Aušra Bakanaitė: „Lėlių teatre viskas įmanoma”

Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 10, 18, 24 dienomis pakvies į spektaklio suaugusiesiems premjerą „Malina”. Tai Ingeborgos Bachman kūrinio įkvėptas psichologinis intelektualinis spektaklis, nagrinėjantis sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį, jausmus, baimes, santykį tarp vyro ir moters. Jo režisierė – jauna Klaipėdos lėlių teatro kūrėja Aušra Bakanaitė, kalbėdama apie vidinius demonus, baimes, viltį ir svajones, žavi kūrybine drąsa ir branda.

ausra_bakanaite

Režisierė Aušra Bakanaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

“Malina” – tai trečias režisūrinis darbas Klaipėdos lėlių teatre po teatrinės edukacijos „Lėlių teatro magija” ir spektaklio vaikams „Mama”. Kaip vertini savo kūrybinio kelio pradžią?

Teatrinę edukaciją šį rudenį pristatėme vaikams Šiaurės Lietuvos miesteliuose. Joje viskas padaryta labai paprastai, naudojome elementarias priemones, tačiau po pasirodymo vaikai ėmė klausinėti: „O kaip čia tai ar tai įvyko, kaip mane apgavai?” Tada supratau, kokia yra reikalinga ir prasminga lėlių teatro edukacija, lėlės bendravimas su vaiku ir su suaugusiuoju. Noriu tai daryti ir perduoti žinią, kad nėra blogai būti kitokiam, kad reikia tikėti savimi, nebijoti daryti to, ko nori, ir anksčiau ar vėliau atrasi tokią aplinką, kurioje tavo kitoniškumas bus priimtinas.

Spektaklis „Mama” – tai pirmas mano spektaklis, išaugęs iš diplominio darbo. Jau studijuodama Klaipėdos universitete norėjau kurti spektaklį suaugusiesiems, tačiau dėstytoja Jūratė Januškevičiūtė paragino diplominiam darbui kurti spektaklį vaikams. Iš pradžių buvo labai sunku, kol „atrakinau” medžiagą, tačiau kai tai pavyko, spektaklis tapo labai mielas ir toks jis man iki yra iki šiol.

Spektaklis „Malina” skirtas suaugusiesiems. Lėlių teatras suaugusiesiems Lietuvoje nėra itin populiarus. Kuo jis tave traukia?

Kai įstojau studijuoti lėlių teatro meną Klaipėdos universitete, didžiausiais atradimais man tapo objektai ir lėlių teatras suaugusiesiems. Kaip su suaugusiu žmogumi kalbėti, pažadinti jo fantaziją, paveikti jo mąstyseną daiktais, lėle? Man tai – labai įdomu. Man atrodo, kad apskritai lėlių teatras neteisingai yra nukištas į paribį, nors jis yra lygiavertis dramos teatrui. Lėlių teatras gali būti ir politinis, ir komedinis, atmosferinis, filosofinis, kraupus… Mane labiausiai žavi lėlių teatro alternatyva ir subtilumas.

Spektaklį įkvėpė Ingeborgos Bachman kūrinys „Malina”. Kuo tave sužavėjo šis sudėtingas psichologinis, intelektualinis, filosofinis romanas?

Norėjau sukurti spektaklį apie moterį, apie jos vidinį pasaulį, tačiau tinkamo kūrinio ieškojau labai ilgai. Galiausiai atradau „Maliną”. Tai romanas apie moters, ligotos asmenybės, vidinį pasaulį. Knyga – sunki, slegianti, daugiasluoksnė ir paliečia labai daug temų. Daugelis jų atkrito. Galbūt ateityje spektaklis augs ir kai kurios temos dar prisidės. Šiuo metu mane labiausiai užkabino saviizoliacijos, pasaulio baimės tema. Man atrodo, tai – labai atpažįstama, būdinga daugeliui iš mūsų.

Tuo metu, kai atradau šią knygą, mirė mano tėtis. Galvodama apie jo gyvenimą supratau, kad labai daug žmonių yra ne savo vietoje, jie niekam nekliudo, bet ir nieko nekuria. Jie gyvena be jokio pasitenkinimo, be gyvenimo džiaugsmo, tarsi pakibę vakuume ar patys save uždarę į narvelį. Tai labai baisu.

Kita tema, labai išreikšta kūrinyje, yra asmenybės susidvejinimas. Mes dažnai sakome ne tai, ką galvojame, ir padarome tai, ko nenorime. Neseniai kabėjau su moterimi, kuri dirba su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Dirbti tokį darbą ją motyvuoja supratimas, kad kiekvienas iš mūsų galime tai patirti. Riba tarp sveikumo ir nesveikumo yra labai trapi.

Kaip tokias sudėtingas temas išreikšti lėlių teatro formomis?

Lėlių teatras man – stebuklinga vieta, kurioje, atrodo, gali įvykti viskas. Lėlių teatras – labai vizualus, net antirealus, todėl labai patogus vidiniam žmogaus pasauliui išreikšti. Jame kalbą galima išreikšti vaizdais, ir jie kalba patys už save. Šiame spektaklyje aktoriai patys nekalbės.

Lėlių teatre kaip lėlė gali veikti kaukė. Mes užsidedame kaukes ir tam tikra kaukės pusė atspindi tai, ką mes norime. Spektaklyje bus ir veidrodinė kaukė, nes mes nuolatos reflektuojame sutiktus žmones pagal savo supratimą. Spektaklyje taip pat bus naudojamas ir šešėlis, magnetiniai objektai.

malina1

“Malina”. Donato Bielkausko nuotr.

Žiūrovai sėdės salės kampuose. Ar jie taps aktyviais veiksmo dalyviais?

Žiūrovai, kurie nemėgsta, kad juos spektaklio metu kas nors judina, krutina ir verčia ką nors daryti, gali nebūgštauti. Nors jie taps spektaklio veiksmo dalyviais, tačiau į privačią erdvę nebus veržiamasi. Žiūrovai bus stebėtojai, tie, kuriuos kiekvienas iš mūsų turime savo vidiniame pasaulyje.

Užsiminei, kad aktoriai spektaklyje nekalbės. Ar tai bus spektaklis be žodžių? Ar nerizikuojate, kad žiūrovai apskritai nesupras spektaklio? Tai pastaruoju metu dažnai nutinka teatre.

Tekstas spektaklyje bus, tačiau aktoriai jo nesakys lūpomis, skambės įrašas, taip, kaip mūsų mintys mums skamba. Sykiu taip išreiškiamas žmonių nesusikalbėjimas. Jeigu žiūrovai nesupras, kas vyksta, – tai interpretuos spektaklį pagal save. Tiesą sakant, tos interpretacijos man – dar įdomesnės. Mūsų tikslas užduoti klausimus, o ne pateikti atsakymus.

Numanau, kad „Malina” bus sudėtingas spektaklis. Kodėl šiuolaikinis teatras taip dažnai yra slegiantis, negatyvus?

Galbūt todėl, kad kuriantys žmonės nori kalbėti apie tai, kas baisu, atkreipti į tai dėmesį. Visi mes turime savyje ir slogučio, kurio dažnai nenorime parodyti. Tačiau nebūsi visada pozityvus pasaulio gelbėtojas. Ta kita pusė yra baisi, tačiau taip pat įdomi. Man yra baisu, kai žmonės izoliuojasi, užsidaro savyje. Kūryba yra priemonė parodyti, kad gali būti ir kitaip. Teatras gali būti ir apvalantis.

Aš nenoriu, kad žiūrovai iš spektaklio „Malina” išeitų prislėgti negatyvių emocijų. Todėl pasakodami istoriją pasirinkome reverso būdą – tai yra pasakojimas prasideda nuo pabaigos. Knyga baigiasi liūdnai – miršta viena asmenybės pusė. Spektaklis nuo to prasideda, tačiau pasibaigia tada, kai viskas dar buvo gerai, vyravo taika ir ramybė. „Malina” – spektaklis, kuris suteikia viltį.

Pristatyk spektaklio kūrybinę komandą.

Spektaklyje dalyvauja Klaipėdos lėlių teatro kūrėjai Monika Mikalauskaitė, Vytautas Kairys. Agnė Pulokaitė padeda išnarplioti istoriją. Pirmą kartą su lėlių teatru bendradarbiaus scenografas ir dailininkas Andrius Tarasevičius, kompozitorius Matas Saladžius bei šokėjas. Man labai patiko kūrybinis procesas, kuriame visi dalyviai buvo labai aktyvūs. Jo metu teko įveikti daug baimių ir atrasti dar nepažintas savo ir kolegų savybes.

Pati ne tik režisuoji lėlių spektaklius, bet ir vaidini, kuri lėles. Kuris lėlių kūrėjo vaidmuo labiausiai „limpa”?

Tiesą sakant, nesijaučiu labai stipri ir tobula nė vienoje srityje, tačiau labiausiai norėčiau gilintis į režisūrą. O įdomiausia man yra lėlių gamyba. Turiu norų ir planų pasitobulinti šioje srityje ir po to sukurti šviesų, linksmą spektaklį vaikams.

Malina

“Malina”. Donato Bielkausko nuotr.

Papasakok, kaip ir kodėl atsidūrei lėlių teatre?

Mama dėl to „kalta”. Iš tiesų ji nenorėjo, kad studijuočiau menus, nes turėjau „gerą galvą” matematikai, tačiau mama nuo pusantrų metukų mane vesdavosi į teatrą, net į spektaklius suaugusiesiems ir aš teatrą pamilau. Užsiauginau svajonę pati tapti aktore, praėjau lankyti įvairius būrelius. Vadovė Vitalija Vyšniauskaitė, kuri man yra didelis autoritetas, pasiūlė stoti studijuoti režisūrą. Stojau Vilniuje, bet Danutė Vaigauskaitė, pastebėjusi, kad mano etiudas – labai lėliškas, įkalbėjo pasirinkti studijas Klaipėdoje. Apie lėlių teatrą žinojau nedaug.

Spektakliai suaugusiesiems man buvo įdomesni. Juose nieko nesupranti, bet supranti, kad kažkas vyksta. Tačiau lėlių teatro studijos Klaipėdos universitete – labai patiko. Pirmieji metai buvo kupini atradimų ir džiaugsmo, kad esu savo vietoje. Galbūt lėlių teatras nėra toks populiarus, bet man jis „nuneša stogą”. Nežinau, kaip tiksliau tai įvardinti. Man įdomu stebėti, kaip objektas rezonuoja su žmogumi, kokį poveikį jis turi, kaip vaizdas kartu su muzika gali sukurti atmosferą, kuri veikia. Labai gražu lėlių teatre yra tai, kad jame viskas yra įmanoma. Jeigu patiki, kad negyva tampa gyvu – tai kas dar gali būti didingiau? Lėlių teatras man teikia labai daug vilties.

Sako, kad Klaipėda kitoks miestas nei visa Lietuva. Užaugai, mokeisi Kaune. Kokią Klaipėdą tu atradai ir kaip jautiesi šiame mieste?

Kai atvykau į Klaipėdą studijuoti, man buvo labai labai blogai. Iki šiol prisimenu, kad atvažiavau į Klaipėdą šeštadienio vakarą, pirmąjį vakarą ėjau į parduotuvę Liepų, Herkaus Manto gatvėmis ir per tą laiką, kol nuėjau iš nuomojamo būsto iki parduotuvės Mažvydo alėjoje, – nepraėjo nė vienas žmogus, nepravažiavo nė vienas automobilis… Man buvo labai keista.

Vėliau įsikūriau, atsirado ratas draugų, pažįstamų, mėgstama veikla. Dabar jau niekur kitur nenorėčiau gyventi. Pasimokyti dar galbūt norėčiau išvažiuoti, tačiau kurti – Klaipėdoje yra geriausia terpė. Man patinka, kad čia šalia yra jūra, kad čia ramu, nereikia niekur skubėti. Atrodo, kad šitame mieste gali laisviau kvėpuoti. Žinoma, kartais tai užliūliuoja ir per daug „išplauki”, tačiau man atrodo, kad Klaipėda – labai sveikas miestas.

Apie ką svajoji?

Turiu daug svajonių… Nesvarbu, kaip viskas vyksta, ką turiu ar neturiu, tačiau labiausiai norėčiau, kad mirties akimirką nesigailėčiau nieko, kas buvo šiame gyvenime, kad jausčiau daugiau davusi nei atėmusi.

Parašykite komentarą