Kuba Klaipėdoje, arba Iš kur atsiranda mitai

Šiuo metu KKKC Parodų rūmuose pristatoma Sergejaus Poteriajevo, Sergejaus Rožino (Jekaterinburgas, Rusija) ir Dariaus Vaičekausko (Klaipėda) paroda „Cuba de Lituania” yra Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro tarptautinės meno rezidentūros dalyvių S. Poteriajevo ir S. Rožino tęstinis projektas.

S_Rozinas_S_Poteriajevas_Nerijaus_Jankausko_foto

Iš kairės: Sergejus Rožinas ir Sergejus Poteriajevas. Nerijaus Jankausko nuotr.

Apie jį su menininkais pasikalbėti susitikome tuo metu, kai rezidentūra buvo tik įpusėjusi ir Klaipėdą buvo sustingdęs sausio speigas. Paklausus, ar nesušalo, nes Jekaterinburge turbūt švelnesnis klimatas, vaikinai pritariamai palinksėjo galvomis ir nudžiugo: „Na pagaliau nors vienas žmogus Klaipėdoje žino, kad Uralas – tai ne Sibiras.”

Pokalbiui menininkai pasiūlė rinktis vietą, kurioje bus eksponuojamas jų projektas. Įžengus į fachverkinę Parodų rūmų salę jie neslėpdami džiaugsmo ją nužvelgė ir tuoj pat ėmė keisti: iš kuprinės išsitraukė ir pakabino pirmąjį parodos eksponatą – pačių nupieštą Kubos vėliavą. Po to susirūpino, kad salėje nėra nė vienos kėdės – kurgi sėdėsim? Pasiūlymas negaišti laiko kėdžių paieškoms ir sėsti ant medinių grindų iš pradžių sukėlė nuostabą, netrukus ją pakeitė entuziazmas. Kaip vaikystėje jaukiai įsitaisėme salės kampe ir pradėjome smagų pokalbį, dažnai pertraukiamą juoko.

Žalioji Kubos sala Rusijoje

„Kuba” – tęstinis Jūsų projektas. Papasakokite apie jo pradžią.

Sergejus Poteriajevas: Jekaterinburgo (anksčiau – Sverdlovsko. – Aut. past.) pakraštyje yra toks rajonas, vietinių vadinamas „Kuba”. Tai skamba keistai – iš kur buvusiame Sverdlovske gali būti Kuba? O ten veikė Kuibyševo elektrinė, ir vietiniai gyventojai šnekamojoje kalboje jos pavadinimą sutrumpino iki „Kubos”. Rajono žemėlapyje šis rajonas atrodo tarsi žalia sala. Į tą teritoriją netgi nevažiuoja autobusai, vienintelis viešasis transportas, su kuriuo galima ten nuvažiuoti, – tai viena tramvajaus linija.

Mes nusprendėme pažaisti šiuo pavadinimu ir sugalvojome legendą, kad Karibų krizės metu dalis tikrosios Kubos gyventojų persikėlė į Sverdlovską. Juos apgyvendino šiame rajone, šalia ten buvusio miesto tvenkinio, arčiau vandens, lyg savo gimtinėje. Per 50 metų jie pamiršo savo šaknis ir mes su Sergejumi nusprendėme per viešojo meno objektų intervenciją pabandyti atgaivinti jų atmintį. Nuo 2013 metų dvejus metus mes važiuodavome į tą rajoną ir kūrėme įvairius viešojo meno objektus.

IMGP0020_maz

Parodos “Cuba de Lituania” fragmentas. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?

Sergejus Poteriajevas: Pavyzdžiui, pakabinome ten Kubos vėliavą, įvairiose salos vietose įkurdinome 5 ar 6 nupieštus paukščius tukanus. Jie vietiniams gyventojams taip patiko, kad netrukus liko tik vienas, kiti dingo. Bet tai netgi šaunu – juk kūrėme viešąjį meną, ir po to, kai sukuriamas, jis jau priklauso ne mums, o tai vietovei. Radome ten rąstą ir užrašėme žodį „Laisvė”.

Sergejus Rožinas: Bet tas rąstas irgi greitai dingo.

Sergejus Poteriajevas: Taip, rąstas ten gulėjo daugybę metų, bet kai užrašėme tą žodį, po poros mėnesių jį išvežė. Vienintelėje rajono sporto aikštelėje padarėme tarsi Kubos sporto čempionų garbės lentą.

Sergejus Rožinas: Dar padarėme baraką Obamą.

Atsiprašau, o kaip jis daromas?

Sergejus Rožinas: Toje teritorijoje mes suradome seną baraką ir ant jo nuotraukos fotošopu nupaišėme Baraką Obamą – išėjo žodžių žaismas „barakas Obama”.

Sergejus Poteriajevas: Taip, sugalvojom šiek tiek pajuokauti, kurdami medijų meną. Per lengvą humorą, atsispirdami nuo išgalvotos vietinės mitologijos mes atkreipėme dėmesį į šį apleistą rajoną, kuris administracijai visiškai nerūpėjo, ten laikas buvo tarsi įstrigęs septintajame dešimtmetyje. Humoras – labai svarbi projekto dalis. Iš esmės mene labai mažai gero humoro. Yra sarkastiško, geliančio, pikto humoro, o gero, švelnaus humoro – mažai. Su juo labai sunku dirbti, nes lengva nukrypti į banalybes. Bet mes stengiamės išlaikyti balansą tarp pseudodokumentikos, humoro ir saviraiškos laisvės. Štai tokia projekto esmė.

IMGP0041_maz

Parodos “Cuba de Lituania” fragmentas. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Bet ne tik juokai Jums rūpėjo kuriant projektą?

Sergejus Poteriajevas: Projektas turi keletą sluoksnių. Pirmasis – tai bandymas per viešąjį meną atgaivinti apleistą teritoriją, atkreipti į ją visuomenės dėmesį, kas iš esmės ir pavyko, nes mūsų projektą filmavo ir parodė keletas TV kanalų, rašė spauda. Antrasis sluoksnis – saviraiškos laisvė. Aš daugiau dirbu kaip dokumentikos fotografas, Sergejus užsiima įvairiomis meno sritimis, į savo projektą įtraukėme tapytoją iš Jekaterinburgo, ir galėjome daryti įvairių žanrų viešojo meno kūrinius. Šis laisvos kūrybos procesas irgi labai svarbus.

Projektą pristatėte Jekaterinburge. Kaip jį priėmė vietos gyventojai, menininkai?

Sergejus Poteriajevas: Taip, projektas tapo trečiosios tarptautinės Uralo šiuolaikinio meno bienalės paralelinės programos dalimi. Parodoje „Cuba de Rusia” pristatėme videodarbus, drobes, savosios „Kubos” nuotraukas, internete rastus tikrosios Kubos vaizdus ir kt. Atėjęs žiūrovas kokias dešimt minučių nesuprasdavo, tikra tai istorija ar išgalvota. Tuo metu Jekaterinburge lankėsi Olandijos šiuolaikinio meno bienalės kuratorė, mes ją pasikvietėme ir ji tose fotografijose rado savo pažįstamų. Jai labai patiko. Tai dar vienas sluoksnis – tikroji Kuba susijungė su netikrąja (juokiasi).

Sergejus Rožinas: Buvo dar vienas sluoksnis: vienas kubietis, gyvenantis Jekaterinburge, užėjęs į mūsų parodą, negalėjo atskirti kubietiškų nuotraukų nuo nuotraukų to pusiasalio, kuriame mes dirbome. Viskas atrodė taip tikra, kad teko jam paaiškinti, kas ten nufotografuota.

Kuba Lietuvoje

Kaip kilo idėja tęsti projektą Klaipėdoje?

Sergejus Poteriajevas: Ėmėm svarstyti, kaip atrodytų šis projektas, perkeltas į kitas erdves, į visiškai kitokį pasaulį. Projekto branduolys gyvena Jekaterinburge, Kubos rajone. Bet mes galime šį projektą tarsi apauginti kitomis istorijomis. Kurdami naujus mitus mes sutvirtiname senuosius. Tai jau filosofiniai dalykai: mitas, atsiradęs vietinio mito pagrindu, interpretuotas menininkų, transformuojasi į naujus kūrinius ir jau pats tampa mitu bei reprezentuoja tą erdvę, kurioje sukurtas. Jis perauga į kitą formą ir pats tampa dideliu mitu. Pavyzdžiui, rusų rašytojas Pavelas Bažovas savo knygose panaudojo Uralo mitologiją ir dabar visi Uralo mitus žino iš jo knygų. Mes savo projekte per susikurtus mitus pristatome Uralo tikrovę.

IMG_0706_maz

Slėptuvė Homero “Iliadoje”. Nerijaus Jankausko nuotr.

Kokius mitus sukūrėte Klaipėdai?

Sergejus Poteriajevas: Klaipėdoje mes sugalvojome tokią istoriją: kubiečiai, vykę į Sverdlovską, atplaukė garlaiviu į Klaipėdą. Pirmasis jų susitikimas su Sovietų Sąjunga buvo čia. Sukūrėme seriją šių kubiečių portretų, parodoje pristatysime ir kai kuriuos objektus, kurie kaip pavojingi daiktai neva buvo atimti iš tų žmonių: tai cigarų peilis ir panašiai.

Dar ieškote tų daiktų?

Sergejus Poteriajevas: Ne, mes juos jau radome. Jau minėjau cigarų peilį, bus dar knyga.

Knyga?

Sergejus Poteriajevas: Taip, tai nuostabi istorija. Mes norėjome padaryti knygą-slėptuvę, kurioje kažkas kelionės metu buvo slepiama – gal doleriai, gal brangenybės. Vaikščiojome po Klaipėdos turgus ir ieškojome knygos ispanų kalba – juk kubiečiai kalbėjo ispaniškai. Ir suradome Homero „Iliadą” ispaniškai! Geriau būti negalėjo – rasti knygą apie keliones, apie judėjimą, ir tik už tris eurus! Mūsų parodos stilistika – kad daiktai atrodytų seni ir tarsi surasti gatvėje, todėl stengiamės naudoti toje aplinkoje, kur dirbame, rastus daiktus ar medžiagas, bet pateikti juos estetiškai.

Prašau patikslinti, kada kubiečiai atplaukė į Klaipėdą?

Sergejus Poteriajevas: Šito mums kol kas nepavyko sužinoti. Dar rausiamės archyvuose, bet kol kas nieko neradome (juokiasi). Šią istoriją mes galime pasakoti palaipsniui. Jekaterinburge buvo pristatyta pati istorija. Klaipėdoje mes šią istoriją po truputį konkretizuojame ir bandome pateikti, kaip tie žmonės atrodė, todėl Sergejus kuria jų portretus.

Parodos plakatas skelbia tris projekto autorių pavardes. Kokia čia istorija?

Sergejus Poteriajevas: Nors šis projektas yra mūsų, kiekviename mieste kartu dirbti įtraukiame vietinį menininką. Tai labai svarbu, nes projektas kalba apie bendradarbiavimą ir laisvę. Norime pasakyti, kad, nežiūrint dabartinės pasaulio politikos, paprasti žmonės gali bendrauti ir kartu kurti. Jekaterinburge mes įtraukėme savo draugą tapytoją Kirilą Borodiną, Klaipėdoje prie mūsų prisijungė fotomenininkas Darius Vaičekauskas. Taigi projekto „Cuba de Lituania” lygiateisiai autoriai trys: Sergejus, aš ir Darius.

Sergejus Rožinas: Ir dar laisvos Kubos liaudis!

Sergejus Poteriajevas: Taip taip, ir ji.

IMGP0070_maz

Menininkas Darius Vaičekauskas projektą papildė sava legenda: esą Klaipėdoje išsilaipinę kubiečiai čia įrengė revoliucijos vado Če Gevaros koplyčią. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Kaip jums sekėsi Klaipėdoje ieškoti Kubos pėdsakų?

Sergejus Poteriajevas: Pagrindinė projekto tema Klaipėdoje – jūra ir uostas, kadangi kubiečiai atplaukė jūra. Todėl mes Klaipėdoje pasirinkome Smiltynę. Ten kuriame du viešojo meno objektus – pakabinsime Kubos vėliavą ir padarysime švyturį. Vėliavą bus galima pamatyti parodoje, nes mes ją nufotografuosim ir parsivešim, o švyturį paliksim žybsėti, kol elementai išseks.

O ką reiškia tas švyturys?

Sergejus Poteriajevas: Švyturio reikia, kad mūsų kubiečiai žinotų, kur plaukti. Jį pastatysim krantinėje, tiksliau, panaudosim ten rastą lazdą. Žinoma, jį nufilmuosim ir rodysim parodoje.

Jūsų parodose skamba ir garsas?

Sergejus Poteriajevas: Mes siekiame, kad iš vienos parodos eksponatai pereitų į kitą, stengiamės išsaugoti bendrą liniją. Įrašėme įgarsintą Kubos Konstituciją. Padarėme pseudoradijo aparatą, lyg patys kubiečiai jį būtų sukūrę, ir per jį skamba Kubos Konstitucija rusų kalba. Norėjome ją transliuoti lietuviškai, bet kalbos nemokame ir nežinome, ar gerai išvertė Google vertėjas. Įtariam, kad prastai, nes skaičių kažkodėl iš rusų kalbos net neišvertė, todėl nusprendėme nerizikuoti (juokiasi).

Apie laisvę ir ateities planus

Minėjote, kad kuriate kubiečių portretus. Turbūt neišsiversite be politinių veikėjų?

Sergejus Poteriajevas: Stengiamės kuo mažiau kištis į politiką. Dabar, kai mirė Fidelis Kastras, daugelis kalba apie jį kaip apie didvyrį, bet kiek jis suluošino žmonių likimų, apie tai beveik nekalbama. Mes stengiamės kuo mažiau liesti šią temą, nors keletas jo jaunystės portretų parodoje yra.

Sergejus Rožinas: Taip, yra ir jauno Vladimiro Putino portretas…

Sergejus Poteriajevas: Mūsų portretų galerijoje yra ne tik kubiečių portretų – yra ir rusų, ir netgi mūsų pačių portretai… Mūsų projekto istorija kalba apie tai, kad tie atkeliavę ir kito gyvenimo ieškoję kubiečiai iš esmės esame mes patys. Visi mes keliaujame ir ieškome laisvės – vidinės ar išorinės… Savo portretais norime pasakyti, kad galbūt ir mes esame tie kubiečiai.

IMGP0023_maz

Radijo aparatas, iš kurio skamba Kubos Konstitucija. Rūtos Petniūnaitės nuotr.

O kaip sekėsi laisvės paieškos? Ar jau suradote?

Sergejus Rožinas: Ji visur šiek tiek skiriasi.

Sergejus Poteriajevas: Laisvė – sudėtinga tema. Skirtingose šalyse ji suprantama skirtingai. Atvažiuoji į Amsterdamą ir jauti, kad ten yra laisvė, jos žmonės jau pasiekė. Atvažiuoji į, pavyzdžiui, Berlyno Kreuzbergo rajoną, kur daug eksperimentinio meno, ir supranti, kad ten irgi daug laisvės. Nueini į Gegužės 1-osios demonstraciją ir suvoki, ką reiškia žmonėms kova už laisvę. Tai skirtingos sąvokos. Čia irgi mūsų niekas nesekiojo ir nenurodinėjo, ką ir kaip mes turime kurti.

Pabaigai – banalus klausimas: kas toliau?

Sergejus Rožinas: Ateityje daugiau dirbsime prie projekto giluminio sluoksnio, todėl tie sluoksniai auga palaipsniui. Šiuo metu projekto užduotis – surinkti kuo daugiau informacijos, sukurti kuo daugiau legendų, kad istorija būtų labiau pagrįsta. Ir tai, kas dabar vyksta, – tai jau antras žingsnis. Pirmas žingsnis, žengtas Jekaterinburge, buvo labai sėkmingas ir padarė teigiamos įtakos netgi tiems žmonėms, kurie nemėgsta meno. Jiems patiko mūsų humoras ir buvo suprantamas kontekstas.

Sergejus Poteriajevas: Gegužės mėnesį planuojame parodą Maskvoje, kultūros centre ZIL. Mums pasiūlė atvežti darbus, sukurtus Jekaterinburge ir Klaipėdoje, dar pridėsime mažą istoriją, susijusią su ZIL-u. Ateinančiais metais rengsime parodą Vokietijoje, Leipcige, ir ten bus istorija apie tai, kad vienas kubietis dailininkas, atplaukęs į Klaipėdą, nenorėjo vykti į Sverdlovską. Jis iškeliavo į VDR, į Leipcigą, mokytis dailės. Mes su Sergejumi atsitiktinai blusų turguje rasime jo darbų ir padarysime to kubiečio Cherchio Ruso parodą. Tai jau bus tartum asmeninė istorija. Palaipsniui šis mūsų susigalvotas pasaulis apaugs naujomis legendomis, o idealas būtų surengti didelę parodą apie visus mūsų kubiečius ir pačią Kubą. Tiesa, mums norėtųsi žodį „Kuba” rašyti mažąja raide, nes tai – ne tikroji Kubos sala, o mūsiškė išgalvotoji kuba.

[nggallery id=335]

Paroda veiks iki 2017 m. vasario 19 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.

Parašykite komentarą