu sterilumu, kurio valia mano darbai prarado vaikišką, nevaržomą laisvę. Ją atgaivinti bandžiau pasitelkusi taškymą kaip techniką, kuri man simbolizuoja prigimtinę laisvę.

Po ilgo ir kruopštaus darbo su maža kliše pereinama prie spausdinimo staklių. Algirdo Kubaičio nuotr.

Po ilgo ir kruopštaus darbo su maža kliše pereinama prie spausdinimo staklių. Algirdo Kubaičio nuotr.

Grafika ir lietuviški pinigai

Prieš kurdama jau žinai, kaip atrodys tavo darbas, ar daugiau eksperimentuoji?
Anksčiau, kai buvau studentė, būdavo, imu, darau ir savaime kažkas išeina. Idėjos mano darbuose būdavo mažiau nei vizualumo. Bet pakeliavusi, pamačiusi įvairių kūrybos pavyzdžių pasikeičiau. Tiesiog negalėjiu stovėti vietoje. Daugiau mąstau, gromuliuoju galimas temas. Turiu ir spontaniškumo – nesu iš tų konceptualistų, kurie gali ištisas valandas kontempliuoti, ir tik tada kuria. Kita vertus, nenoriu, kad idėja „užmuštų” visą vaizdą – dailė turi būti vizualiai paveiki.

Kas tau yra kūryba?

Sielos penas, atgaiva. Bet neretai ir kankinuosi. Kai kas nors neišeina tap, kaip aš noriu, ar neturiu sąlygų kurti, tada esu irzlesnė, nepatenkinta. O kai sukuriu darbą, kuris man patinka, širdis kukliai džiaugiasi, nors esu gana savikritiška. Kai kūryba sekasi gerai, išsikraunu.

Stebėtoją rezultatas žavi precizika, tačiau, anot Tomos Šlimaitės, viena iš kūrybos varomųjų jėgų - noras pamatyti, kokį rezultatą šįkart duos ne visada nuspėjami metalo klišės, lako, rūgšties santykiai. Algirdo Kubaičio nuotr.

Stebėtoją rezultatas žavi precizika, tačiau, anot Tomos Šlimaitės, viena iš kūrybos varomųjų jėgų – noras pamatyti, kokį rezultatą šįkart duos ne visada nuspėjami metalo klišės, lako, rūgšties santykiai. Algirdo Kubaičio nuotr.

Klaipėdiečiams rengsi kūrybinius užsiėmimus. Kas paskatino pristatyti specifines technikos paslaptis visiems smalsaujantiems?

Klaipėdoje grafika gana pamiršta, todėl noriu, kad kiekvienas žmogus galėtų išmėginti grafikos technikas: grafinę bei aliejinę monotipiją, lino raižinį ir sausą adatą. Dauguma žmonių net neįsvaizduoja, kas ta grafika, kaip atrodo ir veikia spausdinimo staklės, kam jos reikalingos ir t.t. Susiformavusi nuomonė, jog grafika – tai smulkus piešinys tušu ar pieštuku, retas kuris žino, kad darbus galima ir išraižyti, ėsdinti, tiražuoti. Net lietuviški pinigai sukurti viena iš grafikos technikų – graviūra, todėl tikiuosi, kad klaipėdiečiams bus įdomu susipažinti su šia vaizduojamosios dailės rūšimi.

Informaciją apie Tomos Šlimaitės vedamus kūrybinius užsiėmimus „Pažinkime grafiką” rasite čia.

Paroda „Jūros gelmėse” pasižvalgyti po KKKC Meno kiemo langus kviečia iki š. m. lapkričio 24 d.

4 komentarai

  1. Agne

    Grazus straipsnis. Labai grazus ir grafikes darbai vitrinose, super.

  2. Mindaugas B.

    Menas — pats žavingiausias, pats griežčiausias, pats džiugiausias ir geriausias simbolis amžino, nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę.

  3. Greta

    Nuostabu, kad prisiminami ir jaunieji grafikai. Jie nusipelno būti žinomi savo krašte. Šaunuolė Toma Šlimaitė, kad rengia grafikos pažindinimo pamokėles! Kuo daugiau tokiu užsidegusiu ir kūrybingų žmonių klaipėdiečiams:)

  4. Emilija

    Jep, reiks nueit pasimokyt grafikos.

Komentuoti: Mindaugas B. Atšaukti atsakymą