Rytų Prūsija literatūroje: pokalbis su prof. Sigita Barniškiene

Į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorės, germanistės Sigitos Barniškienės dėmesio lauką dažniausiai pakliūva tekstai, vokiečių kalba pasakojantys apie Rytų Prūsiją bei jos žmones. Šia tema mokslininkė periodiškai atvyksta skaityti paskaitų ir Klaipėdos universiteto filologijos studentams – taip ir susipažinome. Pašnekovė, be abejo, domisi ir lietuvių autoriais, tad pokalbis šiek tiek ir apie juos.

sigita_barniskiene4

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip nutiko, kad pasukote tyrinėti literatūros apie Rytų Prūsiją?

1986 m. apgyniau disertaciją tema „Gramatinės emotyvumo raiškos priemonės tekste (remiantis šiuolaikine vokiečių kalba)” tuometiniame Maskvos Moriso Torezo pedagoginiame užsienio kalbų institute. Taigi, mano disertacija buvo iš teksto lingvistikos, kurios ir iki šiol neapleidau, nes man atrodo, kad ši mokslo šaka susieja lingvistiką ir literatūrą. Literatūra visada mane žavėjo ir traukė kaip meno sritis. Konkrečiai Rytų Prūsijos literatūra atsirado mano interesų rate dėl dviejų dalykų: pirmiausia, man norėjosi išplėsti savo tyrinėjimų sritį, sužinoti daugiau apie vokiečių rašytojus, rašiusius apie Mažąją Lietuvą – Ernstą Wichertą, Hermanną Sudermanną, Alfredą Brustą, Waltherį Heymanną, Alwiną Kurtą, Theodorą Tielo, Johannesą Bobrowskį, apie kuriuos mano studijų metais Vilniaus universitete buvo mažai užsimenama.

1994 m. atkurtame Vytauto Didžiojo universitete sukūrėme ir pradėjome vykdyti vokiečių filologijos bakalauro studijų programą, mumis susidomėjo vokiečių partneriai: Mainco universiteto Germanistikos instituto Germersheime vedėjas, prof. Andreas Kelletat, kuris apsilankė Kaune, užmezgė ryšius, sudarėme katedrų partnerystės sutartį. Prof. Kelletat domėjosi Rytų Prūsijos autoriais: K. Donelaičiu, J. Bobrowskiu, A. Zweigu. Taigi, mūsų interesai sutapo, galėjome rengti doktorantų kolokviumus Kaune ir Germersheime, mūsų katedros dėstytojai vyko į Germersheimą stažuotis, pas mus atvykdavo dėstytojai iš Mainco universiteto.

Kuo Jums, ne šio krašto gyventojai, artima ir įdomi ši tematika?

Kadangi esu lietuvė germanistė, mane visada domino šių dviejų tautų istoriniai, kultūriniai ryšiai, o buvusioji Rytų Prūsija – tai ta teritorija, kur vokiečiai ir lietuviai (lietuvininkai) turėjo kartu gyventi. Tai ir lietuvių raštijos (Martynas Mažvydas), literatūros lopšys (Kristijonas Donelaitis) – man atrodė būtina domėtis šiuo kraštu, jo kultūros paveldu.

Sigita_Mosbache

Mosbache. Asmeninio archyvo nuotr.

Dažniausiai nagrinėjate vokiečių autorių tekstus apie Rytprūsius – kokios tai knygos, kuo savitos? Senoji, o gal šiuolaikinė literatūra?

Kiekvienas autorius labai savitas ir originalus: barokiniai Simono Dacho eilėraščiai, ekspresionistinės Alfredo Brusto dramos, kurių veikėjai turi lietuviškus vardus, paslaptingas ir tamsus jo romanas „Prarastoji žemė”, kurio pagrindinis veikėjas kilęs iš senųjų prūsų, Ernsto Wicherto istorinis romanas „Heinrich von Plauen” apie Didįjį Vokiečių ordino magistrą, Žalgirio mūšį, Jogailą, Vytautą, Skirgailą; taip pat Martos Springborn istorinis romanas apie Herkų Mantą, Wicherto, Sudermanno „Lietuviškos apysakos” apie XIX a. lietuvininkų gyvenimą; Tielo, Waltherio Heymanno, Agnesės Miegel, Johanneso Bobrowskio eilės – tai ne tik šio krašto gamtos, Kuršių nerijos, miškų, upių apdainavimas, bet ir istorinių perversmų bei skaudžių išgyvenimų liudijimas. Mano paminėti rašytojai – praėjusių amžių autoriai, sakoma, kad paskutinis Rytų Prūsijos rašytojas – Johannesas Bobrowskis. Tačiau apie šį kraštą rašo ir šiuolaikiniai rašytojai: Arno Surminski, Heinz-Jürgen Zierke, Aldona Gustas. Su pastarąja rašytoja ir dailininke, kilusia iš Šilutės ir nuo Antrojo pasaulinio karo gyvenančia Berlyne, neseniai teko susipažinti.

Ar vokiečių autoriai dabar apie šį kraštą rašo dažniau už lietuvius? Koks jis regimas tuose tekstuose?

Ne, vokiečiai nelabai daug žino apie buvusią Rytų Prūsiją. Galbūt ji dabar daugiau atgaivinama vokiečių atmintyje kaip pabėgėlių iš Rytų Prūsijos po Antrojo pasaulinio karo, vilko vaikų, kraštas. Tai daugiau atsiminimų, žurnalistinių tyrimų literatūra, pavyzdžiui, Ruth Leiserowitz, Sonyos Winterberg, Ullos Lachauer, Dietmaro Albrechto knygos.

Lietuvių ir vokiečių rašytojai Rytų Prūsiją vaizduoja skirtingai? Teko girdėti, jog vokiečių kūriniuose, pavyzdžiui, nėra lietuvininkų, kuriuos itin plačiai aprašo Ieva Simonaitytė savo romanuose, – visi gyventojai laikomi vokiečiais.

Taip negalėčiau teigti. Tiek Wichertas, tiek Sudermannas rašė apie lietuvininkus valstiečius. Lietuvių skaitytojui turbūt geriausiai žinoma Sudermanno „Kelionė į Tilžę”, kurios pagrindiniai veikėjai lietuvininkai: žvejys Ansas Balčius, jo žmona Indrė Jakštaitytė, samdinė Bušė.

Tiek I. Simonaitytė, tiek Vydūnas yra paskutinieji ryškiausi Mažosios Lietuvos literatūriniai vardai, kuriuos bene kiekvienas žino. Kokius šiandienos autorius išskirtumėte kaip svarbiausius, nuosekliausiai vystančius šio krašto tematiką?

Iš lietuvių autorių paminėčiau Editą Barauskienę, rašančią istorinius romanus apie svarbiausius Rytų Prūsijos šviesuolius, Rimantą Černiauską, Roką Flick, Remigijų Baltrušaitį, Alvydą Šlepiką.

Galbūt įžvelgiate Mažosios Lietuvos ar Rytprūsių vaizdavimo šiuolaikinės literatūros kūriniuose aspektų, kuriuos mūsų ar vokiečių rašytojai aplenkia, tarsi pamiršta?

Man atrodo, kad kiekviena istorinė epocha, atgaivinta grožiniame kūrinyje, suteikia nepaprastai daug medžiagos ir erdvės rašytojo fantazijai: ar tai būtų Vokiečių ordino laikai, ar Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, vokiečių ir sovietų okupacija ar sovietinis gyvenimas už geležinės uždangos. Žinoma, apie tai neįmanoma rašyti visapusiškai neįsigilinus į istorinius, socialinius faktus ir įvykius.

Dauguma rašančiųjų apie Rytų Prūsiją, jos žmones gyvena Klaipėdos krašte: Rokas Flick, Edita Barauskienė… Ar jų kūriniai nėra itin hermetiški, įdomūs tik šio krašto skaitytojams?

Hermetiškais kartais buvo vadinami Bobrowskio eilėraščiai, nes jie buvo sunkiai suprantami jaunesnei vokiečių kartai, gyvenančiai Rytų Vokietijoje. Nemanau, kad lietuvių skaitytojui Roko Flick ar Editos Barauskienės romanai nesuprantami – atvirkščiai, jie atlieka ir šviečiamąją funkciją.

Sigita_Barniskiene2

Schorndorfe. Asmeninio archyvo nuotr.

29-osios I. Simonaitytės premijos teikimo vakare prasitarta (deja, nepamenu minties autoriaus), jog tėra vienetai, tęsiantys krašto vaizdavimą literatūroje – galbūt jo tema grimzta užmarštin?

Visada atsiranda žmonių, besižavinčių istorija ir sugebančių ją patraukliai pavaizduoti žodine forma. Tikėkimės, kad jų bus ir ateityje, o istorinis Rytų Prūsijos regionas bus aprašomas literatūros kūriniuose. Juk čia ir Baltijos jūra, ir Kuršių nerija, ir Nidos menininkų kolonijos impresionistiniai, ekspresionistiniai paveikslai, ir Thomo Manno praleistos trys vasaros…

Rašant apie Rytprūsius tam tikri faktai dažniausiai apipinami autoriaus išmone, kaip, pavyzdžiui, Rimanto Černiausko „Tolminkiemio istorijos”, pasakojančios apie Kristijoną Donelaitį. Koks, Jūsų manymu, turėtų būti fakto ir išmonės santykis?

Tiesiog puiku, kad rašytojai turi teisę prie istorinių faktų pridėti savo fantaziją, išmonę, vaizduotę, pasirinkti vaizdavimo vietą, laiką, veikėjus. Ši laisvė – tai menininko privilegija, kurios neturi mokslininkai, todėl meno funkcija yra džiuginti (delectare) skaitytoją, o ne tik mokyti, informuoti, auklėti.

Į ką norėtumėte atkreipti šį mūsų pokalbį skaitysiančiojo dėmesį: knygą, kultūrinio gyvenimo reiškinį, o galbūt tiesiog pasidalysite mintimis apie šiandieninį gyvenimą?

VDU vokiečių filologijos studentai neseniai turėjo progą pasižiūrėti naują Arvydo Baryso filmą „Zwischen Wanderdünen. Niddener Künstlerkolonie auf der Kurischen Nehrung” („Tarp keliaujančių kopų. Nidos menininkų kolonija Kuršių nerijoje”). Jis sukurtas bendradarbiaujant su Liuneburgo Rytų Prūsijos krašto muziejumi, jo moksliniu bendradarbiu dr. Jörnu Barfodu. Taigi, Rytų Prūsija atgyja ir jos atminimas saugomas ne tik literatūroje, istorijoje, bet ir filmuose, muziejuose, netgi ir tokiuose interviu kaip šis. Tačiau dar norėčiau pridėti nuo savęs kaip vokiečių filologės: norėdami palaikyti kultūrinius (ar ekonominius) ryšius su Vokietija, neturėtume užmiršti vokiečių kalbos mokymosi mokyklose, nes per kalbą mes susipažįstame su kita tauta, kultūra, teisingiau įvertiname save, suprantame susikurtų stereotipų trūkumus, suvokiame ir savo tautos vertę, mokomės vieni iš kitų bei atsiveriame vieni kitiems.

1 komentaras

  1. Edita

    Malonu, kad Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Barniškienė ir str. autorė atkreipė dėmesį į Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių kultūrą bei ją kūrusius ir dabar kuriančius. Tų kraštų istorija pasibaigė. Ji išlieka tik meno kūriniuose.

Komentuoti: Edita Atšaukti atsakymą