Linas Jusionis: išprovokuota realybė

Penktadienį, kovo 6-ąją, antrą kartą su savo naujausiais darbais į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą (KKKC) atkeliauja tapytojas Linas Jusionis. 2011 metais uostamiestyje jis dalyvavo „Jaunojo tapytojo prizo” parodoje „Upcoming”. Šįkart – personalinė paroda, pavadinta „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks”.

Linas_Jusionis_Kub_foto

Linas Jusionis. Algirdo Kubaičio nuotr.

Laukiant, kol tai nutiks, kulturpolis.lt kalbino parodos autorių.

Visai patinka

– Turbūt su Klaipėda tavo ryšiai gana asmeniški? Juk čia gyveno tavo dėdė, šviesaus atminimo tapytojas Algimantas Jusionis?

– Ryšiai nėra jau tokie stiprūs. Su dėde neteko daug bendrauti, buvau dar gana mažas. Klaipėda man dažniau tapdavo stotele pakeliui į Nidą. Arba lankyta tikslingai – nes tai džiazo miestas.

– Domina džiazas?

– Mokyklos laikais, dabar nebe taip. Klaipėdos gana savita nuotaika. Atrodo, kad miestas kažko vis laukia. Geografiškai didesnis už savo aktyvumą. Kažkada buvęs gyvas, o dabar ištuštėjęs, sustingęs. Tarsi lauktų, kol jį apgyvendins, kol kas nors jame įvyks. Utopiškas – ir man tai patinka.

Menama pozicija

– Kiek darbų ketini parodyti?

– Vežuosi dešimt. Manau, dviem salėms turėtų pakakti. Gal kurio nors ir atsisakysiu. Nebuvo parodos, kur eksponuočiau visus atsivežtus darbus. Vienas kitas paprastai lieka nerodytas.

– Kodėl? Daro įtaką skirtingos parodinės erdvės?

– Nemėgstu ilgos darbų sekos vienoje sienoje. Du darbus šalia eksponuoju itin retai. Man atrodo, jie trukdo vienas kitam. Kas kita – diptikai. Tačiau jų nesu daug nutapęs.

– Nes mandagaus atstumo tarp darbų turbūt reikalauja tavo braižas? Drobės imtų nesutarti, gožti viena kitą?

– Trukdytų kompoziciškai. Mano darbams itin svarbi menama žiūrovo pozicija – iš kur į juos žvelgiama. Kai tenka „mėtytis” tarp dviejų kūrinių, abiem pristinga dėmesio. Kad ir kiek abstraktėtų, mano darbai išsaugo vieningos erdvės įspūdį.

Linas_jusionis_lenktynes_ 2013 (2)

Linas Jusionis. „Vis ta pati vieta“ iš serijos “Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks”. 130 x 200 cm, 2014.

Nepriklausomas

– Gana anksti atradai savo braižą. Gal jį išmąstyti tau padėjo filosofijos studijos?

– Labiau metas, kai dar nestudijavau tapybos, dailės. Savą stilistiką ir požiūrį brandinau nepriklausomai. Nedarė įtakos nei dėstytojai, nei kurso draugai. Tiesiog – pats.

Tada nelaikiau savęs tik tapytoju, buvo svarbios ir kitos kultūrinės patirtys. Tarkime, žiūrėjau daug filmų. Todėl mano stilistika rėmėsi panašia kino, videomeno ar literatūros estetika. Mąstymo formavimasis nebuvo išskirtinai tapybinis.

– Tapybos mokeisi pats ir gana anksti? Jei teisingai suprantu, sekos būta tokios: mokykla, filosofijos studijos ir Vilniaus dailės akademija.

– Filosofijos mokiausi tik du kursus.

Sąmonės žaidimai

– Kodėl galiausiai nusprendei rinktis tapybą?

– Priežastys įvairios. Per filosofijos studijas man patiko ne akademiniai mąstytojai, o, tarkime, Alphonso Lingis. Žavėjausi sau juo ir net nesvarsčiau apie akademinę karjerą. Patiko Georgesas Bataille’as, traukė kinas ir jo filosofija. Išklausiau kelis Nerijaus Milerio kursus.

Be to, buvo malonus pats baigties faktas. Pradėjęs kurti galiausiai pamatai rezultatą. Kitaip tariant, „iššauki” tikrovę, o ne privalai ją apmąstyti.

– Štai stebiu tavo naujuosius darbus ir atpažįstu janonišką rimtį, santūrumą.

– Negaliu pasakyti turįs mokytoją, kuris man būtų daręs įtaką. Mažytis paradoksas. Akademijoje daugiausia dėstė Gintaras Palemonas Janonis. Tačiau mokytoju jis tapo dar tada, kai nebuvome susitikę. Mokyklos metais mokiausi iš jo darbų. Ypač iš ciklo „Tolimame mieste”. Ryškus koloritas, erdvės organizavimas ir masteliai, metafizika. Tačiau kai jis galiausiai tapo mano dėstytoju, įtakos jau nebedarė.

– Kad ir kaip skirtųsi stilistika, jus sieja nuotaika.

– Metafizinė ramybė. Kiekvienas objektas darbe ir labai akcentuojamas (nes objektų nėra daug), ir rodomas kaip atsitiktinis, nereikšmingas. Juo abejojama. Vaizdinys, iš esmės, yra gana tuščias ir nebylus. Kartu dėmesys telkiamas į kiekvieną detalę. Žaidžiama su žiūrovo sąmone: viena vertus, visišku nereikšmingumu, kita vertus, nepaprastu kiekvienos detalės sureikšminimu.

– Šiuo metu pats dėstai Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Ar bendravimas su jaunesniais žmonėmis, jų mąstymas daro tau įtaką?

– Ne. Tačiau pati dėstytojo veikla, pozicija suteikia šiokios tokios laisvės. Dabar labiau savimi pasitikiu, nebeliko ankstesnių svyravimų „ar taip galima?”, „ar taip reikia?” Ir darbai keitėsi. Senesni turėjo daug racionalesnį paaiškinimą, ko noriu iš žiūrovo. Dabartiniai labiau poetiški, „plaukiojantys”. Gal lemia ir kolegų įvairovė, kita karta, nes esu jauniausias dėstytojas.

lenktynes_

Linas Jusionis. “Lenktynės”. 2013.

Griežtų linijų

– Menotyrininkai, kuratoriai, „Meno terminalo” autoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus sąmojingai tavo kūrybos simboliu įvardijo liniuotę. Suprantama, turėdami omenyje geometrinį tikslumą, preciziką, tvarką. Kaip ta „geometrinė estetika” atėjo į tavo paveikslus? Išprotavai?

– Turbūt per mano tėvo, tapytojo Vidmanto Jusionio įtaką. Žinoma, jo koloritas visai ne tas.

Griežtesnė linija – daugeliui dirbtinis dalykas – man atrodo kaip gana suprantamas būdas tapyti. Jis visada man buvo artimas, nereikėjo jo sumąstyti. Mums juk nebūtina išradinėti ekspresionizmo, kaip estų tapybos tradicijai – poparto ir hiperrealizmo. Tai duota savaime, tapo norma. Žinoma, įtaką darė fotografija, kinas, tiesi linija šiems menams prigimtinė.

Nuo pat pradžių man atrodė svarbu kuo labiau redukuoti, išgryninti įvaizdžius. Kad kiekvienas objektas būtų tipiškas, neturėtų individualių charakteristikų.

– Gal čia slypi koks nors Jusionių polinkis į tiksliuosius mokslus?

– Ne, nieko bendra. Tėvas matematikos negali pakęsti.

– O labai tikslus, racionalus, logiškas mąstymas?

– Galbūt ne. Matematiką mėgau, ji man sekėsi. Tačiau mano būdas ir charakteris yra gana priešingas, greičiau impulsyvus.

– Na, taip, juk tapai emociją.

– Gal mano darbai atrodo labai racionaliai apmąstyti, tačiau eskizuojant netrūksta spontaniškumo, atsitiktinumo. Ir ne tik eskizuojant. (Rodo drobę „Atokvėpis”). Šis kūrinys atsirado iš natiurmorto, kurį mokykloje daviau piešti mokiniams.

Darbams būdingas tam tikras siužetiškumas, pasakojimai iš minčių ir pastebėjimų, atsiradusių juos kuriant. Tai racionalus mėginimas išsiaiškinti dalykus, kurie kilo spontaniškai. Susieti netikėtus kontekstus. Darbų pavadinimai dažnai nusako veiksmą ar jo fazę. Viskas susiję su kino estetika, pasakojimu iš judančių vaizdų.

Linas_ Jusionis_atokvepis_is_serijos _Anapus_ laiko_laukiant kol_ tai_nutiks_ 115x115cm_2014

Linas Jusionis. “Atokvėpis” iš serijos “Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks”. 115 x 115 cm, 2014.

Slypinti reikšmė

– Ar veži į Klaipėdą jau eksponuotų darbų?

– Taip, per parodą „Maloniojoje 6″, kurią rengiau su savo drauge Marija Šnipaite, rodžiau „Atokvėpį” ir „Badaloną”. Pastarasis susijęs su scena iš G. Bataille’o romano „Dangaus žydrynė”.

Klaipėdos žiūrovai galės pavartyti knygutę „Pastabos” su mano verstais tekstais. Jie tarsi sujungia parodos darbus. Ten yra ir „Dangaus žydrynės” ištrauka, ir istorija apie garsų dviratininką Gino Bartali. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo slaptas kurjeris, gelbėjo žydus. Dviračio rėme pro vokiečių muitininkus praveždavo nuotraukas padirbtiems pasams. Idiliškas, hedonistinis peizažas, matomas dviratininko, paslapčia yra ir politiškas. Antroji, vizualiai neatskleista drobės reikšmė man visada įdomi. Su G. Bartali istorija siejasi keli darbai, vienas jų – „Lenktynės”.

Mėgstu akcentuoti situacijos, objekto nereikšmingumą. Tarkime, Witoldo Gombrowicziaus romano „Kosmosas” detektyvinis siužetas gimsta iš nieko. Personažo elgesys provokuoja realybę. Kitaip tariant, realybė atsiranda iš veiksmo. Tokia romano schema galėtų būti pagrindinio mano kūrybos principo analogija.

Parašykite komentarą