Laisvi žodžiai iš Roko Grajausko lūpų

„Koks perdavimas – tyras grožis!” – žiūrint NBA rungtynes girdisi Roko Grajausko komentarai. Už kadro jis – sporto komentatorius. Ant scenos – Lietuvos hiphopo grupės „JAMA & W” lyderis, geriausiai žinomas dėl savo laisvos improvizacijos (freestyle) gyvų pasirodymų metu. Ko gero, improvizacija yra tai, kas labiausiai vienija teatro ir repo pasaulį. Vienaip ar kitaip Rokas priklauso abiem. Gal todėl repo žodį jis valdo labai raiškiai, kartais – net lyriškai.

Jama

Asmeninio archyvo nuotraukos

Prieš šešerius metus, tik sukūrus grupę, repo fone lyriškai skambėjo ir fleita bei kontrabosas. Šiandien grupės komandoje galima priskaičiuoti iki dešimt narių, 2015 m. oficialiai įvertintų kaip geriausia Lietuvoje hiphopo grupė.

Įspėta neskambinti „Jamai” anksčiau 12 val. dienos, paskambinu vakare. Po savaitės jau užduodu jam klausimus.

Neplanuotas ritmas

Vėlai keliesi. Ką veiki naktimis?

Naktimis gyvenu. Naktį būna tylu, mažai pašalinių trikdžių. Man tai – pats produktyviausias paros metas. Jeigu randu kokį gerą straipsnį, neatidedu rytui, netgi pasidarau kavos. Nemėgstu rytų. Naktis – mano paros metas.

Kelią per gyvenimą tau skina balsas – komentuoji varžybas, repuoji JAMA&W grupėje. Esi naudojęs jį dar kitaip? Garsinęs filmus? Dirbęs taksi operatorinėje?

Ne, to daryt neteko (juokiasi). Bet esu vertęs ir garsinęs animacinius filmus, jie rodyti laidoje „Mėta Meškinija”, kurioje buvau vienas iš Vikšrų. Be to, kiek daugiau nei dvejus metus dirbau mokykloje teatro mokytoju. Ten iš esmės viskas paremta kalba.

Kodėl išėjai? Supratai, kad tai – ne tavo pašaukimas?

Ne visai. Dėsčiau vienuoliktokams ir dvyliktokams ir turėjau savo teatro studiją. Atėjęs į mokyklą lengvai susikalbėjau su vienuoliktokais. Jie ir sudarė mano teatro studijos branduolį. Kai jie baigė mokyklą – nieko nebeliko. Būtų reikėję pradėti viską iš naujo, visiškai nuo nulio, bet supratau, kad nemėgstu to cikliško atsikartojimo – daryti vėl tą patį, kad ir su kitais žmonėmis… Nors teatras yra ta laisviausia vieta mokykloje, kur tu gali daryti beveik ką nori, bet elementarios taisyklės egzistuoja. Man atrodė, kad aš savo jau padariau, man pavyko, o dabar mieliau daryčiau ką nors kita.

Tai gyvenime, kaip ir scenoje, mėgsti improvizaciją?

Taip.

O planuoti į priekį ar mėgsti?

Ne, nelabai mėgstu. Dažniausiai stengiuosi kažką veikti atsižvelgdamas į aplinkybes, į sąlygas ir prie viso to prisitaikyti.

Scena

Grįžkim prie muzikos. Kaip tu supranti, kas yra freestyle ir kaip tai atėjo į tavo gyvenimą?

Tai yra improvizuotas rimuotas pasakojimas, deklamavimas. Iš esmės nėra tokio griežto apibrėžimo, bet visi vieną kartą išgirdę supranta, kas tai yra ir su kuo valgoma. Kaip tai atėjo? Viskas susidėliojo labai pamažu – vaikystėje su mama mėgdavau žaisti tokį žaidimą: ji sugalvoja žodį – aš sugalvoju, kas rimuojasi. Paskui – atvirkščiai. Net nežinodamas, kad yra tokia veikla, kažką panašaus veikiau jau nuo mažų dienų. Kai rimčiau su tuo susidūriau, buvau kokių 19 metų. Youtube’ėj pamačiau labai gerą pavyzdį, MC Supernatural. Mane labai užkabino. Tuomet pagalvojau, kad aš irgi taip noriu. Labai gailėjausi, kad nepamačiau to būdamas kokių 7-erių. Tada… net neįsivaizduoju, ką aš dabar daryčiau!

Scenoje esi jau 6 metus. Iš tavo pasisakymų per visą tą laiką susidaro įspūdis, kad pradžioje ant scenos daugiau vietos buvo paliekama improvizacijai. Vėliau pradėjai groti su grupe, 2014 m. išleidote albumą „Gilumon”. Albumo paklausę žmonės tikisi išgirsti tą patį ir ant scenos?

Yra įvairių lūkesčių. Nuolatos susiduriam su skirtingais variantais. Kur nors improvizuoji visą koncertą, o žmonės sako: „Mes atėjom gabalų paklausyt…” Arba atvažiavęs atgroji visą programą, o tau ateina ir sako: „Važiavau iš kito miesto, kad išgirsčiau freestyle’o. Ir nebuvo.” Vis stengiamės atrasti kažkokį balansą, kad visi rastų tai, ko atėjo ieškoti.

Nuo ko priklauso, kiek pasirodyme bus improvizacijos?

Nuo aplinkybių, pavyzdžiui, kiek mūsų yra. Kartais būna, kad kas nors negali, reikia keistis. Jei reikia keistis, tada visų kūrinių pagroti jau negalime. O šiaip, daug kas priklauso nuo nuotaikos.

Jama_1

Ar dažnai būna taip, kad pats nustembi: „O, kaip gerai čia susirimavo”?

Pats geriausias jausmas yra nustebinti ne žiūrovą, o patį save. Jei pavyksta, tai – aukštasis pilotažas. O pavyksta nelabai dažnai. Bet šiame karjeros etape labiau stebina kiti dalykai. Mes su grupe mėgstam įtraukti į programą skirtingų žanrų improvizacijas. Pasirenki žanrą ir jame bandai kažką atlikti. Neseniai grojom su G&G (Sindikatu – G. N.) „Saulėtekyje”. Nustebom, nes labai gerai pavyko sugroti latino kūrinį, net pagalvojom, gal mums reiktų pradėti grot latino? Tas nustebimas – kolektyvinis, visos grupės kaip vieneto. Siekiam, kad nustebtumėm visi kartu.

Baigei teatro pedagogikos specialybę. Kai repuoji ant scenos, sugebi nesikeikti ir apskritai net kritikuodamas sugebi skleisti ne pyktį, o geras emocijas. Galima tave vadinti kultūringu reperiu?

Turbūt. Net nežinau, niekad sau nebandžiau to įsivardint. Iki galo teisingo termino dar negirdėjau. Bet sutinku, yra požiūris, kaip reikėtų elgtis scenoje, nešti žinią klausytojui, gerbti žiūrovą ir sceną. Scenos mokykla prie to irgi labai prisidėjo. Visos taisyklės nuo pat pirmų metų taip ir liko galvoje. Scena turėtų būti ta šventa vieta, kurios nenuleidi iki kasdienybės.

O nulipus nuo scenos?

Kasdienybė yra kasdienybė. Jei įkiši pirštą tarp durų… Bet pats principas toks, kad mes neturim jokio atskiro „sceninio savęs”, ateini groti ant scenos netgi taip pat, kaip apsirengei namie. Daug galvojome, ar taip yra gerai, bet mums taip natūraliai išeina. Tokie patys esame ir nulipę nuo scenos.

Priklausai lietuviškajai hiphopo scenai. O ar teko būti Bronkse, kur viskas išties prasidėjo? Kas, tavo manymu, yra lietuviškasis Bronksas?

Ne, neteko. O Klaipėdos Bronksas, be abejo, yra Mogiliovas, raudonų vienodų daugiabučių rajonas. Klaipėdos repo kultūros lopšys. Nėra taip, kad daug laiko būčiau ten praleidęs. Bet lankytis ten teko.

Tavo košmaras ant scenos – kad kažkas nesusirimuos?

Taip būdavo anksčiau. Dabar, per tą patį darbą mokykloje, per teatrinę improvizaciją suvoki, kad smegenys visada veikia asociatyviai. Viena ar kita asociacija visada ateis, todėl bijoti, kad kažkas gali nesusirimuoti, tikrai neverta. O didžiausias košmaras… net nežinau. Per daugiau nei 300 koncertų košmarų yra buvę visokių ir nežinau, kas dar galėtų būti tokio, ko nebūtumėm matę ir nežinotumėm, kaip sureaguoti.

Gal prisimeni kokią keistą vietą, kur teko groti?

Esam groję Kelmėj picerijoj, kur buvo du klausytojai. Dar esam groję Visagine per Rugsėjo pirmąją. Buvo daug moksleivių, kol grojom ir improvizavom instrumentaliai, visi klausėsi. Kai aš pradėjau repuot, 80 procentų išėjo, nes tiesiog nesuprato lietuviškai. O Briusely grojome žmonių su protine negalia dienos centre. Aš grojau gitara, nors šiaip jau negroju. Jie visi irgi grojo. Keistas ir įsimintinas jausmas. Matai, kiek tiems žmonėms duoda tai, kad jie gali dalyvauti kartu. Galbūt neritmiškai muša būgnelį, bet iš veido matyti, kad išgyvena visišką ekstazę.

Kūryba

Koks tavo kūrybos metodas?

Vizija dėliojasi galvoje per labai ilgą laiką. Kai jau susidėlioja, kai pajunti, ką tu nori pasakyti (tai gali trukti pusmetį, metus), tau kažkas staiga susišvies pamačius nukarusią STOP juostą ir pagalvosi: ai, tiksliai! Tada tik atsisėdi ir užrašai. O pats blogiausias dalykas, mano manymu, yra atsisėsti prie balto lapo, pasiimti tušinuką ir pradėti kažką daryt. Tai – blokas sau pačiam, savęs žalojimas.

Yra tekę išbandyt ir tai?

Aišku, tam, kad dabar galėčiau tai pasakyt. Esu pasižalojęs save, bet viskas gerai, per didelių randų neliko.

Jama_3

Laiko mašina

Augai Klaipėdoje, Kauno gatvėje…

Pakeičiau nemažai mokyklų ir klasių. Epizodiškai lankiau mokyklą Gargžduose, pirmą klasę išvis baigiau Maciuičių kaimo pradinėje mokykloje. Klaipėdoje gyvenau su seneliais. Kai tėvai išsiskyrė, abu kraustėsi, o ten man buvo stabiliausias taškas.

Kaip praėjo tavo paauglystė? Paišei ant sienų? Rašei poeziją?

Kažkiek visko teko išbandyti. Buvo purškiamų dažų akcija, prisipirkom dažų po litą ir bandėm kažką rašinėt ant sienų. Bet tik dėl to, kad buvo ta akcija. O šiaip, labai daug laiko praleisdavau prie kompiuterio. Labai mėgau tokius meditatyvinius, strateginius žaidimus, be jokio staigaus veiksmo. Iš esmės, tu klausais muzikos, o fone tuo pačiu dar kažką stumdai, statai… Šitas užsiėmimas tikrai suėdė didelę laiko dalį. Bet dėl to nepergyvenu ir nesiskundžiu.

Įkvėpimai

Kas yra tavo autoritetai?

Čia tema, kurią smagiau pasilaikyti sau pačiam. O šiaip, labai didelis autoritetas man yra mano žmona.

Turbūt net nereikia klausti – ant scenos atiduodi viską, ką turi. O iš kur semiesi papildymo?

Scenoje pagrindinis dalykas yra energetiniai mainai, kurie vyksta tarp žiūrovo ir atlikėjo. Kai tu įdedi energijos ir jei žiūrovas atiduoda tau atgal, tai yra pats stipriausias stimuliantas žemėje. Būtent ta tarpusavio sąveika yra pagrindinis energijos šaltinis scenoje. Dėl to būna labai sunku, jei įgarsinimas yra prastas ar patalpa netinkama. Jei žmonės negirdi ir nesupranta, ką sakai, tai gali ardytis kiek tik nori, reakcijos nebus. Vietose, kur įgarsinimas prastas, groti labai nepatogu. Lietuvių repo scenoje tai – apskritai didelė problema: ir patys reperiai laiko mikrofonus kaip nori, ir techninėms galimybėms skiriamas per mažas dėmesys. Repo esmė turėtų būti žodis. Jei girdi, kad šneka įdomiai, greitai, ritmingai, bet nesupranti ką, mano požiūriu, dingsta 90 procentų tokio įvykio prasmės.

Yra vieta, kur groti smagiausia?

Kiekvienam mieste yra tokia vieta, kur galima gerai jaustis. Pavyzdžiui, Panevėžy yra „Tauros loftas”, kur visiškai viskas yra gerai, nieko daugiau ir nenori.

Rūbų parduotuvėse būna skyrius „Privalu įsigyti”. O kokį kūrinį, atlikėją ar kompozitorių, tavo manymu, yra „privalu išgirsti”?

„Led Zeppelin” albumas „No Quarter”, Bob Marley. O toliau viskas priklauso nuo poreikių.

Kokios muzikos klausaisi pats?

Įvairios. Neklausau radijo. Neklausau šiuolaikinių hitų, kurie neturi išliekamosios vertės, o po mėnesio žmonės sako: „Čia jau senas gabalas” (fone kaip tik groja vienas iš jų. – G. N.). Esu linkęs prie gyvų instrumentų atliekamos muzikos, o konkretaus žanro nesu apsibrėžęs – tai priklauso nuo nuotaikos, tos dienos smalsumo.

Jama2

O repo?

Repo taip pat klausau, bet didžiąją dalį mano grojaraščio sudaro gyvais instrumentais atliekamas repas. Tai yra atskiras žanras ir labai smagu, kad Lietuvoj jis pradeda pamažu įsivažiuoti. Bendraujant su latviais sužinojau, kad Latvijoj gyvai repo beveik niekas negroja, priešingai – visi bendradarbiauja su house muzikos DJ’ais ir pan. Jiems buvo labai keista, kad Lietuvoje tiek daug gyvais instrumentais grojamo repo. Mes, „G&G Sindikatas”, Lilas ir Innomine, „Despotin Fam”…

„Manai, lengva rašyt, kai nė vienos knygos nesi perskaitęs?” – tai eilutė iš tavo dainos apie bandantį save realizuoti reperį. O iš kur ateina tavo sklandūs žodžiai? Ar pats daug knygų esi perskaitęs?

Tikrai taip. Nuo mažų dienų augau tokioj kultūrinėj terpėj, kur skaitymas buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Vaikystėje man buvo labai sunku įsivaizduoti žmones, kurie neskaito knygų. Kai atėjau į pirmą klasę, visi rodė pirštus, iki kiek gali suskaičiuoti arba kokias raides žino. Buvau apakęs, galvojau – tai kaip gali žmogus, kuris jau mąsto, neskaityti? Sklandus kalbėjimas ir platus žodynas – visa tai yra literatūrinė įtaka.

Ką šiuo metu skaitai?

Neseniai baigiau naujausią Tahiro Shaho knygą. Jau yra ketvirta. Su žmona perskaitėm viską ir tų knygų įkvėpti medaus mėnesio skridom į Maroką. Labai erzina, kad dėl komentavimo turiu kasdien sekti naujienas, atsidarinėti olandiško futbolo naujienų portalus ir per „Google translate” laužyta anglų kalba bandyti suprast, kas ten rašoma. Bet laisvalaikiu nėra nieko geriau už karštą vonią, gerą knygą ir laisvą valandą.

Aplink

Kiek gyvenime stebi ir klausaisi, o kiek – šneki ir komentuoji?

Priklauso nuo vietos, aplinkybių, kur esu. Jei susitinki pašnekėti, tai ir šnekiesi. Su šimtą metų pažįstamais žmonėmis susitinkam ir šnekam vienas per kitą. Bet dažniausiai esu labiau stebėtojas. Jei ateini ten, kur nieko nepažįsti, aš visada būsiu tas, kuris stovi kampe prie durų ir sako: „Ne ne, man viskas gerai” ir tiesiog žiūri, kas čia vyksta. Nesu iš tų žmonių, kurie ateina į naują vietą ir žydi, skleidžiasi.

Klausantis tavo tekstų atrodo, kad apie viską turi tvirtą nuomonę. Ar dažnai būna taip, kad pasakytum „neturiu nuomonės”?

Tikrai ne apie viską turiu nuomonę. Pavyzdžiui, sporto komentavimas. Yra žmonių, kurie domisi absoliučiai visu sportu ir apie viską gali tau kažką pasakyti. Aš specialiai sutelkiau dėmesį į tas sferas, kur dirbu, tai yra olandų futbolas ir NBA, ir stengiuosi blaškytis minimaliai. Dėl to net apie ispanų futbolą aš kalbėti tiesiog negaliu.

Kas yra tavo klausytojai?

Yra klausytojai ir yra girdėtojai. Tie, kurie ateina išgirsti, ir tie, kurie ateina paklausyti. Tie, kurie jau klauso, visų pirma yra skaitantys, ieškantys, mąstantys žmonės, nepasitenkinantys tuo, ką gauna, visąlaik besistengiantys kapstyt giliau, uždavinėjantys sau klausimus apie save pačius ir apie pasaulį. Manau, tokio tipo žmonės sudaro didžiąją dalį mūsų gerbėjų.

Pirmą kartą esu Klaipėdoje. Kur mane nusivestum ir ką papasakotum?

Paklausčiau, ką norėtum pamatyti. Mano vieta Klaipėdoje, kuri yra arčiausiai širdies, – Smiltynė. Faktiškai ji net nėra Klaipėdoj. Smiltynės miške tarp perkėlos, tiek senos, tiek naujos, ir jūros visos vietos yra išvaikščiotos ir net mintinai žinomos. Galėčiau pasakot, kur matėm briedį, šernus, kur su mama sėdėjom ir šventėm Mamos dieną. Smiltynė – Klaipėdos perlas.

Artimiausias „JAMA & W” koncertas – lapkričio 12 dieną Vilniuje, „Lofte”, kartu su grupe „Kontrabanda”.

1 komentaras

Parašykite komentarą