Tarp ten ir čia: apie Tomos Šlimaitės nežemiškų vaikų pasaulius
|
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) sausio 24 – vasario 23 d. veikia klaipėdietės grafikės Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai”.  Menininkė Toma Šlimaitė. Nerijaus Jankausko nuotr. Parodoje eksponuojami du koliažų ciklai – „Vaikai iš Marso ar…” ir „Šimtmečio vaikai”, sukurti 2015–2019 m. laikotarpiu, juos vienija pagrindiniai vaikų, vaikystės ir praeities leitmotyvai. Vaikystės tema menininkės kūryboje išnyra nuolat: pradedant jos magistriniu darbu – ciklu „Di”, kuriame T. Šlimaitė panaudojo savo vaikiškus piešinius, baigiant naujausiais ciklais, eksponuojamais parodoje „Nežemiški vaikai” – pastarojoje vaikų tema atsiskleidė visa jėga. Dar menininkei visada buvo labai svarbu kurti savąsias istorijas – mistišką, neapčiuopiamą, paslaptingą pasaulį su užkoduota paslaptimi. Jį kuria pasitelkdama istorines nuotraukas, iškarpas iš senų knygų bei skirtingas raiškos priemones, nulemtas paties gyvenimo. Dėmesys spalvai Vienoje iš ankstyvųjų parodų eksponavote kūrinius iš Dailės akademijos baigiamojo magistro studijų darbo. Tuose grafikos lakštuose panaudojote spalvingus savo vaikystės piešinius. Vadinasi, nuo pat pradžių rinkotės ne tradicinę juodai baltą grafiką? Magistro baigiamieji darbai buvo sukurti mišria technika – ofortas, šilkografija ir emaliniai dažai. Tokiu būdu kovojau prieš akademizmą, jo specifiką, šablonus – visokius modelius, kaulų struktūras, gipsinius torsus. Studijų metais visa tai taip nusibodo, kad pradėjau taškytis emaliniais dažais. Spalva man visą laiką buvo labai svarbi, ir bakalauro darbas buvo spalvotas ofortas. Nebuvau iš tų, kurie kuria juodai baltą grafiką. Mano tapybos dėstytojas Mindaugas Skudutis netgi sakydavo: „Tau Dievas drėbtelėjo spalvos, galėjai būti tapytoja” (juokiasi). Tačiau parodoje eksponuojami ciklai spalviniu požiūriu labai skirtingi. „Vaikai iš Marso ar…”, galima sakyti, be spalvų, monochrominiai, o „Šimtmečio vaikai” tarsi sproginėja spalvų pliūpsniais. Iš kur tokios permainos? Skirtinga kūryba plaukia iš mano būsenų – kartais norisi ramybės, bet šiaip esu Avinas – ugnies ženklas, tad būna kūrybinių proveržių. Vis dėlto menininkui didelę įtaką daro aplinka. Atvirai kalbant, daug dėmesio spalvoms skyriau iki Klaipėdos – taškydavausi jomis, ir ne tik ant popieriaus – emaliniais dažais apliedavau objektus. Bet mano kūrybai didelę įtaką padarė pajūris su savo melancholiška nuotaika. „Vaikus iš Marso ar…” įkvėpė motinystė? Taip. Auginau vaikus ir negalėjau užsiimti grafika dėl kenksmingų medžiagų: acetono, rūgščių ir t. t. Tada pradėjau kurti koliažus ant autorine technika dažyto popieriaus. Mane įkvėpė pirmagimė dukra – pradėjau ciklą besilaukdama, ir su pertraukomis kūriau gana ilgai, apie trejus metus. Paslaptingieji vaikai  Toma Šlimaitė, iš ciklo „Vaikai iš Marso ar…“. Domo Rimeikos nuotr. Kažkuriame interviu esate sakiusi, kad vaikai yra tarsi kitokie nei suaugę žmonės. Kaip apibūdintumėt tą kitoniškumą? Kai gimsta kūdikis, kai paimi jį į rankas, kai jį gauni, mįslingas žvilgsnis tarsi sako, kad jis atėjo į šią žemę atsinešdamas kažkokią paslaptį, tai, ko mes nežinome. Augdami jie irgi būna kitokie – kitaip mąsto, kitaip elgiasi. Esu dirbusi mokytoja, dėsčiau ir mažesniems vaikams, ir paaugliams, bet man labiau patiko dirbti su mažaisiais, nes jie dar nesugadinti, jų mintys savitos. Tas jų nekaltumas, nuoširdumas, atvirumas… Nors kartu jie gali būti ir žiaurūs… O iš kur vaikų nuotraukos cikle „Vaikai iš Marso ar…”? Iš senų knygų. Nuo studijų laikų mėgstu vaikščioti po antikvariatus ir ieškoti senų knygų su nuotraukomis ar piešiniais. Man labai patinka senos istorijos… Kartu kuriu ir savąsias – mistišką, neapčiuopiamą, paslaptingą pasaulį. Vaikai šiuose koliažuose tarsi sujungia čia ir anapus, tai, ką jie atsineša iš kito pasaulio. O aš įkurdinu juos ant popieriaus lapo, užfiksuoju ir palieku – naujam gyvenimui meno kūrinyje. Ir išeinu. Jie lieka ten, kur ir turi būti, ir tampa mūsų stebėtojais. Kas lėmė, kad ėmėtės kito ciklo? Norėjosi išmėginti ką nors naujo. Tuomet prisiminiau kažkada savo atrastą schematinį braižymą spalvotais pieštukais ir flomasteriais. Panaudojau tai kurdama ciklą „Šimtmečio vaikai”, įpynusi istorijos potekstę bei pagrindinius veikėjus – vaikus. Laikui bėgant nuolat sugrįžti prie kažkurios kūrybinės technikos, ir netgi ją patobulini. Herojai iš šeimos albumo „Šimtmečio vaikų” nuotraukos – istorinės. Kas jose užfiksuota? Įvairiai. Seniausia nuotrauka – 1958 metų, tai yra mano senelio krikštaduktė. Kitos nuotraukos – iki 1988 metų, jos iš mūsų šeimos albumo – sesės, broliai, tėvai, giminaičiai. Kai kas klausė, kodėl prie nuotraukų nurodyti Sankt Peterburgas, Krymas. Todėl, kad viena mano mamos sesuo ištekėjo už ukrainiečio, kita – už ruso, kai kurių savo pusbrolių net nesu mačiusi. Bet panaudojau jų nuotraukas savo koliažuose. Tiesa, gavusi visų leidimus. Yra nuotraukų ir iš mano vyro bei jo tėvų albumų, todėl kai kuriuose darbuose – ir jų vaikystė. Savo dukros nuotraukų davė kaimynė. Parodoje rodomo filmo autorius – mano vyro senelis.  Toma Šlimaitė, iš ciklo „Šimtmečio vaikai“. Nerijaus Jankausko nuotr. Eksponuojate ir originalias nuotraukas. Kodėl? Kad būtų galima palyginti, nes savo koliažuose sukuriu visai kitą siužetą, negu buvo istorinėse nuotraukose. Pavyzdžiui, gatvėje nufotografuota mergaitė su šunimi mano kūrinyje virto tarsi ledo karaliene. Tie jūsų kuriami siužetai – gana netikėti, papildyti gamtos motyvais ar keistomis detalėmis. Kiekviename darbe yra kažkas užkoduota, tik reikia tą kodą perskaityti. Pavyzdžiui, koliaže berniukas (tai mano tėčio nuotrauka) rankose laiko seną elementorių „Saulutė”, o man rugsėjis asocijuojasi su paukščiais – jie tuomet išskrenda. Todėl koliaže atsirado paukščiai. Tačiau jaučiama ir tragedija: vienas paukštis prie vaiko kojų – negyvas. Juk taip ir būna – šalia visada yra mirtis. Skirtingi motyvai darbuose – kaip ir pats gyvenimas: jis būna labai įvairus, tarsi savotiškas koliažas. Augau kaime, gal todėl mano darbuose labai daug augalų, gamtos motyvų, kurie padeda sukurti tam tikrą nuotaiką. Visada jaučiu labai artimą ryšį su gamta, ten pasikraunu. Jums svarbu, kad kūryba paliestų žmonių širdis? Man svarbu, kad darbai užmegztų kontaktą su žiūrovu, bet ne mažiau svarbu, kad darbas turėtų gilumos, gilesnės prasmės. Kad žiūrovas kažkur nukeliautų ar pasinertų… Ką dar užkodavote savo darbuose? Parodoje eksponuojamuose cikluose, nors paslėptai, yra ir vienišumo tema, sociumo konfliktas tarp minios ir vienatvės. Karpymo meditacija Tai jūsų pirmieji ciklai, sukurti koliažo technika? Ne, ne pirmieji, bet šie – didžiausio formato, kokius esu dariusi. Koliažai mano kūryboje visada yra šalia grafikos, kartais dominuoja, kartais nueina į antrą planą. Bet jie yra svarbi mano kūrybos dalis. Koliažus pradėjau kurti prieš 10 metų, kai baigusi grafikos studijas, nusprendžiau pasavanoriauti ir išvažiavau pusei metų į Armėniją. Kadangi ten nebuvo grafikos staklių, o noras kurti nedavė ramybės, pradėjau daryti nedidelius koliažus. Jie netgi buvo eksponuoti 2011 m. 15-ajame alternatyvaus meno festivalyje Jerevano šiuolaikinio meno centre. Kokia tema kūrėte Armėnijoje? Kai ten gyvenau, pirkau senas knygas ir jose atradau istoriją apie pasipriešinimo kovų dalyvius – Lietuvoje tai būtų partizanų atitikmuo. Sukūriau apie juos istorinį ciklą „Fidains”.  Tomos Šlimaitės parodoje „Nežemiški vaikai“. Domo Rimeikos nuotr. O Lietuvoje neanalizavote istorinių temų? Esu sukūrusi ciklą II pasaulinio karo tema „Mirties akivaizdoje”. Mane inspiravo „Memel Nord” bunkeris Giruliuose. Tai taip pat buvo koliažai, bet jie buvo kiek šmaikštesni, daugiau per absurdiškumą, parodiją. Turėjau idėją eksponuoti juos pačiame bunkeryje, bet nepavyko įgyvendinti. Darbai buvo rodyti „Vartų” galerijoje Vilniuje. Kuo jus taip sužavėjo koliažo technika? Ir pati esu apie tai galvojusi – kodėl tas koliažas mane taip veža? Gal dėl to, kad man labai patinka rinkti, kaupti kaip tai voverytei, karpyti, tai lyg tam tikra meditacija. Kažkur perskaičiau, kad karpymo veiksmas suteikia žmogui saugumo jausmo. Koliažo dėliojimas jau išveda iš komforto zonos, bet karpymas tikrai suteikia ramybės. Pastebėjau, kad jūsų kūryba dažniau jungiama į ciklus. Pavienių darbų nekuriate? Yra kažkiek ir pavienių darbų. Bet ciklai turi daugiau jėgos, stiprybės, kai vienas darbas papildo kitą, leidžia plačiau atskleisti temą. Kūrybiška vaikystė Į parodos atidarymą susirinko visa jūsų giminė, buvo jaučiamas labai stiprus palaikymas. Jūsų šeima visada tokia draugiška? Dar ne visi susirinko (juokiasi). Mūsų šeimoje – šeši vaikai, pusė jų – menininkai. Turiu dvynę sesę, kartu su ja Vilniaus dailės akademijoje baigėme grafiką, kita sesuo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo operinį dainavimą. Turiu idėją ateityje sujungti visas menininkes seses bendroje parodoje su koncertu. Šeimoje visada buvo labai stiprus ryšys, geras santykis ir su tėvais, ir su broliais, sesėmis.  Menininkės šeima. Domo Rimeikos nuotr. O iš kur jūsų šeimoje potraukis menui? Nežinau. Mano mama – matematikos mokytoja, bet turi polinkį menui. Vaikystėje kaime su dvyne sese labai mėgdavome piešti. Kažkada peržiūrėjau savo vaikystės piešinius ir net nustebau, kad 6–7 metų vaikas taip sugebėjo! Tos princesės, jų suknelės, daugybė detalių – matyt, jau tada pasireiškė potraukis grafikai. Anksčiau vaikai turėdavo daugiau laisvės ir galimybių ugdyti kūrybiškumą. O dabar, nors turi krūvas žaislų, bet jų gyvenimas labai apribotas – viskas padaryta, pakišta. O kartu apribojama ir vaiko asmenybė bei jo kūrybingumas. Ir jūs dėstėte vaikams, vedate edukacijas. Patinka bendrauti? Taip, man patinka bendrauti, esu komunikabilus žmogus, matyt, paveldėjau iš mamos. Bet reikia pabūti ir vienai. Ypač – kai kuriu. Tuomet nieko negali būti šalia. Nesigailite pasirinkusi menininko kelią? Nuo vaikystės, kai mokytoja duodavo užduotį nupiešti, kuo būsiu užaugusi, visada save vaizduodavau prie molberto su berete (juokiasi). Taip ir įvyko. Aišku, nėra lengvas tas menininko kelias. Nedaug mano bendrakursių iki šiol kuria. Nes tam, kad kurtum, šiais laikais turi būti labai stiprus žmogus, stipri asmenybė. Ypač kai renkiesi profesionalųjį meną. Paskutinis klausimas – banaliai tradiciškas: kokie artimiausi planai? Tęsiu „Vaikų iš Marso ar…” liniją, bet šį sykį vaikų figūras išraižau ir spausdinu ant dažyto popieriaus oforto technika. Penki ciklo darbai jau atrinkti dalyvauti Vilniuje kovo mėnesį vyksiančioje Tarptautinėje mažosios grafikos trienalėje. Kaip vadinasi šis ciklas? „Pajūrio vaikai”. Grįžtu iš Marso į Žemę (juokiasi). 
Paroda veiks iki 2020 m. vasario 23 d. |