Jaunasis kompozitorius Viktoras Urbis: „Man daug artimesnė tyla”

Išgirdus žodį „kompozitorius” prieš akis iškyla garbanoti Bacho ir Mocarto portretai iš muzikos vadovėlių. Kompozitorius – be galo rimtas, net truputį rūstus, o svarbiausia – be galo talentingas asmuo. Taip visi išmokome dar mokykloje. Bet lapkričio 22 dieną apsilankius PIANO.LT koncertų salėje vadovėliniai portretai iš galvos išgaravo labai greitai. Čia susirinko jaunieji Lietuvos kompozitoriai – talentingi ir džiugūs.

Apdovanojamas jaunųjų kompozitorių konkurso „Musica Vera” nugalėtojas Viktoras Urbis. Daliaus Dobravolsko nuotr.

Tris mėnesius vykęs kūrybinis projektas – jaunųjų kompozitorių konkursas „Musica Vera” baigėsi koncertu, kuriame „užgrojo” 7 Ilzės Butkutės eilėraščiai. Nors taisyklėse nebuvo parašyta, kad eilėraštis turi būti padainuotas, tik vienas Ilzės tekstas buvo pristatytas kaip instrumentinis kūrinys, vokalistei tiesiog skaitant eiles. Kiekvieną eilėraštį lydėjo vis kiti instrumentai, tačiau gitaros, tokios įprastos dainuojant poeziją, publika taip ir neišgirdo. Tiesa, šįkart – tai jau konkurso taisyklės. Šiek tiek gaila, kad išvengus iki skausmo pažįstamų dainuojamosios poezijos garsų, organizatoriams nepavyko prisivilioti daugiau šiuolaikinės muzikos skambesio. Dauguma dainų neperžengė klasikinių rėmų.

Jaunųjų kompozitorių dainas sudainavo ir sugrojo M. K. Čiurlionio mokyklos moksleiviai ir LMTA studentai. Tiesa, čia studijuojanti konkurso organizatorė Agnė Vėželytė stebėjosi, kad konkurso dalyvių sąraše šių įstaigų mokinių ir studentų beveik nebuvo.

Visų dešimties jaunųjų finalininkų (jauniausiam – 16, vyriausiam – 25 metai) pavardės iki paskutinio kūrinio komisijai buvo laikomos paslaptyje. Išklausius paskutinę kompoziciją, žiūrovai ant lapelių užrašinėjo dainų favoričių skaičiukus, o komisija skaičiavo savo balus. Galiausiai kompozitorius prof. Mindaugas Urbaitis paskelbė, kad konkurso nugalėtojas – aštuoniolikmetis abiturientas iš Kvėdarnos Viktoras Urbis.

Neparagavęs net nugalėtojo šampano Viktoras išskubėjo atgal į gimtąjį miestelį, o į mano klausimus atsakinėjo kartodamasis matematiką rytojaus olimpiadai.

Viktoras Urbis. Asmeninio archyvo nuotr.

Viktorai, sveikinu laimėjus jaunojo kompozitoriaus konkurse. Papasakok apie savo kūrinį „Nektaro vaikai” – kas tai per kompozicija, kaip gimė kūrinio – nugalėtojo idėja?

„Nektaro vaikai” – tai vokalinis-instrumentinis kūrinys, kitaip tariant, daina tenorui (balsui), styginių kvartetui, kontrabosui, tenoriniam saksofonui ir fortepijonui. Ypatingos kūrybinės apraiškos, atrodo, nebuvo. Tiesiog pasirinkęs eilėraštį bandžiau įsivaizduoti ir pajausti, kokios muzikinės spalvos, dermės turėtų dominuoti, kad jaustųsi darna tarp žodžio ir muzikos, kad viena meno rūšis papildytų kitą. Taigi, sėdėjau prie pianino, skambinau, iš pradžių apgalvojau kūrinio „schemą”, tada harmoniją, o vėliau atėjo metas ir natų rašymui. Prisipažinsiu, tai išties sekinantis procesas…

Tavo kūrinys man pasirodė labai šiltas ir melodingas, sakyčiau – tikras nektaras ausims. Kaip atsitiko, kad pasirinkai būtent eilėraštį „Nektaro vaikai”?

Viena iš esminių priežasčių buvo ta, kad eilėraštis buvo aiškios struktūros – trys posmai, iškart pajaučiau eilėraščio rimą, metrą, be to, eilėraščio žodžiai buvo labai vaizdingi, o svarbiausia, tekstas buvo pozityvus, šviesus, ne melancholiškas, nors man dažnai būna artimas ir liūdesys, lyriškumas, tąkart norėjosi lengvo mažoro tiek žodyje, tiek garse.

Mokykloje gerai sekasi ne tik muzika, bet ir poezijos interpretacija?

Nesu visiškai tikras, ar suprantu poeziją, apskritai literatūrą taip, kaip suvokia didelė pasaulio dalis, neretai mano interpretacijos nesutampa su jau literatūros kritikų suformuluota nuomone, tačiau lietuvių kalbos pamokas tikrai labai mėgstu: ir dėl galimybės samprotauti, dėl literatūros provokacijų mąstyti, ir dėl to, kad mano lietuvių kalbos mokytoja labai savita asmenybė, literatūrą pateikia labai patraukliai, kartu neatitolina nuo turinio.

Ar tikėjaisi, kad tavo kompozicija bus išrinkta geriausia?

Nors skamba kukliai ir gal tradiciškai, tačiau tai buvo tikrai netikėta. Na, vien faktas, kad mano kolegos buvo ne tik mokyklinio amžiaus kūrėjai, kiti jau ir profesionaliai kompozicijos meno besimokantys žmonės, o aš – išvis jokio sąlyčio su profesionaliu muzikos komponavimu neturėjęs jaunuolis, signalizavo, kad neverta net galvoti apie laimėjimą, buvau nusiteikęs tik pasidžiaugti meistriškai atliktu kūriniu.

Niekada nebuvau Kvėdarnoje, kur tu gyveni, bet kiek paskaičius sužinojau, kad ten yra 16 daugiabučių namų ir gyvena pusantro tūkstančio gyventojų. Turėtų būti daug pažįstamų veidų. Kaip į tokius tavo pasiekimus reaguoja aplinkiniai?

Taip, Kvėdarna – iš tikrųjų nedidelis miestelis ir, be jokios abejonės, čia gyvena mažai žmonių, kurie domisi kultūra ar turi šiokią tokią nuovoką apie meną, jo reikšmę. Mūsų krašte sportas, fizinė kultūra yra suprantama ir, tenka konstatuoti, vertinama labiau. Žinoma, tai natūralu, nes suprasti, kad laimėjai bėgimo varžybas, yra kur kas paprasčiau, negu gilintis į meninį produktą, kur nėra apibrėžčių, kas tai, kaip tai turi atrodyti, o ir pasiekimai kultūros, meno srityse ne tokie dažni. Visgi čia gyvena nuoširdžių žmonių, kurie labai šiltai pasveikina, kartu pasidžiaugia, tad labai smagu, kad galiu jausti ne tik artimųjų, bet ir  aplink gyvenančiųjų palaikymą.

O kaip reaguoja tėvai? Gal jie – taip pat muzikantai?

Deja, ne. Mano šeimoje išvis nėra muzikuojančių žmonių, tik močiutė turi dalinę klausą, o visi likę – gerokai atitolę nuo muzikinių garsų pasaulio. Viena vertus, labai apmaudu, kad neturiu su kuo pasitarti, muzikuoti kartu, kita vertus, džiaugiuosi, kad turiu gebėjimų, kuriais negali pasidžiaugti mano šeimos nariai.

Kaip apskritai susipažinai su muzika?

Pirmoji pažintis buvo dar vaikystėje. Sesuo pas močiutę palėpėje aptiko nedidelį plerpiantį akordeoną (pasirodo, jis buvo nupirktas mano tetai ir dėdei, kai jie dar buvo vaikai, nes užsigeidė muzikuoti, tačiau, neilgai pažaidę, instrumentą numetė į šalį), tada sesuo parodė, kaip reikia groti gamą (ją ir težinojo), o aš pradėjau eksperimentuoti, bandydavau atkartoti mintyse aidinčias melodijas, liečiau klavišus, aiškinausi, kokia kitų mygtukų paskirtis, viskas atrodė tikrai paslaptingai. Tai buvo mano pirmasis fizinis susitikimas su muzika. Vėliau tėvai, abejodami mano muzikiniu talentu, savo mintis grįsdami argumentu, kad aš muzikinių gebėjimų ir negaliu turėti, nes niekas šeimoje jų neturi, galiausiai leido keliauti į vietinę muzikos mokyklą, na, o tada jau muzikos ieškojau pats, kartais pasitardamas su mokytojais, draugais.

O kiek laiko šiuo metu tavo kasdieninėj rutinoj užima muzika?

Šiuo metu muzika užima labai nedidelę dalį mano dienos laiko. Tik vakarais nueinu paskambinti pianinu, paimprovizuoti, išreikšti vidinę būseną. O šiaip labai retai klausausi muzikos ką nors veikdamas, man daug artimesnė tyla, gal ji net išraiškingesnė, negu kai kurie muzikiniai takeliai. Turiu pripažinti, kad muzika kartais mane net erzina, dirgina, ne visada ji yra mano draugė, dažniau net labai komplikuoti santykiai tarp manęs ir jos.

Konkurso “Musica Vera” nugalėtojus rinko ir žiūrovai, ir komisija. Daliaus Dobravolsko nuotr.

Kada parašei savo pirmąjį kūrinį? Kas tai buvo?

Pirmasis kūrinys buvo daina, kurią sukūriau maždaug prieš 5–6 metus, o pirmąjį kūrinį (jau natų pavidalu) parašiau gal prieš ketverius metus. Tai buvo trumpa pjesė violončelei ir fortepijonui.

Kiek iš viso kūrinių esi parašęs?

Esu sukūręs tris instrumentinius kūrinius ir apie dešimt dainų.

Ar „Nektaro vaikai” yra tai, kuo pats labiausiai didžiuojiesi?

„Nektaro vaikai” yra paskiausias mano kūrinys ir kol kas dar sunku pačiam įvertinti, ar jis teikia man didžiausią džiaugsmą, tiesiog apie jį kol kas sukasi daugiausiai minčių, o tik prabėgus tam tikram laiko tarpui galėsiu objektyviai įvertinti jo vertę tarp kitų mano sukurtų kompozicijų.

Leidi paskutinius metus mokykloje, o kas toliau? Planuoji pasukti profesionaliu muziko keliu?

Taip, esu abiturientas ir kol kas svajoju apie politologijos arba žurnalistikos studijas, tikriausiai rinksiuosi socialinių mokslų kryptį. Žinoma, kartais, o ypač po įvairių muzikinių konkursų, suabejoju, gal visgi turėčiau rinktis profesionalios muzikos kūrėjo kelią? Tačiau vėliau suvokiu, kad negalėčiau užsiimti vien tik kūrybine veikla, aš įpratęs migruoti tarp įvairių sferų, man patinka naujos veiklos ir skirtingi iššūkiai. Suprantu, kad nesirinkdamas akademinių muzikos komponavimo studijų aš liksiu tik diletantas muzikos kūrimo srityje, bet vis vien neatsisakysiu šios kartkartėmis mane išlaisvinančios savirealizacijos formos.