Režisierė Greta Kazlauskaitė: „Žmonių tarpusavio santykiai tampa fikcija”

Kelerius metus gyvuojantis Klaipėdos „Apeirono” teatras rengiasi gastrolėms po didžiuosius Lietuvos miestus. Teatro kūrėjai žiūrovams žada pristatyti naujausią savo darbą – spektaklį „Žinduolių perėja”. Jis iki šiol rodytas tik Klaipėdos publikai. Spektaklyje esą apnuoginamos gyvenimiškos patirtys, apie kurias žmonės ryžtasi prabilti itin retai. Šį scenos kūrinį kovo viduryje išvys kauniečiai, vėliau teatro komanda tikina aplankysianti ir sostinę.

Greta Kazlauskaitė_nuotr Monika Penkute_1

Greta Kazlauskaitė. Monikos Penkutės nuotrauka

Artėjant darbų įkarščiui prieš gastroles, Klaipėdos „Apeirono” teatro režisierė Greta Kazlauskaitė sutiko atvirai pasikalbėti apie ypatingą meilę teatrui, materialinės naudos atsisakymą, norą kūryboje prabilti apie aktualias žmogiškąsias problemas, slepiamas pasąmonės kloduose, ir naujausią spektaklį „Žinduolių perėja”, kuriame nevengiama kelti klausimo: „Kas žmogus yra žmogui?”

Greta, pakalbėkime apie meilę… Šio jausmo esama visokio: pasiaukojančio, nuoširdaus, praktiško, apsėsto, draugiško, platoniško… O kokia ji – meilė teatrui?

Teatras mano pasąmonėje yra stipriai personifikuojamas. Jis kaip savotiškas fluidas, susiformavęs iš išgyventų kraštutinių emocijų, paaukoto sveiko proto ar pasiekto nušvitimo, ir įgavęs mitinį pavidalą. Vidiniai dialogai su juo panašūs į žmogaus dialogą su fortūna. Taigi mano santykis su teatru – labai prieštaringas. Kartais apima pojūtis, kad jis mane visiškai uzurpavo, tad ir norėdama pabėgti aš jau nebegaliu. O kartais aplanko supratimas, kad tai – tinkamiausias kelias mano sielos išgryninimui ir išsilaisvinimui. Tačiau vis dėlto turiu pripažinti, kad teatras man – paslaptis. Aš negaliu likti abejinga su kiekviena diena vis gilėjančiai jo paslapčiai.

Lietuva kaip erdvė kūrybinei laisvei. Ar mūsų šalyje jos pakankamai? O gal norintieji kurti – nykstantis reiškinys?

Manau, laisvės Lietuvoje pakankamai – visai kaip laukinėje gamtoje. Tu gali kalbėti apie ką tik nori, niekas nedraudžia, tik nežinia, ar kas nors tavęs klausysis. Tačiau jei rėksi garsiai ir kalbėsi apie tai, ką dauguma nori girdėti, – tavęs klausysis didžioji dalis. Savo kelią renkamės mes patys. Tai juk – laisvė. Manau, kad norinčiųjų kurti ir kuriančių žmonių skaičius Lietuvoje yra stebinamai didelis. Kodėl stebinamai? Todėl, kad valdžios požiūris į kultūros kaip valstybės pamato puoselėjimą yra gėdingas, o toliau viskas kaip tame posakyje: „Qualis rex talis grex” (lotynų k. „Koks karalius, tokie ir pavaldiniai”). Taigi kūrėjai, nešantys sodrios meninės minties ir raiškos vėliavą, šitame krašte turi gyventi itin asketiškai, stipriai tikėdami savo idėja kaip tikri misionieriai. Reiškiu jiems pagarbą ir palaikymą.

1 Spektaklio Žinduolių perėja akimirkos_nuotr Laurynas Butkevičius

“Apeirono” teatro spektaklis „Žinduolių perėja”. Lauryno Butkevičiaus nuotrauka

Šiandien dažnam itin aktuali materialinė nauda. Kaip nutiko, kad nusprendėte pasirinkti meną, kur materialinę naudą nurungia dvasinis penas?

Tikriausiai toks mano gyvenimo scenarijus. Jau ketvirtoje klasėje pajutau bepradedančią reikštis fobiją skaičiams. Priežasčių niekas nepaaiškino, bet formalus matematikos pamokų lankymas ir gyvenimas kuriant savo matus padarė didelę įtaką besiformuojančiai pasaulėžiūrai bei pasaulėjautai. Iki šiol galiu tik suvaidinti, kad skaičiuoju grąžą. Pinigai lygiai taip, kaip ir skaičiai, man kelia įtampą. O mus supančius daiktus interpretuoju kaip sužmogintą gamtą, kurioje, priešingai nei natūralioje, viskas paklūsta ir tarnauja žmogui.

Režisuojate spektaklius Klaipėdos „Apeirono” teatre. Teatras nuo seno siejamas su laisvalaikiu, pramogomis. Tačiau ne paslaptis, kad tuo nesivadovaujate – kūryboje iškeliate opias asmenų, visuomenės dilemas. Kodėl būtent toks kelias?

Todėl, kad apie problemas būtina kalbėti. Dauguma žmonių vengia kalbėtis apie problemas, vengia akistatos su nepatogiomis emocijomis. Tačiau reikia suprasti, kad, nusigręžus nuo problemos, ji nedingsta. Priešingai, jei jos neišsakome, neapsvarstome, ji bręsta mumyse ir virsta veiksmu, kuris dažniausiai pasižymi agresyvumu savo paties ir pasaulio atžvilgiu. Teatras šioje situacijoje gali tarnauti kaip savotiškas akistatos ir savianalizės laukas. Noriu, kad žiūrovo ir aktoriaus akistata išprovokuotų bendrą išgyvenimą ir apsivalymą.

Žiūrovas tokio pobūdžio spektaklyje: kokia jo misija?

Pažinti ir pripažinti save esant visokį bei sužadinti mintį kažką keisti.

Kovo 17 dieną į Kauno kamerinį teatrą, o vėliau ir į sostinę žadate atvežti spektaklį „Žinduolių perėja”. Pavadinimas – paslaptingas, o turinys? Kas jame?

Žiūrovai išvys pagrindinės spektaklio veikėjos akistatą su savo sąmonės agresoriais, jai priimant lemtingą sprendimą. Tai panašu į abejotiną sprendimą priėmusios sielos kelionę per skaistyklą, kurioje susiduriama su prieštaromis, kaltėmis, savo akluoju „aš” ir tuo „aš”, kuris dar tik ruošiasi gimti. Tačiau tariamoje realybėje yra vienas didelis pliusas – ji fiktyvi. O tai reiškia, kad viską dar galima pakeisti, juk žmogus visada turi daugiau nei vieną alternatyvą.

3 Spektaklio Žinduolių perėja akimirkos_nuotr Laurynas Butkevičius

“Apeirono” teatro spektaklis „Žinduolių perėja”. Lauryno Butkevičiaus nuotrauka

Trauminės abortų patirtys, motinystės instinktų defektai, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas bei daugelis kitų temų viename spektaklyje. Atrodytų, kad „Žinduolių perėjoje” apžvelgsite žmogiškojo gyvenimo „evoliuciją”. Kuo šios temos aktualios?

Jeigu spektaklyje būtų kalbama apie evoliuciją, sakyčiau, kaipgi tai gali būti neaktualu? Tai tas pat, kaip sakyti, kad žmogui neaktualus jo progresas. Ypač dabar, kai visur it verdiktas girdima mintis apie tai, kad evoliucija sustojo. Mes stovime vietoje: sporto šakose rekordai tepagerinami per pusę milisekundės, geriausi meno kūriniai jau sukurti, žmonių kūnai vis dažniau apsigimsta ir taip toliau. O juk tai, kas stovi vietoje, anksčiau ar vėliau ima smirdėti.

Tačiau šiame spektaklyje veikiau kalbama apie tai, kas žmogus yra žmogui. Keliamas klausimas: ar suvokiame mus siejančius ryšių gylius, kurie išsiraizgę tarp įvairiausių aplinkybių ir gyvenimų. Kodėl mes juos nutraukiame? Kodėl esame rūšis, žudanti savo rūšį? Ir kiek brangiai kainuoja perėjimas nuo rūšinio individo į baigtinę, tai yra suvokiančią savo baigtį, būtybę? Motinos ir negimusio kūdikio santykis šiuo atveju yra veikiau aplinkybė. Tačiau tam galime priskirti ir santykius su šeimos nariu, draugu, priešu. Nesvarbu, kurį iš jų pasirinksime, svarbiausia viso to dalis yra pats ryšio nutraukimo veiksmas. Tai itin aktualu, nes žmonės ne tik lengvai nutraukia santykius, bet ir nebemoka užmegzti ryšio su žmogumi. Žmonių tarpusavio santykiai tampa fikcija. Taigi, kas dabar žmogus yra žmogui? Baisus posakis: „Homo homini lupus est” (lot. k. „Žmogus žmogui – vilkas”. – Aut. past.), bet dar baisesnė frazė būtų: „Žmogus žmogui – niekas.”

Kokioje gi „perėjoje” žinduoliai dabar? Kur link jie eina?

Link suvokimo. Aš visada tikėsiu, kad žmogus juda suvokimo link.

1 komentaras

  1. Labai gilaus suvokimo tekstas. Analizuoti galima net ir vesti išvestines bei klodai minčių iškyla iš pasąmonės sapnuojant.

Komentuoti: Rapolas Atšaukti atsakymą