PREMJERAI ARTĖJANT: POKALBIS SU REŽISIERE LORETA VASKOVA

Šiuo metu L. Vaskova intensyviai ruošiasi lapkričio 28 ir 29 d. 18 val.  Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70) vyksiančiai Klaipėdos dramos teatro premjerai „Girti“ pagal rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę. Artėjanti premjera buvo puiki ir tikrai ne vienintelė dingstis pakalbinti į gimtąją Klaipėdą statyti spektaklio atvykusią Loretą: ši darbšti, aktyvi, ryškiai debiutavusi (2010 m. jai suteikta Kultūros ministerijos Metų debiuto premija) jauna kūrėja bei pedagogė jau seniai buvo mano būsimų pašnekovų sąraše. 

Loreta Vaskova. Asmeninio albumo nuotr.

I VEIKSMAS. PAŽINTIS 

Studijavai režisūrą Klaipėdos universitete. Koks tau buvo šis laikotarpis? 

Smagiausias ir sunkiausias buvo pirmas kursas: reikėjo susivokti, kur atsidūrei… Pamenu, niekaip negalėjau suprasti, kas yra ta režisūra?

Labiausiai patikęs kūrybinis darbas – spektaklis „Miestas“, jį kūrėm visiškai nuo nulio. Gytis Padegimas buvo davęs užduotį: išsirinkti po namą Klaipėdoje ir sužinoti apie jį kuo daugiau informacijos. Kai renki tą medžiagą, paskui imi faktus ir iš jų etiudą padarai – vaizduotė atsiveria!

Vėliau pasirinkai magistrantūros studijas Maskvoje, V. Mejerholdo centre. 

Mejerholdo centras turi tarptautinės magistrantūros programą, skirtą buvusioms Sovietų Sąjungos šalims. Mano kursiokai ten buvo armėnai, kirgizai, rusai, ukrainietė… Kursui vadovavo V. Ryžakovas, jis – I. Vyrypajevo bendražygis. Šis centras užsiima šiuolaikine dramaturgija, čia vyksta daugybė projektų: kai studijavau, ten dažnai buvo rodomi jaunų režisierių spektakliai, vyko šiuolaikinės dramaturgijos festivaliai, susitikimai su kūrėjais bei paskaitos. 

Statei spektaklius Šiauliuose, Vilniuje, dabar – Klaipėdoje. Gyveni tarp miestų. Kokie jie?                                                                                                                                                     

Čia labai didelė amplitudė. Šiauliuose buvau prieš penkerius metus, kokia ten yra situacija dabar – aš nežinau, tad būtų nesąžininga lyginti. Klaipėdoje visko taip pat nemačiau. Vilniuje, aišku, daugiau nepriklausomų trupių, daugiau aikštelių, daugiau aktorių laksto iš vieno teatro į kitą. Klaipėdoje labai stacionaru: yra kelios nepriklausomos trupės. Visada taip: kuo didesnis miestas, tuo daugiau jame visko yra. O kur kokybės daugiau – čia jau klausimas… 

2010-aisiais Kultūros ministerija tau suteikė Metų debiuto premiją, paskui sekė dar keletas įvertinimų. Šiemet Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose buvai viena iš kandidatų į Jaunojo menininko prizą. 

Su apdovanojimais, man atrodo, reikia elgtis labai atsargiai. Sėkmė turi ir savo išvirkščiąją pusę. Į apdovanojimus žiūriu labai paprastai: atsitiko, tą dieną pasidžiaugei ir toliau eini repetuoti. Darbas yra esminis dalykas, o visa kita – akimirkos. Dirbti vien dėl įvertinimo būtų kvaila. Teatre svarbus žiūrovas: gali padaryti puikų darbą, bet jei žiūrovo nepasieks mintis ar jis išeis iš salės toks pat, koks atėjo, reiškia, kažkur ne ten nuėjai. Pabūti kartu yra labai svarbu, juk dabar mažai kas jungia žmones. Nebeturime viešų erdvių, kur visi susirenka ir bendrauja kaip, pavydžiui, Antikos laikais. Pajusti bendrumą, išgyvenimą, pamąstyti teatre – kodėl gi ne? 

„truetruestory“

Išmėginai kamerinės operos žanrą („truetruestory“, 2014), spektaklis „59`Online“ – tarp muzikos ir teatro ir t. t. Esi tarpdiscipliniška bei ieškanti kūrėja? 

Nenorėčiau sakyti, jog atstovauju tarpdiscipliniškumui. Spektaklio pradžioje apie tarpdiscipliniškumą net negalvoju – jei įvyksta tam tikra jungtis tarp muzikos ir teatro, tai tik todėl, kad spektaklio idėja to reikalauja. Kiek galiu, tiek ieškau. Ir į kitą žanrą dėl to įlendu. Paskui, būna, arba prakeikiu save, arba kažką ten atrandu. Tada išlendu. Ieškojimas duoda gero nestabilumo jausmą. 

Esi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė. Studentai labai skiriasi nuo tavęs pačios dėl jų amžiaus? 

Dabar jauni žmonės vaikšto su iPad`ais, bet vis tiek egzistuoja bendros jungtys tarp kartų: pirmieji nusivylimai, pirmosios meilės, prisigėrimai, negrįžimai namo ir kt. Nėra taip, jog gyveno žmonės, o gimė nauja robotų karta. Jie nuo manęs šiek tiek skiriasi, nes aš dar mačiau Sovietų Sąjungą, o jie –Nepriklausomybės vaikai. Gal todėl jie geriau moka anglų kalbą, yra imlesni tam tikriems dalykas, tačiau labai didelio skirtumo nejaučiu. Gal metams bėgant tie skirtumai ir išryškės… 

Kiek vietos tavo gyvenime užima kiti menai? 

Labai patinka kinas: R. Andersono, K. Muratovos, L. von Triero, Kostamarovo ir Rostargujevo, P. Sorrentino, J. Cassavetes filmai. Daug iš jų semiuosi. Literatūra taip pat svarbi, ypač F. Dostojevskis, A. Jelinek, V. Woolf. Vaikštau ir į koncertus. Tačiau literatūra ir kinas man yra svarbiausi. 

II VEIKSMAS. „GIRTI“ 

„Girti“. Angelinos Furmaniuk nuotr.

Būsimoji premjera – jau ne pirmas tavo darbas pagal I. Vyrypajevo tekstus. Šis dramaturgas mėgstamiausias? Kaip atradai jį? 

Taip. Menų fakulteto skaitykloje buvo žurnalai „Naujoji rusų drama“. Kai reikėjo diplominiam darbui išsirinkti pjesę, toje skaitykloje prasėdėjau savaitę juos skaitydama. Labai daug visko perskaičiau, kol supratau, jog statysiu „Valentinų dieną“. Tai buvo vienintelė pjesė, kurią skaitydama galvojau kaip baigsis, kaip baigsis, kas čia vyksta, kodėl – buvo taip įdomu! Iškart kilo krūvos klausimų – pjesė „nepaleido“. Dar pastačiau „Deguonį“, dabar – „Girtus“. Turėsiu Vyrypajevo trilogiją… 

Pjesė „Girti“ pasakoja ne paviršutiniškas girtųjų istorijas – joje ryškus metafizinis lygmuo. 

Pjesėje ryški nuodėmių atpirkimo tema, daug nuorodų į Šventąjį raštą, beveik visi personažai turi atitikmenis Biblijoje. Kūrinio struktūra įdomi: jei pamelavai, išdavei, apgavai – turi pats tai išpirkti. Daug kur veikia „akis už akį“ principas, personažai daug kapanojasi po savo vidinį kalėjimą, iš kurio bandoma išlįsti. Pjesė labai satyriška, daug apeliuoja į mūsų išpūstą ego. Beje, ji nieko neskatina gerti: girtumas yra tik sąlyga žmonėms išsikalbėti, jis padeda išryškinti personažų savybes ir sureikšminti susiklosčiusias situacijas.

Ši pjesė buvo pastatyta tik Maskvoje ir Vokietijoje, Klaipėda – trečiasis kartas. „Girti“ yra visiškai naujas kūrinys, pats Vyrypajevas jį laiko savo geriausia ir religingiausia pjese. Vyrypajevas pats stato savo pjeses teatre „Praktika“ ir dažniausiai tą daro labai paprastai: aktoriai tiesiog susėda ant kėdžių, svarbiausias čia būna tekstas. Jo tekstas labai stiprus, su daug nuorodų į šiuolaikinę kultūrą, pavyzdžiui, minimas serialas „Daktaras Hausas“, L. von Triero kūryba, cituojama Biblija… 

„Deguonis“

Tavo pastatyme irgi daug reikšmės tenka tekstui?

 Taip. Tekstas pjesėje savaime yra veikėjas, reikia leisti jam atsiskleisti scenoje.

Ką veiksi po premjeros? 

Išsimiegosiu ir gyvensiu toliau.

Apie premjerą, I. Vyrypajevą ir L. Vaskovą

Klaipėdos dramos teatre Ivano Vyrypajevo komediją „Girti“ režisuoja Loreta. Vaskova, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, vertė Gintaras Grajauskas. Scenoje išvysime Eglę Valadkevičiūtę, Darių Meškauską, Reginą Šaltenytę, Igorį Reklaitį, Tomą Gailiutę, Rimantą Pelakauską, Liudą Vyšniauską, Edvardą Brazį, Marių Pažerecką, Arnoldą Eisimantą, Sigutę Gaudušytę, Renatą Idzelytę, Jolantą Puodėnaitę, Donatą Žilinską, Simoną Šakinytę.

I. Vyrypajevas (g. 1974) – rusų dramaturgas, aktorius, režisierius, šiuo metu „Praktikos“ teatro vadovas. Vienas iš inovatyviausių ir svarbiausių šiuolaikinės dramos figūrų teatriniame Rusijos gyvenime. Rusijoje ir Europoje labiausiai išgarsėjo pjesėmis: „Deguonis“ (2002), „Būtis Nr.2“ (2004), „Liepa“ (2006), filmais: „Euforija“ (2006) ir „Deguonis“ (2009).

Paskutinė ir naujausia I. Vyrypajevo pjesė „Girti“ (2012) buvo parašyta Diuseldorfo (Vokietija) Schauspielhaus teatro užsakymu. Keturiolika šios pjesės veikėjų sudaro mažą visuomenės modelį: tarptautinio kino festivalio direktorius, modelis, bankininkai, vadybininkai, prostitutė ir paprasta graži mergina. Veiksmas vyksta vieną naktį, kurią visi jie be saiko vartoja alkoholinius gėrimus, o vėliau susitinka gatvėje – tokioje veiksmo vietoje ir tokioje būsenoje socialinis statusas nebetenka prasmės. Tokiu būdu šie labai skirtingi personažai gali vienas kitam atsiverti, prisipažinti savo nuodėmes, pasakyti, tai, kas iš tiesų skauda. Pamažu blaivėjant, ištinka keista būsena, kažkuo panaši į budistų satori – nušvitimą. Pats autorius I. Vyrypajevas sako, jog tai – religingiausia jo pjesė, nes „Girtuose“ apstu nuorodų į Šventąjį Raštą. Tai komedija, kurioje mirtinai pasigėrę žmonės išdrįsta nusimesti savo kaukes. Vienas iš personažų pjesėje sako – „Dievas kalbasi su žmonėmis per girtuosius“, todėl visa kūrybinė komanda kalbėsis su žiūrovu per girtuosius apie tai, kas šiandien svarbiausia.

Pjesėje naudojama nenorminė leksika – spektaklis skirtas suaugusiems žiūrovams.

L. Vaskova –- aktyviai kurianti režisierė,  Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė. Jos veikla apima daugelį teatro sričių: 2013 m. sukurtas spektaklis tarp muzikos ir teatro „59‘Online“, kamerinė A. Navicko opera „truetruestory“ (2014) „Operomanija“, G.Labanauskaitės „Jeigu“ (2013) skaitymo režisūra kūrybinėse dramaturgų dirbtuvėse „Naujosios dramos dienos“ Nacionaliniame dramos teatre bei du spektakliai su LMTA antro kurso studentais (pedagogai O. Koršunovas ir D. Meškauskas) – „Mama, aš klounas “(2013) ir „Deguonis“ (2014) pagal. I. Vyrypajevo tekstą. L. Vaskova taip pat kuria už Lietuvos ribų: projekte „Nepriklausomo teatro link“ (Gdynia, Lenkija) sukūrė spektaklį „8‘Metamorfozės“ (2013) pagal F. Kafkos novelę „Metamorfozė“ ir „Eeva-Maria“ (2012) pagal P. Rintala, (V. Mejerholdo centras, Maskva, Rusija).

Apdovanojimai: „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2010“ už režisūrinį debiutą; 2010 m. Kultūros ministerijos Metų debiuto premija; 2011 m. Auksinių scenos kryžių debiuto nominacija; 2014 m. Auksinių scenos kryžių jaunojo menininko nominacija.