Rašytoja Danutė Kalinauskaitė: „Feisbukas žmogų peršviečia kaip rentgenas”

Metus pradedame su Danute Kalinauskaite, neseniai išleidusia savo trečiąją novelių knygą „Skersvėjų namai”. Paprastai labai jaudinuosi, kai tenka bendrauti su menininkais, kurių kūrybą mėgstu. Su autore artimiau teko susipažinti rudenį vykusiose vertimo dirbtuvėse – laimei, ji toli gražu nepriminė sunkaus charakterio egocentrikės – greičiau jaukią, bet reiklią pašnekovę, sulipdančią į bendrą pokalbį pavienes žmonių grupeles, išklausančią ir patariančią, tarsi per kelias minutes būtų virtusi seniai pažįstama drauge.

Danute_Kalinauskaite_Barysaites_foto

Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Vienoje novelėje vienas Jūsų personažų užsiima nekalčiausia archeologija – iš pabirų gatvėse, autobusuose ar pirkinių krepšeliuose surastų šukių dėlioja užburiantį, daugiasluoksnį pasakojimą. Ar jaučiate ribas, kurių negalėtumėte peržengti, įtraukdama į savo tekstus realybės detales ir pažinotų žmonių prototipus?

Žinau, kad kai kurie rašytojai tokių ribų nepaiso, jei tai žūtbūtina ar tik pravartu kūriniui, bet aš turiu skrupulų… Manęs klausė dėl dainininkės Alinos Orlovos prototipo novelėje „Bomžė”. Iš Orlovos pasiskolinau kelias jos dainos eilutes, spaudoj prasprūdusią informaciją, kad ji mėgsta skaityti M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą”, M. Šiškino „Laiškų knygą”, dar jos dainavimo sukeliamą įspūdį („rykle ir diafragma” – bet tai tik mano įspūdis, kiti galbūt ją girdi kitaip), daugiau nieko, pagaliau jos ir nepažįstu, bomžė nėra dainininkės Orlovos prototipas. Iš visiems žinomos festivalio „Kino pavasaris” direktorės Vidos Ramaškienės pasiskolinau – tikriausiai esate girdėję ją kalbant – prieš „i” tariamą „j” („jir”, „Jirutė”, „Jirkutskas”). Iš žiniuonės Eugenijos Šimkūnaitės – kai kuriuos išskaitytus jos gyvenimo faktus: kerzinius batus, džiudžitsą ir jai būdingą pasakymą, kurio niekaip neišgirstum kito žmogaus lūpose: „Arba sakyk, ko nori, arba mauk po velnių!” Iš pažįstamo veterinoriaus – akinius, įaugusius į smilkinius, ir ploną švilptelėjimą čiaudint. Iš neseniai penkioms dienoms po žemėm palaidoto benamio – baltas akis. Bet jokio žmogaus nenurašinėju nuo galvos iki kojų. Dėl kokios nors konkrečios atpažįstamos detalės, jei ji galėtų sukelti gyvenimiškų komplikacijų, mėtau pėdas kaip įmanydama. Arba išvis jos atsisakau.

Pasaulyje išpopuliarėjęs norvegas Karlas Ove Knausgaardas parašė šešias autobiografines knygas – taigi sukūrė „literatūrinį selfį”. Dažnai pagalvoju, kas būtų, jeigu koks nors talentingas lietuvių rašytojas imtųsi tokio atviravimo – tikriausiai paskui, nepakėlęs kolegų ir artimųjų spaudimo, turėtų emigruoti. Kaip Jūs pati jaučiatės gyvendama mažoje skaitančiųjų ir rašančiųjų bendruomenėje?

Bet kas gi jei ne „literatūriniai selfiai” yra kasmet pasirodančios lietuvių rašytojų, kultūros veikėjų autobiografinės knygos? Jos sukelia įvairiopą reakciją, kai kuriose jų, pavyzdžiui, buvusių nomenklatūrininkų, reputacija skalbiama net iki rezistencinio baltumo ir pasitaiko nekorektiškų atsiliepimų apie kitus žmones. O ar ne „selfiai” yra rašytojų dienoraščiai? Teko redaguoti Alfonso Nykos-Niliūno (su inicialais vietoj kai kurių asmenų pavardžių) ir Vytauto Kubiliaus dienoraščius. Pasirodžius Kubiliaus dvitomiui, visi apstulbo, kokį negailestingai kritišką, bet dar labiau neurotiškai savikritišką, savigraužos ėdamą žmogų jie atskleidė. Prieš imantis darbo, prisimenu, man skambino Janina Žėkaitė, Kubiliaus našlė, aptarėm dienoraščių redagavimo reikalus ir ji pasijuokė iš tų epizodų, kuriuose pati yra atvirai ir ne itin simpatiškai apibūdinama. Po mūsų pokalbio ji netrukus mirė, ir aš, skaitydama Kubiliaus įrašus, galvojau: juk ji, norėdama išlikti ori, galėjo tuos puslapius tyliai iškupiūruoti, nė šuo nebūtų sulojęs, bet ji buvo drąsi moteris ir nieko neslėpė, nes, jos įsitikinimu, autentiški dienoraščiai tokie ir turi būti – nekupiūruoti…

Taip, trinamės šonais labai mažoje literatūrinėje bendruomenėje, kur vieni kitus pasmerkti pažinoti, o pykčiai, nesisveikinimai, nepadavimai rankos (anksčiau, kai būdavo girtuokliaujama „na vsiu katušku”, – ir nuleidimai Rašytojų sąjungos laiptais, ir snukiamušiai) – žeidžia. Manau, yra labai sveika nevirti vien tose bendruomenės sultyse ir laikytis šiokio tokio atokumo: kūryba nuo to tik išloštų. O skaitytojai… Po švenčių „Rimi”, ūkininkų skyriuje, kur apsiperku, pardavėjas, vis man pasveriantis rūkytos šoninės, paklausė, ar aš Danutė. Pasirodo, matė per televiziją, identifikavo (ta pati moteris, kuri iš jo perka), išklausė radijo laidą ir tiesiu taikymu paklausė: ar Napoleono armijos kareiviai iš mano apsakymo, traukdamiesi po pralaimėjimo, tikrai iš bado valgė formaldehide išmirkytus Vilniaus universiteto laboratorijos egzempliorius, ir kas po to jiems nutiko, juk formaldehidas – grynas nuodas. Abu nutarėm, kad neįmanoma žinoti, kas nutiko, nes istorija tai nutyli, jai, istorijai, po to juk buvo kur kas svarbesnių darbų nei kelių nusigalavusių prancūzų kareivių likimai… Bet aš, išgirdusi tą žmogų, iš netikėtumo net pritūpiau: štai kodėl rašydama turi dešimt kartų patikrinti faktus – dėl tokių akylų ir ausylų skaitytojų, o sutikti juos gali ten, kur nė neįtartum – už prekystalio, ryšinčius ilgą juodą prijuostę ir sveriančius šoninę.

Jūsų vyresnysis brolis Jonas Kalinauskas – žinomas ir įvertintas poetas. Ar brolio užsiėmimas turėjo įtakos ir pačios atėjimui į literatūrą?

Turėjo ir gal net nulėmė. Su broliu visada siejo ir sieja labai stiprus ryšys. Tam tikru tarpsniu jis, dvylika metų vyresnis, poetas, rašantis ir leidžiantis knygas, dirbantis redakcijoje, redaguojantis pripažintus rašytojus, visus juos pažįstantis, man buvo didesnis autoritetas už tėvą (vėliau ta proporcija atsistatė). Jei ne jo pastūmėjimas rašyti, ne primygtinis, bet tikslingas ir su didele nuojauta, nežinau, ar būčiau net pabandžiusi. Galbūt, o gal ir ne. Taip pat nuo mažumės žinojau, kad niekada nerašysiu eilėraščių, nes poezija – išimtinai brolio sfera, su viskuo, kas iš to išplaukia, kūrybinėm ir gyvenimiškom krizėm, buvimu „be odos”, įtampom, ir aš, galima sakyti, programiškai neparašiau nė vienos eilėraščio eilutės. Net nebandžiau.

skersveju-namai-1

Koks Jūsų požiūris į kūrybinį rašymą?

Kūrybinis rašymas – tai vaizduotės lavinimas ir fantazijos išlaisvinimas, savęs pažinimas, psichoterapija, nuotykis. Pagaliau tavo, kaip skaitytojo, gebėjimų ugdymas, ir tai, man atrodo, yra nuostabu – pažiūrėkit, kaip katastrofiškai mąžta gerų skaitytojų, pajėgių kai kam daugiau, nei vien bėgti teksto paviršiumi paskui siužetą, ir kaip daugėja blogų rašytojų. Tik nė už ką nesutiksiu, kad kūrybinio rašymo praktika gali bet ką padaryti rašytoju, didžiai nustembu, kai išgirstu tuo šventai įtikėjusius…

Pasirodžius Jūsų pirmajai knygai sekė ilga rašymo pertrauka. Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad vėl norite ir galite rašyti?

Pertrauka truko taip ilgai todėl, kad mano pasaulyje pernelyg ilgai nieko nestigo. Aš tiesiog gyvenau, kvėpavau. Viskas pradėjo byrėti kaip kortų namelis, kai man buvo maždaug 42-eji. Iškart, smūgiškai, ir aš su kaupu atsiėmiau už viską, už visus laimingus metus. Noras vėl rašyti tada atsirado dėl didelio suspaudimo laipsnio… Prisimenu, vaikščiojau pas tėvus darže tarp krapų, kai paskambino Sigitas Parulskis ir pasakė, kad mano „Daiktai” bus spausdinami „Šiaurės Atėnuose”. Nors „Metuose” jau buvau paskelbusi ilgą apsakymą „Namo”, būtent publikacija „Šiaurės Atėnuose” – nežinau kodėl – man reiškė tikrąją naują pradžią.

Kažkada mano kalbinta Undinė Radzevičiūtė minėjo, kad buvimas rašytoju visuomet susijęs su vidiniu žinojimu, kad juo esi. Ar visuomet tą jautėte ir jaučiate? Kaip Jums atrodo, ar būti rašytoju lengva?

Ar jaučiau, jaučiu? Ir taip, ir ne. Mano jutimą ir žinojimą visada lydi kormorano šešėlis: abejonė dėl kiekvieno savo teksto. Imdamasi ko nors nauja visada atsiduriu nulinėje pozicijoje, kai iš anksčiau susikrautas kapitalas nustoja galioti, nieko nebereiškia. Ir taip kaskart, taip pat ir dabar, rašant naują dalyką. Gali būti įvaldžiusi meistrystę, tebeturėti įgūdžius, kurie niekur nedingsta, bet dėl kokių nors priežasčių iš tavo tekstų išeina gyvybė, ir viskas. Dievas duoda – Dievas atima. Manau, tai blogiausia, kas gali nutikti rašytojui, kuris dar neprarado tikrosios pagavos ir sąžiningo santykio su tuo, ką daro. Dar blogiau, kai apakusi savimi, to net nepastebėsi, o kiti tik „laikins” ir nepasakys tiesos.

Kaip vertinate rašytojų gyvenimo, draugysčių ir pykčių viešą „persikėlimą” į feisbuką?

Rašytojų neišskirčiau kaip kokios nors specifinės grupės. Visų persikėlimas į feisbuką reiškia, kad mąžta būtinybės susitikti, draugauti ir pyktis „gyvai”, „kūnais”. Akis į akį. Pati buvimo feisbuke turėjau išmokti ir tebesimokau vengdama atverti savo asmeninį gyvenimą, pavyzdžiui, namus, nors ir peržiūrinėju kitų žmonių kelionių nuotraukas, mėgstu perskaityti, kokią guliašsriubę pietums išsivirė Kęstutis Navakas ir keliais suomiškais peiliais mėtėsi jo „kacinas”, nes tie įrašai – kaip rẽta lengva ranka kasdien žarstomi maži prozos perliukai. Yra feisbuke savų kampelių, „virtuvių” su sukabintais puodais ir prikaistuviais, kur renkasi tie patys žmonės, atėję kad ir iš senosios mėlynosios „Šiaurės Atėnų” erdvės, ir ten norisi užeiti kaip į savo namų virtuvę… Manau, feisbukas žmogų peršviečia kaip rentgenas. Labai gerai matyti, dėl ko ten būnama, o kartu – kas yra kas. Vieni įžodina kiekvieną savo būseną, permanentiškai deda asmenukes ir kiaurą parą laukia dėmesio ženklų, tai kaip nuolatinis žiūrėjimas į veidrodį ir klausinėjimas: kas pasaulyje gražiausias. Kitiems reikia idėjų apytakos, problemų, analizių, diskusijų, naujienų. Dar kiti vaduojasi iš vienatvės ir ieško žmonių, su kuriais galėtų bent kiek adekvačiau susikalbėti. Dar kiti tiesiog užmušinėja laiką, nes nežino, kaip prastumt savo gyvenimą. Rašytojams, feisbuke spausdinantiems savo kūrinius ir laukiantiems reakcijos, ta erdvė sukuria užuovėjos ir saugumo iliuziją, bet iškreipia vaizdą – tavo opusą kas nors iš „draugų” vis tiek „palaikins” ir niekada niekas nekritikuos (bent aš to nepastebėjau), nors tas tekstas gal ir labai blogas. Tai kokia tada prasmė?

Ar galite skaityti ar stebėti meno kūrinį atsiribodama nuo nepriimtinų jo autoriaus pažiūrų, nemalonių būdo savybių?

Kai kalbama apie nepriimtinas pažiūras, jei gerai supratau Jūsų klausimą, prieš akis tuoj stoja Knutas Hamsunas (Pedersenas), „Norvegijos siela”, kaip jį pavadino šalies karalius. Po Antrojo pasaulinio karo dėl atviro kolaboravimo su naciais įtūžę žmonės degino jo knygas. Bet ar bėgant laikui, „Bado”, „Pano”, „Viktorijos” ir kitų kūrinių meninė vertė nepranoko kadaise nuklydusių jo pažiūrų ir ar galime šiandien Hamsuną skaityti nuo jų atsiriboję? Galime. O štai kai kalbama apie mūsų sovietmečio literatūrą (gal kad viskas taip arti skūros, o gal ir dėl to, kad ką tik baigiau redaguoti didelę kolektyvinę monografiją apie sovietmečio literatūrą), nuo ano meto tarybinių pažiūrų, kurios buvo vienodai privalomos visiems ir nuo asmeninės rašytojo valios nepriklausė, atsiriboti sunku. Dažnai negali užsimiršti skaitydamas net talentingiausiai parašytus kūrinius – nori nenori, ieškai, kokią kontrabandą autorius, neužkliūdamas cenzoriams, sugebėjo pernešti, ką pasakė tarp eilučių ir t. t.

Dėl būdo savybių – menininkai ir neturi būti pūkuoti. Esu ir liksiu įsitikinusi: kuriančiame žmoguje kūrėjas valgo gerietį, ir kartais taip suvalgo, kad iš gero, normalaus, malonaus lieka tik „nemalonios būdo savybės”. Į senatvę dar nemalonesnės. Kuriančių žmonių gyvenime daug įtampos, plikų elektros laidų, egocentrikos, girtuoklysčių, neaugintų vaikų, dantų griežimo, ką padarysi, taip buvo ir bus, jei jie – tikri menininkai, o ne vien glotnūs tarptautinių „projektų” dalyviai. Taip, galiu bjaurėtis asmeniu, bet tuo pat metu negalėsiu nepripažinti to asmens talento. Su rašytojų pasauliu per brolį esu susipažinusi labai anksti, iš vidaus, taip sakant, ir tuos du dalykus išmokau atskirti.

Kaip atrodo Jūsų skaitymo procesas? Ar laikytumėte save knygų rijike?

Prie mano lovos visada bent pora stirtelių knygų, ant kurių užsiuntu kaskart, kai tik reikia siurbliuoti kilimą. Labai mėgstu visokius žinynus, gamtos atlasus, reprodukcijų, meninės fotografijos albumus. Visą gyvenimą skaitau po keletą knygų vienu metu. Prie Karin Johannisson „Melancholijos erdvės. Apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien” – Aldonos Liobytės laiškai, Alfonsas Andriuškevičius, Marguerite Yourcenar „Adriano memuarai”, kuriuos kadaise neva prarijau, o dabar – skaitau iš tikrųjų ir negaliu atsižavėti. Rijikė jau nesu, tik skaitytoja. Nudžiungu, kai iš ko nors perskaityto laimikis būna keletas tikrai labai gerų, klasiškų puslapių, nustebinusių vietų, epizodų. Įdomiai įkūnytų idėjų. Keli auksiniai sakiniai. Pasidariau išranki.

Na, ir pabaigai – koks būtų Jūsų „Metų literatūrinis atradimas”?

Gyčio Norvilo esė „Literatūroje ir mene”. Kad ir „Gyvybės instinktas, arba Visi negyvi, bet yra negyvesnių”. Nedidukai tekstai, bet jie savo intonacija ir vertybine atitiktimi mane nukerta kaip žaibas. Dar Michailo Šiškino „Veneros plaukas”, nuostabiai išverstas Aušros Karsokienės. Brito Juliano Barneso knygos, kurias visas lietuviškai pernai perskaičiau, – savo ruožtu. Šiais metais turėtų pasirodyti nauja knyga angliškai, laukiu. Labai laukiu ir Marinos Stepnovos „Italų kalbos pamokų”, gal tai taip pat bus atradimas.

Ačiū!

2 komentarai

  1. Ada

    Labai įdomus interviu, puiki rašytoja! Gerb. Jurga, kodėl tekste net keletą kartų žodis „mąžta“ parašytas su klaida? 🙂

    • kulturpolis

      Labai ačiū už pastabą! Pražiopsota… Pasitaisėm 🙂

Komentuoti: kulturpolis Atšaukti atsakymą