Mykolas Sauka: „Kuriantys žmonės yra vagys ir savanaudžiai”

Jeigu domitės menu, tikriausiai esate girdėję jaunojo Saukos pavardę, parodose nužvelginėję jo skulptūras, o įvairiuose dienraščiuose skaitę apie garsių menininkų atžalos talentus. Literatūroje Saukos pavardė sušmėžavo vos prieš kelerius metus ir jau tada jo tekstai įsirėžė įdomia rašymo taktika. Šiais metais Mykolas laimėjo Rašytojų sąjungos organizuotą Pirmosios knygos konkursą ir išleido apsakymų rinkinį „Grubiai” – ta proga ir kalbamės.

iš asmeninio arhyvo

Asmeninio archyvo nuotraukos

Pradėkime šį pokalbį nuo temos, svarbios kokiems 90 procentų rašytojų – nuo vaikystės, kurios atšvaitų Tavo knygoje neradau. Koks pirmasis vaizdas iškyla prieš akis, kai išgirsti klausimą apie savo vaikystę?

Tai būtų ne vaizdas, o vieta: sodyba Užtiltės kaime ir dar keli metrai aplink – prižėlusi upė, kurią sapnuoju kaip tirštą kopūstų sriubą, per kurią galima ne plaukti, o čiuožti ant pilvo. Tai yra vaikystės erdvės, į kurias iki šiol dažnai grįžtu. Jos beveik nesikeičia, tik kas dvejus metus vis kitoje vietoje atsiranda nauja malkų krūva, atsiveria nauja pamazgų duobė, paskui pamažu užanka supuvusiais obuoliais ir šienu. Mano pasąmonėje gimtasis kiemas tapo tokia archetipine struktūra, kur kiekvienas daiktas ir erdvė persigėrę prasmėmis, kurias joms suteikia ten žaisti žaidimai. Keistas jausmas grįžti namo ir nuolat vis vaikščioti po savo pasąmonę. Namuose užtenka pritūpti, kad pamatyčiau stalą ir kriauklę iš apačios, ir atsiminimai grįžta, ir jau, žiūrėk, grįžau į vaikystę.

Todėl nerašiau apie tai. Reikia pasikeisti pačiam, reikia, kad praeitų laiko, kad atsirastų nostalgiškas santykis su vaikystės vietomis ir žaidimais. Dabar pats dar jaučiuosi pakankamai vaikiškas.

Būdamas paauglys kartu su tėvais jau dalyvavai parodose, Tavo pavardė vis linksniuojama, kai kalbama apie talentingiausius jaunosios kartos skulptorius. O dabar padarei „dažniausiai pasitaikančią pradedančiųjų klaidą” ir pradėjai rašyti. Kada tai nutiko? Ir kas dažniausiai skaitydavo Tavo pirmuosius tekstus?

Mykolas_Sauka_Grubiai

Eilėraštukus, detektyvus ir istorijas rašiau jau seniai, tuo pat metu, kai dariau „galvas”, kurios pakliuvo į tavo minėtas parodas. Skaitė tuos dalykus tradiciškai – tėvai, seneliai, nematomi draugai. Bet rašant kaip niekur kitur reikia patirties. Šiek tiek kitaip yra su daile ir skulptūra. Jų kalba abstraktesnė, miglotesnė, ne taip„išduoda” apie autoriaus patirtį, kaip žodžiai. Pasirinkau skulptūrą ir toliau ją su malonumu darysiu, bet visą laiką palaikiau santykius su literatūra. Daug skaičiau, ir literatūros teikiami stimulai, arba vadinamasis penas, buvo ne mažesni, negu dailės. Antras rašymo etapas atėjo neseniai, kai supratau, kad jau galiu parašyti ne tik padrikus įspūdžius dienoraščiui, bet ir sudėti baigtą tekstą, o paskui publikuoti.

Kaip atrodo Tavo rašymo procesas? Ir kokiu principu dėliojai „Grubiai” rinkinį? Kokio laikotarpio tai tekstai?

Paprastai tekstai susideda iš nedidelių fragmentų. Užsirašinėju smulkmenas, sakinių nuotrupas ir pastebėjimus. Daug kas ateina iš knygų. Iš tų mažų dalykų dėlioju mozaikas, daug kartų perrašinėju, perdėlioju, trinu. Palieku ramybėje, paskui vėl grįžtu. Vienų tekstų gabalai atsiduria kituose. Tai gana ilgai trunka, spontaniškai nepasirašo beveik niekada, arba bent jau taip, kad vėliau nereikėtų tris kartus perrašyti.

Prieš beveik dvejus metus pradėjau siųsti tekstus į spaudą. Pirmosios knygos konkursui surinkau juos visus ir pridėjau dar niekur nepublikuotų. Stilistiškai jie panašūs, panašiu kampu parašyti, daugmaž to paties žanro. Reikia tikėtis, kad rinkinys atrodo vieningas, kaip rinkiniui ir priklauso.

Kadangi beveik visi Tavo apsakymai pretenduoja į humoristinį žanrą, o juokingumo kodai nėra universalūs, tinkantys visiems skaitytojams, smalsu, kaip įsivaizduoji savo adresatą, kuriam rašai?

Tikrai taip, kodai skirtingi. Yra tekstų, kurių adresatų bus daugiau, kitiems reikės savo adresato paieškoti. Idealus skaitytojas būtų jaunas žmogus, turintis panašią patirtį, bendraamžis. Kadangi vyresnio amžiaus, brandesni žmonės darosi išmintingesni, gyvenimas įgauna vis daugiau gylio, to paties jie reikalauja ir iš literatūros – jiems vis mažiau norisi jaunatviškos ironijos, satyros, pajuokos ir vis aktualesni darosi tikri dalykai, išgyvenimai, žmogiška patirtis, atsiranda naujos vertybinės kategorijos. Humoristiniai pasakojimai, kurie galų gale nesukuria nieko daugiau, tik efemerišką juoko dujų debesį, jiems gali atrodyti pernelyg naivūs ir betiksliai.

Idealu būtų, jei bręsčiau kartu su savo skaitytojais.

Ar turi omenyje ribas tarp to, kas vis dar juokinga, ir to, kas jau yra neskoninga arba pretenduoja į patyčias?

Turiu. Tos ribos paslankios, ir viskas priklauso nuo skaitytojų. Galima sakyti, tai kaip sienos, kurios niekada nebus ratifikuotos ir todėl niekada nežinai, kieno teritorijoje atsidursi. Bet yra daug dalykų, apie kuriuos niekada nebandyčiau juokauti, ir tokių, apie kuriuos kalbėčiau nebent labai atsargiai. Patyčios gali atsirasti tada, kai kalbi apie konkrečius asmenis, bendruomenes, etnines, religines grupes. Dažniausiai tai būna neskanu. Šito vengiu. Jeigu tai daro mano personažai – tai jų išsilavinimo spragos.

Kukuruzas_ir_pomidoras_ir_Fontanas_2013

Mykolas Sauka. Kukurūzas ir pomidoras ir fontanas. 2013 m.

Ar domiesi politika? Priskiri save prie vienų ar kitų politinių opozicijų?

Klausimas labai platus. Patogiausia būtų atsakyti, kad ne, nepriskiriu savęs jokioms politinėms opozicijoms, nes politika suprantama kaip nešvarus reiškinys. Todėl, kad idėjiniai dalykai ten niekada iki galo nesutampa su praktiniais. Iš tikrųjų seku politines naujienas, nesu abejingas. Idėjiškai turėčiau būti kairysis, nes, trumpai tariant, man rūpi paprastas žmogus, o elitizmo negaliu pakęsti. Praktiškai –visada balsuoju už dešiniuosius. Politika yra abstrakcija, panaši į nepastovų vėją: kairė, dešinė, centro kairė, centro dešinė. Ką tai reiškia? Kad susivokčiau, kokios mano politinės pažiūros, reikia pagyventi ir pamatyti, kokią politiką aš pats taikau savo gyvenime – jeigu politiką suprasime kaip kompromisų meną, tai į kokius kompromisus aš leidžiuosi, kur aš lankstus, o kur nepajudinamai principingas?

Ar bendrauji su kitais rašytojais? Ir ar bendravimas su kitais rašančiaisiais Tau apskritai svarbus?

Su kitais rašančiais žaidžiame krepšinį, bet bendravimo nedaug: „Ką tu gini?” – „Aš aukštą ginu.” – „Tai mano tada geltonas.” Visas kitas bendravimas aikštelėje – kūno kalba. Alkūnėmis. Manau, kad geriausia, ką rašytojas turi pasakyti, jis sudeda į knygas ir straipsnius, todėl dažniau skaitau. Mikalojus Radvila Našlaitėlis rašo, kad Argonijos karalius Alfonsas knygas vadino mirusiais mokytojais. Taigi su mirusiais kalbu. O dažnai būna, kad bendrauji su žmogumi, kuris ką nors kuria, bet nesi perskaitęs ar peržiūrėjęs, ar perklausęs jo kūrybos. Tai lyg ir veidmainystė.

Kuriantys žmonės yra vagys ir savanaudžiai. Gaudo idėjas, vaizdus, garsus, ieško, kaip pritaikyti savo praktikose. Tik ką nors pasakyk, jau, žiūrėk, nusinešė, vysto tavo mintį kaip savo. Be to, kūrėjai dažniausiai kalba apie kitus kūrėjus, apie kūrybos problemas. Menininkai kalba apie kitus menininkus, kuratorius, parodas ir peržiūras. Rašytojai – apie literatūrą, vertimus, literatūros kritiką. Susidaro tokie hermetiški rateliai, hermetiškos problemos. O kartais taip norisi pakalbėti apie žemės ūkį. Kartais širdis atsigauna bendraujant su paprastais žmonėmis, tais ačiū-dievui-ne-menininkais.

Kokios knygos, kurias esi skaitęs, Tau tebėra svarbios?

Noriu atsakyti aptakiai ir neįdomiai: beveik visos liko svarbios. Net labai stengdamasis negalėčiau išskirti, arba sąrašas būtų labai ilgas. Svarbios ir tos knygos, kurios sunervino arba buvo kankynė, nes niekada nežinau, ar neužsimanysiu grįžti prie jų su kitokiomis mintimis ir kitaip perskaityti, arba kažką iš jų pasiskolinti. Nemaloniausios tos situacijos, kai skaitau knygą ir nesuprantu, ar jau esu ją skaitęs, arba žinau, kad esu skaitęs, bet visiškai nieko neprisimenu. Verčia suabejoti savimi ir pasauliu.

Su Petru. 2015

Su Petru. 2015 m.

Knyga jau išleista – belieka laukti refleksijų. Kaip reaguoji į kritiką?

Iš pradžių graužiuosi, paskui susiimu, suvalgau ir suvirškinu. Galiu teisuoliškai pridurti, kad kritika visada laukiama ir sveikintina. Bet tikrovėje – sunku, reikia kiekvienąsyk per save perlipti, gavus geros kritikos. O dar atskirti, kuri kritika teisinga, o kuri – ne. Kita vertus, nuolat girdžiu vidinį kritikuojantį balsą, ir jeigu išorės kritika su juo rezonuoja, galiu būti beveik tikras, kad ji teisinga. Tas vidinis kritikas ir yra svarbiausias.

Ką veiki dabar? Kokie artimiausi Tavo kūrybiniai planai?

Artimiausias kūrybinis planas – aplankyti metalo laužą. Parsivežti strypų, vamzdžių. Tuomet pjaustysiu, virinsiu, iš betono liesiu grupę didelių skulptūrų. Dariau jas pusantrų metų, dabar lieka pabaigti. Jos laukia neišperėtos – neišlietos – gipso formų lukštuose. Kitiems metams bandysiu organizuoti parodą. Kartu rašysiu kažką labai rimto ir visai nehumoristiško. Aišku, jei turėsiu ką papasakoti.

Ir pabaigai – koks dalykas Tave paskutiniu metu prajuokino?

Klausiau interviu su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu. Jis pasakojo, kaip grįžta namo iš spektaklių, repeticijų ir neturi laiko pabūti su sūnumi, ir vis mato tik jo miegančio pakaušį. Ir kad sunku sau tai pateisinti. „Bet jūs vis dėlto randate pateisinimą?” – viltingai paklausė žurnalistė, neabejodama, kad taip. „Kokia prasmė žiūrėti sūnui į pakaušį? Aš nematau čia didelės prasmės”, – maždaug taip atsakė aktorius. Taip teisingai ir iš esmės. Apskritai apie bet kokią kūrybą.

Ačiū!

1 komentaras

  1. ni

    sakoma ,jei žmogui duota kurti ir netingėti, jis sukuria darbus gerus ne
    vienoje srityje.
    Sėkmės

Komentuoti: ni Atšaukti atsakymą