„Klaipėdos bohema. Iš archyvų”, arba Truputis magijos žiurkių pasaulyje

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose šiąvasar eksponuota didžiulio susidomėjimo sulaukusi paroda „Klaipėdos bohema. Iš archyvų”. Jau vernisažas (feministinė replika „D-efektas”, DISKO_TEKA, prekybinis taškas etc.) nustebino išraiškingumu ir bendruomeniškumo dvasia, sukvietė įvairių kartų menininkus, kultūros žmones ir šiaip išsiilgusius netradicinių sprendimų ekspozicinėse erdvėse.

Sondra Simana. Einaro Simučio nuotr.

Istorinė-meninė paroda, suformuota pagal tyrimo „Klaipėdos bohema 1985–2000″ medžiagą, veikusi birželio 20 – liepos 19 dienomis, gausiai lankyta. Joje buvo eksponuojamos asmeninių archyvų ir interneto puslapio epaveldas.lt nuotraukos, daiktai ir jų istorijos, plakatai, kultūrinių įvykių vaizdo įrašai, Klaipėdos muzikos grupių garso įrašai, filosofo Leonido Donskio komunikatas ir kt., pasakojantys apie XX a. pabaigos Klaipėdos miesto atmosferą ir čia vykusius neformalius judėjimus.

Šio projekto autorė ir parodos kuratorė – Sondra Simana. Su ja ir kalbėjomės.

Lyg nuošalioje saloje

– Nenustebino, kad tyrinėjate Klaipėdos bohemos istoriją. Pati esate bohemiška asmenybė, tad greičiausiai tyrinėjamas pasaulis jums labai artimas. Vis dėlto, ką laikytumėte šio darbo pradžia? Kas buvo pirmasis pašnekovas?

– Bohemiškumo savybė man nebūtų labai tinkama, nes esu didelės šeimos dalis, be to, mėgstu būti ir dirbti viena, tačiau intelektualinis-emocinis polėkis, ribų patikrinimas-peržengimas man artimi dalykai.

Pirmasis susipažinimas su Klaipėdos menininkais įvyko 2003 m., kai drauge su Julija Baranova sudarinėjome literatūrinį kultūrinį Klaipėdos almanachą „Baltija”. Norėjome naujo viršelio, naujo požiūrio, ir Algis Kliševičius, almanacho dizaineris, mielai su mumis bendradarbiavo, vaišino stipria indiška „Gokul” arbata, kurią, beje, po poros metų Lietuvoje uždraudė kaip kenksmingą sveikatai. Toks buvo mano atėjimas į šio miesto kultūrinį lauką, į artimesnes pažintis, nes teko su daugeliu pabendrauti, paprašyti tekstų, pasikalbėti. Ačiū šviesaus atminimo rašytojui Rimantui Černiauskui už pasitikėjimą. Juk buvau žmogus iš šalies, neseniai atvažiavusi gyventi į Klaipėdą, nuo 1999 m. kažką rašinėjanti spaudoje, bet šiaip nulis bendrame kontekste. Tad, galiu sakyti, kad R.Černiausko pasitikėjimas buvo aplinkybė, kuri atvėrė duris į dabartinę mano temą – Klaipėdos bohemą.

Parodos „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“ ekspozicija fachverko salėje. Sondros Simanos nuotr.

Prie artėjimo šios temos link prisidėjo ir mano darbo pobūdis – nuo 2008 m. dirbu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, esu atsakinga už Skulptūrų parko ekspoziciją. Pažinau nemažai skulptorių, susidūriau su Alfonso Žalio įtakos Klaipėdoje padariniais. Pamačiau, kiek daug menininkų atvyko čia gyventi ir dirbti būtent A. Žalio rūpesčiu, dėl jo nuosekliai vykdytos lietuviškos Klaipėdos programos.

Pirmoji mano pašnekovė, su kuria jau įrašinėjau vaizdo pokalbį, o ne tik klausiausi ir dėjausi į širdį, ką ji pasakojo, buvo keramikė Daiva Ložytė. Po kelias valandas porą kartų susitikome jos dirbtuvėse. Ji jaukiai ir atvirai pasidalijo savo atsiminimais apie 9-ojo dešimtmečio Klaipėdą, papildė vaizdą, kurį jau buvau susidariusi iš draugių pasakojimų. Gyvenimas Klaipėdoje iki ir po 1990 m. jų pasakojimuose man regėjosi kaip kokioje nuošalioje saloje, kur žmonės susitinka, drauge linksminasi, atlikdami tik jiems suprantamus ritualinius veiksmus, kurie nieko nereiškia ir kartu reiškia labai daug ką. Tai buvo bendravimas, kuris dažnai peraugdavo į bendradarbiavimą šeimoje arba kuriant bendras parodas, hepeningus, spektaklius. Iki 9-ojo dešimtmečio Klaipėdoje „saviškių” susitikimo vieta buvo „Teatrabaris”, vėliau „Bohema”, „Darželis”, „Gliuknamis”, „Senoji prieplauka”.

Baro BOHEMA holo piešinys, autorius – Audrius Jankauskas. Stefanijos Bagdonavičienės archyvo nuotr.

Apie praėjusį laiką

– Ar visi pašnekovai vienodai lengvai į save įsileido? Juk žmonės skirtingi – vieni uždaresni, kiti atviresni.

– Atrakina žodžiai „jaunystė”, „9-asis dešimtmetis”, „laisvė”. Tie raktiniai žodžiai daugeliui buvo priimtini. Laikas ištirpdavo ir likdavo nuoga, iš psichinio patirties lauko nedingusi tikrovė.

Mes tarsi patekdavome į belaikę žemę. Laikas turi įdomią savybę. Tik dabar žiūri į laikrodį ir sakai: „Yra pusė trijų.” Bet kai sugrįžti atgal, jau nebežiūri, kad tai yra pusė trijų ar gruodžio 5 diena. Anasis laikas nebeskaičiuojamas. Jis kitoks. Tik paskui pamatai, kiek nebuvai čia, kiek buvai ten. Tokiam susitikimui valandos per mažai. Reikalingos trys ar keturios valandos. Tai bendra visiems, kuriuos kalbinau. Yra įrašyti pokalbiai su 31 žmogumi, daugiau nei 100 valandų. Gal tik pokalbio pradžia būdavo skirtinga. Vieni sakydavo, kad nieko bendro neturi su Klaipėdos bohema. Tuomet paaiškindavau, kad tai yra žodis kabliukas, mažytė intriga kitiems, o mes tiesiog pasikalbėkime apie praėjusį laiką, vietas, žmones, muziką.

Parodos „Klaipėdos bohema. Iš archyvų“ atidarymas. Bendra nuotrauka prie KKKC Parodų rūmų. Gluosnių dirbtuvių archyvo nuotr.

– Kaip tik ir norėjau paklausti apie žodžio „bohema” apibrėžtį šio projekto kontekste. Kas pakliūva į tą sąvoką? Paprastam piliečiui pirma asociacija su žodžiu „bohema” yra alkoholis, ilgi pašnekesiai, laisvas gyvenimas be ypatingų įsipareigojimų, keista išvaizda, kažkokie kūrybiniai veiksmai. Žodžiu, bohemai priklausantis žmogus yra tokia „palaida bala”. Taigi „bohema” ir „Klaipėdos bohema”. Kokia ji? Apie kokio laikotarpio bohemą pasakojama parodoje?

– Žodis „bohema” išpopuliarėjo pasirodžius prancūzų rašytojo Henri Murger romanui „Scenos iš bohemos gyvenimo” (1845). Dažniausiai turimi omenyje laisvųjų profesijų žmonės – dailininkai, muzikai, rašytojai. Ir jiems artimos sielos. Gali būti verslininkai ar mokytojai, savo pažiūromis, gyvenimo būdu pritampantys prie menininkų. Viena įdomi bohemos savybė, esanti jos apibrėžime, – dykinėjimas. Sovietmečiu už dykinėjimą bausdavo, galėjai gauti 15 parų arešto, nedarbas buvo pasipriešinimo sovietinei valdžiai būdas. Vėlgi, kaip tu žiūrėsi į tą dykinėjimą – vienam atrodys, kad tu tinginiauji, kitam – kaip meditacija. Diogenas, kiauras dienas leisdamas statinėje, valdovo Aleksandro Makedoniečio paprašė vienintelio dalyko – neužstoti jam saulės. Kas jis buvo? Dykinėtojas ar mąstytojas?

Temą pavadinti „Klaipėdos bohema” leidžia ir dar vienas dalykas: 14 metų senamiestyje veikė Stefanijos Bagdonavičienės vadovaujamas baras „Bohema”, o nuo maždaug 1993 m. iki 1997 m. Parodų rūmų salėje (dabar čia Baroti galerija) – galerija „Bohema”. Kavinė ne šiaip vadinosi „Bohema”. Jos įkūrėjo Valdo Bagdonavičiaus tikslas buvo suburti bendraminčius. Bohema – tai saviškių ratas. Žmogus ateidavo į „Bohemą” ir įgaudavo saugumo pojūtį. Tarsi jį kas apvesdavo balta kreida. Bohema turėjo magijos.

Ekspozicijos fragmentas. Fanierkės kompanija. Nuotraukos iš H. Žižio ir A. Didžiulio archyvų. Sondros Simanos nuotr.

Susitikimo vietos

– Vystant idėją, man reikėjo suprasti, kaip susisteminti daugiau kaip 2 000 nuotraukų, vaizdo įrašų, numačiau ir įdomiausius artefaktus parodai. Pasirinkau tai daryti pagal žmonių susirinkimo vietas: barai „Pupelė”, „Teatrabaris”, „Fotogalerija”, „Bohema”, „Centras”, menininkams duoti namai „Darželis”, „Gliuknamis”, „Senoji prieplauka”. Pvz., „Pupelė” buvo vyresnės kartos vieta, architektų Vytauto Šliogerio, Valdemaro Manomaičio, muzikės Bangos Balakauskienės, Menų fakulteto dėstytojų susitikimo vieta. „Teatrabaryje” rinkosi jauni žmonės – Vilius Ančeris, Gintaras Grajauskas, Meilė Sposmanytė, Loreta Vilkytė, Raimundas Urbonas, Danielius Rusys, Valdas Puzonas ir kiti. Iki 1990 m. tai buvo vieta, kur visą dieną būdavo rūkoma, geriama kava, kalbamasi apie knygas – nuo Kondroto, Šapokos, Camus iki Borgeso ir Castanedos. Tas žalias jaunimas buvo gana moralus ir atsakingas, sąmoningai suvokiantis Sąjūdžio idėjas. Kaip sakė juvelyras Tomas Rimeika, tada nebuvo pasirašomos jokios sutartys, bet buvo žodis. Davei žodį – šventa.

Iš pradžių ketinau rinkti medžiagą apie 1985–1997 m., nuo Gorbio perestroikos iki pirmųjų projektų, kai atsirado tarpusavio konkurencija ir sutartys. Laikotarpis išsiplėtė, nes prijungiau L. Donskį, kuris nuo 1980 iki 1994 m. dirbo stovykloje „Žilvitis” vadovu. Tai buvo sąmoningumo mokykla – vaikai suvažiuodavo iš visos Lietuvos, daugiausia iš Vilniaus. Ten Leonidas susipažino su būsima savo žmona Jolanta. „Žilvičio” istorijos tema galėtų būti įdomiai vystoma toliau. Apimu ir vėlesnius metus. 2004 m. užsidarė baras „Bohema”, tais pačiais metais vyko tarptautinis festivalis „Seas”, kuriame Benas Šarka, išėjęs iš ligoninės, kurioje buvo gydomas dėl 50 proc. kūno apdegimo, su penkerių metų sūnumi Ąžuolu pastatė 7 metrų kryžių ir prie jo prikalė iš silkių surištą Nukryžiuotąjį. Tai tikra, ir tai jaudina.

Ekspozicijos fragmentas. Beno Šarkos instaliacija, skirta Raimundo Urbono išėjimui. Sondros Simanos nuotr.

Parodoje buvo galima išgirsti 45 minučių L. Donskio komunikatą, kurį jis sakė 2003 m. poetų sambūryje „Placdarmas” Juodojoje tvirtovėje (G. Grajausko archyvas). Per ausines skambėjo ir penkių tuomečių Klaipėdos muzikos grupių – „Prognozės”, „Kontrabandos”, „Exem”, „Karo stovio” ir „Japonijos” – dainos.

Bendravimas kavinėse, menininkams duotuose namuose – tai buvo vietos, kur gimdavo įvairiausios idėjos ir iniciatyvos. Ten virė gyvenimas. Skurdas buvo didžiulis. Dažnam menininkui nebuvo už ką maisto nusipirkti. Viskas judėjo paraleliai – pasitikėjimas, palaikymas, išklausymas, išdavystės, muštynės. Ne vienas jaunuolis sugrįžo iš armijos psichiškai pažeistas, „uždubasintas”, pradėjo vartoti raminamuosius, paskui tuos vaistus pakeitė kas alkoholiu, kas narkotikais. Tokių dalykų galėjai gauti lengvai. Kaip vilniečiai sakė, Klaipėda tuo metu buvus narkotikų meka.

Ekspozicijos fragmentas. Doooooris. A. Sendrausko nuotr. iš R. Treigio archyvo

Kad būtų autentiška

– Priartėkime prie parodos. Įsivaizduoju, kai pradėjote kalbinti žmones, apie parodą tikriausiai nė negalvojote. Ar vis dėlto ta mintis jau mezgėsi?

– Tyrimui „Klaipėdos bohema” vieneriems metams gavau Klaipėdos miesto savivaldybės stipendiją, už ją dirbau ir parengiau parodą. Laiko buvo nedaug, o darbo – daug. Bet pavyko.

– Jums pavyko suburti daug talkinančių žmonių.

– Visiems esu dėkinga. Į parodą žiūrėjau kaip į bendruomeninį reikalą, nes stipendija yra stipendija – surinkai medžiagą, padarei ir viskas. Kadangi norėjosi, kad tai būtų autentiška ir stipru, kviečiausi į pagalbą bendraminčius. Fotomenininko Remigijaus Treigio paprašiau sudėlioti R. Urbono originalias nuotraukas, gautas iš įvairių jo draugų archyvų. Norėjosi, kad tai būtų tarsi mažytis jų pasimatymas. Remigijus nuoširdžiai prisidėjo prie parodos, atnešė grupės „Doooooris” plakatų, eksponavo vinimis susmaigstytą cukiniją, kaip buvo „Doooooris” pirmoje parodoje 1990 m.

Fotografas Juozapas Kalnius sakė: „Kokia bohema be Čiužinio, turiu gerų nuotraukų su juo.” Sakau, pirmyn. Taip parodoje atsirado trys profesionaliai atspaustos nuotraukos. Man tie intarpai labai svarbūs.

Kai dariau interviu su Arūnu Marčausku, jis pasiūlė prie buvusių karštų taškų (barų, galerijų) iškabinti plakatus (tentus) su nuotraukomis ir trumpais aprašais. „Aš imuosi suderinti su savivaldybe, paveldu, savininkais”, – pasakė. Ėmėsi ir suformavome tarsi antrą parodą mieste 13-oje vietų. Tentai kabės iki vasaros pabaigos. Drauge su Arūnu dirbame prie feisbuko puslapio klaipedosbohema.lt, toliau tvarkau visiems atvirą skaitmeninį archyvą, kurį sukūrė Jonas Baltokas.

„Doooooris“ nemirė. Jie sugrįžo. Juntės Bytautės nuotr.

Prisidėti prie parodos rengimo pakviečiau architektę Gerdą Antanaitytę. Jos profesionalūs patarimai atverdavo kitą perspektyvą. Ir, svarbiausia, mane palaikė: gerai, padėsiu, būsiu, jei tik prireiks. Toks santykis išlaisvina žmogaus energiją, atriša rankas. Niekas neklausė, „kiek mokėsi”, bet sakė – „įdomu, padėsiu, kuo galėsiu”.

Prie parodos stipriai prisidėjo Henrikas Žižys, pasidalydamas savo ir Algio Didžiulio išsaugotu „Fanierkės” archyvu. Henrikas buvo vienas iš tų žmonių, kurie džiaugėsi, kad domiuosi šia tema. Kalbėdamasi su įvairiais pašnekovais, priėjau išvadą, kad Henrikas yra tas žmogus, kuris tuo metu judino reikalus, kad Klaipėda būtų Lietuvos kultūriniame avangarde, ir, manau, jis nėra pakankamai įvertintas. Jiedu su V. Bagdonavičiumi „Fanierkėje” organizavo gerus renginius iki 1990 m. Paskui Henrikas su keliais bičiuliais sukūrė pramogų centrą „Pas Albertą” (dabar ten VDA Klaipėdos fakultetas, vadinamoji „Vydunkė”), 1994-1997 m. organizavo „Senąją prieplauką”, kur rengė alternatyvios mados (čia stipriai talkino jo žmona, mados dizainerė Sonata), muzikos, dailės festivalius. Tai buvo stiprūs neformalūs kūrybiniai judėjimai po sovietijos atgimstančioje Klaipėdoje.

Ekspozicijos fragmentas. Gliuknamio lėlė žiūri į Leniną, jis panašus į Guliverį nykštukų šalyje. Sondros Simanos nuotr.

Spyris „sotiesiems”

– Papasakokite dar šiek tiek apie parodos geografiją. Minėjote, kad ją sudarinėjote pagal sambūrių vietas.

– Kad suvaldytum medžiagą, gali rasti įvairių skerspjūvių. Aš pasirinkau lokacijas, vietas, kur menininkai rinkdavosi. Kitas dalykas yra grupės. Pavyzdžiui, grupė „Mansarda”, 1988 m. susibūrusi Puodžių gatvės 27-ajame name. Ten tapytojas Alvydas Vasiliauskas-Kava gavo dirbtuves, pradėjo rinktis naujų formų ieškantis jaunimėlis. Alvydas buvo tarsi guru. Jis išrūpino, kad tapytojas, jo bendražygis V. Puzonas gautų dirbtuves tame pačiame name, durys – priešais. Susiformavo „Mansardos” grupė: A.Vasiliauskas-Kava, V. Puzonas, Fiodoras Sivakovas, Eugenijus Nedzinskas, Antanas Bružas ir Arūnas Kaukas. Pirmaisiais bendravimo metais jie naudojo integracinį tapymo būdą – kartu tapydavo vieną drobę. Jų parodos – laisvos nuo konvencijų. Būdami neprofesionalai, jie sau leido žymiai laisviau elgtis ir kurti, kaip D. Rusys pastebėjo, panašiai kaip rusų avangardistai XX a. pradžioje, parodas rengę butuose.

Vis dėlto skirtis tarp profesionalo, „elito” ir neprofesionalo, „gatvinio” tapytojo, kaip Romas Klimavičius pavadino, buvo. Nors jie visi sudarė bendrą bohemišką miesto kūną, susitikdavo panašiose veiksmo vietose, pvz., G. Grajausko ir kitų organizuotame „Daiktų maište” (1992), bare „Bohema”, profesionalai dailininkai ateidavo į „Mansardą” ir išsakydavo savo kritinę nuomonę apie visokias keistas, gal net vaikiškas integracijas. Tačiau tai ir buvo gėris. Buvo įvairovė, jie nebijojo būti savimi ir todėl nebijojo būti kritikuojami. Tai yra jėga. Kritikos bijo tas, kuris pamėgdžioja, bando kažkuo apsimesti. O tas, kuris daro iš vidinio alkio, gali apginti savo poziciją. Vytautas Karčiauskas, atėjęs į „Mansardos” parodą, pasakė, kad tai spyris „sotiesiems”, galbūt tarp jų turėdamas omeny ir save.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grajausko knygos pristatymas Menininkų namuose. Sondros Simanos nuotr.

Avangardinį meną tuo metu Klaipėdoje kūrė ir grupė „Prarastoji karta”, susibūrusi 1988 m.: R. Klimavičius, broliai Virgilijus ir Vidas Bizauskai. Jie pradėjo kurti garso instaliacijas, tai tuo metu buvo naujovė. Sintetino menus, naudojo buitines medžiagas, celofano maišelius. Tai, kas dabar yra meno kasdienybė, tuo metu buvo naujos, jų pačių atrandamos medžiagos ir eksponavimo galimybės.

Grupė „Doooooris” (R. Urbonas, Audrius Jankauskas, R. Treigys, Arvydas Karvelis, Saulius Kanapeckas) – koliažas, handmade’as, šmaikštūs eklektiniai istorizmai ir švarcnegeriškos intervencijos į vienas kito kūrybinį šiukšlyną. Tai buvo cool, juos stebėjo gerbėjai, pvz., vienam iš jų atėjus į meno biblioteką, pasklisdavo šnabždesys „dooooorisas atėjo…”

Visko buvo. Vyko normalus konkurencinis vienas kito „paspardymas”. Ir tai jiems teikė energijos. Nereikėjo būti visiems susiglosčiusiems ir nereikėjo vienas kitam sakyti „koks tu fainas, o dabar pažiūrėk, koks aš fainas“. Nes tuo metu buvo daug drąsos ir vilčių, kad gyvenimas štai ims ir pasikeis į veik absoliutų gėrį.

Jos buvo šalia

– Taigi tos atskiros menininkų grupės tarpusavyje komunikuodavo. O kaip šiame kontekste atrodė moterys menininkės?

– Visose trijose grupėse – „Mansarda”, „Prarastoji karta”, „Doooooris” – nebuvo nė vienos moters menininkės. O juk priklausymas grupei teikė užuovėją, statusą, pasitikėjimą.

Performansas „D-efektas“. Algimanto Kalvaičio fotokoliažas.

Dabartinės parodos atidarymo metu žiūrovai matė papų performansą ir turbūt nesuprato, kam visa tai. Performansą pavadinome feministine replika „D-efektas”, taip metėme nuorodą į tai, kad tuo metu Klaipėdoje nė viena menininkė nebuvo pakviesta dalyvauti meno grupėje arba pati neįkūrė savo grupės. Esu labai dėkinga visoms performanso dalyvėms, nes vyko ilgas intelektualinis procesas, diskusija, ką reikėtų parodyti, kaip pateikti, kad nebūtų vulgaru, bet būtų atvira ir įtaigu. Manau, mums pavyko. Moterys parodė didelį susitelkimą, įsigilinimą į temą – pasijutome tarsi būtume įkūrusios grupę, kurios nebuvo tada.

Kai klausdavau vyrų, kodėl grupėse nebuvo moterų, jie sakydavo, kad jos buvo šalia, – mūzos, dailioji lytis. Daugelis mūzų įgydavo meno specialybes, diplomus pasidėdavo ant spintų, ištekėdavo, rūpindavosi vaikais, o vyrai toliau kūrė meną ir sėdėjo „Bohemoje”. Bet, aišku, kuriančių moterų buvo, ypač stiprios keramikės, akvarelininkės, bet jos nesibūrė į grupes, dalyvaudavo ataskaitinėse parodose. Sakyčiau, kad jos per mažai turėjo palaikymo iš šalies ir per didelį savivertės trūkumą.

Vyrai-vilkolakiai, moterys-plaštakės. Beje, G. Grajauskas 1990 m. leido ziną „Vilkolakis”. Šiandien galėtume leisti ziną „Plaštakių papai“.

Parodos pristatymo diskoteka. Henrikas Žižys. Nerijaus Jankausko nuotr.

– Žavi jūsų minties nuoseklumas: nuotraukų, daiktų, objektų ekspozicija, garso ir vaizdo įrašai, ekskursija po miestą.

– Pagal mieste kabančius tentus ir Klaipėdos bohemos žemėlapį galima rengti ekskursijas. Yra ką aplankyti. Išlikęs autentiškas baras „Centras”: Šarūnas Jagminas ir jo žmona Regina išlaikė bendravimo kultūrą ir autentišką interjerą, pas juos galima pamatyti puikius D. Rusio sieninės tapybos darbus, V. Puzono, A. Jankausko, A. Karvelio, R. Martinionio paveikslus. Baroti galerija įkurta 1992 m. Menininkų namuose, nuo 1997 m. persikėlusi į dabartines patalpas, lig šiol buria draugėn menininkus ir verslininkus po vienu stogu. Tai du seniausi kultūriniai subjektai. Reikėtų paminėti ir pačią seniausią galeriją „Pėda”, kuri veikė nuo 1991 m. Deja, šiemet per karantiną V. Karčiauskas su žmona Eugenija uždarė galeriją ir išvyko gyventi į Vilnių.

Idėjinis bendruomeniškumas

– Domina dar vienas momentas – išliekamumas. Medžiaga bus virtualioje erdvėje. Bus romanas. O pati paroda, kuri yra gausi, įvairi, intriguojanti, informatyvi, ar ji žada dar tęsti savo egzistenciją? Ar žada kur nors keliauti? Kokia pačios parodos perspektyva?

– Esu atvira parodos eksponavimui, jeigu kažkas pasikvies. Tiktų netradicinės erdvės. Tai istorinė ekspozicija. Joje daugiau nei 450 nuotraukų, B. Šarkos teatro scenografijos fragmentai, gipse įlietų mirusiųjų nuotraukos, audioįrašai, daiktai – pvz., G. Grajausko pasas, išduotas B. Šarkos „Gliuknamyje”, ir D. Rusio pasas, gautas iš Amerikos su S. Lozoraičio parašu, abu – 1992 m. Yra gitaristo V. Ančerio plaukai, nukirpti kaip protestas 1994 m., baro „Pupelė” gairelė ir dvejus metus ieškotas baro „Bohema” firminis puodelis – tokius pagal Stefutės užsakymą kūrė D. Ložytė, tačiau nė viena jų neturėjo, o kretingiškė dailininkė Liuda buvo vieną puodelį nušvilpusi ir saugojusi tiek metų iki šios parodos. Argi nenuostabu?

Gitaristas Vilius Ančeris ir tapytojas Danielius Rusys. Algirdo Darongausko nuotr.

Yra parengti aprašai, kas buvo „Gliuknamis”, „Mansarda”, kaip sekėsi pirmai privačiai Valerijaus Puloko galerijai „Balta”, pirmam privačiam Kęstučio Žilinsko teatrui. Norėtųsi, kad su Klaipėdos bohemos veidais ir istorija susipažintų platesnis ratas žmonių. Bet bus kaip bus.

– Kaip supratau, V. Ančerio gitaros nenupirko?

Ekspozicijos fragmentas. Žiurkė, įstrigusi Teatro aikštės rūsyje. M. Pietaraitytės archyvo nuotr.

– Tai „Kontrabandos” kelius nuėjusi V. Ančerio gitara, su „Snowy” White autografu, įsigyta 2004-aisiais Lino Švirino muzikos prekių parduotuvėje. Čia V. Ančeris pirmą kartą pačiupinėjo tikrąjį fenderį. V. Ančerio gitara praturtino ekspoziciją. Kas žino, gal atsiras kolekcininkas ir ją nupirks.

– Na, kaip ir galėtume sukti į pabaigą, bet dar noriu paprašyti pasvarstyti, ką pavadintumėte šiandienos bohema? Ar tokia egzistuoja?

– Klaipėdoje yra susibūrusi asociacija „Klaipėdos kultūros bendruomenė”, vadovaujama filosofo Tomo Kiaukos. Jai priklauso žmonių ir iš senosios Klaipėdos bohemos – B. Šarka, Andželika ir Izroildžonas Baročiai, R. Treigys ir kt. Gal būtų galima pasakyti, kad tai yra dabartinis bohemos tęstinumas. Gal ne toks išraiškingas, bet nesena kova dėl kalėjimo pastato parodė, kad idėjinis bendruomeniškumas egzistuoja.

B. Šarka sako, kad bohema yra žiurkės, jos neišnaikinamos. Nišinius žmones traukia griuvėsiai, apleisti pastatai. Gliancas, kur patogumai ir euroremontas – jau čia ne bohema. Bohema turi kovoti ne dėl duonos, o dėl idėjos, dėl raiškos, dėl laisvės, dėl to, kad tu tiesiog turėtum laiko dykinėti ir pravalyti savyje placdarmą naujoms idėjoms. Manau, kad tokių žmonių yra. Aišku, jų nėra daug šiais laikais, nes visi lekia, skuba, rašo projektus, atsiskaitinėja ir vėl rašo, bet vis dėlto jų yra, tų bohemiškų dykinėjančių žiurkių…

DURYS, 2020 rugpjūtis, Nr. 8 (80)