Tadas Karpavičius apie laisvę ir gerą skonį

Šiais metais grafikos dizaineris Tadas Karpavičius grįžo gyventi į Lietuvą, prieš tai ne vienerius metus praleidęs Londone, kuriame dirbo dizaineriu, taip pat aktyviai bendradarbiavo su gimtojoje šalyje vykstančiais meniniais projektais. Ta proga kalbamės apie Kauną, darbo santykius tėvynėje bei dalykus, kurie įkvepia.

Tadas_Karpavicius_asm_archyvo_nuotr1

Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakok apie savo vaikystę Kaune – kokiame rajone augai, kokios galbūt jau dingusios vietos iškyla atmintyje?

Mano vaikystė prabėgo kartu su Pažaislio vienuolynu, Kauno mariom, tėčio jachta, jos šveitimu ir pasiplaukiojimais, dažnais pasivaikštinėjimais miške, metaliniu kiosku, kur pirkdavau ledus ir valgydavau po kaštonais ant suoliuko prie senelių kiemo. Keista, bet dažnai mėgdavau užeit į elektronikos parduotuvę, pavadinimu „Sabina”, kitam gatvės gale stebėdavau, kaip apkūnus senolis pila girą praeiviams į didelį bokalą, pakeliui namo nusipirkdavau saulėgrąžų – sena moteris jas įvyniodavo į ką tik skaitytą laikraštį. Leisdavau laiką su vaikais kieme uostydamas asfaltą po lietaus, nors dažniausiai buvau tas, kuris mėgdavo visur vaikštinėti vienas.

Vėliau, pradėjus eiti į mokyklą, apsigyvenom daugiabučių mikrorajone, Šilainiuose. Aplinkos pasikeitimas buvo gan kontrastingas, bet kartu tas dėžučių rajonas turi kažkokio žavesio – džiaugiuos, kad dabar čia vyksta menininkų rezidencijos, vykdomas meninis projektas.

Kokia Kauno tapatybė tau atrodo dabar? Su kuo tau asocijuojasi šis miestas? Ir ar pasikeitė žvilgsnis į jį, kai grįžai iš Anglijos?

Kaunas asocijuojasi su ramybe, žaluma, savita tarpukario modernizmo architektūra, gražiu senamiesčiu ir jo gatvėmis, Žilinsko galerija, Tado Ivanausko muziejumi, Nemuno žurnalu, Santaka. Dabar Kaunas pilnas kultūros, gyvesnis. Patinka man į jį sugrįžti, nors gaila, kad visi aktualesni darbai šiuo metu koncentruojasi sostinėje. Ten daugiau veiksmo ir veiklos, tad po Londono apsigyvenau Vilniuje, o Kaune jau būnu retas svečias ir lankau daugiausiai tėvus ir draugus.

Tiek Londone, tiek čia, Lietuvoje, dirbi grafikos dizaineriu. Ar skiriasi darbas ten ir čia?

Anglijoje viskas daroma drąsiau, daug eksperimentuojama, vykdomos dažnos dirbtuvės ir kūrybinės kolaboracijos. Jaučiamas komunikacijos skirtumas. Mandagus bendravimas ir tiek dizainerių, tiek klientų etika. Taip pat aktualus dalykas, būnant laisvai samdomu dizaineriu, yra Anglijoje įprastas atsiskaitymas laiku. Kiti skirtumai: darbų apimtis bei įvairumas, profesionalumas ir kokybė, darbų sparta ir organizavimas… Dėl to, kad ten tokia didelė rinka, norėdamas nugalėti konkurentus turi labiau stengtis. Londonas yra tiesiog persunktas visko ir išlepintas, tad gana sunku būti išskirtiniam. Darbdaviams esi įdomus kaip asmenybė – neužtenka vien įgūdžių ir patirties, nes juos turi vos ne kiekvienas mokslus baigęs studentas, atsinešantis garsių klientų bagažą.

XXIA_Kudirka_knyga

Knyga “XXI a. Kudirka”

Vilniuje tebevaidinamas populiarus spektaklis, pasakojantis apie tragišką juodadarbių emigrantų dalią Londone. O tu, gyvendamas saloje, ar bendravai su lietuviais? Kokių jų išvažiavimo susiklostymų teko išgirsti?

Taip, teko nemažai bendrauti su lietuviais. Gal taip sutapo, kad su daugeliu radau bendrų interesų ir pomėgių. Kartu leisdavome laiką savaitgaliais: keliaudavome į mišką puodelio kavos, į parkus. Kartu lankydavome parodas, knygynus, o su kai kuriais teko darbuotis ir prie kūrybinių projektų. Daugelis tų, su kuriais bendravau, buvo vienaip ar kitaip susiję su kūryba ar menu, tad dažniausi jų išvažiavimo tikslai būdavo karjera, tobulėjimas, naujų patirčių ieškojimas.

Neteko patirti „nebendravimo su lietuviais” jausmo, nors jeigu žmogus tau nemielas, tai ir nesibičiuliauji. Vienintelis retinantis Londone susitikimus dalykas – dideli atstumai.

Tačiau ir gyvendamas Londone prisidėdavai prie įvairių meninių iniciatyvų Lietuvoje. Gal gali papasakoti apie jas plačiau?

Taip, per tą laiką, kol gyvenau Londone, teko darbuotis su Lietuvoje vykstančiais dizaino ir meniniais projektais. Visada buvo įdomu prisidėt prie įdomių idėjų ir padėti jas įgyvendint, būdavo smagu, kai parašydavo, – nors ir negyvendamas Lietuvoje jausdavausi nenutolęs ir reikalingas. Taip įvyko ir su audiovizualinės poezijos „Tarp” festivaliu – gavau pasiūlymą padaryti plakatą vienam iš festivalių, o dabar jau penktus metus kuriu jiems vizualinius sprendimus. Smagu kurti, kai yra visiška laisvė ir randami bendri kompromisai.

Būtent per „Tarp” festivalį sulaukiau pasiūlymo sukurti dizainą Žygimanto Kudirkos knygai. Taip pat buvo įdomu dirbti su šokio teatru „Airos”, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, mielai dariau plakatus audiovizualinių renginių serijai „Go Gaga”. Kol gyvenau Anglijoje, suorganizavome su draugais pirmąją Lietuvoje savilaidos leidinių parodą „Lentyna”, atvežėme sėkmingiausias ir įdomiausias tos srities leidyklas, pranešimus skaitė meninių knygų kūrėjai iš užsienio. Dirbti per atstumą yra iššūkis, kuris pareikalauja daugiau atidumo, laiko ir kantrybės, tačiau vis tiek galima pasiekti gerų rezultatų. Pasiilgdavau tik gyvo bendravimo.

GoGaGa2014_plakatas

„Go Gaga 2014″ plakatas

Kaip vertini lietuviškų knygų leidybą – ar atrandi gražių knygų, įkvepiančio dizaino?

Lietuvoje tikrai išleidžiama daug įdomių knygų, kurias dažnai perku ir skaitau. Tačiau reta leidykla Lietuvoje turi savo išskirtinį braižą ir charakterį. Retai kada visos jos išleidžiamos knygos būna tiek turiniu, tiek išvaizda stiprios. Pasigendu savilaidos principu leidžiamų knygų. Puikias knygas išleidžia Kauno fotografijos galerija, Vilniaus fotoknygų leidykla „ARÖK”, architektūros leidinių leidykla „Lapas”. Žaviuosi pavienių autorių darbais, visuomet traukia pavartyti Lauros Klimaitės, Gailės Pranckūnaitės, Tomo Mrazausko apipavidalintus leidinius. Visada artimą estetiką randu Jurgio Griškevičiaus sprendimuose. Gaila, kad kartais gražiausios ir įdomiausios publikacijos nepatenka į didžiuosius knygynus, leidinius pavartyti galima tik specialiuose renginiuose.

Kaip apibrėžtum savo dizaino stilių, kas tau yra estetika?

Mano stilius laikui bėgant keičiasi. Išlieka pagrindiniai dalykai – esu estetikos, aiškumo ir tvarkos mėgėjas. Man artimas vokiškas griežtumas, į kurį dažnai atsigręžiu. Paprastai dizainerio stilių išduoda ir jo, kaip asmenybės, charakteris, taip pat kažkiek daro įtakos ir vieta, kurioje gyveni. Man yra svarbus raiškingas tipografijos naudojimas, informatyvumas, raidžių transformacija. Žodžiu, dizaino srityje esu taupaus braižo. Estetika man yra pojūtis, harmonija, grožis. Tai ir peizažas, saulėlydis, gamtos reiškiniai, ir teorinis mokslas, tiriantis grožio bei meno savybes.

Kaip supranti „lėto gyvenimo” filosofiją? Kaip tau pavyksta ja vadovautis? Ir kaip manai, kodėl ji yra teisinga?

Lėto gyvenimo filosofija, kiek žinau, remiasi kokybe, o ne kiekybe. Tai sąmoningas pasirinkimas siekti balanso su savimi ir aplinka, grįžti prie natūralių gamtos procesų. Lėtas gyvenimas nereiškia, kad jame nėra skubiai daromų dalykų – svarbiausia yra branginti savo laiką, mėgautis mažais malonumais ir truputį pristabdyti greitą gyvenimo tempą. Darydami mažiau galime labiau susikoncentruoti į svarbesnius dalykus asmeniniame gyvenime ir darbe. Leonidas Donskis sakydavo: „Daugiau laisvės ir drąsos neskubėti, įsigilinti, lėtai skaityti ir išgyventi kiekvieną savo buvimo akimirką.”

Papasakok apie tave įkvepiančius, pastaruoju metu matytus ar nuo seno tebemėgstamus filmus, knygas ir muziką (kurios galbūt klausai kurdamas).

GoGaGa2014_iliustracijos

„Go Gaga 2014″ iliustracijos

Mėgstu klausytis tokios muzikos, kaip Midori Takada, Alva Noto, Gigi Masin, NTS radijo stoties. Nuo seno mėgstu R. Anderssono filmą „Du Levande”, A. Jodorowskio „The Holy Mountain”. Paskutinis įkvėpimas – Y. Lanthimos filmas „The Lobster”, taip pat Irenos Haiduk knyga „Spells”. Šiuo metu skaitau K. Abe knygą „Moteris smėlynuose”.

Na ir pabaigai, skonio ir stiliaus pojūtis, tavo nuomone, yra įgyjamas ar įgimtas?

Tik bėgant laikui išugdomas geras skonis – niekas negimsta turėdamas gerą stilių. Skonį reikia lavinti.

Parašykite komentarą