„Rekomendacija”: tapybiška kelionė tarp pragaro ir rojaus

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose gegužės 18 – birželio 23 dienomis buvo eksponuota Lietuvos tapybos projekto paroda „Rekomendacija”. Sakysite: na ir kas? Lietuvoje kasmet surengiama šimtai parodų. Tačiau ši buvo šiek tiek kitokia. Tiksliau, kitoks buvo jos organizavimo mechanizmas, nuo pat pradžių patikėtas lemčiai ir jautriai šuns nosiai. O ir visas kolekcijos sudarymo procesas virto tam tikru žaidimu, kurio metu, kauliukui iškritus kitaip, vaizdas galėjo pasikeisti kardinaliai.

Eidukaitis4_Domo_Rimeikos_foto

Aurimas Eidukaitis, „Rekomendacija“, 2019 m. Nerijaus Jankausko nuotr.

Projekto pradžių pradžia buvo tokia: sudaryti trys meno ekspertų sąrašai, į kuriuos pateko ryškiausi tapybos srities Lietuvos menotyrininkai, meno rinkos ekspertai ar galerijų vadovai bei kuratoriai. Kadangi projekto organizatoriai nusprendė viso proceso metu vengti subjektyvumo, lapeliai su ekspertų pavardėmis buvo sudėti į kapsules ir, dalyvaujant stebėtojų komisijai, įleista pati objektyviausia burtų traukėja – anglų kokerspanielė Kleopatra. Kapsulės, kurioms ji parodė didžiausią dėmesį ir nosimi bandė iškrapštyti iš specialių lizdų, tapo nugalėtojomis. O jose slypėjo menotyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės-Lupeikienės, Vilniaus aukciono vadovės Simonos Skaisgirytės-Makselienės ir parodų kuratorės Aistės Kisarauskaitės pavardės. Šioms trims meno ekspertėms teko laimė pradėti formuoti parodos kolekciją – rekomenduoti po tris menininkus, kurių darbai bus eksponuojami parodoje.

Kad procesas nebūtų labai paprastas, parodos organizatoriai pasiūlė griežtas taisykles: rekomendacijos kriterijus turi būti vadinamasis „geras”, „gražus” ir „teisingas” menas. Tikėtasi, kad kiekvienas meno ekspertas rekomenduos po tris menininkus, atitinkančius šias kategorijas, tie devyni menininkai – dar po tris, ir susidarys 36 autorių darbų kolekcija. Tačiau žaidime, kaip ir gyvenime, nutinka visko. Kai kurie menininkai skirtingose kategorijose buvo rekomenduoti po kelis kartus, todėl ši grandininė reakcija sutrumpėjo iki 32 parodos dalyvių sąrašo. Tuo rekomendacijų veiksmas nesibaigė – jį pratęsė parodos lankytojai, pildydami balsavimo biuletenius ir tokiu būdu rekomenduodami, jų nuomone, „geriausių”, „gražiausių” ir „teisingiausių” kūrinių fragmentus įtraukti į visą kolekciją jungiantį menininko Aurimo Eidukaičio paveikslą, nutapytą Parodų rūmuose.

Padiskutuoti apie projekto „Rekomendacija” organizavimo ir eksponavimo niuansus bei tarsi žaidžiant surinktos kolekcijos ypatumus susitiko du menotyrininkai – parodos sumanytojas, pagrindinis organizatorius ir kuratorius, KKKC direktorius Ignas Kazakevičius ir viena iš likimo numylėtinių – Kleopatros išrinkta pradėti Lietuvos tapybos projekto žaidimą menininkė, menotyrininkė ir parodų kuratorė Aistė Kisarauskaitė.

Trečiasis variantas

– Abu esate parodų kuratoriai. Gal galėtumėte paaiškinti su šia veikla nesusidūrusiems, kaip įprastai formuojamos kuratorinės parodos?

Aistė: Paprastai parodų kuravimas vyksta dviem būdais: pirmuoju atveju, kurio mes dažniausiai tikimės, – kai charizmatiškas, protingas, pilnas visokių vizijų kuratorius ima viską į savo rankas ir padaro taip, kaip jam atrodo. Atveria mums ką nors naujo ir radikalaus, ir mes išsižiojam iš nuostabos, kad pasaulis gali atrodyti taip. Pavyzdžiui, Venecijos bienalė ir pan. Kitu atveju kuratorius gali būti paprastesnis, kuklesnis. Jis pasižiūri į šiandienos kontekstą ir parodo parodą taip, kaip yra, tarkime, ne kišdamasis autoritariškai, o konstatuodamas situaciją: dabar žmonės galvoja štai taip. Tokiu atveju kartais galima patirti net nusivylimą: o Dieve, kodėl jie taip nykiai galvoja? Ar taip keistai galvoja… Tačiau ir tokių kuratorių parodos yra ne mažiau svarbios ir šiuolaikiškos.

Aiste_Kisarauskaite_Augustes_Glinskytes_foto_m1

Aistė Kisarauskaitė. Augustės Glinskytės nuotr.

– Bet „Rekomendacija” buvo sudaryta visiškai kitaip. Vadinasi, ir šioje srityje nėra kanonų?

Aistė: Mane labai nustebino ir nudžiugino, kad gali būti ir trečias variantas, kai viskas vyksta atsitiktine tvarka – kaip laumės, likimo moiros ar dar kas nors lėmė. Paroda susidėliojo, galima sakyti, kuratoriams patiems nežinant galutinio rezultato, kai viskas buvo atiduota į šuns, pasirinkusio meno ekspertų pavardes, letenas ir kitų autorių rankas. Jeigu šio žaidimo pradžios dieną vėjas būtų atnešęs kitus kvapus, o šuo juos užuodęs, paroda galėjo susidėlioti kitaip ir matytume visai kitą, bet ne mažiau netikėtą paveikslą.

Ignas: Bet aš manau, kad turbūt neįmanoma, jog iškristų visiškai kiti kauliukai. Buvo pasiūlytos trys temos, trys paralelinės linijos, ir negalėjo įvykti taip, kad visos jos taptų, pavyzdžiui, absoliučiai marginalios. Nes bendros meno tendencijos yra per daug galingos, kad jas būtų galima ignoruoti. Projekte buvo per daug gijų, tad vis tiek kažkuri gija atvestų į teisingą kelią. Ar į gražų kelią (juokiasi).

Aistė: Galbūt. Bet vis tiek reikia pripažinti, kad meno pasaulyje egzistuoja tam tikros sferos, grupės, tam tikri skirtingi mąstymo modeliai, ir kad vienas kuris atsidurtų daugiau kartų, o kitas – mažiau, yra visiškai įmanoma. Ir nepaprastai įdomu nežinoti, kuris modelis bus rekomenduotas daugiau kartų, o kuris liks šone. Ši paroda tuo ir nuostabi, kad pilna siurprizų patiems kuratoriams.

Koncepcija man nepaprastai patiko ir tuo, kad gyvenant mūsų posthumanistiniame laike, kai visa Venecijos bienalė byloja apie dirbtinį intelektą, apie ekologinės apokalipsės nuojautą, turint omenyje labai paaštrėjusį gamtos ir žmogaus santykį, šio projekto procesą pradėjo šuo! Tai yra gamtos pasirinkimas – ne žmogaus. Jau vien dėl to galėčiau sveikinti šį projektą, kad pagaliau atsižvelgiama į mus supantį pasaulį, kuris tarsi pasirenka meną.

Ekspozicija tarsi nuotykis

– Kalbant apie šunį, kodėl buvo pasirinktas būtent jis, o ne, pavyzdžiui, koks nors intelektualus paukštis?

Ignas: Štai čia ir išlenda subjektyvioji šio projekto pusė (juokiasi). Nes tas šuo dalyvauja KKKC edukacinėje programoje kaip kultūros gidas, kaip mediumas, tarpininkas tarp meno ir publikos, žiūrovai eina kartu su juo ir jis suartina, padeda atsikratyti įtampos ir žiūrėti į viską paprasčiau.

– O kaip buvo sudaromi ekspertų sąrašai?

Ignas: Į juos pateko tie meno ekspertai, kurie daugiausia dirba su tapyba: kuruoja, rašo apie ją, parduoda.

– Kėlėte sau tikslą pristatyti šiandienos Lietuvos tapybą. Kaip manote, ar, pritaikius šį kuravimo modelį, parodoje tapybos laukas atsiskleidė plačiau?

Ignas: Pastaruosius 15 metų galvoju apie tai, kaip reikėtų ir kaip būtų galima pristatyti Lietuvos tapybą. Jau kalbėjome – paprastuoju būdu galima nesivarginti ir pradėti formuoti kolekciją pakvietus porą stiprių vidurinės kartos klasikų, porą – vyresniosios kartos ir t. t. Bet tuomet neišvengiamai turi juos lyginti, nors tarpusavyje jie nelabai lyginami, nes skiriasi stiliai, išraiškos priemonės. Tada geriau lyginti su jų mokiniais. O čia susiduriame su evoliucija, kuri staiga XXI a. nutrūksta, kai tarsi iš niekur atsiranda menininkų, nebesiremiančių XX a. lietuviška tradicija, jiems įtaką jau daro šiuolaikinė Europa ir JAV, šiuolaikinė kultūra bendrąja tų žodžių prasme. Kaip viską pateikti kondensuotai, aiškiai, konceptualiai, nepamirštant ir meno publikos edukavimo? Kaip vienu projektu pasiūlyti sprendimus ir tapybos, ir meno apskritai, ir kuravimo kontekste? Manau, kad šiuo atveju ekspozicija susidėliojo taip, jog parodą galima rodyti kaip minėtų aspektų sintezę. Jei žiūrėtume chronologiškai – yra chronologinė linija, yra ir evoliucinė, ir postevoliucinė linija, kartu tai galima traktuoti ir kaip šiuolaikinio meno parodą, ir kaip meno kūrinį. Tarkime, jei esi užsienietis ir nesupranti, kas parašyta, nežinai menininkų, tiesiog žiūri kaip į spalvotų menų kūrinių rinkinį ir bandai intuityviai suvokti, kas užkoduota.

Ignas_Kazakevicius_Nerijaus_Jankausko_foto_m

Ignas Kazakevičius. Nerijaus Jankausko nuotr.

Aistė: Aš šią ekspoziciją pavadinčiau nuotykiu. Nežinau, kaip organizatoriams tai pavyko, bet ekspozicija iš tiesų labai pasisekė. Net man, lyg ir pažįstančiai tą tapybos lauką, buvo didžiulis nuotykis pagal darbus atpažinti kai kuriuos autorius. Vaikščiodami po sales žaidėme – nežiūrėdama į etiketes turėjau atspėti autorių. Kai kurie menininkai čia atsiskleidžia iš visiškai kitos pusės arba su nematytais, netikėtais kūriniais. Tarkime, Lino Katino darbas. Aš, atrodo, nuo vaikystės žinau L.Katino tapybą. Ir štai – netikėtumas! Jei nematyčiau pavardės, nebūčiau identifikavusi Adomo Danusevičiaus serijos „Magiškas kempas”. Žinodama ankstesnius jo darbus, neįtarčiau, kad šie yra jo. Mane absoliučiai nustebino ir Juozas Algirdas Pilipavičius, nebuvau įsigilinusi į jo kūrybą. Turėsiu kuo pasidomėti.

Išvengti asmeniškumo

– Projektas „Rekomendacija” jūsų brandintas labai ilgai. O koks buvo pradinis impulsas, taškas, nuo kurio auginta idėja, koncepcija?

Ignas: Pradinė mintis gimė labai seniai diskusijų su kolegomis metu. Kai kūrėme projektą „Meno terminalas”, ta paroda buvo tarsi be autorių, tiksliau, be jų darbų. O dar tiksliau – jie buvo pusiau virtualioje erdvėje. Ir tada pagalvojome, kad tokį virtualų modelį galima perkelti į realią erdvę, bet atsisakius kuratorystės, užėmus tik statistinę stebėtojo poziciją. Taip dar įdomiau! Diskusijoje kilo mintis, kaip „geriau”, „teisingiau” rengti projektus, nes darant įprastai, būna visokių situacijų: vieni autoriai lieka nepatenkinti, su kitais, nors jie ir geri, dėl įvairių priežasčių nesinori dirbti. Turi eiti į kompromisus ir, kol padarai projektą, tenka atsisakyti įdomių dalykų. Atsiranda labai daug asmeniškumo. O kaip jo išvengti? Ir pasirinkome tokį modelį – sukelti grandininę reakciją, kad patys menininkai dalyvautų procese ir nuspręstų, su kuo nori būti parodoje. Man patiko, kad jie labai atsakingai pažiūrėjo į šią užduotį. Kokie du trečdaliai galvojo ne apie savo pažįstamų ratą, bet apie tai, kas gali būti įdomu publikai. Taip buvo pristatytas ir Vincentas Gečas. Nes tas, kas jį rekomendavo, pagalvojo, kad jo tikrai niekas nerekomenduos, o tapyba – išties gera ir iki šiol aktuali.

– Tikriausiai neatskleisite, kas ką konkrečiai rekomendavo?

Aistė: Man visai nebaisu prisipažinti, ką rekomendavau. Ir galiu paaiškinti, kodėl. „Teisingos” tapybos kategorijoje rekomendavau Eglę Ridikaitę ir stengiausi, kad būtų eksponuotas konkretus jos darbas „Dievo spalva”. Man atrodo, tas darbas koncentruoja viską: jame yra ir spalva, ir Dievas, ir abstraktus mąstymas, ir puikus atlikimas. Dar rekomendavau Algimantą Joną Kurą ir Žygimantą Augustiną.

– O kodėl būtent juos?

Aistė: Todėl, kad Ž. Augustinas – mano doktorantūros darbo vadovas, taigi – visiška korupcija (juokiasi). O iš tikrųjų – dėl to, ką jis tapo. Jeigu jis save tapyboje identifikuoja su Žygimantu Augustu – kas gali būti geriau? Žinoma, tai irgi tam tikras menininko juokas, ironija, tačiau Ž. Augustinas savo kūryba ir tiria grožio suvokimo, asmens identiteto bei jo fizinio kūno atitikimus. A. J. Kurą pasirinkau dėl vizionieriško ateities numatymo – ekologinės problemos. Iš tiesų jo šiukšlynai, tapyti kadaise, dabar aktualūs kaip niekada, kai pasaulis skęsta plastiko šiukšlynuose. Kai parodai rinkomės jo darbą „Atspindys Nr. 22″, labai džiaugėmės, kad šis atrodo kaip jaunosios kartos tapytojo, nors sukurtas 1997 m. Jei nebūtų užrašyta pavardė, jį drąsiai galima būtų priskirti jauniesiems.

Nuojautos galia

– Trys meno ekspertai rekomendavo po tris menininkus. Kas vyko toliau? Kaip fiziškai atrodė šis procesas?

Ignas: Toliau tie menininkai turėjo rekomenduoti taip pat po tris menininkus, kiekvienas po „gražų”, „gerą” ir „teisingą”. Ir tai buvo jau finalinė stadija.

– Turbūt ne visai finalinė, nes dar reikėjo atsirinkti tuos darbus ir juos parvežti?

Ignas: Taip, man teko važiuoti pas kiekvieną menininką į svečius. Turėjau ir pagalbos.

Aistė: Pas A. J. Kurą aš pati važiavau, norėjau ir gerus darbus atrinkti, ir pamatyti, ką dar savo dirbtuvės lentynose slepia mano vienas mylimiausių autorių.

Ignas: Kiekvieno kūrinio įsigijimas šiai parodai yra atskira istorija. Vienas darbas buvo nukeltas nuo molberto, kitas, kaip Aistės atveju, atkeliavo konkrečiai rekomenduotas, trečias – iš kolekcijų, kai ką paskolino galerijos, kurios dirba su tais autoriais. O iš tikrųjų labiausiai po dirbtuves vedžiojo nuojauta. Buvo tokių autorių, kurių dirbtuvėse iki šiol nesu buvęs. Teko bendrauti su autoriais, kurių kūrybą pažinojau puikiai, bet gyvai neteko susitikti. Buvo įdomu, kas ir kokius pasiūlys jaunuosius autorius. Jų yra daug. Jeigu man pačiam būtų tekę rinktis, būtų sudėtinga nuspręsti, kurį autorių paimti: daugelio darbai panašūs – ir ten apie sovietmetį, ir ten apie tą patį. Ir ten socialinis kontekstas toks pat, ir ten. Ir ten pilkai ruda spalva, ir ten… Kurį imti? Labai padėjo tai, kad nereikėjo apsispręsti. Tačiau autoriai turėjo pagalvoti: jei buvo rekomenduoti tam tikroje kategorijoje – gėrio, grožio ar tiesos, – ką jie savyje mato ir suvokia kaip gerą, gražų ar teisingą. Jei jis rekomenduotas kaip „geras” menininkas, kur yra jo stiprioji pusė, kuo gera jo tapyba, kaip akcentuoti būtent tai. Visiems buvo duota laisvė – ir dizaineriams renkantis spalvinius kodus, ir parodos architektui – kaip jis viską įsivaizduoja.

– Vienas iš labai svarbių parodos veiksnių yra jos architektūra. „Rekomendacijos” ekspoziciją kūrė Vilnis Putramas iš Latvijos. Kodėl pasirinkote jį?

Ignas: Pasirinkome tokį žmogų, kuris išmano apie lietuvišką tapybą, bet kartu ją stebi iš šalies: nežino nei tų menininkų istorijų, nei jų tarpusavio santykių, yra objektyvus. Mato tik vizualiąją pusę. Ir jam reikėjo išspręsti uždavinį, kaip išdėlioti visuose Parodų rūmuose tas tris kategorijas, atsižvelgus į darbų aktyvumą, kategorijų skaičių, nes kai kurie autoriai buvo paminėti iš karto dviejose ar net trijose kategorijose. Reikėjo praplėsti vizualinę estetiką ir plastiką, kuo iš esmės ir remiasi tapyba, – koloritu, plastika, forma, idėja, motyvų klajojimais. Visą šią šaradą teko išspręsti architektui, aš į tai nesikišau.

– O kaip Jums, Aiste, atrodo šios parodos architektūra?

Aistė: Labai maloniai nustebino. Galiu pagirti – man labai patiko ir parodos architektūra, ir spalviniai sprendimai, pavyzdžiui, padažytos kolonos. Dažnai būna, kad panaudotos spalvos „užpjauna” kūrinius, šiuo atveju tokia mintis nekyla. Labai profesionalus darbas.

[nggallery id=477]

Skaičių magija

– Kokiu būdu pavyko sutramdyti dailininkų atrankos procesą? Ar iš anksto buvote numatę parodos dalyvių skaičių?

Ignas: Buvo numatytos tokios žaidimo taisyklės: trys ekspertai atrenka devynis pradinius autorius, o tie devyni rekomenduoja dar po tris – iš viso turėjo būti 36 autoriai, po 12 kiekvienoje kategorijoje. Tačiau kai kurie menininkai buvo rekomenduoti keliose kategorijose – vienas „gražus” ir „geras”, kitas dukart „geras”, dar kitas – „gražus” ir „teisingas”, todėl bendras skaičius sumažėjo iki 32 autorių.

– Ar sklandžiai vyko rekomendavimo procesas?

Ignas: Procesas tęsėsi labai ilgai, paskutiniai autoriai paaiškėjo likus vos dviem savaitėms iki parodos. Buvo šiokių tokių užstrigimų, kai rekomenduotas autorius ilgai neatsakė ir mes nežinojome, ką toliau daryti. Tekdavo sustoti ties konkrečiu jau atrinktu autoriumi, tačiau tiesti naują liniją – grįžti prie jį rekomendavusiojo, kad šis pasiūlytų dar vieną autorių, kuris tęs rekomendaciją. Pagal taisykles buvo galima veiksmą kartoti tris kartus. Žinote, kaip žaidime būna…

– Parodoje kai kurių autorių darbų buvo po vieną, o kai kurių – ir ciklai. Kas sprendė, kiek kūrinių eksponuoti?

Ignas: Dėl darbų skaičiaus palikome apsispręsti autoriams – ar jie duoda darbų ciklą, ar tik vieną kūrinį. Pavyzdžiui, Justinas Vaitiekūnas davė tris akvareles ir pasakė: „Tai mano praktika. Dideli paveikslai neatspindi dabartinės mano dvasinės būsenos. O man yra svarbu praktika, kaip aš einu į tapybą.” Agnė Jonkutė davė cianotipijas. Tai kažkas tarpinio tarp tapybos, bet labiau fotografijos technika. Gal net buvo įdomiau A. Jonkutę parodyti kitokią, nes jos tapybą klaipėdiečiai jau matė ne kartą.

Aistė: Jie puikiai „susikalba” su E. Ridikaitės kūriniu – tiek spalva, tiek abstrakcija, A. Jonkutės darbai taip pat yra pokalbis apie spalvą. Tapyba konceptualiai.

– Ar rinkdami kolekciją atsižvelgėte į tapybos žanrus?

Ignas: Dabar tapyboje beveik nebeliko konkrečių žanrų. Na, galima pasakyti, kad Ž. Augustino tapybą galima priskirti portretiniam žanrui. Bet manau, tai nelabai tiesa, nes ten portretas yra atsitiktinai ir tampa priemone išreikšti minčiai. Ž. Augustino darbas yra meno tyrimas, Mykolės Ganusauskaitės – irgi meno tyrimas, jos peizažas savaime yra ne peizažas, o greičiau struktūra, konstruktas.

Aistė: Eglės Ulčickaitės darbas irgi iš esmės yra tyrimas…

Ignas: Taip, tyrimas ta žodžio prasme, kad ji kalba apie tą laiką, kurio nežino, tačiau kuris palieka tam tikrą įspaudą jos gyvenime per kažkokius daiktus, baldus, kurių ji nesupranta. Visa tai ją supa, bet ji nesupranta, kas tai yra. Kiti autoriai sąmoningai eksploatuoja sovietmetį. Beje, E. Ulčickaitės darbas – irgi su istorija. Jis buvo eksponuotas prieš tai vykusioje Lietuvos dailininkų sąjungos kvadrienalės parodoje. Kai jį pamačiau, supratau, kad tikrai tiks „Rekomendacijai”. Ir paprašiau, kad autorė paliktų.

Apie blizgesį ir skurdą

– Parodoje Jono Jurciko darbai eksponuoti TV ekrane. Kodėl?

Ignas: Todėl, kad jis buvo rekomenduotas, bet susisiekus su juo pasakė: „Dabar nebeturiu dirbtuvių ir laikinai nebekuriu paveikslų.” Visi iki tol sukurti darbai parduoti, o naujiems kurti reikia sąlygų. Todėl menininkas daro pertrauką.

Aistė: Priverstinę pertrauką. Tai labai simptomiška, todėl graudu ir liūdna, kad jaunas žmogus, kuris tapo įdomius darbus, šiuo metu negali kurti…

Ignas: Kiti autoriai ištraukti iš užmaršties zonos, pavyzdžiui, Sigitas Lukauskas bando grįžti į meno sceną.

Aistė: S. Lukauskas iš tiesų nuolatos tapo, tiesiog nerodė darbų. Šiuolaikinis menininkas turi pats nuolat dėti pastangas, teikti paraiškas parodoms… Tad ne į tapybą bando grįžti, o į ekspozicines erdves. Iš tiesų labai įdomus tapytojas, iš tos kartos, kuri buvo subūrusi grupę „S.E.L”, stovėjusią prie Lietuvos šiuolaikinio meno ištakų. Labai aktyvi buvo grupė, viena iš pirmųjų vyko į užsienį su didžiuliais įvietintais projektais, performansais, bendradarbiavo su užsienio menininkais. Ir staiga viskas nutilo. Todėl labai džiaugiuosi S. Lukausko sugrįžimu.

– Eksponuotas ir didelis Ričardo Nemeikšio darbas, nuklijuotas blizgučiais. Jį irgi galima priskirti tapybai?

Ignas: Man R. Nemeikšio fenomenas labai įdomus. Jis pelnė daugiausia kategorijų, daug kas jį rekomendavo. Kai rinkomės darbą, sakė: „Na ką, aš ir gražus, ir teisingas – gal šitą imkite.” Manau, kad jo „Žaidimas (Tėviškės peizažas)” – geriausias pasirinkimas. Nes jis apskritai yra absurdiškas – tapybos ten nėra jokios! R. Nemeikšis yra vienas iš Lietuvos neoekspresionistų mohikanų, o kūrinyje jokio ekspresionizmo nėra. Jis pats save kažkada pastatė į įdomią padėtį – į opoziciją pačiai tapybai ir tam pačiam ekspresionizmui, kuris jį maitino. Tie asambliažai su dantimis, šakėmis, kastuvais yra stipresni, rausvos spalvos, kurios nekenčia visi vyresnieji Lietuvos tapytojai, nes tai yra grožio spalva, mergaičių spalva, ji šlykšti, asocijuojasi su komercija, parsidavėliškumu (juokiasi). Ar jis eksponuoja meno kūrinį, ar poziciją, ironišką požiūrį į tą visų trokštamą lietuvišką blizgesį?

Aistė: Tie blizgučiai asocijuojasi su pigumu, su sintetika, netikra švente, netikru džiaugsmu, surogatu. Bet R. Nemeikšis visada mėgo „ružavą” spalvą. O kalbant apie tapybą, Kęstutis Zapkus, dėstydamas Dailės akademijoje, sakydavo: „Viskas, kas yra drobė, dažai ant jos ir spalva – yra tapyba.” Šiuo atveju R. Nemeikšio darbas yra tapyba ir net tęsia mūsų lietuviško asambliažo ar koliažo tradicijas. Tik itin šiuolaikiškai tai traktuojama. Labai smagu, kad tradicija gali šitaip kisti, tapti nuoroda į Bodrijaro simuliakrą, pavirsti mūsų sintetinio pasaulio atspindžiu. Nors visai gali būti, kad pasaulinėje asambliažo tradicijoje jau užkoduota vartotojiškos visuomenės kritika. R. Nemeikšis yra iš tų menininkų, kurių darbai atrodo kaip jauno kūrėjo. Kaip ir Jono Gasiūno – puikus darbas, iš tų kūrinių, kurie amžinai jauni.

Ignas: Iš tiesų, ištrauki ir jauti – „geras”, bus bet kada įdomus. Kaip ir V. Gečas. Kad ir kokia būtų šiandieninė tendencija – ar tuštumos, ar visumos, kai visko labai daug ir marga, ar į madą ateitų plakatiškas, ar nespalvotas, ar dar koks nors menas, šie menininkai visada bus aktualūs. Lino Jusionio darbai, man atrodo, irgi bus visada geri, nes juose nėra laiko, gal tiksliau – laikas yra, bet įvykio nėra. Jo kūryboje vienodai svarbios ir tapyba, ir koncepcija.

Aistė: Bet, kita vertus, iš savo gyvenimiškos patirties turiu pasakyti – nuo vaikystės esu mačiusi savo laikmečio meno dievų, valdovų, kurie atrodė nepajudinami. O pasikeitus laikui mačiau ir baisią jų griūtį, kai ateina naujas laikas ir nušluoja viską. Staiga tampa nebeaktualūs, neįdomūs. Todėl bijočiau ką nors apie ateitį sakyti… Šiuo atveju belieka patylėti ir palaukti.

Domas_Rimeika_175

Domo Rimeikos nuotr.

Intuityvūs pasirinkimai

– Pagrindine projekto spalva buvo pasirinkta rožinė. Ar nemanote, kad buvo rizikinga ją rinktis? Nebijojote publikos atmetimo reakcijos?

Aistė: Meno parodai provokacija visada yra gerai. Tuo labiau kad reikėtų pasakyti komplimentą projekto dizaineriui Dariui Petreikiui dėl tos „ružavos” pasirinkimo – tai yra kultūringa „ružava”, artėjanti prie pudrinės spalvos, kuri dabar madinga (juokiasi).

Ignas: D. Petreikis pasiūlė spalvinius kodus, o parodos architektas juos panaudojo erdvėse. Net balta užuolaida buvo – reveransas modernizmui ir Venecijos bienalėje 2011 m. pristatytam Dariaus Mikšio projektui (juokiasi).

– Parodos lankytojai gaudavo po tris balsavimo lapelius su „gerų, gražių ir teisingų” menininkų pavardėmis. Ar jiems buvo suprantami tokie vertinimo kriterijai?

Ignas: Visame šiame žaidime meno publika buvo labai svarbi. Kadangi tie vertinimo kriterijai – „geras, gražus ir teisingas” menas – buvo pritaikyti būtent jai. Tokie vertinimai nepriimtini nei menininkams, nei menotyrininkams, kuratoriams, galerininkams ar meno vadybininkams. Nes tai ne meno kalba, o publikos žargonas. Kaip vertina meną parodų lankytojai? Sako: štai, gražus darbas. Arba: geras darbas, o šitas – teisingas, bet neįdomus…

– O aš maniau, kad šie kriterijai labiau suvokiami ekspertams. Nes kaip žmogui be specialių žinių išrinkti „teisingą” meną? Kodėl jis – teisingas? Aistė labai gerai paaiškino, kodėl E. Ridikaitės darbas yra teisingas – nes jo idėja gera, šviesi. Pagal ką dar galima nustatyti, kuris darbas „teisingas” arba „geras”?

Aistė: Ignas gerai pasakė apie teisingumą, kad kūrinys gali būti sukonstruotas pagal visas akademines taisykles ar atliepiantis jautrias socialines temas, tačiau – nepaveikus. O gali būti ir paveikus. Žodžiu, atitinka visus šiuolaikinius ar nešiuolaikinius tapybos kanonus.

Ignas: Atliepiantis esamas tendencijas, vadinamąjį „mainstreamą”. Ir iš tiesų – kaip orientuotis publikai? Sakykime, žmogus turi galimybę surinkti kolekciją ar įkurti kokį nors muziejų, bet nežino, nuo ko pradėti. Ką daryti? Ką patartumėte, Aiste? Nors Aistės geriau neklausti, nes ji renka dešimtojo dešimtmečio kolekciją (juokiasi).

Aistė: Taip, patarčiau tą periodą (juokiasi). Iš tiesų siūlyčiau domėtis, skaityti, bendrauti. Tačiau, jei rimtai, laikausi priešingos pozicijos – visada manau, kad menas priimamas intuityviai. Ir net šuo, viską pradėjęs, atspindi mano požiūrį – priimti intuityviai. Mes galime nesugebėti suformuluoti žodžiais, kodėl tas ar kitas kūrinys yra teisingas, bet puikiai nujaučiame, kad jis atliepia kažkokias šiuolaikines socialines problemas, kurios mums skaudžios ar svarbios. Tarkime, V. Gečo paveikslas: jis visiškai nepasenęs, žiūri į tuos automobilius ir jauti, kad tai absoliučiai aktualu. Ir žmogus, nežinantis V. Gečo istorijos, pažiūrėjęs į tuos automobilius suprastų, kad tai yra kažkas iš mūsų kasdienybės, aktualijos. Intuityviai mes puikiai suvokiame, kas yra teisinga.

Sukurti rojų

– Vadinasi, mene – kaip gyvenime: svarbiausia tinkamai pasirinkti?

Ignas: Pats projektas išsprendžia pasirinkimo problemą šiuolaikiniame pasaulyje. Pasirinkti galima ir bet ką, ir viską. Kartu tas pasirinkimas yra labai ribotas. Laisvė yra iliuzija, demokratija irgi yra iliuzija, tik viena iš pasirinkimo formų. O šiuo atveju visi ir bėgame nuo tos civilizacijos – į gamtą, į save organizuojančias struktūras, skruzdėlynus visokius, sodus, kur viskas savaime formuojasi. Kodėl dabar pilna TV projektų apie išgyvenimą gamtoje, kur viskas, be abejo, yra surežisuota? Nes žmonėms tai įdomu – tapti gamtos dalimi. „Rekomendacija” – tai tam tikras grįžimas prie pamatinių instinktyvių sąvokų: kas dar liko tame mene tikro, kas yra grožis, kas yra tiesa. Gal tiksliau tai reikėtų vadinti žinia, kurią menininkas nori paskleisti pasaulyje. Grožį galima tapatinti su ironišku šūviu už horizonto, kai ginklas užtaisytas idealizmo kulkomis ir tikėjimo paraku. Ten kažkur už horizonto yra gražiau nei pas mus, geriau sutvarkyta, teisingiau veikia.

Aistė: Žodžiu, rojaus ilgesys.

Ignas: Menas galbūt dėl to ir kuriamas? Iš tiesų, egzistuoja tam tikras rojaus ilgesys. Jei čia nepavyko – pabandykime iš karto peršokti į pažadėtąją žemę.

Aistė: Na, jūsų projektas iš esmės irgi yra toks. Kuruojant parodas įprastais būdais, visuomet egzistuoja kompromisai, kažkokie subjektyvūs požiūriai, o šiuo atveju buvo pasiūlyta pabandyti viso to atsisakyti, ir galbūt pavyks.

– Manote, kad pavyko?

Aistė: Iš dalies pavyko. Tikras rojus nesukurtas, bet tam tikrais niuansais prie to priartėta.

Ignas: Tai yra dar viena gražiai sukonstruota iliuzija, kuri laikosi ant nestabilių pamatų. Bet ji laikosi, nes vienas autorius remia kitą. Išėjo tam tikra konstrukcinė architektūra: lyg ir nėra sienų, stogo, o pastatas stovi. Kaip kokia gotikinė apdegusi bažnyčia. Visas projektas yra tarsi kelionė į rojų.

Aistė: Iš dalies kelionė į rojų, bet iš dalies – ir į pragarą. Šioje parodoje yra gana daug ir problemų atspindžių – ir ekologinių, ir kitokių. Štai kalbėjome apie R. Nemeikšį, ir nesuprasi, ar ten rojus, ar pragaras. Tas pigus blizgesys – šio pasaulio prakeiksmas: vartojimo ir kitko. Visko ten galima įžvelgti.

Ignas: Vartojimas greitina laiką. Jei dabartiniai daiktai ne taip greitai dėvėtųsi, būtų galima mąstyti apie laiką ir jis, man atrodo, sustotų. O dabar nespėji atsiremti į stalą ir jis beregint sulūžta. Tik menas pajėgus kovoti su šiuo metafiziniu pagreičiu.

Aistė: Be to, tie greitojo vartojimo daiktai ėda mūsų laiką, nes tenka ieškoti naujų daiktų. Bet gerai, kad su menu taip nėra. Gali išsitraukti iš sandėliuko nuostabių senų autorių darbus ir staiga paaiškėja, kad jie vis dar taip pat paveikūs, vis dar aktualūs, vis dar mums kalba, ir dar radikaliau kalba, nes praėjo tam tikras laiko etapas. Menas vis dėlto – ne ta greitai sugendanti skalbyklė.

Eidukaitis1_Nerijaus_Jankausko_foto_m

Eidukaitis2_Nerijaus_Jankausko_foto

Eidukaitis3_Nerijaus_Jankausko_foto

Aurimo Eidukaičio kūrybos procesas KKKC Parodų rūmuose. Nerijaus Jankausko nuotr.

– KKKC Parodų rūmuose visą parodos laikotarpį menininkas Aurimas Eidukaitis tiesiog salėje tapė paveikslą, kuriame sujungė eksponuojamų darbų fragmentus. Kas tai per sumanymas ir kodėl pasirinkti būtent šie fragmentai?

Ignas: Paprašėme klaipėdietį menininką A. Eidukaitį sujungti žiūrovų balsavimo būdu atrinktų paveikslų motyvus, įtraukti ir tuos, kurie jam pačiam yra „gražūs, geri ir teisingi”. Menininkas tapė hibridinį „tikros” lietuviškos tapybos paveikslą.

– Kaip vadinasi šis paveikslas ir koks bus jo likimas? Kodėl pasirinkote būtent A. Eidukaitį?

Ignas: Jis vadinasi taip pat, kaip ir paroda – „Rekomendacija”. Rugpjūčio mėnesį paveikslas bus parduodamas Palangoje, A.Mončio muziejuje vyksiančiame Vilniaus aukcione. Mano idėja buvo į tą paveikslą „sutalpinti” visus autorius ir už jį gautus pinigus padalyti visiems po lygiai. A. Eidukaitis pasirinktas todėl, kad šiuo atveju objektyvumas netiko, mediatoriumi tarp meno ir publikos būtinai turėjo būti vietinis menininkas.

Dalyviai ir rengėjai

Parodoje „Rekomendacija” dalyvavo Lietuvos tapytojai: Adomas Danusevičius, Agnė Jonkutė, Aistė Bugailiškytė, Algimantas Jonas Kuras, Andrius Zakarauskas, Eglė Gineitytė, Eglė Ridikaitė, Eglė Ulčickaitė, Gabrielė Gervickaitė, Gintaras Palemonas Janonis, Henrikas Čerapas, Jonas Gasiūnas, Jonas Jurcikas, Juozas Algirdas Pilipavičius, Justinas Vaitiekūnas, Konstantinas Gaitanži, Leo Ray, Linas Jusionis, Linas Katinas, Martinas Jankus, Mykolė Ganusauskaitė, Mindaugas Skudutis, Raminta Blaževičiūtė, Ričardas Bartkevičius, Ričardas Nemeikšis, Solomonas Teitelbaumas, Sigita Maslauskaitė, Sigitas Lukauskas, Vygantas Paukštė, Viktoras Paukštelis, Vincentas Gečas, Žygimantas Augustinas.

Parodos organizatorius – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, kuratorius – Ignas Kazakevičius, ekspozicijos architektas – Vilnis Putramas (Latvija), projekto grafinio dizaino autorius – Darius Petreikis.

Parašykite komentarą