Miglė šalia didžiosios M

Miglė Anušauskaitė piešia tai, kas domina, sukelia jausmų, įdomių vaizdinių, pažadina istorijas. Šiandien Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose komiksų kūrėja Miglė Anušauskaitė pristato parodą intriguojamu pavadinimu – „Dalyką”. Savitumo nestokojanti autorė ir gyvenime žengia nepramintais takais.

Miglė Anušauskaitė piešia tai, kas domina, sukelia jausmų, įdomių vaizdinių, pažadina istorijas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotr.

Vilniaus universitete ji baigė žurnalistiką, magistrantūros studijoms rinkosi semiotiką. Drąsiai neria į daugybę, regis, nesuneriamų sričių: literatūrą, kiną, šiuolaikinį meną, mokslą, istoriją. „Įdomu, kad humoro jausmu apdovanota Miglė savo patirčiai perteikti pasitelkė komiksų žanrą. Niekada profesionaliai nesimokė piešti, tačiau atrado savo braižą ir nemažai prisidėjo, kad serijinių piešinių menas Lietuvoje įgytų populiarumo”, – teigė KKKC vadovas, menotyrininkas Ignas Kazakevičius. M. Anušauskaitė gimė 1988 metais Kaune. Mokėsi Pakruojo „Žemynos” vidurinėje mokykloje ir Vilniaus licėjuje.

Darbštuolė

Laikraščiuose, internetinėje, virtualioje erdvėje Miglės daug – tik nepailsk domėtis. Komiksų, kuriuos piešia nuo 2010 metų, aptiksi kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai”, Klaipėdos kultūros portale Kultūrpolis.lt, jos feisbuko paskyroje ir asmeniniame tinklaraštyje „I have no teeth”. Šiuo pavadinimu išleistas zinas akimirksniu tapo bibliografine retenybe. Dar galima internete „pavartyti” grafinę novelę „10 litų”, kurtą drauge su kolege Gerda Jord. Knygelė jau leidžiama nauju tiražu. M. Anušauskaitė rengia komiksų užsiėmimus, dalyvauja mokslo populiarinimo veikloje, pavieniuose projektuose. Su kolegėmis Akvile Magicdust, Asta Did ir Viktorija Ežiuku piešia savo miestų istorijas, kurias vėliau ketina išleisti knyga. O kur dar publicistiniai M. Anušauskaitės tekstai, komentarai, pašnekesiai spaudoje, portaluose… Štai tokios darbštuolės parodą šiandien galės įvertinti uostamiestis. O „Lietuvos žinių” skaitytojams – pokalbis su autore Migle Anušauskaite.

Ne viena forma

Ar teisinga būtų sakyti, kad trumpuoju paveikslėlių žanru susidomėjai įkvėpta Marjane Satrapi „Persepolio”? Prisimenu, tai knygai pasirodžius, kilo sujudimas, imta garsiau kalbėti, kad komiksų kultūra egzistuoja ir Lietuvoje.

Taip, tada apie komiksus šnekėta nemažai. Pati jais susidomėjau visai atsitiktinai: kai kurias mintis patogiau išsakyti rašant, kitas – piešiant, o trečias – pieštiniais pasakojimais. Atradau komiksus kaip dar vieną saviraiškos formą ir visai netikėtai sulaukiau susidomėjimo. Nebūčiau sulaukusi – tikriausiai nebūčiau ir „užsikabinusi”. „Persepolis” pasirodė jau vėliau.

Tavo darbštumas kelia pagarbą. Gal iš komiksų paišymo jau galima pragyventi?

Kurį laiką pavyksta, tačiau tenka imtis ir papildomos veiklos.

Kokios?

Rašau, turiu akademinių interesų. Mano tyrimų sritis – kriminaliniai romanai. Esu publikavusi keletą straipsnių šia tema.

Vartojami produktai

Kaip čia atsitiko: diplomuota žurnalistė, semiotikė ir – komiksų kūrėja?

Nemanau, kad mano gyvenimas turi aiškią kryptį, kai dalykas A daro įtaką B, o B būtinai lemia C. Turiu labai skirtingų užsiėmimų, domėjimosi objektų. Taip galiu atsitraukti nuo vieno ir per atstumą, savitai pažvelgti į kitą. Tarkime, manęs klausia, ar neketinu rašyti semiotikos magistrinio darbo apie komiksus. Nenoriu, nes su jais ir taip daug dirbu. Norisi kitos srities.

Tarp tavo temų – knygos ir dailė, mokslas ir kinas, autobiografinės istorijos. Trūksta tik politikos ir sporto…

(Nusišypso.) …ir galėčiau leisti savo dienraštį?

Kodėl jų nėra?

Piešiu tai, kas domina, sukelia jausmų, įdomių vaizdinių, pažadina istorijas. O domina „produktai”, kuriuos pati vartoju: literatūra, asmeninio gyvenimo akimirkos, nes pakliūvu į visokias situacijas. Kino komiksus nusprendėme kurti su G. Jord. Nesu kino gurmanė. Žiūriu daug fantastinių ir veiksmo filmų – jie turi popkultūros žavesio. Taip pat domiuosi mokslo naujienomis, dažniausiai gamtos, fizikos. Politikos diskursų yra itin daug, tad konkuruoti, kišti ten savo trigrašį nejaučiu poreikio… Kol kas.

Sportas – „judesio žanras”, turėtų patikti komiksų piešėjai.

Reikėtų labiau pasimokyti žmogaus anatomijos. (Juokiasi.)

Senučiukas su lazda

Ar nesijauti esanti savo pačios rašomo (paišomo!) romano personažas?

Romanas reikalautų vieno siužeto, o mano komiksai fragmentiški. Negalvoju apie save kaip apie personažą, bet…

…tenka?

Na, taip, savistabos aspektas būtinas, nuolat būdrauja. Juk kai dairaisi juokingų įžvalgų apie visuomenę, literatūrą ar ką kita, svarbu pastebėti ir save. Visuomenę kritikuojančių tekstų, vaizdinių prikurta apsčiai. Tačiau jei nėra autoironiško žvilgsnio, nematomas pats autorius, jo pozicija, tokia kritika primena senučiuką su lazda, barantį pravažiuojančius automobilius.

Linksmi dalykai nutinka kas minutę. Tik susikaupk ir gali imtis spalviklio. Vis dėlto jei viską pultum piešti, tikriausiai išprotėtum? Čia klausimas apie tai, kaip atsiranda temos?

Visai natūraliai. Vieni dalykai labiau atkreipia dėmesį, kiti mažiau. Būna, tenka paplušėti dėl galutinių terminų. Tarkime, „Šiaurės Atėnams” ilgai gryninu temą, pačią idėją. Patiriu kūrybinių kančių, jų tikrai nepavadinčiau atgrasiomis.

Supama bendraamžių

Ar esi apmąsčiusi savo santykį su tradicija, su lietuvių linksmosios dailės – karikatūros, komiksų, grafinių pasakojimų – istoriniu kontekstu?

Nelabai suvokiu, ką reiškia būti tradicijos dalimi, nežinau, kaip fiksuoti savo vietą. Neturiu tinkamų instrumentų. (Nusijuokia.) Esu dalyvavusi pokalbiuose, diskusijose šia tema, bet poreikio įvardyti savo vietą nejaučiu. Suprantama, kai kurie autoriai, kūriniai, knygos, periodiniai leidiniai veikė mano braižą. Iš vaikystės – „Antulis Donaldas”, „Paršiukas Čiukas”, „Žaliasis laikraštis”…

Tavo pavyzdys rodo, kad trumpajam paveikslėlių žanrui Lietuvoje nestinga populiarumo. Tačiau, tarkime, toks garsus leidinys kaip „Šluota” ėmė ir išnyko. Gal tau padėjo šiuolaikinės medijos – nauja publikavimosi forma?

Medijos gal kiek padėjo. Tik nepasakyčiau, kad labai stengiausi reklamuotis. Pieši, spausdini ir žiūri – žmonės skaitys ar ne… O dėl žanro populiarumo… apskritai žmonės skaito tai, kas jiems įdomu.

Gal jau priklausai kokiam karikatūrininkų sambūriui?

Nesu klubų narė. Daugiausia mane supa bendraamžiai. Komiksų piešėjų organizacijos lyg ir nėra, bent aš apie ją nežinau.

Petras Galininkas

Ar paroda Klaipėdos parodų rūmuose – pirmoji autorinė?

Taip, pirmoji. Ji vadinsis „Dalyką”. Galininkas.

O! Čia kokia nors tarmybė… „dā līkā?”

Bus aiškiau iš plakato. Pavadinimu ir apipavidalinimu norėjau apmąstyti patį komiksų eksponavimą. Jei galerijoje rodai ne tapybos drobes, tariamai dvasingą meną, o komiksus – privalai pasiaiškinti. Nes jautiesi nenusipelnęs būti šalia meno iš didžiosios M. Vis dėlto po penkerių metų teisintis atsibodo. O ir nebėra reikalo – žmonės domisi mano darbais, perka, užsako, siūlo rengti parodas.

Ar komikso žanras būtinas kokio nors ypatingo eksponavimo?

Svarbu, kad darbai galerijos erdvėse „nepradingtų”. Parodoje bus daug jau publikuotų komiksų ir keletas naujų. Reikės daug skaityti lietuviškai ir angliškai. Kadangi darbų nemažai, bus sukurta ekspozicijos apžvalgos schema. Lankytojai galės nuspręsti, kuriuo maršrutu jie nori keliauti po salę.

Schema pagal temas? Ar bus kaip tame labirinte iš vieno tavo komikso?

Bus ir labirinto principas, ir skirstymo pagal temas.

Tad pabaigoje prisipažink, kokio romano esi veikėja – magiškojo realizmo, bitnikų, rusų, skandinavų?

(Juokiasi.) Matot, yra toks psichologinis fenomenas – žmonės save įsivaizduoja kur kas sudėtingesnius už kitus. Draugą gana apibūdinti pagal tai, ką jis daro. O Petras save nusako per neapčiuopiamas, sunkiai nusakomas jausenas. Kaip tipiškas tokios psichologinės tendencijos pavyzdys save įsivaizduoju sudėtingesnę. (Juokiasi.)