Romas Klimavičius: menininko aktas – paroda

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) iki 2019 m. rugsėjo 1 d. veikia Romo Klimavičiaus kūrybos paroda „Pasmerkti būti laimingais”.

Klimaviciaus_paroda_Nerijaus_foto

Kairėje: Romas Klimavičius, „Klajojantis pasaulis“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Klaipėdietis viduriniosios kartos menininkas R. Klimavičius įvairiose galerijose parodas rengia vos ne kasmet. Parodoje „Pasmerkti būti laimingais” jis pristato per dvidešimt iki šiol visuomenei nepristatytų didelio formato darbų, sukurtų per dvi vasaras. Menininkas patikslintų – dvi labai laimingas vasaras. Gal todėl ekspozicija švyti ryškiomis spalvomis? Kuo tos vasaros buvo ypatingos ir kas menininką padaro laimingą – pokalbis su parodos autoriumi Romu Klimavičiumi.

Esate tarpdisciplininis menininkas, kuriate ir objektus, ir paveikslus, ir grafikos darbus. Kokiam žanrui priskirtumėte kūrinius, eksponuojamus parodoje?

Nežinau, kaip įvardyti – ar čia tapyba, ar plastiniai dalykai. Man sunku į tokius klausimus atsakyti, nes pats nežinau, kaip juos įvardyti. Ir aš nesistengiu. Kas dabar vadinama grafika? Kai kūrinys atspaudžiamas ant drobės aliejiniais dažais, kas tai yra – tapyba ar grafika? Viskas, kas spaudžiama nuo klišės, vadinama grafika. Bet kai spaudžiama ant drobės, vadinama tapyba… Arba keramika: yra keramikos objektas, o kada jį galima jau vadinti skulptūra? Tos ribos labai plonos, nelabai gali įvardyti… Nevaidinu nei tapytojo, nei skulptoriaus. Mano tokia pozicija.

Kada buvo sukurti šie darbai?

Tai yra dviejų mano vasarų darbas. Viena vasara buvo Tiltų gatvėje Klaipėdoje, kita – Palangoje, dailininkų kūrybos namuose.

Ar tų dviejų vasarų darbus kas nors sieja tarpusavyje?

Niekas.

Klimaviciaus_paroda_Nerijaus_foto8

Menininkas Romas Klimavičius ir filosofas Arvydas Piepalius. Nerijaus Jankausko nuotr.

Jei parodą pavadinote „Pasmerkti būti laimingais”, vadinasi, tas dvi vasaras buvote labai laimingas?

Aišku! Kad tik kolegos neužpyktų (juokiasi). Kas gali turėti tokias sąlygas kurti ir nebūti laimingas?! Tiltų gatvėje šeimininkai man atidavė visai vasarai patalpą ir ten buvau įsirengęs studiją. Kai dirbi ir eksponuoji darbus beveik ant gatvės, kiek sulauki lankytojų ir pirkėjų! Tai idealios sąlygos dailininkui! Taip visada turėtų būti, bet taip gyvenime nebūna. Kaip sapnas! O kitą vasarą Palangos kūrybos namuose kelių šimtų kvadratų patalpoje buvau aš vienas! Argi nelaimingas? Laimingas! Patalpos darbui – tobulos: apšvietimas, aplinka, šiluma, kolektyvas puikus, jūra, su dviratuku nuvažiuoji, išsimaudai. Pirmą sykį gyvenime maudžiausi po keliolika kartų per dieną. Ir darbas visai kitas. Nusiperki dažų ne tūbelėmis – kibirais… Viskas kitaip – kiti formatai, kitos galimybės…

O to ir užtenka menininkui iki pilnos laimės?

Man – taip. Svarbiausia, kad būtų dažų. Vienas dalykas, kai nusiperki tūbelę ir galvoji, kaip užtepti, kad užtektų tam drobės plotui, o kitas dalykas, kai yra daug kibirų dažų ir merki teptuką nežiūrėdamas…

Kaip manote, ar tas laimės pojūtis atsiskleidė darbuose?

Ne ne, jokiu būdu! Aš galvoju, pavyzdžiui, kaip aktorius: kuria vaidmenį ir todėl yra laimingas. Bet tas vaidmuo gali būti tragiškas! Taip ir su mano paveikslais – stengiuosi nedaryti saldumynų. Nerodyti savo vidinės būsenos. Darbai yra visai nesurišti su laime, jie nėra gražūs, nėra pritaikyti papuošti interjero.

Klimaviciaus_paroda_Nerijaus_foto4

Romas Klimavičius, „Druska“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Iš kur ateina tokių darbų idėjos?

Kaip gali papasakoti apie eilėraščio rašymą? Viskas priklauso nuo nuotaikos. Su tavim, pavyzdžiui, išsiskiriam, nueinu ir kažkokį įspūdį ant plokštumos perkeliu. Bet visai nesurištą su tavim. Surištą tik tuo, kad po susitikimo su tavim dariau, bet visai ne tave vaizdavau. Taip ir paveikslai – iš kažkur atsiranda ant tos plokštumos tie baisūs savo forma daiktai.

Bet parodoje juos lydi sakraliniai tekstai, pakeliantys darbus į visai kitą lygmenį…

Taip, juos įvilkau į sakralinį tekstą. Ir išėjo labai gražiai, viskas pasiteisino.

Iš kur tie tekstai?

Iš Švento Rašto paėmiau citatas ir jas pritaikiau savo paveikslams – kaip aš supratau, kad jam tinka. Ir išėjo kontrastas. Pavyzdžiui, tapiau Palangoje besišlapinantį zuikį. Suaugęs vyras aktorius, persirengęs zuikiu, leidžia čiurkšlę į Baltijos jūrą. Šlapimas bėga į vandenį, aktoriaus veidas – be mimikos, atgręžtas į žiūrovą. Pavadinau šį paveikslą „Sūnus palaidūnas” ir parinkau citatą iš Šv. Rašto: „Dieve, dėkoju Tau, kad visada išskėstomis rankomis priimi pas Tave grįžtančius skarmalais prisidengusius ir pasaulio purvu išsitepusius savo vaikus.” Atitiko taip, kad geriau nesugalvosi. Spontaniškai išėjo žaidimas.

Jums svarbu žaisti?

Taip, nes viskas yra žaidimas. Bažnyčioje taip pat vyksta savotiškas spektaklis: kunigai tarsi aktoriai, apsirengę sceniniais kostiumais, naudojama muzika, vaidyba, scenografija. Vyksta šventas aktas. Bet ir aš darau „grieką”, ir kunigai nusideda – nėra nė vieno nenusidėjusio žmogaus. Taip ir mano darbai: juose – nuodėmių atspindžiai, ir tomis citatomis aš bandau tas negeroves ar išrišti, ar kaip… Nei gąsdinu, nei mokau, nei aiškinu, bet tą, ką aš darau, yra žmogiška. Svarbiausia – pasirinkimas, kaip gyventi. Kai laikaisi vairavimo taisyklių, viskas eina nuostabiai. Jei viršiji greitį ar kitaip jas pažeidi – pats esi kaltas, tu pats taip pasirenki. Taip ir su dešimčia Dievo įsakymų. Toks yra žaidimas. Ir tas mano kalbėjimas ant plokštumų nėra nei grožio demonstravimas, nei proto – toks yra veiksmas, taip aš save išreiškiu. Kaip Benas Šarka judesiu išsireiškia – ar gali papasakoti, kaip tai sugalvojo ir ką norėjo pasakyti tuo judesiu? Tokius dalykus turi daryti menotyrininkai, o pačiam yra sunku kalbėti apie savo kūrybą, galiu nupasakoti tik atraminius dalykus.

Klimaviciaus_paroda_Nerijaus_foto2

Iš kairės: Romas Klimavičius, ‚Mėnulio užtemimas“ ir „Sūnus palaidūnas“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kas dar Jums svarbu?

Laikas. Kas yra laikas čia ir kas yra laikas ten? Kas yra laikas apskritai? Mes dabar sėdim, bet ką aš pasakiau prieš tris minutes – jau yra praeitis. Tokie žaidimai. Bet yra taisyklės, nori – laikaisi jų, nori – nesilaikai. Nori – tikėk, nori – netikėk. O aš tuo žaidžiu (juokiasi). Laikas – reliatyvi sąvoka. Vienaip jį vertina ir aprašė, pavyzdžiui, mano draugas Laikrodžių muziejaus vedėjas Romualdas Martinkus, bet kai kalbi su filosofu, jis kitaip tuos dalykus pastebi. Kuo daugiau idėjų, minčių, tuo įdomiau. Tas pat su laime: kiekvienas skirtingai supranta laimės sąvoką. Niekas nežino, kaip būti laimingu žmogumi. Bet yra taisyklės… Man patinka pagal šitas taisykles gyventi: man sekasi, baimės nėra, esu ramus.

Patikslinkite, pagal kokias taisykles – dešimt Dievo įsakymų?

Taip. Bet man labai sunku jų laikytis, nusidedu, einu išpažinties. Žinau, kas yra blogai, bet yra ir kita pusė – gundanti. Ir daugiausiai nusidedi mintyse, ne veiksmais. O tai jau nepriklauso nuo mūsų. O kas yra kūrybinės nuodėmės? Kuomet vaizduojami šlykštūs, šventvagiški dalykai. Nežinau, kaip yra kuriant rašytinį meną, bet vaizduojamuose menuose daug lengviau padaryti baisių dalykų, o labai sunku padaryti ką nors pozityvaus. Pats lengviausias dalykas – persipjauk ranką ar gerklę perpjauk ir filmuok. Tokį meną galima sukurti labai greitai. O padaryti, kad nualptų iš estetinio pasitenkinimo, – daug sunkiau.

To ir siekiate kurdamas savo darbus?

Aš nežinau, ko siekiu savo darbais. Galutinio tikslo nežinau. Kam juos kuriu? Savo kūrinius iš metalo esu rodęs Kretingos vienuolyne (2004 m. paroda ,,Sakralumas ir banalybė” Kretingos Apreiškimo vienuolyno kiemelyje. – Aut. past.). Nedariau specialiai tai erdvei, bet taip tiko tame kieme – išbuvo dvejus metus. Esu daręs iš grūdų – juos rodžiau „Studlende”. Kai tyčia darai ir žinai tikslą – kam darai, kas žiūrės, tikslų adresatą, manau, yra paprasčiau…

Parodas rengiate gana dažnai. Jums tai – kūrėjo satisfakcija?

Kas yra paroda? Nusirengimas, aktas… Visas džiaugsmas yra, kol darai, kol dirbi. O kai padarai… Man labai gražu mandalos iš smėlio, kurias padarę vienuoliai sunaikina. Toks ir turėtų būti menas – susinaikinantis.

[nggallery id=481]

Romo Klimavičiaus paroda „Pasmerkti būti laimingais” veiks iki 2019 m. rugsėjo 1 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Parašykite komentarą