Giedrius Savickas: „Audrose atrandi ramybę“

“Ėjau piligrimų keliu, nieko neieškojau, tiesiog norėjau pasivaikščioti”, – lakoniškai sakė žinomas teatro, kino ir televizijos aktorius Giedrius Savickas, kai bandžiau prakalbinti apie didelius dalykus. 

Giedrius Savickas. Egidijaus Jankausko („Vakarų ekspresas“) nuotr.

Praėjusį trečiadienį Girulių bendruomenės namuose jis skaitė Marcelijaus Martinaičio “Kukučio balades”. Jį, kaip ir kitus žinomus šalies žmones, Lietuvos nacionalinė Mažvydo biblioteka pakvietė tapti savo vaikystės bibliotekos globėju. Kamantinėjamas, kam jam šito reikia, iškvėpė: “Tam.”

Kiek jumyse pačiame yra Kukučio dvasios?

Neseniai jį prisijaukinau, jis artimas, jaukus, toks kaip ta Sent Egziuperi Mažojo Princo prisijaukinta lapė. Yra tokių kūrinių, kaip “Skrydis virš gegutės lizdo”, kai tu gali juoktis ir verkti, žiūrėt į tai kaip į komediją ir tragediją. Man patinka žmonės, kurie verkia su šypsena.

Kaip suvešėjote gimtojoje Klaipėdoje? Kodėl negrįžtate?

Aš grįšiu, palaukit. Mama sako: “Ar tu durnas?” Bet senamiestis, Debreceno gatvė miegamajame rajone man nuostabūs, vaikštau ir širdį sopa. Viena čia praleista diena nubraukia septyniolika metų gyvenimo Vilniuje, jį iškart pamirštu.

Aš visą vaikystę pravaikščiojau vienas – Jono kalnelyje, Kraštotyros muziejuje. Senajame turguje “semkų” nusipirkdavau ir vienas eidavau į kiną. Ir dabar mėgstu atvažiavęs vienas vaikščioti, pažiūrėti į jachtas, į Kuršių marias.

Buriuojate?

Taip, buriuoju. Reikia persikelti dabar iš Trakų ežerų į Kuršių marias. Aš visą gyvenimą norėjau būti jūreivis, nes giminėje daug jūreivių. Neatsakysiu, kodėl įstojau į aktorinį, savaime gyvenimas nuvedė, bet žinote, galima būti ir artistu jūreiviu. Ir tas teatras – šalia marių.

Man įspūdį daro žmonės, kurie buriuoja po penkiasdešimt metų. Stebina jų, vandenynuose audras praplaukusių, ramybė. Išlipa į krantą – ir žemiškos problemos jiems atrodo keistos. Jie ant žemės nebanguoja, tai mes ant kranto keliam bangas. Aš labai trokštu audrų – jose atrandi ramybę. Tiesiog nebeužtenka žemės.

Dauguma tų, kurie taip ir neprieina teatro rūmų, pažįsta jus iš komiškų televizijos laidų. Kas jums juokinga gyvenime?

Kartais prabundu naktį ir juokiuosi vienas, ir žinau, kad niekas iš to nesijuoktų. Ta kvailybė, kuri kelia nosį, pati juokingiausia. Kai klounas savo prabangią mašiną pastato invalidų aikštelėje. Sausio pirmą nuvažiavau į Nidą ir tris dienas nuo ryto iki vakaro šiukšles rinkau prie jūros. Žmogus, kuris ruošiasi plėšti banką, ruošiasi, apskaičiuoja, dirba, o žmogus, kuris numeta šiukšlę, – baloj paskendęs; į kalėjimą tokį sodinčiau.

Su mama labai žiauriai juokauju. Ji sąnarius pasikeitusi, akies raineles, viduje kažkas pakeista, aš ją robotu vadinu. Su ja galiu sau leisti juodą humorą, iš svetimo žmogaus negaliu juoktis. Michailas Šiškinas rašė, kad kai žmogaus Dievas paklausė, kodėl jis juokina, tas atsakė: “Aš linksminu pavargusius, liūdnuosius vergus.”

Jūsų kolega Rolandas Kazlas sakė, kad verta laiku išeiti, idant neprilipdytų komiko etiketės. Kas čia gėdingo – žmones linksminti?

Pavargsti. Žmonės paskui negali su tavim rimtai šnekėti, ir kai pasakai “labas”, jie juokiasi. Išeina kaip tam Joneliui, kuris šaukė, kad vilkas puola, o kai taip nutiko, niekas juo nebetikėjo. Žmogus, vaidinantis kančių dramas, irgi gali išprotėti. Visur reikia saiko. Jeigu visą laiką žvengsi, ir arkliui pasidarys nebejuokinga.

Man buvo linksma girdėti, kad studijų metais jus kalė prie stulpo dėl klaipėdietiškos tarties. Dabar esate kalbos šiukšlių ravėtojas?

Mušdavo, taip. Sakydavau: “Vyskas, jau po triejų”. Profesorė Valerija Vaitkevičiūtė sakydavo, kad man dar Klaipėdos vėjai galvoj pučia, o kai skaitydavau Mickevičiaus “Vėlines”, ji kaip per Vėlines ir verkdavo.

Nesu ravėtojas, bet, kaip Orvelas “Gyvulių ūkyje” rašė apie kalbos trumpinimo institutą, esmė pasakoma vienu žodžiu. Taip ir mes dabar galime kone vienu keiksmažodžiu pasakyti. Na, sakoma, tie žmonės, kurie keikiasi, ilgiau išlaiko rankas lede. Ištrėmę rusiškus keiksmažodžius, galėtume kliautis savųjų terapija: “Kad perkūnas kelnėse dundėtų!”

Žmonėms, kurie šaiposi iš serialų, bet vis tiek žiūri, įdomu, kad šast – ir jau vaidinate pas pasaulinę garsenybę, režisierių Oskarą Koršunovą.

Bet aš pradėjau pas Koršunovą, tik paskui vaidinau serialuose. Ir jis ne iš tų, kuris neimtų aktorių, vaidinančių serialuose. Aš galvoju: kodėl nevaidinti serialuose, ką, laukti kol Von Trieras atvažiuos filmuoti? Vienas rusų aktorius yra pasakęs: “Yra aktorių, kurie laukia olimpiados iš karto, o kiti treniruojasi.” Mūsų irkluotojai Ignalinos bazėje, kur sukiužęs garažas, vis tiek treniruojasi ir dalyvauja olimpiadose.

Ar Oskaras drasko jus į gabalus?

Leidžia ir patiems draskytis. Jis sugebėjo suburti stiprią “chebrą”, nebereikia pažindintis, pradedant nuo apšvietėjo, viską pradėti iš naujo. Ir jis žino, koks esi molis ir ką iš tavęs išminkys. Aš esu geras molis, pasiduodu, bet ir nepasiduodu. Pasitiki, žino, kad tai, ko jam reikės, aš padarysiu. Ir todėl kartu dirbame dešimt metų.

Sakot, jo genialūs spektakliai per ilgi. Jeigu mes vienu veiksmu sutrumpintume “Romeo ir Džiuljetą”, tai spektaklis baigtųsi vestuvėmis, niekas nemirtų. Šekspyras nėra anekdotas, spektaklis nėra rankų darbas.

Aktoriai dabar eina į salę, nors žiūrovai gal net nenori jų arti prisileisti. Akis į akį su visais…

Turime spektaklį “Dugne”, kuriame sėdime prie vieno stalo su žiūrovais – ir jauku. Nereikia tampyti žiūrovo, jis irgi atėjo su savo siena, sako: nelieskit manęs. Nelygu koks priėjimas. Striptizas ir kamasutra – du skirtingi dalykai. Kirkorovo pasirodymas salėje yra striptizas, o teatras turi būti kamasutra: reikia pozą išlaužti.

Kaip jūs, aktoriai, ištveriate, vaikščiodami skustuvo ašmenimis?

Nevaikštom, nors po repeticijų kartais antrą valandą nakties paleidžia. Atsimenu, Prancūzijoje per mėnesį buvo dvidešimt “Romeo ir Džiuljetos” spektaklių, ir taip kasdien. Iš tikrųjų stogelis gali nuvažiuoti. Bet po spektaklio man tiek energijos, jėgų atsiranda, norisi dar ką nors daryti, o jau reikia eiti miegoti.

Yra retų grynuolių, kaip Benas Šarka, kiti daro meną, ir reikia mažiau klausyti, kai aktoriai sako: “Kūryba – kančia. Man nereikia pinigų, nieko nereikia, aš būsiu alkanas.” Gerai, jeigu kąsnis nelenda. Ilgaamžiškumo priežastis yra badas ir šaltis. Grenlandijos banginiai gyvena po 200 metų, nes ten labai šalta, jų kraujas šaltas…

Kaip yra su šlove, kokia jos kaina? Juk būna, kad perdegę menininkai, pasiekę apogėjų, nusižudo.

Jeigu žmogui duota, tai ir pasidalink. Pats sau karūną namie gali užsidėti. Žmonės tave pakelia, jie tave ir nuleidžia.

Būdamas trejų metų pasimėgavau šlove, buvau pasikėlęs, sirgau žvaigždžių liga. Geras jausmas. Giruliuose į darželį ėjau vaidinti, šokau, kūrėme akrobatų miniatiūras, laikrodį su gegute.

Kvaila žudytis, jei nepasisekė profesinė karjera, dėl meilės – dar suprasčiau.

Rašytojas Rolandas Rastauskas viename interviu sakė, kad tikram menininkui asmeninis gyvenimas nenusiseka. Yra tiesos?

Gal yra Rastausko tiesos. Turėčiau ateiti pas draugę ir sakyti: “Nepyk, mums gyvenimas nepasiseks.” Yra gražių aforizmų, jau du tūkstančiai metų sokratai samprotauja apie gėrius, bet žmogus neklauso ir iš to šaiposi. Gali sakyti: neperšokęs duobės, nesakyk “op”. Bet, ją pamatęs, visada sakai tą “op”.

Ar piligrimų kelyje Santjago de Compostela patyrėte nušvitimą?

Aš tiesiog norėjau pasivaikščioti, tai buvo vienos gražiausių atostogų. Ėjau su drauge. Kartais sėdi ant dviračio ir nuvažiuoji 200 kilometrų. Visas gyvenimas yra judėjimas. Yra žmonių, kurie eina piligrimų keliais, kad meilę, draugą prarado, ir susiranda kitą vidury kelio.

Kartą dešimt parų išbuvau Grenlandijoje vienas su palapine, be telefono, tarp ledynų buvau pasiklydęs, užstrigdavau tarp akmenų. Prieidavai tris trobas – ir tai buvo miestas. Paprašydavai valgyti, žmonės sakydavo, kad nieko nėra valgyti, tik banginis – valgai tą banginį ir einu toliau. Vėliau naktimis šiurpdavau: kaip aš perėjau visa tai?

Klajonės turbūt mano genuose: tėvas buvo keliautojas. Dabar ir mano svajonė – Antarktida, kitiems užtenka santykių su vulkanais.

Kelionių horizontai pasiūlo kitonišką požiūrį į savo tautos kultūrą?

Tos mūsų raudos – jergutėliau, kaip gražu! Ta Dainų šventė tokia jėga; tūkstančiai vaikų dainuoja, šoka tautinius šokius ir, svarbiausia, jiems ne gėda. Gerai ir tas breikas, ir karatė, bet kuo mes kitiems įdomūs? Tais pačiais sušiais ir picomis, kurių atsivalgė?

Girdėjau, kad paklaustas, kas jums didžiausias autoritetas, atsakote: “Dievas”.

Tai yra mano pamatas. Bulgakovo “Meistrą ir Margaritą” reikia paskaityti, Pontijaus Piloto pašnekesius, Jose Saramago “Evangeliją pagal Kristų”, kuri buvo uždrausta bažnyčios. Tiesiog Kristus buvo drąsus žmogus, kietas “čiuvas”. Nereikia sekti, reikia jausti. Labai padeda. Man patiko, ką mano mėgstamiausias rašytojas Selindžeris romane “Franė ir Zujė” rašė: “Kai vaidinsi spektaklį, visą laiką vaidink storajai damai.” Aktorius ilgainiui susivokė, kad ta storoji dama yra Jėzus Kristus. Ir iš tikro, kai neturi kam vaidinti, tu jam ir vaidink.

Genialaus režisieriaus Romeo Kastelučio Vilniuje rodytas spektaklis apie Dievo paveikslą buvo vienas gražiausių dalykų mano gyvenime. Tas paveikslas visą laiką kabo virš mūsų, tu gali būti tikintis ar netikintis, gali granatas į jį mėtyti, jis vis tiek YRA. Aš suprantu, kad tie šventieji raštai yra pasakos, “briedų briedas”, bet ten yra labai daug išminties. Gali sėdėti lovoje ir krapštydamas kiaušus viską paneigti, bet visi rašytojai remiasi Šventuoju Raštu.

Nereikia Jėzui bučiuoti kojų, aš jį mielai nukabinčiau nuo kryžiaus; jeigu mano senelis pasikorė, tai nereiškia, kad aš visą laiką jį rodysiu vaikams. Tikėjimas ir religija – skirtingi dalykai. Viena moteris pasakojo, kad niekada netikėjo, bet kai jos vaikas susirgo vėžiu, rankos pačios pakilo į dangų.

Netrukus stosite prieš žiūrovus. Ką mieliausia bus pasakyti Kukučio lūpomis?

Kad gyvybė – kaip avelė, kaip kareivio našlė. Jis sako: “Tu, gyvybe, ateisi vieną naktį ir uždusinsi mane. Aš tave turiu visą laiką glostyti, prižiūrėti.” “Kukutyje” daug vienatvės. Miške lengva dingti. Man graži ta vienatvė, kai teatre ar minioje, bažnyčioje dingsti tarp žmonių, nors žinai, kad jie yra. Ir kai gyveni dviese – gali, šalia būdamas, dingti, ir jis tavęs nešaukia, leidžia vėl pareiti. Man labai gražu.