Eugenijus Umanskis: „Man svarbu visuomenės problemos”
|
Iš rytinio Rusijos pakraščio į Kaliningradą atkakęs ir čia ėmęs dirbti kuratoriumi Eugenijus Umanskis 1997-aisiais kartu su bendraminčiais inicijavo valstybinio šiuolaikinio meno centro filialo atidarymą. Kaip pats sakė, nuo tada Kaliningrade pradėtas „auginti” aktualus menas. Jis Eugenijų vis dažniau atveda ir pas kaimynus – į Klaipėdą.  Eugenijus Umanskis. Algirdo Kubaičio nuotr. Kaliningradiečiai šiuolaikinio meno kūrėjai ir kuratoriai bendradarbiauja su partneriais iš užsienio, tarp jų – kolegos iš Lietuvos ir Lenkijos. Anot E. Umanskio, aktyviausi kuratoriniai projektai pastaruoju metu vykdyti būtent šiose šalyse. Klaipėdoje per kelerius metus apsilankė trys nemažos parodos iš Kaliningrado – „Made in Kaliningrad”, „9000 km” (su trišaliu projektu „Close stranger”) ir šiuolaikinio Rusijos medijų meno paroda „Lost in Transformation”. Jos mums suteikė galimybę geriau pažinti teritorijos atžvilgiu lyg ir artimus, bet dėl sienų uždarumo mažai pažįstamus kaimynus, pamatyti juos ne per žiniasklaidos pranešimų stereotipus, o kaip savitą požiūrį į gyvenimą ir kūrybą turinčius kūrėjus. Bendraujant su visas minėtas parodas kuravusiu („Lost in Transformation” – kartu su Karina Karajeva) E. Umanskiu, natūralu, pokalbis krypo Klaipėdą ir Kaliningradą siejančios bei skiriančios istorijos, Kaliningrado balansavimo tarp Rusijos ir Europos link. Kalbėjomės apie menininko siekį net ir esant komplikuotoms aplinkybėms neprarasti sąžiningo ir teisingo balso, apie požiūrį į meną ir, žinoma, apie Rusijos medijų meno parodą. Tiesą sakant, jos pavadinimas tapo pasikartojančiu refrenu – aplink dūžtant interesų, troškimų ir apribojimų bangoms, šiuolaikiniam žmogui lengva pasimesti nuolatiniame transformacijos procese. Šios parodos pabaiga nereiškia bendradarbiavimo pabaigos – šiemet dar laukia paroda Kėdainiuose, o į Klaipėdą sugrąžins finalinė „Close stranger” paroda. Komunikuoti sudėtingiau Ar jums dažnai teko ir tenka lankytis Klaipėdoje? Klaipėda – geografiškai artimas miestas, teritorinis Kaliningrado srities kaimynas. Dėl to neabejotinai tiek aš, tiek mano šeima ir draugai Klaipėdoje lankėmės asmeniniais reikalais. Prasidėjo pozityvus ir konstruktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su menininkais bei Klaipėdos meno institucijomis. Kartu sumanėme kelis stambius projektus, kuriuos drauge su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC) įgyvendinsime per artimiausius dvejus trejus metus. Man atrodo, kad mūsų bendradarbiavimo rezultatai yra geri: vyksta parodų ir menininkų rezidencijų mainai. Manau, kad ir toliau dirbsime su partneriais Klaipėdoje. Aišku, dėl pasikeitusios politinės situacijos dabartiniai meninės komunikacijos procesai yra sudėtingesni. Bet kultūra ir politika ne visą laiką eina kartu. Mums profesionali veikla kultūros erdvėje yra svarbesnė nei politinės kolizijos tarp mūsų valstybių. Eugenijau, sakykite, kokias Kaliningrado ypatybes išskirtumėte? Kaliningradas neabejotinai specifinė Rusijos vieta. Visiškai nepanašus į kitus Rusijos regionus. Tai susiję su teritorijos istorija: tai buvusi Rytų Prūsija ir vokiečių žemės. Bet kuris į miestą atvykęs žmogus pastebi šiuos su architektūra, miesto planavimo ypatumais, kitokia transporto magistralių logistika susijusius skirtumus. Jie išliko ir sovietų, o po to ir Rusijos laikais. Dėl to juntama, kad tai nėra visiškai rusiškas miestas. Taip susiklostė, kad dabar čia gyvena rusakalbiai gyventojai, po 1945 m. iš įvairių Tarybų Sąjungos regionų į Karaliaučių atsikraustę žmonės. Tam tikru požiūriu tai panašu į lenkišką Gdanską ir lietuvišką Klaipėdą – taip pat buvusius Rytų Prūsijos miestus. Prieš kurį laiką Klaipėdoje bandyta apibrėžti miesto tapatybę – jis buvo įvardijamas kaip laisvas, tolerantiškas, ambicingas, kūrybingas ir t. t. Ar kaip svečias galėtumėte sutikti su tokiu Klaipėdos fasadu? Kaip mūsų miestą apibūdintumėte iš savosios patirties? Minėtuose lozunguose juntamas tam tikras visuomenės troškimų vektorius – savo miestą, kaip besivystantį, europietišką, nori matyti klaipėdiečiai. Bet mes juk suprantame, kad ne viską pavyksta įgyvendinti, tai visų miestų su daug ryškesne istorija problema. Klaipėda nori būti laisvas, nepriklausomas, tolerantiškas miestas. Tolerancijos klausimas nėra paprastas. Pavyzdžiui, dirbdami su lietuvių kuratoriais dažnai susidurdavome su draudimu pristatyti tam tikrus kūrinius. Štai aptarėme, ar būtų korektiška Klaipėdoje pristatyti kūrinį su sovietine simbolika – ne, geriau nereikia. Klaipėdos visuomenė iki šiol tebeturi daug baimių, susijusių su sovietine miesto praeitimi, ne taip kaip Lenkijoje. Sovietizmo estetizavimo tema lietuvių kuratoriams, su kuriais teko dirbti, yra tabu. Jie nenori, kad apie juos būtų manoma, esą jie kultivuoja sovietinį palikimą. Ir aš tai suprantu, visuomenė dar nėra pasiruošusi atgaminti sovietinio periodo paprasčiausiai kaip istorijos. Tai vadinamoji savicenzūra, susijusi su realia politinės laisvės būkle ir neužmiršta tragiška Lietuvos visuomenės sovietinių laikų istorija. Bet tuo, manau, turėtų užsiimti istorikai. Tarp Rusijos ir Europos Kuria kryptimi pasirinkta konstruoti Kaliningrado identitetą? Manau, kad čia ir yra didžiausias skirtumas tarp mūsų teritorijų ir valstybių. Lietuvos valdžios institucijos, šiuo atveju – Klaipėdos, rengia europinių mastų strategijas savo miestui pristatyti. O Kaliningrado administracija Europoje esančiame mieste, kurį supa europietiškos šalys, žiūri į Maskvą – ką Maskva pasakys, tą ir darysime. Manau, kad tai neleidžia plėtotis miestui. Negalime panaudoti geografinių vietovės resursų. Ir tai pirmiausia susiję su politika. Nors, tiesa, šiuolaikiniame mene mums pavyksta peržengti šiuos barjerus, ir save pristatome kaip tarptautinį šiuolaikinio meno centrą. Beveik visas mūsų profesionalus bendravimas vyksta už srities ribų. Įgyvendinome projektą „Made in Kaliningrad”, atspindintį Kaliningrado tapatybės kūrimo darbus – jis jau buvo pristatytas Klaipėdoje. Tarp mūsų filialo veiklų yra programa, skirta paveldui – stebime, kaip prūsų ir vokiečių palikimas atliepia kaliningradiečių gyvenimą ir mąstyseną. Kaliningrado jaunimas daugiau bendrauja ne su savo artimaisiais metropolijoje (turiu omenyje Rusiją), o su europiečiais – bendraamžiais iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Švedijos. Tai visiškai normalu ir natūralu. Daugelis taip pat ir mokosi kaimyninių šalių universitetuose. Čia ir prieštaravimas, nes Lietuvai, klaipėdiečiams tai – norma, jie gali laisvai vykti studijuoti į Europą. O kaliningradiečiams visada reikia įdėti šiek tiek pastangų, susijusių su pasienio barjero įveikimu. Yra toks įdomus momentas – jei pažiūrėtume vienoje gretoje su Jekaterinburgu, Omsku, Sibiro, Uralo teritorijomis, net šalies viduriu, – kaliningradiečių mentalitetas tam tikru požiūriu skiriasi nuo rusų mentaliteto. Dažnai keliauju į Rusijos gilumą, ir tenka apie tai kalbėtis su menininkais ir kuratoriais. Bet kartu labai skiriamės ir nuo Europos gyventojų. Tuo, kad nuolat atsižvelgiame į gigantišką Rusijos metropoliją. Net psichologiškai esame tarp Rusijos ir Europos. Klausimų apie Klaipėdą ir Kaliningradą kilo ne tik dėl to, kad esate iš ten ir viešite čia, bet ir dėl to, kad abu miestai turi bendrų sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, jau minėta prūsiška istorija. Gal žvelgiant iš šiandienės perspektyvos ši istorija yra blėstantis vaiduoklis, bet vis tiek, kaip tas prūsiškas paveldas priimamas Kaliningrade, taip pat, kaip jį užčiuopėte mūsų mieste? Taip, tai jaučiama – niekur nepabėgsi nuo šio paveldo. Bet vėl pastebiu, kad klaipėdiečiai yra šaunuoliai – jie įsisavino šį palikimą, prūsišką paveldą jie laiko savo paveldu. Taip, buvo toks istorinis miesto plėtros periodas, taip, jis buvo, o štai jie ima ir iš to padaro normalų kultūrinį fenomeną. Nebijodami, kad tai bus ne lietuviško ar net ne žemaitiško paveldo dalis, o prūsiško. O Kaliningrade dėl politinių ambicijų, kad mes esame Rusija, kad mes kitokie, kad turime savą kultūrą, vokiškas paveldas vis labiau tolsta nuo statistinių rusų gyventojų. Juk tai – ne mūsų. Tai – kažkas svetimo. Gal ir gražu, gali sau būti, bet tai – ne mūsų. Menininkai – kūrybingi žmonės. Žinoma, kad jie imlesni ir aktyviai naudoja prūsišką paveldą savo kūryboje. Čia vėl iškyla regioninės valdžios klausimas. Kaliningrade daug užsienio turistus galinčių sudominti istorinių architektūros paminklų, unikalių gamtos kraštovaizdžių, bet ši sritis vystosi lėtai. Taigi dvi skirtingos miestų strategijos. Atidumas kontekstui Santykis tarp mūsų valstybių šiuo metu įtemptas – kaip tokia situacija veikia jūsų aplinkinius? Ir kaip manote, kokia tokiais atvejais turėtų būti menininko pozicija? Prieš metus interviu sakėte, kad jei menininkas yra sąžiningas – jis neatsuks nugaros realybei. Prisimenu, ką kalbėjau. Žodžiuose, kuriuos priminėte, yra tiesos. Ir dabar laikausi tokio lozungo, tokios terminologijos. Aišku, aktualus menininkas turi sąveikauti ne tik su meniniais, bet ir politiniais, socialiniais realaus gyvenimo kontekstais. Tai susiję su jo pilietine pozicija. Netvirtinu, kad menininkas būtinai turi kritikuoti Putino režimą. Kai kurie iš menininkų ir kuratorių palaiko Rusijos prezidento veiklą. Ne čia esmė. Esmė ta, kad sąžiningas meninis pareiškimas yra pastebimas, jis iškart pamatomas ir užkabina žiūrovų bei profesionalų bendruomenę. Pareiškimas, kurio neįmanoma nepastebėti, yra meninis bet kurios parodos ar kuratorinio projekto nervas. Būdami valstybinės organizacijos kuratoriai ir menininkai, dėl tam tikros cenzūros savo šalyje turime sunkumų pristatydami kai kuriuos meno kūrinius ir projektus Rusijoje. Manau, kad tas pats vyksta ir kitose šalyse. Kaip pas mus sakoma, Europos demokratijoje taip pat yra tam tikrų tabu ir ne-normų, kurie gali lemti keistas, katastrofiškas situacijas. Artimiausias pavyzdys – tai, kas atsitiko Paryžiuje, tie baisūs teroro aktai. Kartais sunku suprasti, kas teisus, kas kaltas. Gyvename agresyviu laikmečiu, kyla tarpreliginių problemų. Būtent problemų, nors, atrodo, jų ir neturėtų būti. Menininkas turi reaguoti į politinių jėgų prieštaras. Jis turi prisiimti atsakomybę už savo veiklą. Tai, kas įvyko Prancūzijoje, mano nuomone, – neapdairus, nepakankamai menininkų, redaktorių atliktas religinės ir politinės situacijos įvertinimas. Kai rengiu projektus, stengiuosi analizuoti aplink esančius skirtingus kontekstus ir padaryti taip, kad paroda būtų aktuali. Projekto kūrimas – taip pat ypatinga meninė veikla, susijusi su vietinės situacijos supratimu ir tyrimu. Svarbu, kad meninis pasisakymas būtų išgirstas, bet kartu neprivestų prie tragedijos. Rusijos ir Europos kontekstas pasikeitė, pasikeitė ir daugelio anksčiau projekte „Lost in Transformation” pristatytų kūrinių supratimas. Kuriant bet kokią ekspoziciją, svarbu parodos struktūros apmąstymas – juk ir dabar galėjome parodyti kitus menininkų kūrinius, bet mums atrodė, kad Klaipėdai aktualesni būtent šie.  Eugenijus Umanskis. Algirdo Kubaičio nuotr. Kaip gyvas organizmas Rusija – didžiulė šalis, kaip jums ir kolegei sekėsi atrinkti kūrinius šiuolaikinį šalies medijų meną turinčiam atspindėti „Lost in Transformation” projektui? Gal galite šiek tiek papasakoti apie jo rengimo „virtuvę”? Tai ne pirmas projekto „Lost in Transformation” vizitas į užsienį. Jis buvo pristatytas Kylyje Vokietijoje, Hagoje Olandijoje, galiausiai – Klaipėdoje Lietuvoje. Ir kiekvieną kartą projekto versija skyrėsi nuo buvusios prieš tai. Tai susiję su kontekstu, į kurį atsižvelgia kuratoriai. Kartu su Karina Karajeva (antroji projekto kuratorė) kiekvieną kartą aptarėme naują parodos sudėtį, joje dalyvaujančius menininkus. Nenorime, kad projektas įgytų išbaigtos parodos vaizdą – tokį, kai ji, supakuota į dėžes ir esant pakankamam finansavimui, gali būti pervežta į kitą vietą. Projektas man – gyvas organizmas, kuris skirtingose situacijose gali būti vis kitoks. Tam, kad, kaip mums atrodo, galėtų būti aktualesnis. Prieš pristatydamas parodas Klaipėdoje, ištyriau skirtingus šio miesto gyvenimo aspektus: istorinius, socialinius. Pavyzdžiui, jiems priklauso rusakalbiai miesto gyventojai, su visuomenės liumpenizacija susiję prieštaravimai, su teritorijos atgimimu susijusi problematika. Sovietmečiu Klaipėda vystėsi kaip stambus transporto mazgas, jūrų uostas. Šiuo metu čia, kaip ir visoje Lietuvoje, iškyla tam tikrų problemų. Viena jų – didelis komfortiškesnio gyvenimo ieškančių lietuvių srauto nutekėjimas į ES šalis. Todėl, atrenkant kūrinius „Lost in Transformation” projekto parodai, man buvo labai svarbu, kad jų pateikimas būtų suprantamas žiūrovams, o autorinės įvairių problemų vizualizacijos ir visuomenei menininkų keliami klausimai būtų įskaitomi ir apmąstyti. Tam tikru požiūriu mes visi esame pasiklydę transformacijoje (lost in transformation). O dėl Rusijos… Taip, tai – didelė šalis. Žinoma, daugiau geografine prasme. Joje yra ir vis atsiranda jaunų menininkų. Parodoje pristatomas autorių kolektyvas atrinktas kaip optimalus ir adekvačiausias. Parodos pažinimo kelias Kalbant apie medijų meną, galima pastebėti, kad, priešingai nei tradiciniuose vaizduojamuosiuose menuose, čia kūriniai turi trukmę. Kiekvieno kūrinio trukmė tarsi sukuria tam tikrą parodos ritmą. Sakykite, kiek jis svarbus, ar tai tik gretutinis pastebėjimas? Šiuo atveju man paprasčiau būtų kalbėti apie parodos struktūrą. Į mano suplanuotą ekspoziciją atėję žiūrovai juda nuo vieno darbo prie kito. Ir jų judėjimo kelias veda prie bendros meninės visumos, parodos „Lost in Transformation” suvokimo. Todėl prie įėjimo kabo laikrodis, kuris rodo ne konkretų laiką, o keistus tekstus. Toliau ekrane matyti, kaip vaikai stengiasi įvykdyti išsikeltus reikalavimus. Vėliau pasitinka baltai pelei dedikuotas pseudomokslinis projektas (gal mes esame tos baltosios pelės, su kuriomis kažkas eksperimentuoja?). Po to patenkate į pulsuojantį dumblą, – gal dumblas yra mūsų gyvenimas? – klausiate savęs. Tada pasitinka neoninėmis šviesomis degantis metropolis, staiga pavirstantis atliekų krūva – tai susiję su didžiųjų miestų, ekologijos problema. Jei žiūrovai šioje parodoje pradeda judėti ir užduoti sau klausimus, jiems, ko gero, ima aiškėti vaizdas – ne itin ryškus, bet vis tiek gyvenimo vaizdas. Kaip ir sakiau, per meną turime atstovauti savo realiam gyvenimui. Arba bent jau pasistengti, kad žiūrovai suprastų, kas jame vyksta. Kai kurių „Lost in Transformation” eksponuotų kūrinių sukūrimo datos siekia 2002-uosius, kitų – 2008 metus ir t. t. Ką matote, žvelgdamas į šios parodos laiko peizažą? Kaip ten ir būtų, pažodžiui parašyta: „šiuolaikinis Rusijos medijų menas”. Tai svarbu, būtent taip skambėjo projekto „Lost in Transformation” tema. Šį klausimą aptarėme ruošdamiesi projektui, t. y., jei mums reikėjo dešimties metų senumo darbo – jį ir paėmėme, dėl to nebuvo nesutarimų. Kalbant apie bendrą Rusijos šiuolaikinio meno vystymąsi man, kaip ir daugeliui kitų kuratorių, atrodo, kad Rusijoje mažai kas kinta. Kažkokių šuolių ir proveržių Rusijos mene kaip ir nėra. Dėl to dešimtmetį vykstanti šiuolaikinio meno raida – visiškai normali laiko charakteristika. Rusijos medijos, priešingai nei Vakarų, taip pat vystosi labai keistai – tad ir jas galima pavadinti pasimetusiomis transformacijoje. Pas mus visada buvo taip: pirmiausia mintis, idėja, o įgyvendinimas – antrame plane. Toks rusų mentalitetas: pirmiausia – „kas?”, o paskui – „kaip?” Realybės įspaudas mene Dairantis po pastarąją parodą, o ir prisimenant vykusias prieš tai, galima justi jas visas vienijančią gana neramią, kartais tamsią nuotaiką. Su kuo susijęs toks emocinis atspalvis? O gal tai tik paprastas sutapimas? Negaliu kalbėti už visus menininkus, nes jų visų santykis su menu ir su gyvenimu yra savitas. Jų darbai buvo atrenkami kuratorių valia. Tiesiog toks mano požiūris į gyvenimą šiuo metu. Tokia mano, kaip kuratoriaus ir menininko, pozicija. Manau, kad šiuolaikiniai menininkai, atsižvelgdami į savo veiklą ir galimybes, turi būti atsakingi už realų gyvenimą, už tai, kas vyksta. Žinoma, mes suprantame, kad Europoje nėra patenkintų esama padėtimi. Su lietuviais kuratoriais ne kartą kalbėjomės apie sprogstamąją, ant karo slenksčio kybančią situaciją. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, kuriose tenka būti, apie tai dažnai kalbama. Tai atsispindi ir parodose. Jei paroda būtų kurta kitame kontekste, galbūt joje būtų daugiau dėmesio estetikai, mažiau atviro politizavimo arba socializavimo. Apskritai Rusijos ir Europos menininkai mąsto gana skirtingai. Rusų menininkai mąsto, kad šis realus gyvenimas palieka juose įspaudą, jie nuolat ieško problemų, o jų yra daug. Tiesą sakant, tų problemų nė nereikia ieškoti, mes jose gyvename ir jos atsispindi mene. Vakarų menininkai ne taip apsunkinti tos socialinės terpės. Nors yra visokių menininkų, pavyzdžiui, yra menininkų imigrantų – jų kūryboje taip pat darbai, nagrinėjantys įvairias problemas. Bet apskritai Vakarų menininkų kūriniai dažniausiai yra estetiniai, susiję su jų meninės praktikos pasiekimais. Bet ir juose atsispindi autorių teisingumas, sąžiningumas, galų gale aktualumas.  Eugenijaus Umanskio asmeninio archyvo nuotr. Kitokia ir įvairi Kadangi esate parodų kuratorius, įdomu, ką manote apie Kaliningrado ir platesne prasme – Rusijos reprezentavimą per meną? Ką pasirenkate, o ko atsisakote, kurdamas šį metapasakojimą? Pavyzdžiui, pastarąjį kartą, kai kalbėjomės, sakėte, kad mums neatvežėte gintaro, nes mes ir patys jo turime. Tai bendra vieta – kai bandome kalbėti apie Kaliningrado tapatybę, kalbame apie gintarą, Kantą ir jūrą. Suprantama, kad Klaipėdoje – tas pats. Tai yra tai, kas paviršiuje. Šaunu, kai pas mus atvyksta menininkų iš kitų šalių ir savyje randa stiprybės bei drąsos dirbti su tais „prekių ženklais”. Kaliningrado menininkai gali kurti šiomis temomis, dėl to nėra jokių prieštaravimų, kaip kuratorius neturiu nusiskundimų. Savaime aišku, kiekvienas meno projektas turi teritoriją pristatantį komponentą. Menininkai, dalyvaujantys „Lost in Transformation” projekte, reprezentuoja skirtingus Rusijos regionus. Natūralu, kad toks jungtinis projektas turi kažką rusiško. Neturėjau tikslo parodyti Rusijos tokios, kokią matote lietuviškoje žiniasklaidoje. Žinoma, kad tai politika ir tam tikru požiūriu – propaganda. Šiame savo projekte sakau, kad Rusija yra kitokia, jog ji įvairi. Tai – šalis, kurioje sugyvena skirtingos kultūrinės tradicijos; šalis, kurioje gyvena šiuolaikiškai, savitai mąstantys žmonės. Šiuo atžvilgiu gal ir galima kalbėti apie teritorijos, šalies reprezentaciją. Bet tokios užduoties nebuvo. Ši paroda ne apie Rusiją. Ji yra apie toje teritorijoje gyvenančių žmonių patirtis. Ir visos jos yra savitos – daug kas priklauso nuo menininko talento, gebėjimo tas patirtis perteikti. Kalbu apie autorinius darbus. Šiuo atveju kuratoriaus užduotis – sujungti juos į tam tikrą patirčių, emocijų sluoksnį ir tai pateikti visuomenei. Pasidalykite savo pastebėjimais, kokius įspūdžius jums paliko Lietuvos, ypač Klaipėdos šiuolaikinis menas? Skirtingai nei Kaliningrade, Klaipėdoje yra kiekvienais metais menininkus rengiantis universitetas ir Dailės akademijos fakultetas. Galima sakyti, kad Kaliningrade neegzistuoja tai, kas susiję su universitetiniu meniniu ugdymu. Jo, net ir tradicinių formų, nėra. Meninio ugdymo lubos – vidurinė meno mokykla. Tik architektūros, dizaino srityse universitetų fakultetuose imamasi tam tikrų pastangų, bet tai dažniausiai yra Maskvos universitetų filialai. Kaliningrade nėra jokių vizualiųjų menų mokymo įstaigų. O Klaipėda yra civilizuotas Europos miestas, sudarantis sąlygas mokytis tapybos, grafikos, dizaino. Kuratoriams Klaipėdoje kur kas didesnis menininkų pasirinkimas. Kaip dalį tarpkultūrinio bendradarbiavimo Kaliningrade surengėme keletą lietuvių menininkų parodų. Jos visada sukeldavo didelį susidomėjimą ir turėdavo didelį rezonansą mūsų mieste, kultūrinėje aplinkoje. Savo ruožtu patys stengiamės inicijuoti pokyčius – mūsų organizacija rengia edukacinius projektus jaunimui, organizuojame kūrybines dirbtuves, kad kokiu nors būdu palaikytume naujų kūrėjų augimo procesą. Tam tikru požiūriu tai – kultūros sužadinimas. Kas jus, kaip kuratorių, traukia labiausiai? Man labai svarbu meninio pasisakymo teisingumas, sąžiningumas. Viena iš būsimų parodų vyks Kėdainiuose. Tai nedidelis miestas, kuriame praeityje buvo sunaikina visa žydų bendruomenė. Vietinis kuratorius bijo tos temos imtis. Nors galų gale jį įtikinau, kad nerengiame Rusijos ir Lietuvos problemoms skirto projekto, projektas – nesusijęs su teritorija, jis skirtas prievartos problemai apskritai. Juk žinome, kad įvairiomis formomis prievarta egzistuoja visur – Europos visuomenėje, Lietuvos, Ukrainos, jokio skirtumo. Todėl meno kalba stengiamės kalbėti apie realiame gyvenime egzistuojančią bėdą. Tai – mano pozicija mene. Yra kuratorių, kurie domisi išskirtinai tapyba, arba kurie domisi tik menu viešose erdvėse. Man svarbios visuomenėje egzistuojančios problemos. VIZITINĖ KORTELĖ Eugenijus Umanskis, kuratorius, menininkas. Kultūros ir meno žurnalas DURYS, 2015 sausis Nr. 1 (13)
|