Gintas Gabranas: menas yra genetinė mutacija, keičianti kultūrą

Gints_Gabrans

Pirmą kartą su menininku Gintu Gabranu (Gints Gabrans, Latvija) susitikome, kai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmų salės dar priminė laboratoriją – visur buvo pilna kartoninių dėžių, iki viršaus prikrautų neaiškios paskirties liejinių, popieriaus lakštų su schemomis, lentelėmis, planais.

Po kelių dienų tos pačios salės virto prieblandos zona su prožektorių šviesų spindulių iš tamsos išplėšiamais, atrodytų, pagal muzikos ritmą vibruojančiais, pulsuojančiais, sklandančiais nežemiškais objektais. Procesas įvyko – G. Gabrano paroda „Mutantų atranka” („Mutant selection”) laukia lankytojų. Šlovės vengiantis menininkas į bet kokį asmeninį klausimą atsakė kuklia šypsena. Bet jo akys sušvito ėmus kalbėtis apie kūrybą.

Skulptūros evoliucionuoja

– Kokį klausimą sau kėlėte rengdamas šią parodą?

– Pradedate nuo sudėtingiausio klausimo (juokiasi). Bus neaišku, jei dabar pasakysiu. Esminis klausimas – kas sukūrė evoliuciją… Bet reikėtų pradėti ne nuo to.

– O nuo ko reikėtų pradėti?

– Kas atsitinka menui, kai kūrybai pasitelkiami ir sistemingai naudojami tie patys evoliucijos veikimo principai, algoritmai, tik paspartinus šį procesą? Panašūs procesai vyksta šiltnamiuose, kai kultūriniai augalai paveikiami radiacijos, kad kuo greičiau įgytų įvairių rūšių genetinių mutacijų. Iš šių augalų atsirenkami daugiausia naudingųjų savybių turintys individai, skirti tolesnei selekcijai.

– Dėl augalų viskas aišku. Bet koks ryšys tarp selekcijos ir jūsų kuriamų objektų?

– Parodos skulptūros sukurtos išlydytą plastiką supylus į šaltą vandenį, kur plastikas stingdamas saviorganizuojasi ir įgyja savitas formas ir struktūrą. Saviorganizacijos principas parodoje – esminis, kertinis. Iš tokiu būdu gautų iš plastiko išlietų skulptūrų aš atrenku gražiausius, įdomiausius objektus ir juos „sukryžminu”, iš dalies sulydydamas taip, kad išliktų pagrindinės jų formos. Rezultatas – iš kiekvienos naujos kartos skulptūrų gimsta vis sudėtingesnių formų ir ornamentų struktūros. Tokias skulptūras kuriu nuo 2009-ųjų, šioje parodoje eksponuojami jau šeštos kartos objektai. Kiekviena paroda labai svarbi kaip priežastis išprovokuoti žengti kitą mutacijos žingsnį.

– Jūsų parodoje į kūrybos procesą įtraukiami ir lankytojai…

– Taip, žiūrovai gali dalyvauti šiame darbe – palikti plačiąja šio žodžio prasme savąją liniją sienoje su šešėliais ir piešiniais. Todėl jie turi visišką teisę į savo kūrybinę biografiją įsirašyti ir šią parodą.

Gabrans_Durims1

G. Gabrano parodos „Mutantų atranka” KKKC Parodų rūmuose fragmentai ir vernisažo akimirkos. Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotraukos

Matomos iš vidaus

– Jūsų skulptūrų kūrimo metodas primena senuosius lietuvių burtus, kai norint sužinoti ateitį į šaltą vandenį buvo pilamas ištirpintas vaškas.

– Tikrai? Lietuviai pila vašką? Aš šį principą irgi nusižiūrėjau iš senųjų latvių tradicijų – jie per apeiginius naujamečius burtus, norėdami numatyti ateitį, į šaltą vandenį pildavo lydytą šviną. Arba alavą…

– Jūsų skulptūros išoriškai labai vizualios, bet parodoje, pasitelkus šiuolaikines technologijas, jas galima apžiūrėti ir iš vidaus.

– Taip, parodą lydi ir 3D videomedžiaga, kurioje užfiksuotos skulptūros, skenuotos kompiuteriniu tomografu. Pasinaudojus rentgeno spinduliais, videofilme galima pamatyti skulptūras iš vidaus. Šiuolaikinės technologijos sudaro galimybę žengti kitą žingsnį ir fizinę skulptūrų būklę perkelti į virtualią aplinką, kurioje galima dar labiau paspartinti saviorganizacijos procesą.

– Turbūt tuo neapsiribosite? Kas toliau?

– To kol kas nedariau, bet ateityje planuoju išbandyti atvirkštinį procesą – iš virtualios būklės 3D spausdintuvu jas vėl paversti fiziniais objektais. Kompiuteris labai tinka šioms idėjoms įgyvendinti, nes daugelį procesų: tai, ką gamta darė evoliucijai tris milijardus metų, mūsų dienomis galima pagreitinti šiuolaikinėmis technologijomis. Evoliucijos modelį galima padaryti labai greitai. Būtent tai ir daroma pasitelkus dirbtinį intelektą – rašomas koks nors algoritmas ir kryžminamos smegenys, pats kompiuteris toliau nusprendžia, kaip objektas turėtų evoliucionuoti.

– O kaip evoliucionuoja jūsų skulptūros?

– Pateiksiu vieną pavyzdį. Pernai mano skulptūrų paroda, kaip ištisa ekspozicija, vienu metu veikė trijose parodinėse erdvėse Rygoje, Paryžiuje ir Briuselyje. Po to objektus iš šios ekspozicijos sujungiau, ir atsitiko taip, kad kai kurių gerų darbų iš šių parodų nebėra, nes jie susijungė su kitais ir tapo naujais objektais. Videomedžiagoje galima rasti informacijos apie skulptūras, kurių jau nebėra, kurios susilydė su kitomis skulptūromis.

[nggallery id=296]

Išlieka stipriausias?

– Turbūt neišvengiate nesėkmių?

– Ne visada šios mutacijos evoliucionuoja… Eksperimentai, pagrįsti spontaniškumu ir chaosu, gali ir nenusisekti. Nemažai mano objektų būna pasmerkti išlydyti. Gamtoje šis mechanizmas veikia kaip natūrali atranka – išgyvena stipriausias. Bet šiuolaikiniame pasaulyje evoliucija panaudojama kitaip.

– Kaip?

– Kultūra – visa tai, ką viena karta palieka kitai. Yra ir tokia definicija, kad tai, kas perduodama ne genetiniu būdu, yra kultūra. O mūsų laikais kultūra tampa ir pati genetika, nes su ja galima eksperimentuoti, ją keisti, todėl ir ši definicija virsta atgyvena. Pats menas yra genetinė mutacija, kuri keičia kultūrą.

– Kalbant apie genetiką – parodoje eksponuojamas jūsų projekto „Foood” fragmentas pretenduoja į rimtus mokslinius tyrimus.

– Šį eksperimentą kartu su savo draugu mikrobiologu Janiu Liepiniu atlikau, kad vizualiai pavaizduočiau evoliucijos jėgą. Jo tikslas buvo genetiškai modifikuoti virškinamojo trakto bakterijas. Šioms bakterijoms genetinės mutacijos suteikė naujų savybių – galimybę sintetinti fermentą, kuris gali suskaidyti celiuliozę, t. y. virškinti celiuliozę – popierių, medieną. Grynos celiuliozės žmogus virškinti negali, bet visame augalinės kilmės maiste ji užima didelę dalį. Šios bakterijos buvo modifikuotos ne žmogaus organizme, tačiau tai tarsi žmogaus organizmo parengimas ateičiai, jei tektų persikelti gyventi į kitas planetas. Žinoma, tokių bakterijų žmogaus organizme kol kas nėra, bet jei jų ten būtų ir 100 procentų veiktų, tada iš popieriaus ar medienos būtų galima gauti daugiau kalorijų nei iš duonos. Parodoje pateikti į keramiką perkelti šio projekto skaičiavimai, grafikai ir, žinoma, eksponuojamos pačios bakterijos.

– Norite įrodyti, kad menas išgelbės pasaulį ne tik perkeltine šio žodžio prasme?

– Evoliucijos tema mene nėra nauja. Žmogus keičia gamtą 40–50 tūkst. metų – prisijaukindamas gyvūnus, keisdamas jų elgesį sau palankia linkme ir t. t. Aš evoliuciją pasitelkiu kaip kūrybos principą.

Stiprus eiti vienas

03.06.2015. Vilnis Vçjð. Foto:(dig.)Kristaps Kalns

Latvijos dienraščio „Diena” meno kritikas Vilnis VEJIS: G.Gabraną ir jo kūrybą galima pavadinti Latvijos meno reiškiniu, nes jis nepasiduoda jokioms vyraujančioms tendencijoms, aplink jį nesiburia grupės ar bendraminčiai. Jis savo kūryba toks stiprus, kad kūrybiniu keliu eina vienas – su savo fantazija ir mintimis. Viena vertus, jo darbai vizualiai labai išraiškingi, kita vertus, jie labai konceptualūs, pagrįsti mąstymu. Jo minčių eiga visada labai įdomi ir netikėta. Ne veltui G.Gabrano projektas „Paramirrors” 2007 m. atstovavo Latvijai Venecijos meno bienalėje. Jo parodos Rygoje visada sulaukia didelio žiūrovų susidomėjimo.

Menininko kūryba daugiabriaunė. Pradinė jo veiklos sfera buvo scenografija, ir iki šiol paraleliai jis tuo užsiima, keletą kartų buvo įvertintas prizais už geriausią scenografiją. Ir šioje srityje jis sugeba sulaužyti tradicinius žanro rėmus – jo sukurtos scenografijos virsta spektaklio ir instaliacijos hibridais. Gintas – tai ištisas kosmosas (juokiasi). Norint galima rasti panašumų, bet kartais net nereikia ieškoti, nes tai, ką matome jo projekcijose, veikia tarsi trumpasis jungimas, niekas kitas to sugalvoti negali.

Ginto kūrybos lūžis įvyko po to, kai jis 2005 m. gavo „Hansabank Art Award” prizą. Tai labai reikšmingas Baltijos ir Skandinavijos šalių prizas. Iki tol jis labiau domėjosi socialiniais projektais, kuriuose susipindavo realybė ir fikcija. Vėliau atsigręžė į tą nematomą pasaulį, kurį jis daro matomą iki šiol. Ir daro tai, mano manymu, tiesiog pritrenkiamai.

Beje, minėtą prizą Gabranas gavo už ketverius metus kurtą performansą „Starix”. Mano nuomone, šis projektas buvo pats geriausias visoje Latvijos performanso meno istorijoje. Jo esmė – iš benamio padaryti žiniasklaidos žvaigždę. Menininkas benamį maitino, rengė, lankydavosi su juo įvairiose viešose vietose, televizijoje ir kūrė jo kaip medijų žvaigždės įvaizdį. Tai buvo ironiška medijų kritika – jis atskleidė, kaip iš nieko padaroma žvaigždė. Visą procesą menininkas filmavo. Projektui artėjant prie pabaigos, Gintas gavo prizą už geriausią metų scenografiją. Jis tuo metu buvo mažai kam pažįstamas, ir atsiimti prizo vietoj savęs nusiuntė filmo herojų. Ir žinote, buvo iki ašarų juokinga, nes žmonės, teikę prizą, bei didžioji dalis publikos nežinojo, kaip atrodo Gintas. Benamis, aprengtas baltu kostiumu, iškilmingai atsiėmė prizą, ceremoniją filmavo televizija, visi plojo, ir tik artimieji žinojo, kad tai ne pats menininkas, o jo performanso herojus. Tai parodo Ginto santykį su jo kūryba. Viena vertus, jis ironiškai atskleidė vartotojiškos visuomenės tuštumą, kita vertus, tai parodo jo požiūrį į šlovę. Menininkas nėjo lankstytis už prizą, vietoj savęs pasiuntė kitą žmogų, kad pats tuo metu galėtų kurti tai, kas jam svarbiausia, – savo meną.

Meno ir mokslo paribyje

Laima_Kreivyte

Menotyrininkė Laima KREIVYTĖ: Ginto Gabrano paroda – apie mutuojantį mūsų pasaulį, apie tuos daiktus, kurie nuolat keičia formą. Juk mes naudojame daug visokio plastiko, o jis – ne iri, iš principo šiukšlinė medžiaga. Gabranas ima ją ir iš tiesų visiškai transformuoja daugybę kartų – lydo, leidžia į vandenį, ir tada ji įgyja netikėtų formų. Per visą šį procesą jis parodo, kaip toji mūsų sukurta antrinė natūra, tas plastikas, įgauna į gamtą, į organiką panašias formas. Ir jo sukurti objektai, ir iš jų paskui padaromos kompiuterinės vizualizacijos atrodo kaip medūzų pasaulis, kaip visiškai kito laiko, kitos erdvės, galbūt kažkokie kosminiai gyvūnai.

Įdomu, kad menininkas ne tik žaidžia su medžiaga ar kuria estetiką. Jam svarbi ir pati evoliucijos idėja – kaip evoliucionuojame, kur link mes evoliucionuojame, gal mes žygiuojame tiesiai į pražūtį, ir ką reikėtų daryti. Vienas iš jo eksperimentų perša mintį, gal mums reikėtų sugebėti graužti medį, valgyti medieną, celiuliozę. Ir jis sintetino bakterijas, žiūrėjo, ar galima būtų taip modifikuoti mūsų organizmą, kad galėtume kokią tabletę išgėrę medžiais pasisotinti. Įdomus tas momentas, kad jo kūryba veikia meno ir mokslo paribyje. Iš tiesų tai nėra grynasis mokslas, labiau mokslinė fantastika, bet manau, kad žiūrovams turėtų būti įdomu ne tik pamatyti neregėtų dalykų, ne tik interaktyviai įsijungti, bet ir pagalvoti apie mūsų kaip žmonių rūšies, kaip tam tikrų plikųjų žmogbeždžionių ateities galimybes – kur mes judame evoliucijos kelyje.

Tarsi ateities pranašystė

Agne_Narusyte_2

Menotyrininkė Agnė NARUŠYTĖ: Man labai įdomu, kad G. Gabranas taip rimtai ir autoironiškai žiūri į meninę kūrybą – kaip bendros evoliucijos, visos žemės, visos kūrinijos dalyvę ir kartu į pačią evoliuciją – kaip nukrypimų istoriją. Nukrypimų nuo tobulos formos, kuri kažkada galbūt buvo sukurta, ir mes jos negalime pamatyti, negalime žinoti, kas tai buvo, tik savo vizijose turime tą idėją, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Čia ne evoliucijos, čia kūrimo teorija, o evoliucijos teorija aiškina, kad vyksta kažkokios mutacijos, gamta atsirenka tai, kas labiausiai tinka, labiausiai prisitaiko. Mane evoliucijos teorijoje labiausiai intriguoja, kad genai yra savanaudžiai ir visada siekia išlikti. Visa tai vyksta ne dėl kažkokio absoliutaus gėrio, bet dėl to, kad kai kurie genai siekia išlikti ir išlieka. Man susidaro įspūdis, kad G.Gabranas tai paverčia ekologinės katastrofos pranašu ir į tai įvelia žmogų – per plastiko panaudojimą, per tas putas, kurias matome filme, per žmogaus įsikišimą. Ir tas žmogus kuria – kaip Dievas, kaip gamtos dalis, bet kartu tai yra dirbtinės, nuodingos medžiagos, ir tie gyviai, kuriuos sukuria, jei juos pamatytum ne galerijoje, o atsietai, gali kelti siaubą: tie mutantai – tai kažkas tokio, kas naikina šią planetą, arba rodo, į ką viskas išsigims. Šis kūrinys – tarsi ateities pranašas. Mane suintrigavo faktas, kad parodoje eksponuojami jau šeštos kartos objektai. Mes galime įsivaizduoti, kokios buvo tos kitos kartos ir koks buvo tas pirmavaizdis. Man patiko ir rimtumas, ir žvilgsnis į ekologiją, į žmogaus, kūrėjo vietą tame procese (nes ir menininkas kuria iškraipydamas pirmavaizdžius), ir perspėjimas, ir pasišaipymas iš paties savęs kaip tokių formų kūrėjo.

Veikia žmonių fantaziją

Aurelija_Maknyte1

Menininkė Aurelija MAKNYTĖ: Atvykau į parodą todėl, kad esu gana sena autoriaus gerbėja dar nuo tų laikų, kai pirmą sykį pamačiau jo darbus Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir vėliau Venecijos bienalėje. Iš tiesų labai įdomus autorius. Dabar dar labiau suintrigavo tai, kad tema yra artima moksliniam kontekstui, kas man visąlaik buvo įdomu, nes aš pati kaip menininkė savo kūrybinį kelią esu pradėjusi nuo biologijos, buvau gamtinių pasaulių tyrinėtoja – nuo genetikos iki drugelių ir varlių. Todėl visąlaik susidomėjusi stebiu tuos kūrybinius projektus, kurie susiję su tarpdisciplininiais dalykais, tuo ši paroda ir suintrigavo.

Pastebiu, kad pastaruoju metu nemažai autorių dirba su tokiais dalykais – lenda į genetiką, ekologiją. Dėl globalinio susirūpinimo žmonijos ir gamtos ateitimi tos temos kaip katalizatorius veikia menininkus, ir jie kartais net anksčiau nei mokslininkai užčiuopia, pastebi kažkokius daigelius, kurie iš pradžių atrodo kaip fantazijos dariniai, bet vėliau jie atsiranda ir mokslo lauke. Taigi šioje parodoje šiuo požiūriu kažko naujo kaip ir nėra, bet man įdomu, kad menininkas kalba apie mutaciją, apie genetiką ir apie mutacijos reikšmę evoliucijai, kas yra ar buvo viena pagrindinių evoliucijos teorijos tiesų. Šiais laikais yra labai įvairių teorijų – ir apie sustojusią evoliuciją, ir apie daugybę kitokių dalykų, kurių nėra ko tikėtis čia pamatyti – menininkas nėra mokslininkas, kuris turi prieš tai sausai enciklopediją išsistudijuoti. Aš žvelgiu į tą iš biologinio ar genetinio lauko į parodų salę perkeltą šabloną ar formulę, kaip ji tarsi fantazijos generatorius veikia žmones, šiuo atveju – žiūrovus, ir augina mutacinius darinius jų galvose – žmonės su malonumu paišo, kuria, prisijungia prie autorystės, autorius galbūt ateityje kažką su tuo darys. Iš pirmo žvilgsnio – tai savitikslė mutacija dėl fantazijos. Sakoma, kad evoliucijos procese išlieka stipriausieji, bet autorius yra minėjęs, kad tinkamą evoliucijai, išlikimui medžiagą gamina būtent mutacijos. Mes jas dažniausiai suvokiame kaip neigiamus dalykus, bet parodos žiūrovai mato tuos dalykus kitaip. Toji ekspozicijos dalis, kurioje kalbama apie maistą, – sausesnė, bet aktualesnė. Visiškai sausa ateities maisto tema mokslininkams bei daug kam labai aktuali ir įdomi. Bet aš vis dėlto pasilieku mutantų salėje.

Parašykite komentarą