Ieva Gudmonaitė: „Seniau buvau ypatinga maištininkė“

Ieva Gudmonaitė, viena iš daug žadančių jaunųjų rašytojų, šių metų „Poetiniame  Druskininkų rudenyje“ prieš skaitydama savo eilėraščius uždainavo. Skaidrus balsas tarsi sustingdė iki tol ūžusią publiką. „Niekada nežinai, ko gali iš jos tikėtis“, – pagalvojau.

Ieva Gudmonaitė

Taigi kalbamės apie meną, dvasines praktikas ir dalykus, kurie stebina.

Vienu metu buvai kaip reikiant įsisukusi į bohemą, tavęs buvo pilna ne tik įvairiuose leidiniuose, bet ir renginiuose, susibūrimuose. Ką veiki šiuo metu? Kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai?

Pastaruoju metu buvau atitolusi nuo renginių ir visko, ką dariau seniau – atsitraukimas nuo savo veiklos kuriam laikui kiekvienam žmogui yra labai sveika. Pailsėt nuo renginių, o juolab bohemos – taipogi. Po metų pertraukos dabar vėl studijuoju Dailės akademijoje, tapybos magistrą, taip pat dėlioju, peržiūrinėju tekstus. Vėl pradėjau važinėti į bohemiškus poetų renginius, bet dabar jau visai kitaip – pati toje bohemoje dalyvauju jau kitaip, daugiau stebėdama kas vyksta, nebeignoruodama ir oficialiųjų renginio dalių. Ir išvis neįsivaizduoju, iš kur tiek man dabar pasiūlytų ar susigalvotų kūrybinių darbų ir projektų – vos viską suspėju.

Ko gero, šiuo metu esi vienintelė jauna poetė, kuri taip intensyviai atlieka dvasines praktikas. Papasakok, kaip atėjai į krišnaizmą?

Visada buvau linkusi daugiau į praktiką, negu teoriją – na, pavyzdžiui, dėl to studijavau ne menotyrą, o tapybą. Literatūra, rašymas ir kitos kūrybos formos yra tarsi dvasinės paieškos teoriniame lygmeny, o vėliau eina praktika, prie ko galų gale priveda kūryba. Pradedi koncentruotis į transformacijas gyvenime, tavo viduje, o ne tekstuose, nors savaime besikeičiant gyvenimui, keičiasi ir kūryba.

Ne tai, kad atėjau, bet tai visada buvo manyje, tik dar neatrasta. Manau, jog tai iš praeitų gyvenimų atėję. Krišnos, t. y. Dievo sąmonė – žmogui natūrali būsena, tai ir atėjimas į šią praktiką visiškai natūralus. Viskas prasidėjo tuo, jog šešiolikos metų gimtadienio proga gavau Šrilos Prabhupados knygą „Bhagavad-Gita – kokia ji yra“.

Pamenu, kažkada man pasakojai, kaip su kitomis feministėmis deginote liemenėles. Koks tavo požiūris į feminizmą dabar?

Teoriškai niekada rimta feministė nebuvau, čia tas įvykis daugiau girtų pasilinksminimų pasekmė. Bet šiaip ar taip, manau, jog moteris turėtų būti labiau gerbiama, ko mūsų visuomenėje trūksta (tai atsispindi mano eilėraštyje „Moterys kartais būna nėščios“). Ir kad santykiai tarp moters ir vyro turėtų būti lygiaverčiai, tačiau vis dėlto moteris ir vyras pagal savo dharmą, paskirtį, turėtų atlikti savo pareigas – tiksliau, bent jau tai priimtina man. Dabar moters ir vyro sąvokos išvis išsikreipusios, niekas nežino, kaip gyventi. O kaip sugyventi kartu vyrui ir moteriai – tai didelis mokslas. Yra netgi nemažai tokių pasiekiamų žinių. Šiaip ar taip, kaip sielos mes nei moterys, nei vyrai.

Ar įžvelgi dalykų, prieš kuriuos norėtųsi maištauti, jiems nepaklūsti?

Seniau buvau ypatinga maištininkė. Mokykloje mane vesdavo pas direktorę. Akademijoje ypač norėjau priešintis sistemai, ir net mano kūrybiniai projektai stipriai paveikti to pasipriešinimo. Tačiau dabar matau, kad didele dalim tai buvo išsipūtęs ego.

Dabar kaip tik norisi labiau į viską įsigilinti, o ne priešintis, kas atima daug energijos.

Kaip manai, ar tam, kad galėtumei būti rašytoju, būtina išleisti knygą?

Jei neišleidi knygos, tai ką – negali rašyti? Manau, jog knyga – buvimo rašytoju rezultatas, o ne knygos išleidimas padaro tave rašytoju. Socialine prasme – galbūt taip, nors galima publikuotis ir kultūrinėje spaudoje. Svarbu yra procesas, o jei bus dirbama nuoširdžiai, anksčiau ar vėliau bus ir knygos, ir pripažinimas.

Pastebėjau, jog kai kuriems rašytojams išleistos knygos ir premijos paskui trukdo susikaupti kūrybai.

Kokiomis sąlygomis atsiranda tavo kūriniai?

Spontaniškomis, netikėtomis – kai, pavyzdžiui, iš begalinio negalėjimo atsiguli vidury savo kiemo, ir tada gimsta kūrinio idėja, arba, pavyzdžiui, šventykloj, Šrimat Bhagavatam rytinėj paskaitoj pašoki ir bėgi užrašinėti kilusių minčių, arba niekur nešoki, bet vis tiek užrašinėji; arba tiesiog tada, kai gerai atlieki rytines praktikas – susikaupus prisėdu ir rašau.

 Bet  pagrindas visada – vidinė būsena, o ne išoriškai susikurtos sąlygos.

Kokius tekstus skaitei paauglystėje? Ir ar galėtumei išskirti tokius rašytojus, kurie tave (su)formavo arba tebedaro ryškią įtaką (nebūtinai stiliumi ar tematika)?

O, paauglystėje daug skaičiau… Penkiolikos skaičiau Dostojevskį – labai jį mėgau, per penkias dienas galėjau perskaityti visą tomą. Šekspyrą skaičiau, romantizmo poetus – Gėtę, Šilerį, Lermontovą. Vaildą, Hesę ir t. t. Iš lietuvių Škėmą skaičiau, Gavelį, Vaičiūnaitę, ekstazę keldavo Mačernio „Vizijos“. Žodžiu, buvau rimta paauglė.

Mane itin paveikdavo koks nors autorius, ir kuriuo nors etapu rašydavau panašiai kaip jis. Išgyvenau tokias, sakykim, epochas – kai skaičiau romantikus, rašiau poemas apie kūrėjo kančias, kurias papildydavo angelų chorai, paskui skaičiau XX a. rašytojus – ypatingą poveikį turbūt buvo padaręs Rilkė, Milašius. Kai susidūriau su šiuolaikine kūryba, pradėjau ir „šiuolaikiškai rašyti“, tačiau konkrečiai ko nors, padariusio įtaką mano stiliui, neišskirčiau – nelabai pamenu, ką tuo metu skaičiau. Kalbant apie prozą – vieną dieną tiesiog ėmiau lipdyti žodžius į sakinius, ir kažkas išeidavo.

O ką skaitai dabar?

Šrilos Prabhupados „Šrimat Bhagavatam“; lietuvių poetus paskaitau. Tapytojų magistrinius.

Koks didžiausias absurdas, nutikęs tavo gyvenime?

Turėjo būti mokyklos išleistuvės Filharmonijoj. Mama išsiuntė mane į kirpyklą pasidaryti šukuosenos; tėvai išėjo iš darbo, kad galėtų visą dieną puoštis, ruoštis, ir važiuotume į iškilmingą koncertą. Prisisegė įvairiausių gėlių.

Nuvažiavom prie Filharmonijos salės. Ir tada sužinojom, jog išleistuvės kitą dieną. Tėvai buvo sutrikę. Pasifotografavom, nuėjom papietaut į kinų restoraną. Mamai buvo gėda, kad mes, atrodo, taip tik į restoraną pasipuošėm. Ji išsisegė gėles. Aš visą laiką negalėjau sutvardyti juoko.

Kitą dieną šukuosena jau buvo prairusi.

Jei galėtumei pasirinkti, kokiame laikmetyje norėtum gyventi?

Pirma pamaniau, kad gal kokioje kitoje jugoje – t. y. epochoje, ar kokioj kitoj praeity, bet paskui supratau, jog norėčiau gyventi čia, kur gimiau – nes visi idealizuojam praeitį, nors problemos tos pačios – vis tiek materialiam pasauly su materialia sąmone, tai čia jau ar Aukso amžiuj, ar Kalijugoj* gyventum, ar Islandijoj, ar Madagaskare – vis vien tas pats bus, kol pats nepasikeisi iš vidaus. Nors, kita vertus, lengviau tobulėti, kai aplinkui sukurta tokia atmosfera, ir kiti taipogi aplinkui to nori. Vienam sunkiau keistis.

*Kalijuga (skr. कली युग) – paskutinė pasaulio era (juga) , žmonijos dvasinės degradacijos laikotarpis, tamsieji amžiai, nutolimas nuo Dievo.