Elvina Baužaitė apie gyvenimą kaip tekstą

Šiais metais per magistro diplomų įteikimus visa salė plojo absolventei Elvinai Baužaitei, kurios tądien, kaip ir kitus kartus, universitete nebuvo. „Elvina tokia užsispyrusi, kad tikriausiai ant šitos scenos teks lipti dar ne kartą”, – už dukrą atsiėmęs pagyrimo raštus, sakė jos tėtis. Studijuodama Elvina yra nuveikusi ir kalnus „užklasinės” veiklos – parašiusi poezijos ir prozos knygų, tekstų bei interviu kultūrinėmis temomis. Šiuo metu ir vėl verda nauji kūrybiniai uraganai – apie tai mudvi ir kalbamės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Vaikystėje skaičiau Susan Coolidge knygą „Ką nuveikė Keitė”. Apysaka atmintyje įstrigo kaip pasakojimas apie mergaitės virsmą, kuomet padauža ir lengvabūdė tapo stipria asmenybe ir ramsčiu kitiems jos šeimos nariams. Virsmas buvo įmanomas tik dėl to, kad Keitė susirgo ir visas jos pasaulis persikėlė į lovą. Pati taip pat sugebi neiškeldama kojos iš namų nuveikti begalę darbų – kaip atrodo tavo įprasta diena?

Įprasta diena – ankstus rytas, kai nubundi su saule ar dar anksčiau už ją. Tada galvoji – mintyse dar kartą išgyveni praeitį arba projektuoji ateitį. Tikrasis gyvenimas prasideda maždaug nuo 6 val., kai lėčiau ar greičiau pasiruoši darbui, kuris, prasidėjęs 8–9 val., tęsiasi beveik visą dieną. Tiesiog diena – dalis gyvenimo, kuris man yra kūryba – įvairi, daugiažanrė, daugiaformė, bet viena nesikeičia: ji – tekstas. Tad diena kaip gyvenimo teksto pastraipa – ilgesnė, trumpesnė, punktyriška, pabaigta ar nutrūkusi, laukianti tąsos…

Mano diena neįsivaizduojama, neįmanoma be knygų – skaitau nuolat. Anksčiau nemėgau vienu metu skaityti kelių knygų, tačiau studijos išmokė. Dabar būna, kad ir šešios knygos paraleliai mano dėmesio centre. Šiuo metu – Jerome David Salinger „Rugiuose prie bedugnės”, Rolando Rastausko „Vienišos vėliavos”. Savo eilės jau laukia Emile Zola kūryba ir…

Rašymą – publicistikos ar poezijos – pertraukia italų ir prancūzų kalbų mokymasis; taip pat teatras, kinas, koncertai. Gali skambėti kiek keistai, kai žmogus, kurio gyvenimas turi labai aiškias teritorines ribas – kambario sienas, – kalba apie teatrą, kiną. Tačiau tai – visiška tiesa. Paprasčiausiai visa sutelpa tame kambaryje, tereikia vaizduotės ir, gulėdamas lovoje, gali – labai realiai, o kartu ir labai fantastiškai, pabuvoti visur!

Žinoma, gyvenimas be bendravimo – mirtis. Bendrauju daug, įvairiai – virtualiai ir akivaizdžiai. Mane supa daug žmonių, kurie ne tik padeda gyventi, bet ir dalindamiesi ta kartais nelengva, žiauria buitimi, suteikia jai prasmę.

Dienos pabaiga – vėlyva: dažniausiai jau po vidurnakčio. Ir vėl minčių pasaulis – kita realybė.

Kaip kovoji su buitimi ir rutina?

Kovoti su niekuo nereikia. Viskas priklauso nuo požiūrio, vertinimo, o aš dažniausiai renkuosi ironijos akis (kartais net juodos). Kai supranti, kad gyvenimas – dovana, tampa visiškai aišku, kad tuščiai švaistyti negalima nė minutės, tad gyventi! Godžiai, prasmingai gyventi!

Šiais metais baigei literatūrologijos studijas, esi aktyvi kultūrinio lauko dalyvė, pati esi išleidusi ne vieną knygelę. Kokių aplinkybių reikia, kad galėtumei produktyviai kurti ir reflektuoti meno įvykius?

Pirmiausia, ko gero, vienintelė ir būtinoji aplinkybė, sąlyga – begalinis noras ir tikėjimas, pasitikėjimas. Kartais nerimauji, jautiesi neužtikrintas dėl to, ką darai, to paties rašymo reikalingumo, vertės; baugu, ką pagalvos, pasakys, kaip pamatys, priims, pažiūrės, supras, vertins. Nors ir kaip besijaudintum (kartais, atrodo, net vaikiškai naiviai), bijotum, privalai daryti. Baimė, nepasitikėjimas – nepateisina neveikimo. Tai paprasčiausiai saugi pozicija – tūnoti ramiai tyliai ir esą laukti, kol kažkas tave pamatys, patikės, paskatins. Ne. Pirmiausia esi tu pats – su asmeninėmis baimėmis, nerimu, bet visada ir atsakomybe už savo gyvenimą: kokį jį susikursi? Kaip įprasminsi? Atsakai pats!

Visa, ko man reikia, yra žmogus, kuris mano rankos – rašančios, kadangi gyvenimo pokštas iš manęs atėmęs galimybę rašyti pačiai. Tik tiek. Atrodo maža, o kartu taip daug…

Ką manai apie mūsų kultūrinę spaudą – ką paprastai skaitai, kas ten tave džiugina ar erzina?

Pasirenku tai, kas neerzina, o kas erzina – nežiūriu, nematau, nesidomiu, tad kaip ir niekas neerzina. Prenumeruoju žurnalus „Inteligent Life”, „Bravissimo”, „L’Officiel”. Jie kokybiški, patenkina turiniu ir forma. Jau šešeri metai nuolat skaitau straipsnius „Menų faktūros” svetainėje, kartais IQ, kamane.lt portalus. Taip pat lrytas.lt kultūros skiltį.
Kultūrinės spaudos problema ta pati, kaip apskritai visos kultūros – materialinis badas. Manoma, jog kultūra gyvena pati iš savęs, savimi. Deja, taip nėra, finansų reikia – nori nenori. Žinoma, jeigu yra noro, užsidegimo, tikėjimo, visa – įmanoma. Tad dar kartą – daryti, veikti, kurti, o gyvenimas prisidės ir tikrai padės.

Ar turi autoritetų? Kokie žmonės tau apskritai atrodo įkvepiantys?

Autoritetų daug. Visų neišvardysiu, o nepaminėti gali pasirodyti nesvarbūs. Bet vis dėlto literatūrologijoje – Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Norėčiau kada nors taip jausti, išmanyti kalbą, gebėti taip valdyti žodį, kad jis, ištartas, parašytas, regis, atveria būtį. Ši literatūrologė, rodos, kiekvieną kartą tardama, rašydama žodį, jį sukuria iš naujo, o kartu perteikia paties žodžio kalbos pasaulį kuriančią galią. Teatrologijoje – Daiva Šabasevičienė, Rūta Oginskaitė. Tai profesionalės, kurių tekstų laukiu, godžiai skaitau. Jų pajautos leidžia man nors taip, nors kažkiek būti Teatre – pasaulyje, kur susitinka gyvenimas ir menas, idant nuskaidrėtume. Teatro pajautą padovanojo Dovilės Zelčiūtės „Kelionė su Oskaru Koršunovu”. Ši knyga išties leido pabūti už kulisų, dalyvauti teatro kūryboje. Muzikologijoje – Viktoras Gerulaitis. Tai žmogus, ne tik žinantis, išmanantis muziką, jos istoriją, kontekstus, bet ir jaučiantis, mylintis – be galo. Negana to, V. Gerulaitis puikus oratorius, kurio gali klausytis ir klausytis arba skaityti ir skaityti, ne tik įgaudamas žinių, muzikos (iš)minties, bet ir patirdamas teksto, kalbinį malonumą. Filosofijoje, žiūrint Lietuvos lauko, neabejotinai – Leonidas Donskis. Tai išminties, žinių, gebos jomis varijuoti, sieti, gretinti ir vėlgi kalbos, kalbėjimo estetikos pavyzdys. Šis apibūdinimas galioja ir istorikui Egidijui Aleksandravičiui. Jo pasakojama istorija tampa ne kažkada buvusia atgyvena, o aiškiai, tikrai jaučiamu dabarties pamatu, kurį suvokęs, bent pabandęs suvokti, gali tikėtis suprasti šiandieną, šiuolaikinio gyvenimo procesus. Žurnalistikoje norėčiau išskirti dvi asmenybes – Rytis Zemkauskas ir Jolanta Kryževičienė. Jų vedamos laidos – netradicinės, tikrai autorinės ir, mano manymu, būtent tokios, kurias galima vadinti kultūros laidomis.

Įkvepiančių asmenybių, pavyzdžių daug. Kažkodėl šiandien norisi minėti Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, Mūzą Rubackytę, Luką Geniušą, visą Vilniaus City Opera trupę, Vilniaus Mažąjį teatrą – kaip jis susibūrė, susikūrė namus! Kokia istorija… – OKT trupę… 

Atsiprašau tų, kurių nepaminėjau, tiesiog šiandien būtent šie įsirašė į tekstą…

Ar yra tokių dalykų, prieš kuriuos norėtum maištauti?

Maištauti – ne man. Aš linkusi susitaikyti. Tačiau paties gyvenimo man skirta būti išimtimi visiems, visur, visada, todėl tiesiog natūraliai esu gyvas maištas gyvenimo prieš patį gyvenimą. Argi ne maištas – paradoksai: kūnas neturi jėgos net pajudėti, o siela, atrodo, manosi galinti susprogdinti pasaulį ir netgi jį sprogdina, kai negalia virsta galia; kai kūno kalėjimas išlaisvina sielą?!

Ne kartą esu sakiusi ir nuolat kartoju: savo gyvenime nieko nenorėčiau keisti.

Kalbindama žmones, dažnai paklausiu, koks jų santykis su erdve, kurioje gyvena, kokioms egzistuojančioms ar jau išnykusioms vietoms jaučia sentimentus – taigi kaip atrodo jų asmeninė miesto poetika. Įdomu būtų sužinoti tavąjį atsakymą.

Kalbėti apie savo gimtąjį miestą Kauną galiu iš tam tikros distancijos, laiko perspektyvos – prisiminti, kokį jį pažinau vaikystėje. Svarbiausia vieta – Laisvės alėja, ji buvo tikras laisvės, polėkio, gyvenimo gausmo potyris. Pažaislio vienuolynas – daug kartų regėtas stebuklas, bet taip ir likęs paslapty. Gal ir gerai, kartais įmintas burtas – pradingsta.

Dabar Kaunas man ribojasi Savanorių prospektu – mano alėja… Ji jau realybės ir vaizduotės kūrinys, tačiau tokios daugiau niekas neturi. Čia mano pasivaikščiojimų takas, kuriame mintyse nutiesiu dar vieną – pokalbio kelią, tad alėja – minties tekėjimas, dovanotas vasaros liepų, o jų šakos – susipynę, automobilių triukšmo ir viso, ką tik man norisi matyti.

Kokios knygos tave (su)formavo, tebedaro ryškią įtaką?

Negaliu sakyti, kad knygos mane suformavo, tai daugiau daro pats gyvenimas, sutikti žmonės. Knygos daugiau kalba man, mano sielai. Galiu paminėti autorius, be kurių knygų nenorėčiau pažinti literatūros pasaulio: Paulo Coelho, tačiau daugiau ankstesnė kūryba, ypač „Alchemikas”, „Zahiras”, „Penktasis kalnas”; Orhan Pamuk; Jean-Marie Gustave Le Clézio („Dykuma”); Romain Gary („Gyvenimas dar prieš akis”, „Aitvarai”); Elif Shafak („Keturiasdešimt meilės taisyklių”); Antonas Čechovas; William Shakespeare. Iš lietuvių autorių išskirčiau tik Valdą Papievį, jo kūryba – ta, kuri kalba man, todėl nekantrauju, kada skaitysiu ką tik pasirodžiusį romaną. Taip laukiau naujo kūrinio. Poezijos dominantė – Arvydas Ambrasas. Beje, šių metų savo literatūriniu atradimu laikau Kęstučio Navako tekstus – eilėraščių rinkinys „100 du” – iškalbingai prasmingas.

Ką šiuo metu veiki ir kokie tavo artimiausi planai?

Šiuo metu, kaip įprasta, rašau, o rašymas sutelktas į publicistikos sritį. Vis gimsta eilėraščiai, tad, manau, neilgai trukus turėtų pasirodyti naujas rinkinys… Planuose poetiniai vakarai, kuriuose susitinka mano ir Arvydo Ambraso kūriniai. Reikia tik trupučio reklamos, garso viešumoje, kad tekstai kalbėtų, būtų išgirsti.

Koks tavo požiūris į vienatvę – ar tau reikia buvimo vienumoje?

Vienatvė – puiki būsena, kai gali svajoti, perkurti praeitį, dabartį, kurti ateitį, susitikti žmones, išsakyti visa, ko balsu ištarti kartais nedrįsti, tiesiog nepajėgi, o mintis – visada pasiekia, paliečia. Tačiau vienatvė yra ir susitikimas su savimi, o tai jau išbandymas – dažnai nelengvas, nemalonus, tad neretai renkuosi veiklą, o ne šį susitikimą… Kalbėdama apie vienatvę noriu pažymėti – svarbiausia, kad ji nebūtų vienišumo lemtis, kad vienatvė būtų mąstymo laikas, kurį, vos panorėjus, pakeistų susitikimas su žmogumi.

Na, ir pabaigai – koks gražiausias momentas, neseniai nutikęs tavo gyvenime?

Rugpjūčio danguj išvysta žvaigždė – viena, vienintelė, kuriai mintyse padovanojau amžinos draugystės norą.