Gerda Jord: apie komiksą „Gertrūda”, kurio išleidimą nulems skaitytojai

Šis interviu truko ne vieną mėnesį – maždaug ketverius metus, nuo pat pradžios, kai Gerda Jord sugalvojo piešti grafinę novelę ir pasinėrė į komiksus. Kai susitikdavome, kalba neišvengiamai pasisukdavo ir apie „Gertrūdą” – ji duodavo paskaityti nupieštas dalis, kaskart nustebindama ir prajuokindama. „Piešk, piešk toliau”, – prašydavau ne tik aš, bet ir kiti pažįstami, kuriems parodydavo savo darbą.

Gerda_Jord_2

Asmeninio archyvo nuotr.

 Kurdama knygą, Gerda suspėjo debiutuoti ir kaip „10 litų”, pasakojančių apie Darių ir Girėną, bendraautorė („Aukso žuvys”, 2014), laimėjo premiją, surengė komiksų parodų, įstojo į animaciją Vilniaus dailės akademijoje. O Gerdos vis tebeklausia: „Kada bus TA knyga?” Taigi ta proga ir kalbamės.

Papasakok skaitytojams apie „Gertrūdos” atsiradimo aplinkybes.

Ją pradėjau kurti 2012 m. pavasarį, sirgdama infekcine mononukleoze ir dėl to keletą mėnesių būdama tėvų namuose Marijampolėje. Lyg koks Marselis Prustas iš ligos (tik ne tokios rimtos) patalo ėmiau narstyti istorijas apie praeitį ir jungti į vieną kūrinį. Daug ką kūriau pagal anksčiau rašytų novelių, nebaigtų prozos kūrinių motyvus. Prisimenu, dar tų metų liepą vienai pažįstamai sakiau, kad pradėjau kurti grafinę novelę ir po mėnesio baigsiu. Tada ji nustebo, kad taip greitai, nes ji žinojo (o aš ne), kaip ilgai užtrunka kurti didelį komiksą. Nuo to karto ir prasidėjo mano nuolatiniai pažadai, kad greit baigsiu „Gertrūdą”. Su pertraukomis ir intensyviais etapais užtruko dar dvejus trejus metus, o vėliau jau sekė ilgoka leidybinių nepasisekimų ir, tikiuosi, pagaliau sėkmės (išleidimo) istorija.

Prieš pradėdama kurti komiksus, studijavai filologijos fakultete ir rašei prozą. Kaip manai, ar „Gertrūda” būtų galėjusi (ir kodėl negalėjo) atsirasti vien tik teksto pavidalu? Ir kuo istorijos pasakojimas vien tekstu skiriasi nuo komiksų piešimo?

gertruda_virselis2

Skirtumų tikrai daug, viskam išvardinti daktaro disertacijos neužtektų. Man komiksas, kaip ir daugybė kitų menų, siejasi su literatūra tiesiog dėl naratyvumo. Neseniai sužinojau, kad daug šimtų metų buvo manoma, jog raštas yra pranašesnis už vaizdą, nes į atvaizdus galima pasinerti stačia galva, nieko nemąstant, o raštas vaizdus ir mintis sutramdo, todėl jis pareikalauja didesnių intelektinių pastangų. Man patinka ta senovinė nuostata, kad kalba suvaldo vaizdą, tik nesu tikra, ar reikėtų hierarchizuoti, kuris pranašesnis. „Gertrūdos” atspirties taškas, prieš pradedant piešti komiksą, ir buvo tekstai – tos novelės ir jų užuomazgos, kurias rašiau anksčiau. Bet kurioje didesnėje industrijoje kuriant komiksus, filmus, animaciją pirmiausiai atsiranda scenarijus, išdėstomas visiems suprantama kalba, aprašančia net ir tuos pasakojimus, kurie bus pateikti vien vaizdais. Tad tekstas, kai kur paliktas, o kai kur pakeistas kuo nors kitu, yra lyg kūrinio griaučiai.

Kodėl „Gertrūdoje” pasirinkai nespalvotą grafiką ir ar svarbu, kokia raiška piešiamas grafinis pasakojimas?

Pirmiausiai dėl to, kad labai paprasta ir smagu piešti tušu ir teptuku. Išbandai visokias linijas, nusipieši kontūrus – galiausiai spalvini. Smagu lyg marginant tas dabar keistai išpopuliarėjusias mandalų knygeles, kurias skubantys miesto žmonės spalvina stresui nuimti pertraukėlių metu. Kita priežastis, dėl kurios „Gertrūda” juodai balta – tai dėl skaitytojo dėmesio kontrolės. Kai kūrinyje pasakojimas pinasi iš vaizdų ir tekstų, kartais paprasčiau į šį kelią neįpinti dar ir trečiojo dirgiklio – visokiausias emocijas žadinančių spalvų.

Kaip manai, iš kur gimsta komiškumas, kurio tavo komiksuose galima atrasti?

Neįsivaizduoju. Nežinau, kodėl žmonėms juokinga, kai kas nors paslysta ir nukrenta, arba kai kas nors kalba suvalkietiškai, arba kai nupieši tokį kreivą veidą, panašų į bananą. Kaip ir apie kitose planetose esančią gyvybę, taip ir apie humorą kol kas neturiu atsakymo.

Kūrinyje veiksmas vyksta tavo gimtojoje Marijampolėje. Kaip kito tavo santykis su šiuo miestu vaikystėje, paauglystėje ir dabar?

Vaikystėje Marijampolė buvo vienintelis ir geriausias pasaulis, kurį pažinojau. Turėjau geriausią draugę, tėvus, brolius, daug erdvės lauke žaidimams ir, turbūt iškart nuo antros klasės, – miesto bibliotekos skaitytojos pažymėjimą. Labiausiai savas man liko įsimintino kvapo rajonas aplink cukraus fabriką, nes šalia gyvenau, taip pat miesto centras (Basanavičiaus aikštė, parkas ir vietos aplink). Paauglystėje, gal dešimtoje klasėje, mokiausi dirbti Marijampolės laikraštyje korespondente. Tai turbūt buvo laikas, kai labiau nei bet kada, tiesiogine to žodžio prasme, aiškinausi savo santykį su Marijampole: ir su jos politika, ir su renginiais, ir su atšokusiomis šaligatvio plytelėmis. Po mokyklos išvažiavau studijuoti į Vilnių. Dabar grįžtu aplankyti tėvų, pasivaikštau šen bei ten, pasigrožiu atsinaujinusiais parkais, aikštėmis.

Un10

„Gertrūdoje” yra nemažai istorinių įvykių interpretacijų, tiesioginių nuorodų į konkrečius asmenis ir vietas. Kadangi pati daug ko tikriausiai neprisimeni, nes tuo metu buvai dar visai maža, įdomu, kas buvo tavo istorinių įvykių šaltiniai?

Tai nėra man visiškai svetimas laikotarpis (kaip kad būtų koks XIX amžius). Kai ką prisimenu, kai ką girdėjau iš pasakojimų (pavyzdžiui, keleriais metais vyresnių draugų, giminių, kurie atitinka veikėjos Gertrūdos amžių), o istorinius faktus tikrinau įprastuose istoriniuose šaltiniuose (knygose, internete etc.).

Ar turi nusistačiusi kokias nors ribas, kurių negalėtum peržengti, įtraukdama į savo tekstus realybės detales, pažinotų žmonių prototipus?

Kol kas tų ribų nenustatinėjau. Kūryboje transformuojasi ir tikroji realybė, ir netiesiogiai pažintos realybės (girdėtos, matytos, skaitytos istorijos), susilydo į vieną masę, kol galiausiai iš jos lipdau personažus ir pasakojimus, kurių reikia. Lyg ir norėjau pradžioje knygos prirašyti, kad „visi įvykiai yra išgalvoti ir bet koks panašumas su realybe atsitiktinis”, bet paskui pagalvojau, kad net neverta. Pasinaudodama savo mėgstamo rašytojo Amos Oz žodžiais, pasakysiu, kad tekstas (mano atveju – komiksas) yra skirtas tam, jog skaitytojas ieškotų santykio ne tarp manęs ir komikso, o tarp savo patirties ir komikso.

„Gertrūdą” pavadinai ir „vienos kartos grafiniu dienoraščiu”? Kokias tos kartos aktualijas apima komiksas?

Ne eilės tvarka: sovietmečiu išugdytą vyresniosios kartos taupumą, fanatišką patriotizmą, „Foje” koncertus ir Baltijos kelią, pasitikėjimą bažnyčia ir religinių sektų pagausėjimą, vakarietiškų vertybių aukštinimą, surusintos kalbos lietuvinimą, pirmų vakarietiškų prekių reklamas, besikeičiančius grožio standartus, „Turbo” gumas ir figūrėles iš „Kinder siurprizų”, darbus sode ir vaikų žaidimus ne su kompiuteriu, provincijos „balius” prie ilgo stalo, senas parduotuves su senomis prekėmis, mokyklas su savo valgyklomis ir mintinai kalamais Donelaičio „Metais”, Kauno klinikas ir vokelius seselėms į kišenes, senus Kauno troleibusus, plaučių uždegimo gydymą taurėmis ir „chaltūrinimą” prekiaujant saulėgrąžomis turguje, emigraciją į Škotijos laukus skinti braškių ir 2000-ųjų muzikos hitus, dvylika Kūčių patiekalų ir milžiniškus šakočius. Daug kitusio gyvenimo, kurio vizualūs ženklai komikse lengvai atpažįstami.

un41

Kaip manai, kas galėtų būti „Gertrūdos” skaitytojai?

Galbūt ta 1990-ųjų karta, o gal ir dar vyresni skaitytojai. O gal ir jaunesni. O gal tie, kam patinka patys komiksai kaip raiškos priemonė apskritai.

Esi minėjusi, kad „Gertrūda” buvo pirmasis tavo kurtas komiksas, ilgai ėjęs leidybos link. Kaip per tuos kelerius kūrimo metus pasikeitė komiksų vertinimas tavo aplinkoje, tavo pačios požiūris?

Nežinau, ar kažkas labai pasikeitė aplinkoje, tai gana trumpas laikotarpis. Man komiksai kaip buvo, taip ir liko įdomia neišsemiama sritimi.

Šiuo metu vyksta tavo grafinio romano „Gertrūda” išankstinės rezervacijos – kaip suprantu, jeigu tam tikras knygų kiekis nebus rezervuotas  iš anksto, komiksas nebus išleistas. Kodėl pasirinkai tokį knygos leidimo būdą ir kokia apskritai yra komiksų leidybos situacija?

Su viena leidykla „Gertrūdos” leidybos projektas porą kartų buvo teiktas Kultūros tarybai paremti, paskutinį kartą pritrūko tik 1 iš 100 komisijos taškų finansavimui gauti. Tie bandymai atėmė iš manęs metus ir nebežinojau, ar tikrai noriu dar kartą rašyti projektus, nervintis laukiant nematomos komisijos verdikto. Dabartinį finansavimo būdą su išankstinėmis rezervacijomis pasiūlė „Obuolio” leidykla, kai jai nusiunčiau rankraštį. Man patinka toks leidybos būdas, angliškai vadinamas crowdfunding („minios finansavimas”), jis ganėtinai populiarus kitose Europos, Amerikos valstybėse. Neapsimetinėju, kad kuriu tik sau – kuriu žmonėms. Ir jeigu yra pakankamai tų, kurie norėtų knygą skaityti, su malonumu ją išleisiu.

„Gertrūdą” rezervuoti galima čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/gertruda-2016/

2 komentarai

  1. Simonas

    kokia kaina?

  2. Kotryna

    9.99 Euro iš anksto rezervuojant, parašyta paspaudus nuorodą 🙂

Komentuoti: Kotryna Atšaukti atsakymą