Arvydas Juozaitis: rašymas yra miesto pažinimas

„Tiesa, kad po 1958 metų liko labai nedaug „mėmelenderiškos kultūros” žmonių. Tačiau netiesa, kad likę ir neišvykę į Vokietijas (8 proc. išvykusiųjų nusitaikė į VDR), buvo „atlietuvinti”, lituanizuoti. Dievuli, ar žąsinas galėjo lituanizuoti gulbę? Antai devintajame dešimtmetyje Klaipėdoje tebegyveno puikaus lietuvių poeto keturvėjininko Salio Šemerio-Šmerausko našlė Leonija. Poetas pasirinko Klaipėdą, kai pasitraukė iš Kauno 1927 metais. Laikinojoje sostinėje po valstybės perversmo jam tapo trošku. Ir kaip nebus, jeigu 1924 metais išleidi eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėje”…

Juozaitis_Vytauto_Petriko_foto

„Klaipėdos man reikia kaip ramaus užutėkio”, – tvirtino prieš pusantrų metų uostamiestyje įsikūręs filosofas ir rašytojas A. Juozaitis. Vytauto Petriko nuotr.

S. Šemerys-Šmerauskas atgulė Karklės kapinėse, ant kopos, 1981 metais. O štai ponia Šmerauskienė, iki pat komunistinės epochos pabaigos, iki savo amžiaus galo, vienodai gerai kalbėjusi ir lietuviškai, ir vokiškai, supratimo neturėjo, kas būtų galėjęs ją „atlietuvinti”. Ji – šišioniškė, nei lietuvė, nei vokietė, ji paskutinioji iš mohikanų. Į atėjūnus lietuvius iki savo amžiaus galo ponia Leonija žiūrėjo iš aukšto, kaip aukštesnis į žemesnį. Be arogancijos, tačiau Kauno ar Vilniaus lietuvis negalėjo nejausti savo vietos ant žemesnės kėdės.”

Tai citata iš pastaruoju metu veik visą rašytojo, filosofo Arvydo Juozaičio dėmesį užimančios knygos apie Klaipėdą. Ją baigus bus baigta ir trilogija, apimanti tris miestus – Kaliningradą, Rygą ir Klaipėdą. Autoriaus žodžiais tariant, šios knygos yra apie Baltijos pakrantės Atlantidą, vietą, kur „trijose vietose nuskendusi vokiečių kultūra”.
Knyga apie Klaipėdą dar nebaigta, bet būtent jos laukimu norisi pradėti interviu su uostamiestyje galiausiai nusėdusiu ir čia ilgam pasiryžusiu likti A. Juozaičiu. Mat būtent rašydamas apie miestą, analizuodamas ir apmąstydamas jo gyvenimą, rašytojas jį prisijaukina ir pažįsta. Vėliau kiek kitokiu pažinimo keliu – skaitydami – po miestą galės keliauti ir jį naujai atrasti visi atvertę šią knygą.

Kita vertus, pradėti buvo galima ir tuo, kad visai neseniai knygynų lentynas pasiekė ir naujausioji A. Juozaičio tekstų rinktinė „Kraštai ir žmonės”. 23 gyvenimo metus apimančioje knygoje asmenybės apmąstomos kaip kraštai, o kraštai – kaip asmenybės. Dar praėjusį rudenį autorius pristatinėjo ir naujausiąjį „Karalių miestas be karalių” leidimą. Kontrastas A. Juozaičio kūrybiniam energingumui – mūsų susitikimo aplinkybės. Pašnekovui įėjus pro dvivėres duris, laikrodis ant sienos rodė, kad jis vėluoja kelias minutes. „Fotografavau apšalusius medžius”, – paaiškino atsiprašydamas. Ir tikrai tądien pirmąkart po ilgo pavasariško oro intervalo šakos už langų galiausiai puošėsi sniegu. Susitikome Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete – ten šiuo metu A. Juozaitis dėstytojauja. Tylūs, tamsūs universiteto koridoriai, tyli ir tuščia erdvė už kabineto langų… „Klaipėdos man reikia kaip ramaus užutėkio”, – patikino jis pradėjus kalbėtis.

Ramybės užutėkis

– Esate iš Vilniaus. Sakykite, kiek laiko jau esate Klaipėdoje ir kuo gyvenimas mūsų uostamiestyje skiriasi nuo gyvenimo kituose miestuose?

– Klaipėdoje dabar jau pusantrų metų gyvenu kaip normalus, deklaruotas pilietis. Iš Vilniaus išvykau dar 2004-aisiais. Tad jau 11-i metai esu anapus sostinės. Po Vilniaus buvo Karaliaučius, paskui – Ryga.

Viskas labai priklauso nuo amžiaus ir nuo darbo. Man dabar toks laikotarpis, kai reikia koncentruotis, mažiau blaškytis. Ir visai nebūtinas platus visuomeninis politinis laukas – jis jau yra manyje. Ką turiu sukūręs, sudėjęs į save, – bereikia aprašyti.

Klaipėdos man reikia kaip ramaus užutėkio. Ir darbas šioje katedroje, net šiame kabinete man yra užutėkis. Ir ačiū Dievui, kad jis toks yra. Kasdien skiriu laiko rašymui. Tokia jau rašytojo dienotvarkė. Kaip muzikantas prie instrumento, taip aš prie stalo – kasdien sėdžiu po tris–šešias valandas ir rašau. Dabar toks gyvenimas.

Jei norisi veiklos, Klaipėdoje jos tikrai pakanka. Sumanius apeiti renginius, per vieną vakarą būna net kokie keturi geri. Niekada nesutiksiu, kad Klaipėda yra provincija. Istorinė aplinkybė lėmė, kad ji netapo sostine. Ji galėjo ja būti, kaip koks Talinas. Bet Klaipėda yra po amžino prakeiksmo ženklu, vienintelis rimtas miestas mūsų pakrantėje, nepriklausęs Hanzos sąjungai. Pasidarbavo žemaičiai su lietuviais nuolat degindami Klaipėdą. Teutonai tiesiog nežinojo, kokia čia prekyba užsiimti, mat paprastai tranzitas eina gilyn, o kur čia gilyn nueisi – miškai ir plėšikai…

– Viešojoje erdvėje kaip tik vėl pasigirdo kalbų apie mirusį senamiestį ir kitaip nykų mūsų miestą. Tuo pačiu metu kalbama ir apie unikalią erdvę, apie malonią vienatvę, galimybę laisvai kvėpuoti. Tokios lyg ir prieštaringos linijos… Kokią jūs matote situaciją mieste?

– Taip, žinau, apie ką kalbate. Skaičiau apie tai, net baisu pasidarė – jaunimas bėga, senjorams nepatogu, gyventojų sumažėjo ketvirtadaliu… Vienas faktas teisingas – nuo tarybinių metų žmonių mieste sumažėjo ketvirtadaliu. Kad čia senjorams nepatogu, nesutinku – Lietuvoje nėra patogesnio miesto už Klaipėdą. Gal ir absurdiškas atrodo linijinis 10 kilometrų išdėstymas, bet tai yra didmiesčio išdėstymas, toks jis ir turi būti. Klaipėdoje – geriausias susisiekimas Lietuvoje.

O žmonių depopuliacija vyksta visoje šalyje.

Klaipėdos civilizacija

– Knygų lentynose – praėjusį rudenį iš naujo išleista jūsų knyga apie Kaliningradą „Karalių miestas be karalių”, „Ryga – niekieno civilizacija” – apie Rygą. Liko sulaukti Klaipėdai skirtos trečiosios knygos. Užsimindamas apie ją viename interviu sakėte: „Baigiu knygą apie Klaipėdos civilizaciją.” Terminas „civilizacija” platus ir dažniausiai girdimas kalbant ne apie miestą. Gal galite paaiškinti, kodėl Klaipėdos civilizacija, kokios tokio pasirinkimo priežastys?

– Lotyniškas žodis civitas reiškia miestą. Jei kalbėtume ne apie civilizaciją, bet apie kultūrą, iškart susiaurintume, nes kultūra yra viena – vienos tautos, kitos. Kai jos susiduria kelios, atsiranda civilizacija. Tai yra kultūrų sugyvenimas. Matote, Klaipėda juk nėra homogeniška.

Antra vertus, civilizacijos terminą taikau ir dėl istorinės tėkmės, kai reikia daug aprašyti: kai viena kultūra nušluojama, kai atsiranda kita – tai jau vieta, kur galima kalbėti apie civilizaciją. Žodžiu, daug šio pasirinkimo pateisinimų. Kultūra būtų Kretingos, Gargždų, bet Klaipėdos – jau yra civilizacija.

Kaip vietovės dvasia

– Jūsų knygose sutinkame genius loci, vietovės dvasią. Kaip manote, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis ji sutinkama, patiriama? Leonidas Donskis yra rašęs, kad „Klaipėda yra tiesiog pasmerkta nuolatiniam modernui: ji nuolatos pradeda viską iš pradžių”. Kaip manote, ar ir toji vietos dvasia atgimsta kaskart iš naujo, ar ji yra kažkas tęstinio?

– Nepasakyčiau, kad Klaipėda pasmerkta nuolatiniam modernui, nesutinku su L. Donskiu. Man atrodo, kad jis tiesiog primeta tai, ko norėtų Klaipėdai. Viena vertus, žinoma, Klaipėdoje yra tai, ko nėra niekur kitur Lietuvoje, – amžina liberalų valdžia. Jie valdo miestą nuo pat nepriklausomybės atėjimo. Bet nežinau, ar tai – modernu. Juk liberalai yra šiuolaikinio pasaulinio politinio proceso pradininkai, jau prieš 100 metų jie buvo tie, kurie išjudino Anglijos parlamentą. Tad tai jau yra konservatyvus dalykas.

Bet Klaipėdos liberalizmas ypatingas – čia buvo rastas visiems leidžiantis sugyventi modelis, neutralizuota agresyvi sovietinė terpė. Konservatyvių liberalų dėka buvo leista susikalbėti visiems. Nebuvo nacionalinių trinčių. Savaime aišku, nes čia yra uostas. Pavyzdžiui, vis daugiau kruizinių laivų įplaukia, jų vizitais jau aplenkėme Rygą – tai vėl šioks toks gyvumo šaltinis.

Kalbant apie genius loci – ją sieju su žmogumi, tik su žmogumi. Mūsų kultūroje tai yra Ieva Simonaitytė. Apsistojau ties ja kaip atramine figūra. Ne veltui jos frazė „Mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva” išrašyta ant arkos miesto centre. Klaipėdoje nerandu kito tokio žmogaus – svarsčiau, gal koks nors mecenatas, žurnalistas, teisininkas, bet vieni dirbo lietuviams, kiti – vokiečiams. Literatūroje, be I. Simonaitytės, taip pat nieko kito tokio stipraus neradau.

– Kaip manote, kiek I. Simonaitytė, jei yra mūsų genius loci, atpažįstama jauniems klaipėdiečiams arba atvažiuojantiems ir įsikuriantiems čia gyventi?

– Jos negalima išvengti, ji įtraukta į mokyklų programas. Vydūno galima nesuprasti, bet I. Simonaitytę suprasti nėra sunku, juk pagal jos kūrybą yra ir filmų pastatyta.
Jaunimas vieną dieną nežino, kitą jau žinos. Jaunas žmogus yra auganti, besikeičianti būtybė ir kai sakoma, kad jaunimas nesupras, man būna juokinga, nes kas tuomet supras? Jaunimas yra laikina kategorija.

Vokiškoji Atlantida

– Gal galėtume grįžti prie jūsų miestų trilogijos ištakų – kaip ji gimė? Tie miestai nėra jūsų gimtieji – jie, jei taip galima sakyti, atrasti. Papasakokite, kaip miestai jums atsiveria, ar turite kokį nors nusistovėjusį pažinimo taką – tai ilgas procesas ar akistatos akimirką aplankanti pajauta?

– Pirmiausia, reikia gyventi tuose miestuose. Tai – būtina sąlyga. Kadaise labai mėgau Gilbertą Keithą Chestertoną. Pirmoji mano parengta knyga buvo jo esė leidimas 1989 m. Jis rašė, kad negalima važiuoti pažinti miesto kaip turistui, kad norint pažinti miestą reikia važiuoti ir dirbti jame. Tam net nesiruošiant man taip ir nutiko. Iš pradžių – ketveri su puse metų Karaliaučiuje. Vos nuvažiavęs ten, iš karto pradėjau rašyti. Pamačius atsiveriant nepaprastai įdomią tikrovę, kyla noras ją analizuoti, ne tik nugyventi ir pamiršti. Reikia rašyti, nes raštas yra išgelbstintis. Rašymas yra miesto pažinimas. Iš pradžių rašai sau, paskui gal ir kitiems tinka.

„Eglės” leidyklos savininkas Antanas Stanevičius pamatė mano rašinius apie Kaliningradą ir iškart pasiūlė leisti knygą. Po to buvo Ryga. Jau į ją važiuodamas žinojau, kad rašysiu. Ten, kaip ir į Kaliningradą, važiavau dirbti kultūros atašė darbo, bet taip susiklostė, kad jo nedirbau. Vis dėlto Rygoje taip pat gyvenau ketverius metus. Būdamas tame mieste, mokiausi jau seniai dominusios latvių kalbos.

Po to į Vilnių grįžti nenorėjau, nes tai būtų reiškę grįžimą į seną vandenį – jau nubėgusį arba pašvinkusį. Politika taip pat visiškai nedomino, o ir iš pradžių domino tik jos moralinis aspektas, ne pati valdžia. Tad Vilniuje būčiau pražuvęs – įsiurbtų į įvairiausius politinius ratus, dėl charakterio negalėčiau tylėti ir pražūčiau. Liko Klaipėda, nes vis tiek gi reikėjo grįžti į Lietuvą. Supratau, kad tai yra tas trečias vokiečių sukurtas miestas. Karaliaučius, Klaipėda, Ryga – kažkuo visai kitu tapęs vokiečių pakraštys. Negalima sakyti, kad šie miestai iš bjauriųjų ančiukų virto gulbėmis, gal net atvirkščiai. Nežinia, kas įvyko, bet labai įdomu pasiaiškinti.

Šie miestai – buvusi vokiečių dominija trijuose forpostuose. Baltijos pakrantės Atlantida – trijose vietose nuskendusi vokiečių kultūra. Kiekviena knyga, jei ji rimta, o aš į tai pretenduoju, yra rašoma likimo. Ji nėra sugalvojama. Taip ir šiuo atveju.

– Gyvenote kiekviename mieste – kiek laiko užtrukdavo, kol galėdavote sau pasakyti, kad jau jį pažinote?

– Užtenka pusmečio. Po pusmečio jau orientuojiesi, pažįsti veidus, gatves. O Kaliningrade kultūros atašė darbas tiesiog įsuko – per pusmetį buvau visur savas.

Klondaikas Lietuvai

– Norisi stabtelėti ties Kaliningradu. Apie jį esate rašęs, kad už mus skiriančios sienos nei mums, nei jiems nėra užsienio ir kad „Kaliningradas – tikras klondaikas Lietuvai”. Sakykite, kaip yra su ta veik giminiška kaimynyste? Juk jaunoji karta lyg ir labiau ieško giminių anglakalbės kultūros areale. Taip pat įdomu, ką Kaliningrado klondaike galima rasti sau?

– Ten bet kur kiek pakasinėjęs iškasi kokį nors ginklą. Žinau bent 50 organizacijų, užsiimančių kasinėjimu, tai – juodieji kasinėtojai. Kur klondaikas? Ką ten bepadarysi – viskas bus nauja ir susiję su praeitimi. Kaliningrade kapstai užmirštą praeitį, tai ir yra klondaikas, nes išminties semiamės ne iš ateities, o iš praeities. Be to, bet ką ten paliečiant iškart susiduriama tiek su vokiečių, tiek su lietuvių palikimu.

Kita vertus, Kaliningradas yra klondaikas ir dėl dabartinių gyvenimo galimybių. Mes atrodome vakarietiški ir toli pažengę, bet kai nuvažiuoji į Kaliningradą, pamatai ten tokią dinamiką, kad net ir Vilnius pavydėtų. Ten toks judėjimas, tiek žmonių gatvėse – Klaipėda palyginti atrodo visiškas kurortas. Tarybiniais metais buvo sakoma, kad mūsų uostamiestyje darbo dieną sunku praeiti šaligatviu, dabar ieškok žmogaus, su kuriuo galėtumei prasilenkti.

Kaliningrade visai kitas gyvenimo energijos šaltinis. Didžioji Rusija nuolat atmeta žmones. Kaliningradas kasmet pasipildo dešimtimis tūkstančių gyventojų ir jie sudaro tą naują dinamizmo šaltinį. Jie atvažiuoja ten kaip į Vakarus. Jie nusiteikę, kad ten Vakarai ir kitokių Vakarų nebebus.

– Praėjusį mėnesį „Durims” kalbintas kaliningradietis šiuolaikinio meno kuratorius Eugenijus Umanskis žavėjosi Klaipėdos „drąsa” pasisavinti prūsiškąją istoriją, paversti ją savo tapatybės dalimi. O knygoje „Ryga – niekieno civilizacija” rašote, kad Latvijoje vokiečiai yra šešėlis, netapęs šaknimis. Kaip manote, kas lėmė tokią dvejopą situaciją?

– Pirmiausia, klaipėdiečiams vokiečiai yra kažkokia egzotika, o latviams jie buvo ponai. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nepavyko jaunimo rekrūtuoti į vokiečių armiją, o latviai suformavo dvi waffen-SS divizijas.

Dabar latviai yra tų vokiečių „atsikandę” – iš pradžių buvo priešai, paskui, prieš sovietus, tapo draugais per prievartą. Jų santykis su vokiečiais – ambivalentiškas. O mes nei nukentėję, nei ką – tokia egzotika, tad godžiai ir srebiame. Kaliningrade taip pat domimasi vokišku paveldu, bet su tuo domėjimusi konfrontuoja rusiška terpė. O štai mes galime domėtis laisvai.

Galvojant, ką išgyveni

– Knygos apie Rygą ir Kaliningradą padalytos ne skyriais, bet vigilijomis. Kaip gimė toks sprendimas?

– Pasisavinau šį žymėjimą, nesu pirmtakas. Karaliaučiuje gimęs Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas rašydavo vigilijomis, būdravimais. Tai tarsi sargyba prie kokios nors temos. Man labai patiko toks pasirinkimas, skyriai kažkaip labai moksliškai ir sausai atrodo. O čia pasirenki kokią nors temą ir būdrauji su ja. Lygiai taip pat rašau ir apie Klaipėdą – vigilijomis.

Jau turbūt pastebėjote, yra visas knygas siejančios temos: moterų, vokiečių, architektūros. Prieš tai išėjusiose knygose buvo ir tema apie Lietuvos alsavimą. Šįkart to nebus, nes Klaipėdoje ta Lietuva alsuoja visur.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

– Savo tekstų rinktinėje „Kraštai ir žmonės” apie šalis rašote kaip apie žmones, o apie žmones – kaip apie šalis. Suintrigavo šis anotacijoje užtiktas sakinys. Kaip jį reikėtų suprasti?

– Kartais net ir labai norėdamas aptikti pasaulio pilietį, jo nerandu. Net tuose, kurie skelbiasi pasaulio piliečiais. Yra tokių, kurie skelbiasi neturintys tėvynės, bet net jau ta kalba, kuria jie kalba, liudija tos kalbos istoriją, kultūrą. Jei pasirenka tą kalbą kaip pagrindinę, tai jau yra tam tikros šalies liudijimas.

Man akivaizdu, kad pasaulio pilietis yra kažkokia ideologema. Viską padarė lėktuvai – koks nors laukinis žmogus Indijos šiaurės mieste gali įsėsti į lėktuvą ir atsidurti, pavyzdžiui, Amsterdame. Lėktuvai gimdo vadinamąją pasaulio piliečių bendruomenę. Nors tai negali ilgai tęstis. Europa jau skelbia embargo, apsivalymo planus. Prieitas tam tikras taškas, kitaip ji visai ištirps imigrantų antplūdyje.

Pasaulio piliečių nėra, jie atsineša savo paveldą, su juo įsikuria ir deformuoja aplinką pagal savo supratimą.

Kalbant apie „Kraštus ir žmones”, tai – rinktinė, apimanti 23 mano gyvenimo metus. Pirmas tekstas parašytas 1991 m., paskutinis – 2014 m. Tai taip pat likimo reikalas. Ši knyga nėra koks nors sugalvotas daiktas. Tiesiog ilgai rašiau dienoraštį, aprašydamas viską, ką patyriau, mačiau. Tai rašytojo duona, kasdienybė. Turi nuolat galvoti, ką išgyveni. O tai, ką matai ir suvoki, palieka atspaudą.

Eini gatve, matai žmones, bet kartu per tuos žmones matai miesto dvasią. O architektūros sąrangoje įžvelgi kažkokį veidą. Žmonės kiekviename mieste elgiasi taip, kaip nesielgtų kitur. Tai labai susipynę. Tik vienas dalykas aiškus – miestai ilgaamžiškesni už mus, mirtinguosius.

Man norisi reabilituoti tai, ką patyriau tose vietovėse. Mąstau, kad būtų nepaprastas uždavinys parašyti apie genius loci kaip apie miestą be žmogaus, t. y. apie patį miestą – kaip apie žmogų. Turbūt tai galėtų padaryti architektas.

Traukia patirti praeitį

– Jūsų tekstuose netrūksta ir pesimistinių gaidų: „Įdomiau pasaulyje nebebus. Geriau taip pat nebebus. Sočiau? Nebebus. Ir tai gerai, nes tokia Lemtis.” Ką manote esant aukso amžiumi ir kodėl nepasitikite ateitimi?

– Ateitis bloga jau vien tuo, kad joje nebus mūsų. Tai jos trūkumas. Kita vertus, ačiū Dievui, kad mūsų joje nebus. Įsivaizduoju, kokį siaubą patirtų Napoleonas, jei pamatytų, kuo virsta jo Europos sąjunga. Viso pasaulio šiukšlių dėžė. Civilizacijos vaisiai traukia barbariškas kultūras.

Taip pat nereikia galvoti, kad pasaulis pritaikytas visiems gyventi pagal Amerikos standartus. Tai yra laisvė mums pirmiausia turėjo reikšti valstybės laisvę, o paskui Vakarų standartą. Akivaizdu, kad to negalėjo būti, nes pirmiausia reikėjo sumokėti už laisvę. Ūkio griūtis buvo užprogramuota, ji buvo integruota į kitą pasaulį. Jei ne tik tau vienam, o ir šaliai reikia laisvės – tai reikia ir šiek tiek pakentėti, užmokėti už tą laisvę, ne iškart reikalauti Amerikos lygio. Mūsų bėgimas į Vakarus, Amerikos lygio link – toks pat barbariškas reikalavimas, kaip ir likusio barbariško pasaulio reikalavimas Vakarams. Mes buvome pavirtę barbarais, ir iki pastarųjų metų tai dar juntama. Na, kas galėjo pagalvoti, kad Klaipėda sumažės ketvirtadaliu, kad gatvės bus tuščios?..

Geriau nebus, patys resursai neleis gyventi pagal Amerikos standartus. Mes lyg ir patekome į tą traukinį, bet kokia kaina – depopuliacijos. O jei klausiate, koks aukso amžius, man labiausiai norėtųsi pagyventi prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Žiūriu tokį serialą „Mr. Selfridge”, kuriame rodo, kaip Londone įsikūręs amerikietis, keturių vaikų tėvas, įkuria pirmąją universalinę parduotuvę Oksfordo gatvėje. Tai tas laikas, kai atsiranda pirmieji automobiliai, kai tikima pažanga, kad ji neša gerovę, nors čia pat tuoj prasidės ir karas. Jei žiūrėtume arčiau, į Prūsiją, po prūsų ir prancūzų karo iki Pirmojo pasaulinio karo ji tampa didžiausia civilizacija, bet iškart po to prasidėjo stiprus asimiliavimas, buvo uždarytos tautinės mokyklos ir jau matome, kad I. Simonaitytės Vilius Karalius nori kalbėti vokiškai, skaityti vokiškus romanus. Norėtųsi patirti Europos civilizaciją iki Pirmojo pasaulinio karo.

Trūksta vietos žmogui

– Ir konkrečiau apie Lietuvą taip pat esate sakęs, kad, pavyzdžiui, gaila jos jaunuomenės, „ji žaidžia paskutinę Lietuvos likimo partiją” ir jau tuoj praloš visą 4000 m. istoriją. Kodėl manote, kad jaunoji karta pralošinėja?

– Tautiškumas yra nepatogus dalykas – jį reikia ginti. Lengviausia – pakelti bures. Pučia viso pasaulio vėjai, galima plaukti kur nori. O būti prisirišusiam… Kaip tam mažajam princui prie savo rožės – tam reikia turėti ištikimybės. Jaunoji karta tuo ir pralošia, kad baigia prarasti ištikimybę.

Tarsi ką darysi, juk esi silpnas žmogus – atsivėrė begalinės galimybės, norisi viską išbandyti. Bet štai, sulaukęs kokių 35 metų supranti, kad visko neišbandysi, kad jau reikia galvoti ir apie tai, ką paliksi po savęs. Tai štai jaunoji karta čia ir pralošia.

– Žiūrint į skaudulius ir pripažįstant jų egzistavimą, jau lyg ir galima ieškoti būdų juos gydyti. Kaip manote, galima gydyti savo šalį? Galbūt kultūra, jos politika?

– Dabar didžiausias jaunimo darbas – nepalikti tėvynės ir po savęs palikti bent tris vaikus. Bet paprašius šito palaikys kanibalu… Nors tai ir yra didžiausias darbas. Kitu atveju ir kultūros kūrimas yra beprasmis darbas, nes nebus vartotojo, nebus skaitytojo. Nereikia nė kartos, pakaks pusės.

Čia slypi ekleziastiška išmintis: daug žinojimo gimdo liūdesį, o uždara erdvė, ištikimybė jai, namams gimdo optimizmą ir poreikį pratęsti save. Ne veltui seniau tėvas rūpindavosi sūnui palikti amatą. Tuomet mano išnykimas nereiškia mano išnykimo. O liberaliame pasaulyje po mano išnykimo baisu, kad iš tiesų nieko nebelieka.

Arba galima sakyti kitaip, ne ekleziastiška, bet ir resursų išmintis – Žemėje labai nedaug vietos. Žlugus Romos imperijai buvo sakoma, kad ji buvo tokia didelė, jog nebeliko vietos gyventi žmogui. Koks paradoksas – nebebuvo žmogiškos vietos – nors visur buvo galima eiti, ir visur jaustis piliečiu. Juk reikia tiek nedaug – sodo po langu, kelių mylimų žmonių.
Toks didelis Žemės rutulys, bet tiek nedaug vietos, kurios tau iš tiesų reikia. Čia yra kultūros uždavinys – kurti tokią vietą.

Arba galima pasakyti ir dar kitaip – ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą.

Iš knygnešių tautos

– Pastaruoju metu kalbinti literatai pastebi augančius lietuviškų knygų leidybos mastus, tankėjančias lietuvių autorių gretas – ką jūs manote apie tokį atgimimą ir kaip jis atrodo kalbų apie nykstančią kalbą ir šalį fone?

– Tuo džiaugiuosi. Tai yra grybiena, kuri turi suformuoti audinį miške. Reikalingi net ir beraščiai – knygas rašantys kaip projektus, moterų romanų autoriai. Na ir gerai. Svarbiausia, kad tai vyksta lietuvių kalba, net suprastėjusia, žurnalistine – tegul. Nes be šito nebus ir išskirtinių dalykų.

Šiuo požiūriu pesimizmo nereikia puoselėti. Vilniaus knygų mugė – didžiausia Baltijos šalyse. Tai liudija, kad esame iš knygnešių tautos. Kaip rašytojas esu optimistas, nes žinau, kad net jei išnyktų tauta, vis tiek liktų knygos, raštas.

– Kartkarčiais vis girdime prognozuojant, kad lietuvių kalba išnyks gal net po 100 metų. Vieną iš kalbos nykimo požymių – jos funkcionalumo nykimą – lyg ir galima patirti labai akivaizdžiai, kai populiariojoje vartosenoje renkamasi angliškus įvairių technologinių procesų ar prietaisų pavadinimus. O knygų mugėje galima stebėti, kaip kaskart ūgteli lietuviškos literatūros leidybos mastai. Kaip manote, kokiu būdu susiję tokie prieštaringi dalykai?

– Čia paradoksai. Pasaulis yra margas kaip genys ir ne mūsų nosiai apibendrinti. Kaip manote, kodėl Tilžėje įsikūrė „Litauische literarische gesellschaft”? Todėl, kad kuo greičiau surinktų lietuvių kalbos artefaktus, nes ta tauta, manyta, tuoj tuoj išnyks.

Tai buvo 1879 m. Jau tada lietuvių kalba turėjo išnykti… O ką mes matome?

– Prakalbus apie knygų mugę, maga pasmalsauti, kokia literatūra traukia jus patį?

– Nespėju skaityti. Dabar esu susitelkęs ties ta knyga apie Klaipėdą. Prieš akis stovi dar neskaitytas Stefanas Cveigas. Keli rusų rašytojai, Zacharas Prilepinas, parašęs apie Solovkų lagerį. Noriu perskaityti Umberto Eco „Fuko švytuoklę”… Žodžiu, šiuo metu esu labai prastas skaitytojas, vaduojuosi nuotrupomis.

– O kaip visas arealas naujų lietuvių autorių?

– Jis man beveik uždaras. Išskyrus poetus. Labai patinka Rimvydas Stankevičius, Aivaras Vainius, nuo seno Aidas Marčėnas. Jie man daug reiškia, yra labai gerai užšifravę kalbą. O koks grafomanas Jaroslavas Melnikas, dabar populiarus iki pasiutimo… Nors matyti, kad net lietuvių kalbos gerai nevaldo.

Man patinka radikalus Audronės Urbonaitės rašymas, jos literatūra tokia agresyvi. Jurga Ivanauskaitė, nors ji ne mano skonio. Matote, šnekame apie išėjusį žmogų, bet kaip apie gyvą. Štai ką daro literatūra. Šimtas metų praeis, ir jei literatūra buvo likiminė – ji išliks.

Teatro pingpongas

– Esate sakęs, kad šiuo metu jus labiausiai traukia teatras. Jūsų kūriniai statomi dar nuo 1996-ųjų, štai ir Klaipėdos dramos teatre dar šiemet laukia istorinė drama „Luizė I”. Sakykite, kuo jus patraukė teatras – tai juk visai kitas pasaulis, kita kalba? Kas jums pačiam jame svarbiausia?

– Tiesą sakant, jau noriu išsivaduoti nuo Klaipėdos knygos, baigti ją rašyti. Manęs laukia teatro pjesė apie tragišką Vilniaus katedros situaciją – ji taip gali ir numirti belaukdama. Tiesa, naujausiame „Baltijos” almanacho numeryje buvo išspausdintas pirmasis jos veiksmas.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tokia gundanti ir paprasta forma – užrašei dialogus, ir tiek. Sėdime, kalbame – pingpongas. Iš tikrųjų taip, pingpongas, kamuoliukas negali nukristi, turi atšauti. Lietuviškas dramatizmas pagrįstas monologu, ilgiausi monologai atėję iš lietuvių literatūros klasikos, nuo Antano Vienuolio laikų. Balys Sruoga pagyvino mūsų dramą, o Juozas Grušas užbaigė tą klasikinę lietuvių dramaturgijos formą. Po jo nėra aukštesnių figūrų. Ką darau pats – tai žiūriu į jį iš apačios, noriu priartėti.

Man drama svarbi pirmiausia todėl, kad girdžiu tą kamuoliuko šaudymą – aš sakau ir man atsako. Iš esmės, jei lengva rašyti, tai reikia rašyti. Likimo ironija, pirmasis man rašyti liepė Gytis Padegimas. Paskaitė mano noveles „Šanchajaus istorijos” ir pasakė, kad galiu rašyti dramą. Tuomet jis buvo Kauno dramos teatro vadovas. Parašiau „Paveikslą lange”, o jį pastatė Povilas Gaidys Klaipėdoje. Mano istorija prasidėjo 1996-aisiais nuo mažosios scenos štai šiame teatre.

VIZITINĖ KORTELĖ

Arvydas Juozaitis – rašytojas, filosofas, publicistas, sportininkas, politinis bei visuomenės veikėjas. 1988 m. vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjų ir iniciatyvinės grupės narys.

Gimė 1956 m. balandžio 18 d. Vilniuje.

Išsilavinimas: 1980 m. baigė ekonomikos mokslus Vilniaus universitete, 1986 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.

Darbas: Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros lektorius, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas, LTOK Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas.

Kūryba: išleido 21 publicistikos ir grožinės literatūros knygą, šalies teatruose pastatytos aštuonios pjesės, parašė libretą roko operai „Kalanta”, dokumentinio filmo apie Tėvą Stanislovą – „Stotis tyloje” – scenarijaus autorius ir kūrėjas. Naujausia knyga „Kraštai ir žmonės” išleista šių metų pradžioje.

1988 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios” redaktorius ir leidėjas; 1990 m. – vienas iš savaitraščio „Šiaurės Atėnai” steigėjų, redaktorius ir leidėjas; 1995–2000 m. – žurnalo „Naujoji Romuva” vyriausiasis redaktorius. 2007–2009 m. – žurnalo „Baltika” (Kaliningradas / Karaliaučius) ir žurnalo „Paralelės” (Kaliningradas / Karaliaučius–Klaipėda) redakcinių kolegijų narys.

Įvertinimai: 1992 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija, 1997 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 2007 m. įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija, 2011 m. – Baltijos asamblėjos literatūros premija, 2014 m. – Juozo Keliuočio literatūrinė premija.

1976 m. Monrealio XXI olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.

DURYS, 2015 m. vasaris, Nr. 2 (14)

2 komentarai

  1. Marija

    Ačiū Juozaičiui.

  2. Buvo įdomu!

Komentuoti: Danielius Atšaukti atsakymą