Nelė Savičenko: „Man patinka absurdas“

Nelė Savičenko. Gyčio Skudžinsko nuotr.

Nelė Savičenko. Gyčio Skudžinsko nuotr.

2014-ieji, paskelbti Teatrų metais, nevalingai sutelkia dėmesį į asmenybes, savo gyvenimą paskyrusias scenos menams. Praūžus intensyviam pavasariniam spektaklių stebėjimui ir vertinimui, kas tie reikšmingiausieji metų įvykiai ar asmenys, nusipelnę Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimo, turiu puikų pretekstą pakviesti pokalbio Nelę Savičenko.

Man pačiai tai puikus šansas prisiminti bei atgaivinti artimesnį bendravimą treniruojant savo sceninio kalbėjimo instrumentus bei įgūdžius. Niekad nepamiršiu, kaip šis žmogus pažadino mano aukštąjį balso registrą. N. Savičenko įsiminiau ne tik kaip gražią ir talentingą aktorę, iš tolo sukuriančią neprieinamumo įspūdį, bet kaip pačią nuoširdžiausią, aktyviausią ir įkvepiančią klausytoją. Didelių akių gyvas žvilgsnis, gaudantis kiekvieną tariamą žodį, sakinį ir intonaciją, buvo pats įtaigiausias motyvacijos šaltinis.

Vilniuje gimusi ir augusi, studijuoti aktorystės N. Savičenko atvyko į Klaipėdą, įstojo į Povilo Gaidžio kursą.  Ir šiame mieste pasiliko maždaug trisdešimčiai metų. 2012-aisiais grįžo į gimtąjį Vilnių. Vaidmenis Nacionaliniame dramos bei Oskaro Koršunovo teatruose ir intensyvų spektaklių gastrolių grafiką ji derina su pedagoginiu darbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei filmavimusi įvairiuose kino projektuose. Šiemet N. Savičenko jau trečią kartą apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi pagrindinio moters vaidmens nominacijoje. Šįkart – už Irinos Arkadinos vaidmenį Oskaro Koršunovo teatro „Žuvėdroje“.

Esate nesyk apibūdinta kaip paslaptinga. Gal galite nurodyti tos paslapties kodą?

Labai paprasta – aš introvertė. Būtent dėl šios savybės teatre patiriu įvairiausių krizių. Ekstravertai patiria malonumą būdami scenoje. Man reikia nemažai vidinių pastangų, nuoširdaus patikėjimo aplinkybėmis ir situacija.

Jei įsivaizduotumėte labiausiai intriguojantį ar padedantį atsiverti interviu, kokio klausimo tikėtumėtės sulaukti?

Priklauso nuo situacijos. Žinoma, besikartojantys klausimai verčia būti mažažodžiu, užsisklendusiu, kartoti trafaretinius atsakymus. Gal čia ne visai į temą, bet prisimenu tarsi košmarą vieną tiesioginio eterio interviu labai atsakingoje laidoje ar reportaže, o gal spaudos konferencijoje. Impulsyviai reaguodama į patikusį klausimą beveik sušukau: „Ačiū Jums, koks geras, koks nuostabus  klausimas!“ Ir tuomet atsitiko didžiausias paradoksas – aikčiodama pamiršau, koks tai buvo klausimas. Žinoma, tokių nutikimų metu gelbėja profesinė patirtis. Pirmiausia išlaikiau ilgą pauzę, o tuomet labai užtikrintai tariau: „Taip.“ Bet iki šiol negaliu prisiminti, ko klausė.

Prieš premjerą mažiausiai norisi girdėti tradicinį „kaip jaučiatės?“, nes savijautos tiesiog neįmanoma apibūdinti. Jeigu dar ne viską žinai apie vaidmenį, tai yra tarsi buvimas tarp dangaus ir žemės. O jeigu viską esi puikiai išanalizavęs ir tapatiniesi arba gyveni tuo personažu, negalima per daug pliurpti. Žinai, aktoriai labai prietaringi. O kokio klausimo norisi? Sykį buvo įdomus klausimas apie aktoriaus balsą – kada jis natūralus? Labai sunku apibūdinti, nes tai lygiai taip pat natūralu, kaip kalbėjimas: tu tiesiog būni kažkuo arba įsivaizduoji, kad esi, tas savaime bandai kalbėti personažui būdingu balsu. Tikriausiai visiškai natūralus aktoriaus balso tembras pasirodo ekstremalioje situacijoje – kai išsigąsti, sutrinki. Arba tik atsibudus, kuomet burbi kažką sau panosėje.

Kalbėdama viešai, nesyk minėjote norą išplėsti „romantiškos, gražių akių“ moters amplua. Vėliau vaidmenų specifika pakito – ne kartą vaidinote bjaurias, atgrasaus charakterio moteris. Ar šiuo metu kuriate kitokį, naują vaidmenį?

Kol kas ne, bet labai intensyviai repetuojame rodomus spektaklius. Ypatingai O. Koršunovo teatre, nes režisierius labai įsigilinęs į nenutrūkstantį kūrybinį procesą ir mėgsta tobulinti, „šlifuoti“. Tai labai gerai. Nors aktoriams didžiausia kankynė yra matyti režisierių sėdintį pirmoje eilėje ir nuolat kažką rašantį. Aišku, jis fiksuoja ir gerus momentus, bet po ištartos frazės regint palenktą galvą ir judantį rašiklį kyla nerimas. Žinoma, šitaip vykstant gana dažnai, ilgainiui formuojasi imunitetas ir režisieriaus konspektavimas nebeišmuša iš pusiausvyros. Kartais jis sukviečia mus, nes turi  struktūrinių veiksmo pakeitimų. Argumentuotų, motyvuotų. Pavyzdžiui, Maksimo Gorkio „Dugne“ atveju mes nuo pat pradžių „profilaktiškai“ vis renkamės repetuoti, atnaujinti, aptarti.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Nežinia, kiek žiūrovų į tuos pačius spektaklius ateina po kelis sykius ir gali pastebėti tą spektaklio virsmą, keitimąsi. Kaip tai jaučia vaidinantys aktoriai?

Spektaklis kaskart  kitoks, nes į jį susirenka vis kitokia publika, kuri labiausiai nulemia vakaro eigos skambesį, atmosferą. Niekada nesusirenka visi, kurie jau matė spektaklį. Visuomet  yra naujų stebėtojų. Nors yra ir tokia publikos dalis, kuri progai pasitaikius žiūri spektaklį dar ir dar kartą. Yra grupė jaunų žmonių, kurie jaučia kažkokį azartą sekti, kas šiandien bus kitaip, naujai.

Spektaklio pokyčius nulemia ir kitos aplinkybės. Visiškai kitoks jausmas yra vaidinti užsienio publikai, kuri negali suprasti  tavo balso ir jausti akių kontakto, nes skaito vertimo tekstą viršuje. Sunku vaidinti rusų klasikus jų šalyje, nes tenka susidurti su išankstiniu vertinimu. Nuvežę „Dugne“ į vieną festivalį Rusijoje, labai bijojome reakcijos, kadangi Oskaras yra savotiškas nusistovėjusių standartų laužytojas. Tikrai nesitikėjome, kad priims taip šiltai ir netgi skirs publikos simpatijų prizą. Spektaklį labai palankiai įvertino ir kritikai – tokie mieli, patyrę bei įvairiausius teatro virsmus stebėję seneliukai. Negaliu sakyti, kad jie liaupsino spektaklį, bet tai buvo labai vertinga, pastabi ir šilta kritika. Jie tikrai adekvačiai perprato mūsų kūrybinius principus, o būti suprastam – didžiausias įvertinimas.

Tai, ką šiuo metu kuriate, vaidinate scenoje, teikia visavertį kūrybinį pasitenkinimą ar žadina naujų išbandymų poreikį?

Šis poreikis jaučiamas visada. Aš negaliu skųstis šiuo periodu, jis man labai palamkus, nėra absoliučiai vienplanių vaidmenų, kaip jaunystėje būdavo. Bet jaunystė turi savų minusų. Esi  jaunas, ir viskas, o patirtis – minimali. Gali gauti vaidmenį, bet pusė dalykų atrodo nesuprantami kaip kinų kalba. Juo nuoširdžiau stengiesi kurti, juo naivesnis atrodai. Jaunystė yra nuostabu ir žavu, bet be patirties nieko nenustebinsi. O drauge su patirtimi atsiranda visuomet kyla poreikis naujiems iššūkiams.

Gal yra konkretus vaidmuo ar dramaturgija, kurie šiuo metu būtų Jums aktualūs?

Man labai patinka absurdas ir patirties šiame žanre esu turėjusi labai nedaug, galbūt tik Eugene‘o Ionesco „Plikagalvėje dainininkėje“. Mane domina  santykis ar susidūrimas su absurdiška situacija, buvimas joje. Tikslus ir logiškas absurdo šifravimas aplinkiniams sukuria nelogiškumo ir neadekvatumo jauseną. Tokiai situacijai sukurti ir suvaldyti reikia ne tik racionalumo, bet ir visiškos laisvės, džiugesio būti laisvam, gebėjimo improvizuoti. Man atrodo, jog šis žanras neturi ar nesukuria ribų. Čia dera viskas viename: drama, tragedija, bjaurastis, grožis. Tokio kaleidoskopo šiuo metu labiausiai norėtųsi.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Jeigu atsirastų jaunos kartos eksperimentinio žanro atstovas (dramaturgas, režisierius), kuris dedikuotų Jums vaidmenį, sutiktumėte kartu įsitraukti į kūrybinį procesą?

Žinoma. Net labai norėčiau. Gal jau ateina tas amžius, kai pradedu vaikėti. Gali būti ir taip, tik kol kas dar niekas nesako, – juokiasi. – Aš jaučiu nežmonišką džiaugsmą dirbti su jaunais žmonėmis, studentais. Pavyzdžiui, man labai patinka dirbti pas debiutuojančius kino režisierius, kuriančius trumpus eksperimentinių žanrų filmus. Jie turi savo viziją ir jiems visiškai neįdomi tavo praeitis, kokiais gyvenimo keliais, duobėm ir kalneliais tu ėjai. Jie tiesiog turi savo perspektyvą ir siūlo tau įgyvendinti jų idėją. Čia atsiranda galimybė įkūnyti įvairiausius charakterius: bjaurius, iki negalėjimo geraširdžius, pataikaujančius.

Jus priskirčiau negausioms lietuviškos scenos moterų-asmenybių gretoms. Tokia, pavyzdžiui, yra Galina Dauguvietytė. Ar sutiktumėte sukurti  ir atlikti vaidmenį apie save ir koks tai būtų vaidmuo, nesvarbu, kine ar teatre? Panašiai , kaip „Kino pavasario“ atidaryme rodyto režisieriaus Sebastiano Lelio filmo „Gloria“ pagrindinio vaidmens inspiratorė ir kūrėja aktorė Paulina Garcia.

Negalėčiau taip greit suformuluoti. Turėčiau pagalvoti, kokios temos jaudina, koks mano santykis tose aplinkybėse, kiek galiu jas aprėpti, išreikšti. Kol kas tokios idėjos nebrandinu, tad sunku nusakyti. Dažnai tokie sumanymai gimsta labai atsitiktinai, ekspromtu, prasideda nuo visiško nulio.

Prisimenu, skaičiau interviu su Meryl Streep, kuri labai taikliai apibūdino: prakeiktas moters amžius, kai jai virš 50-ies, bet ji – ne gūdi senutė ratukuose. Šis tarpsnis aktorėms yra pats nepalankiausias periodas, nes įdomių vaidmenų nėra: arba perekšlės motinos-močiutės, arba išprotėjusios karjeristės, psichopatės, o normalios moters su savo gyvenimo istorija, o ne tik buitiniu siužetu – nėra. Vien dėl to, kad paseno ir nebevilioja vyrų, moteris neprivalo gultis į grabą, jos gyvenimas įgyja kitokių spalvų, ir tam nebūtina kovoti už aplinkos išsaugojimą ir gyvūnų teises! Moters gyvenimas turtingas jausmų, siekiamybių, troškimų.

Kodėl dramaturgijoje neatsiranda tokios moters vaidmenų pasiūlos?

Nežinau. Matyt, per daug dar gajūs nusistovėję stereotipai, kad moteris – tai arba namų židinio saugotoja, arba fatališka viliotoja, arba pamišusi ne šios sistemos gyventoja. Bet moterys moka ir mylėti, ir aukotis; kokių tik dalykų jos nedaro! Negali sakyti, kad jos jau visiškai dramaturgų nepastebimos ir neįtraukiamos. Atsiranda viena kita pjesė. Kad ir klasikas Ingmaras Bergmanas – kiek temų moterims jis atrado ir paskyrė tiek teatre, tiek kine. Bertolto Brechto pjesėse moterų vaidmenys taip pat labai stiprūs, nors ten daugiau dėmesio skirta vyrams.

Viename pokalbyje minėjote, kad aktorius yra kūrėjas, o ne tik atlikėjas ar instrumentas režisieriaus idėjai įgyvendinti. Kada Jums prasideda vaidmens kūrimo procesas?

Aktoriaus profesija – viena iš blogiausių, nes čia nėra pasirinkimo laisvės. Tu negali pasirinkti pjesės, režisieriaus, kostiumų dailininko, kompozitoriaus. Tad kūrybinis aktoriaus procesas yra labai sublimuotas. Tačiau faktą, kad aktorius yra kūrėjas, aiškiausiai deklaruoja O. Koršunovas. Jis kaip režisierius nepateisina aktoriaus-atlikėjo funkcijos ir visuomet motyvuoja kurti. Galų gale aš pati pajutau, kad buvimas vien kito idėjų marionete yra baisus ir žudantis,  skatinantis rutinos ir vergijos pojūtį, o tai – pats blogiausias dalykas kūrybiniame darbe. Labai svarbu jausti savo kūrybinį indėlį, tad manau, kad režisierius, kuris geba priimti ir suvaldyti pjesės analizės metu pasiūlytus impulsus ir mintis bei iš jų sulipdyti bendrą kūrinį, yra pats išmintingiausias. Niekas nelieka nuskriaustas ir kiekvienas tiesia savo tolesnį kelią ir gaires. Jei jautiesi kuriantis, tuomet nekeiki savo profesijos ir nevargsti atlikdamas per prievartą sustatytas mizanscenas.

Ar pritartumėte minčiai, jog šių dienų teatre pradeda stigti erdvės aktorių kūrybai ir asmenybėms pasireikšti?

Gal taip ir yra. Nes paskutiniaisiais metais gausu spektaklių, kuriuose režisierius atiduoda duoklę vaizdui. Kokie aktoriai ten vaidina – jokio skirtumo, nes ne jie ten svarbiausi. Svarbu vizualumas ir kitos keistos prasmės, išgaunamos, tarkim, grupei žmonių skanduojant tekstą. Aš nežinau, kodėl tiek daug beasmenių atlikėjų, kodėl  išseko asmenybių resursai ir scena karta iš kartos pasipildo neraiškiais aktoriais, kurie pasiduoda režisūros dominavimui. Žiūrovui scenoje norisi matyti ryškius vaidmenis. O dabar dažnai vyksta tokie neartikuliuoti, „neapšviesti“ pasirodymai.

Kas, Jūsų manymu, lemia šį procesą?

Manau, kad iš dalies ir mes patys turime prisiimti atsakomybę. Startą ir motyvaciją jauni žmonės gauna pirmiausia iš tėvų bei kitų aplinkinių. Toji aplinka privalo pasėti neramybės sėklą žmoguje, skatinti jį ieškoti, siekti, būti kūrybiškam.  Taip, jaunoji karta nerišli, mažai skaito, jai trūksta drąsos. Kartais ji sukuria tokį pseudoįžūlumo įspūdį, kuris paaiškėja besąs kompleksas ar skydas, kuriuo tie žmonės ginasi. Iš esmės tai yra puikūs, nuostabūs, žinių trokštantys vaikai. Daug kas priklauso nuo mūsų – šiuo atveju kalbu kaip pedagogė. Mes privalome suteikti jiems maksimumą, sudominti juos. Svarbu ne priverstinai skatinti, bet pažadinti jų kūrybinį pradą, o ne ugdyti prisitaikėlius ir kompromisų ieškotojus.

Ką manote apie socialinį teatro vaidmenį?

Teatras turi būti įvairus. Reikia visokių krypčių ir prieigų – kiekviena iš jų turi teisę egzistuoti. Laikas vykdo atranką ir parodo, kas yra reikalinga ir turi išliekamosios vertės. Aš – už žanrų įvairovę ir, be abejo, kokybę. Kažkam reikalingos istorijos, kažkam reikia pramogos, kiti teatru bando deklaruoti socialines problemas.  Svarbiausia, kad teatras darytų poveikį. Ne šiurpintų ar gąsdintų, bet paveiktų žiūrovą. Šitaip teatras atlieka savo klasikinę misiją – suteikia katarsį.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Labai daug. Pirmiausia, kai įstojau į Klaipėdos universitetą ir supratau, kad turėsiu čia likti bent tuos kelerius studijų metus, ši aplinkybė sukėlė savotišką liūdesį ir ilgesį. Labai mylių Vilnių, esu centro vaikas. Lankiau čia puikią mokyklą, kuri turėjo labai stiprų ryšį su teatru. Dar būdami moksleiviai dažnai lankydavomės Operos ir baleto teatre, pas mus svečiuodavosi įvairūs aktoriai. Tad pirmieji metai Klaipėdoje man siejasi su gimtojo miesto ir jo ritmo trūkumu.  Aplankyti tekdavo retai, kadangi aktoriaus darbo grafikas labai intensyvus, laisvadienių – nedaug.

O baigusi studijas supratau, kad reikės pasilikti ilgiau, nes negaliu padaryti kiaulystės kurso vadovui: mus rinko kaip trupę Klaipėdos dramos teatrui – nuo pat pirmojo kurso buvome įtraukti į teatro repertuarinę veiklą. Tad, gavusi diplomą, negalėjau tiesiog pasakyti „ačiū, o jūs žinokitės“. Be to, buvo meilė, atsirado vaikas.

Tuomet atėjo antras ilgesio etapas. Atsiradus menkiausiai galimybei verždavausi į Vilnių, į šias gatves, įkvėpti to, ką gerai pažįstu, ko ilgiuosi. Vėliau įvyko persilaužimas ir Klaipėda man tapo artimesnė, sava. Galbūt kai atradome jūrą ne sezono metu. Rudenį ar žiemą, kai nebesinori matyti miesto, žmonių , tiesiog sėdi į keltą ir pabėgi. Vėliau susibūrė savų žmonių terpė, kuri miestą padarė asmeniškai jaukesnį. Klaipėdos dramos teatras užėmė vieną iš svarbiausių pozicijų formuodamas mane kaip aktorę. Čia perėjau visus karjeros periodus. Turėjau labai stiprius partnerius, iš kurių daug ko galėjau išmokti. Bet vienu metu nebeištvėriau ir buvau trumpam pabėgusi iš teatro.

Kodėl?

Tai sutapo su krize, kurią turbūt patiria kiekvienas aktorius, teatre išdirbęs penkerius-septynerius metus. Ateina tokių svarstymų ir abejonių laikas, savojo identiteto teatre paieškos. Pradedi analizuoti, kokią poziciją užimi teatre, ar esi pastebimas, kaip bus įvertintas tavo atsitraukimas. Mano atveju įtakos padarė ir jaunos moters jautrumas bei impulsyvumas, nesijaučiau radusi tinkamą nišą ar poziciją. Matyt, per daug gerai ir per anksti man viskas sekėsi! Pradėjau abejoti savo talentu, charakteriu, nesugebėjimu prasimušti, pralaužti sienas, išsilaisvinti iš primestų stereotipų. Tuomet išėjau iš teatro ir pradėjau dėstyti studentams scenos kalbą.

Dar buvo keli atsitiktiniai filmai. Vieno filmavimosi metu Maskvoje nuėjau į Marko Zacharovo  teatrą „Lenkom“ ir pažiūrėjau spektaklį su Ina Čiurikova bei daugeliu kitų įžymių artistų. Prisimenu savijautą po spektaklio grįžus į viešbutį: nuo suvokimo, kad ten yra ta esmė, kuri mane traukia, mane ėmė krėsti drebulys. Pradėjau galvoti, kad viskas yra įmanoma, tik privalai įdėti labai daug pastangų, kad būtum adekvatus pats sau ir savo sąžinei.

Suvokiau, kad vaidmens niekas neatneš ant lėkštutės, niekas neišmokys būti drąsiam. Labai daug padeda geranoriški kolegos, bet visa esmė priklauso nuo tavęs paties. Tai buvo labai gera gyvenimo pamoka: pabūti be teatro, pamatyti įtaigų, sukrečiantį meistrišką spektaklį… Po trejų metų pertraukos mane pakvietė sugrįžti į Klaipėdos teatrą. Negaliu teigti, kad būtent tada viską supratau ir nebedariau klaidų. Tiesiog daug lengviau galėjau paaiškinti sau, ką, kaip ir kodėl reikia daryti. Šitai profesijai labai reikalingas sąmoningumas.

Koks jausmas buvo sugrįžti į Vilnių?

Teoriškai galima sakyti, kad išsipildė ilgai laukta svajonė. Mažos buitinės detalės dar neleidžia pasijusti namų aplinkoje – ima trūkti savo knygų lentynų, muzikos, kurios buvau įpratusi klausytis, vaizdo pro langą. Grįžti namo, bet čia viskas nauja: darbo vieta, aplinka, žmonės. Visi geranoriški, malonūs, bet nėra kam pasipasakoti, ką sapnavai, ką norėtum įsigyti. Tenka pratintis prie naujų partnerystės scenoje formų, kitokių aktorinių mokyklų. Tačiau kraustymasis užgrūdina, išmoko nebekreipti dėmesio į smulkmenas, nebūti pernelyg sentimentaliam. Prieraišumas yra silpna vieta, jeigu netekęs tam tikro segmento gyvenime nebesugebi toliau tvarkytis.

Yra labai graži legenda apie japonų poetą, kuris labai ištobulino savo haiku. Tuomet viską metė, nustojo rašyti eiles ir iškeliavo į kitą miestelį mokytis žiesti puodus. Kai  ištobulino savo gebėjimus šioje srityje, vėl iškeliavo ir naujoje vietoje pradėjo naują veiklą. Manau, ši istorija paaiškina žmogaus asmenybės ugdymo, savęs pažinimo procesą. O aktoriaus profesija ir yra nuolatinis savo asmenybės kūrimas ir formavimas. Žinoma, pirmiausia kuriami vaidmenys, bet per tuos vaidmenis atpažįsti save. Pastebi, koks bjaurus ar drąsus tu gali būti. Aktorius turi teisę ir galimybę atskleisti visas savo savybes, kurios būdingos žmogui, bet kartais dėl socialinių, teisinių ar etinių taisyklių yra slopinamos.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Gyčio Skudžinsko nuotr.

Kuri Klaipėdos vieta Jums įsiminė labiausiai?

Senasis Klaipėdos teatras. Baltas jo pastatas man kažkuo magiškas. Toks gražus! Net gaila, kad jį šitaip išmargino. Man jis visuomet išliks baltas nedidukas pastatas, kuriame mes tik baigę studijas pradėjome dirbti. Ten tiek daug visokių paslaptingų kampelių buvo! Ir apskritai, tas oficialus pirmosios darbo vietos įspūdis, kur gauni teisę lankytis kasdien, turi savo kampelį grimo kambaryje, o dar čia pat upė, keltas į pajūrį…  Net negaliu apsakyti, kokia trauka tam teatrui ir aikštei su visomis kavinukėmis aplink ją įrašyta mano atmintin, šios traukos neištrins jokia distancija. Pamenu ir autentišką medinį scenos bei salės interjerą, o kai pradėjo renovuoti patalpas, po grindimis atrado seną rūbinės numerėlį su vokiškomis raidėmis. Ir tame pastate Klaipėdoje mane persekiojo nuolatinis jausmas, kad tuoj tuoj, jau dabar įvyks kažkas svarbaus…

Nelė Savičenko  pristatoma interviu-portretų serijoje „DEDIKUOTA Klaipėdai“, kurioje kalbinami kuriantys ar visuomeniškai aktyvūs žmonės, kurie šiuo metu ne(be)gyvena Klaipėdoje, bet yra vienaip ar kitaip paveikę ar nuotoliniu būdu daro įtaką uostamiesčio kultūriniam identitetui ir savitumui.

P.S. Lenkų poetę, Nobelio premijos laureatę,  Wisławą Szymborską atradau ne literatūros studijų metu, bet scenos kalbos paskaitose. Įtraukdama Nelę Savičenko į asmeninį CV, kaip moteriškumo ir aktorystės pavyzdį ir prisimindama poezijos skaitymus studijų metu, pridedu šiam tekstui dar vieną moteriško kalbėjimo citatą:

Gyvenimo aprašymas

Ko reikia?
Reikia parašyti prašymą,
o prie prašymo pridėti gyvenimo aprašymą.

Nepaisant to, kaip ilgai gyveni,
aprašymas turi būti trumputis.

Privalu glaustumas ir atranka.
Kraštovaizdžių pakeitimas į adresus,
atsitiktinių prisiminimų į tikslias datas.

Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.

Svarbiau kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.

Rašyk taip, tarsi su savimi nesikalbėdavai niekad
ir, save išvydęs, lenkdavaisi iš tolo.

Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
suvenyrą šlamštą, bičiulius ir sapnus.

Geriau kaina negu vertė
pavadinimas nei turinys.
Geriau numeris batų, o ne kur jisai eina,
tas, kuriuo dedies esantis.

šalia nuotrauka su atlėpusia ausimi.
Paisoma jos formos, o ne to, kas girdėti.
Kas girdėti?
Braškesys mašinų, kurios mala popierių.

Wisława Szymborska, Poezijos rinktinė. (Vertė Sigitas Geda) – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

2 komentarai

Parašykite komentarą