Menininkės iš Ukrainos: tęsti kovą taip, kaip gali. Per sau įprastą veiklą – kūrybą

2022-ųjų vasario 24-oji pasaulį tarsi perskėlė į dvi dalis. Kartu su karu Ukrainoje skilo ir daugelio žmonių likimai. Ir ne tik ukrainiečių, kovojančių už savo žemę ar ieškančių galimybės išgyventi, bet ir daugybės geros valios žmonių, norinčių jiems padėti. Nustūmusi į šalį įprastus darbus, visuomenė susitelkė pagalbai. Kas kaip gali – ar ginklais, ar prieglobsčiu.

Vos prasidėjus karui, socialiniuose tinkluose pasirodė asociacijos „Menų zona“ atviras kvietimas ukrainiečiams menininkams dalyvauti rezidentūroje Klaipėdoje. Į ketverius metus uostamiestyje (nuo 2020 m. – ir Nidoje) veikiančią rezidentūrą kasmet atvyksta didelis būrys įvairių sričių menininkų iš Lietuvos ir užsienio šalių, tarp jų – ir iš Ukrainos. Iki šiol „Meno zonoje“ apsilankė ir kūrė daugiau nei 20 ukrainiečių. Įprastai asociacija „Menų zona“ savo rezidentūros programą įgyvendina šiltuoju metų laiku. Tačiau susiklosčiusi padėtis Ukrainoje paskatino jos vadovą Darių Vaičekauską skubiai prisitaikyti prie situacijos.

„Reaguodami į prasidėjusį karą Ukrainoje, jau vasario 28 d. paskelbėme skubos kvietimą ukrainiečiams menininkams į „Menų zonos“ rezidenciją. O kovo 13 d. Klaipėdoje jau priėmėme pirmąsias menininkes, atvykusias iš Ukrainos. Šiuo metu pas mus reziduoja 7 menininkės – penkios dailininkės ir dvi fotografės. Toliau susirašinėjame su paraiškas mums siunčiančiais menininkais – artimiausiu metu laukiame atvykstant dar dviejų. Vasarą, atšilus orams, mūsų rezidencijose Klaipėdoje ir Nidoje planuojame priimti dar apie dešimt menininkų iš Ukrainos, – pasakojo D. Vaičekauskas.

– „Menų zonos“ rezidencija bendradarbiauja su Klaipėdos fotografijos rezidencija, kurią organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, ir su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru. Šis centras menininkėms iš Ukrainos kūrybiniam darbui suteikė erdvę – studiją, esančią Menų kieme Klaipėdos senamiestyje. Gegužės pabaigoje planuojama menininkių kūrybos paroda KKKC erdvėse. Taip pat nuo balandžio 23 d. menininkės ves kūrybinius užsiėmimus ukrainiečių ir lietuvių vaikams“, – artimiausiais planais dalijosi „Menų zonos“ vadovas.

Šiuo metu „Menų zonoje“ reziduoja menininkės Polina Verbytska, Inga Levi, Anastasiia Leliuk, Kseniya Buryka ir Sofia Drean, Klaipėdos fotografijos rezidencijoje – fotografės Olia Koval ir Olesia Saienko. Tiesa, dvi iš rezidenčių yra trumpam grįžusios į Ukrainą. Su likusiomis susitikome Meno kieme. Merginos atskubėjo iš Klaipėdos gatvių. „Ką tik kūrėme performansą, –  paaiškino. – Čia, Klaipėdoje, labai daug erdvės kūrybai, norisi žaisti su įvairiomis formomis, visos jaučiame įkvėpimą bandyti kažką naujo. Idėjų – fontanai! Taip kad rezidencijoje darbas vyksta labai gerai.” Begalinis menininkių optimizmas, noras visur dalyvauti, domėjimasis Klaipėdos kultūriniu gyvenimu, įsitraukimas į kūrybą atskleidžia stiprią ukrainietišką dvasią, apie kurią dabar kalba visas pasaulis.

Susitikimo metu paprašiau menininkių papasakoti apie save: iš kur atvyko, apie meno projektus, kurtus Ukrainoje, ir kokių kūrybinių planų turi Klaipėdoje. Sąmoningai nekalbėjome apie karą. Tačiau ši tema niekur nedingo – ji nuolat šmėsčiojo merginų pasakojimuose apie save. „Gerai, kad mes čia visos kartu. Taip lengviau išgyventi“, – net blogiausioje situacijoje stengėsi įžvelgti pozityvumo.  

Taigi, susipažinkite su Ukrainos menininkėmis – „Menų zonos“ rezidentėmis.

Olesia Saienko, fotografė iš Ivano Frankivsko (Vakarų Ukraina)

Mano sritis – fotožurnalistika. Patinka dirbti su dokumentine ir konceptualia fotografija, nes kažkuriuo momentu supratau, kad netgi dokumentinė fotografija gali būti neobjektyvi, ja galima manipuliuoti, ypač dabar, post-tiesos epochoje, kai atsiranda labai daug feikų, jais paremta ir rusų propaganda. Pirmasis mano konceptualiai dokumentinis projektas vadinosi „Want to know a secret“ („Noriu sužinoti paslaptį“) – tai išgalvota detektyvinė istorija apie mergaitės paieškas. Iš tiesų tai istorija apie mergaitės brendimą ir tapimą moterimi. Ivano Frankivske pradėjau ir pseudodokumentinį projektą, kurio idėja gimė iš Rusijos televizijos feikinio reportažo. Jis buvo toks absurdiškas, kad panorau tą absurdą dar labiau išplėtoti. Reportažas buvo apie tai, kad Ivano Frankivske iš kapo išlindęs vampyras žudo mergaites. Savo projekte aš tarsi ieškojau to vampyro mieste. Prasidėjus karui nusprendžiau į projektą integruoti ir karo temą – dabar „ieškau“ vampyro, kovojančio su užpuolikais. Tuo labiau kad jau atsirado feikinės naujienos, jog Ukrainos pusėje kariauja kažkokie satanistai, susiję su velniu. Šis mano tyrimas – apie tai, kaip su vaizdo pagalba galima manipuliuoti žiūrovu.

Klaipėdoje nusprendžiau pradėti projektą, kurio idėją sumaniau dar 2019 m., kai sužinojau, kad mano prosenelį be jokios priežasties, be tyrimo ir teismo sušaudė NKVD. Ieškau panašių šeimų istorijų – ne tik ukrainiečių, bet ir lietuvių, kurių giminaičiai taip pat nukentėjo nuo sovietinio režimo.

Dabar ieškau šių žmonių, jau pavyko rasti keletą herojų. Norėčiau represuotų žmonių archyvines nuotraukas papildyti jų palikuonių portretais. Šio diptikų projekto esmė – ne tik parodyti šių giminaičių ryšį, tokių istorijų masiškumą, jų geografiją, bet ir tokiu būdu vizualiai atskleisti, kad ne taip paprasta sunaikinti tautas, kaip tai bandė padaryti sovietai. Dėl to, kad Rusija praeityje nebuvo nubausta, tai vyksta ir dabar Ukrainoje.

Olia Koval, fotografė iš Černihivo (Šiaurės Ukraina)

Fotografija užsiimu nuo 2018 m. Studijuoju Kyjivo nacionaliniame Ivano Karpenko-Kary teatro, kino ir televizijos universitete operatoriaus specialybę. Baigiau vieno iš garsių ir aktualių Ukrainos fotografų Sergey Melnitchenko ir konceptualaus fotografo Romano Pyatkovkos kursus. Mokydamasi šiuose kursuose, kūriau savo projektus. Pirmasis projektas buvo „Non violent changes“ („Nesmurtiniai pokyčiai“), dirbau su fizine fotografija, spausdinau vaizdus, pjausčiau juos, skenavau ir sukūriau 20 darbų, jie buvo eksponuoti grupinėse parodose. Dar vienas mano projektas – „Blu room“ („Žydrasis kambarys“). Vasarnamyje turėjau kambarį, jį išdažiau žydra spalva ir kurdavau siurrealistinius siužetus, eksperimentavau su formatais, iškreiptais vaizdais, išgaunamais, pavyzdžiui, objektyvą ištepus vazelinu. Norėjau perteikti vaizdo akvareliškumą, minkštumą. Šiuo atveju eksperimentavau ne su turiniu, o su forma.

Vienas iš mano projektų „Paper flowers“ („Popierinės gėlės“) taip ir liko nebaigtas Ukrainoje. Dar iki karo nusipirkau labai daug dirbtinių gėlių, skirtų kapinėms. Jas išdėliodavau įvairiose Černihivo centro vietose. Tai buvo tarsi fotografijos performansai. Išdėliodavau tas gėles ir stebėdavau praeivių reakcijas. Dažniausiai ta reakcija būdavo indiferentiška – jie rinkdavosi niekaip nereaguoti. O man buvo labai įdomus kontrastas: ryškiaspalvės kapinių gėlės ir pilkos dienos rutina. Dabar, prasidėjus karui, kai 60 procentų Černihivo sunaikinta, šios fotografijos įgyja visai kitą prasmę. Tos vietos, tie namai, prie kurių buvau sudėjusi savo gėles, jau sugriauti ir atsirado visai kiti peizažai. Tuomet, kai kūriau projektą ir dėliojau gėles, neįsivaizdavau, kad nutiks tokio masto įvykiai, nežinojau, kad bus karas. Bet nuojauta buvo. Ir nežinau, ar tęsiu šį projektą, nes tai jau bus naujas kontekstas. O naujam turiniui jau reikėtų ir naujos formos. Galbūt performuluosiu sau visa tai ir sugrįšiu prie šio projekto, bet greičiausiai jis jau bus ne su kapinių gėlėmis, o su kažkuo kitu.

Klaipėdoje kuriu projektą, susijusį su asmeninės erdvės nebuvimu. Šiuo momentu man tai ypač jautri tema. Iki karo studijuodama gyvenau bendrabutyje. Prasidėjus karui, mūsų ten buvo 150 žmonių, visi slėpėmės rūsyje. Ta ankštuma, vietos stoka labai slėgė. Atrodė, kad toje minios grūstyje tu dingsti, tiesiog prapuoli. Ir tuose sausakimšuose traukiniuose tavęs kaip žmogaus taip pat nebėra. Pasitraukus į Lvivą vieno kambario bute gyvenome šešiese. Tai buvo labai sunku – nuolat tave slegiantis asmeninės erdvės nebuvimas… Šią būseną noriu perteikti instaliacijoje. Ją kuriu savo kambaryje, kuriame jau tris savaites gyvenu viena. Labai įdomi patirtis! Norėčiau pagaminti didelį akmens formos objektą, jį ten įsprausti ir užfiksuoti, kad perteikčiau asmeninės erdvės praradimą.

Anastasiia Leliuk, menininkė iš Luhansko (Rytų Ukraina)

Gimiau ir iki 2014 m. karo pradžios gyvenau Luhanske. Po to, kai teritoriją okupavo, mums teko iš ten išvažiuoti. Tik senelė atsisakė išvykti. O mes – mama, tėtis, aš ir brolis – išvažiavom į skirtingas vietas. Aš metus mokiausi Dnipro teatro ir meno kolegijoje, tęsiau studijas Kyjive, Nacionalinėje dailės ir architektūros akademijoje. 2019 m. baigiau monumentaliosios tapybos studijas ir likau Kyjive. Iki vasario 24 d., kai prasidėjo karas. Kitą dieną su Kseniya išvažiavome į Lvivą. Dvi savaites ten savanoriavome ir bandėme suprasti, ką toliau daryti. Tuomet atradome, kad yra įvairių rezidencijų, ir nusprendėme pabandyti. Norisi maksimaliai išnaudoti laiką, nes menininkas gali išreikšti savo poziciją per sau įprastą veiklą – kūrybą. Taip patekome į Klaipėdą. Mums labai svarbu būti kartu, nes gąsdino nežinomybė. Išties labai daug emocijų ir minčių, kurias norisi išreikšti, ir kiekviena iš mūsų ieško savitų būdų, kaip jas galima būtų paversti vizualia forma. Nes svarbiausia – nesiliauti kalbėti, skleisti žinią, kad žmonės vienytųsi, jungtųsi tam, jog galėtų tęsti kovą kaip gali.

Man, kaip kūrėjai, labai artima perdirbimo idėja, nes norisi daryti aplinkai kuo mažesnę įtaką. Dirbau šioje srityje ir anksčiau, tai buvo labiau susiję su aprangos sfera. Klaipėdoje pirma mano idėja buvo iš nebereikalingų drabužių gabalėlių pasiūti mėlynos ir geltonos spalvų vėliavą. Labai įkvėpė mintis, kad ši vėliava gali atspindėti situaciją, kai po gabalėlį renki tai, ką randi savo gyvenimo kelyje. Šiandien kaip tik atėjome iš performanso su šia vėliava. Aš stačiau tarsi palapinę ir ją uždengdavau šia vėliava iš skiautelių. Vaikščiojome po miestą ir įvairiose vietose statėme šią palapinę – tarsi atlikome pasikartojantį veiksmą, simbolizuojantį nuolatines mūsų klajones ir nežinią dėl rytojaus. Nė viena nežinome, kas mūsų laukia, mums tenka nuolat keliauti, nuolat iš naujo adaptuotis, ir atrodo, kad tas procesas tapo begalinis. Vienintele slėptuve tampa tavo vėliava. Šiame performanse atskleidžiama amžina klajonė.

Klaipėdoje man leido naudotis siuvamąja mašina, ir sukūriau keletą tekstilinių pano. Jie yra mano sublimacija karo tema, nes fiksuoju tai plokštumoje, naudoju ryškias spalvas, kurios labiau teigia apie gyvenimą ir tampa kontrastu situacijai, pavaizduotai kūrinyje. Ši priešprieša atskleidžia tragediją – ryškus meno objektas, į jį lyg ir smagu žiūrėti, tačiau tai, kas jame pavaizduota, atskleidžia tą kraupią situaciją, kuri vyksta ir kurią kasdien matome ir išgyvename.

Dar viena mano instaliacija, sukurta Klaipėdoje – „Will never forgive“ („Niekada neatleis“) su raketa. Raketos forma man yra labai stiprus simbolis, ypač matant šių dienų nuotraukas iš Ukrainos. Ten raketos atskrenda į pačias netikėčiausias vietas – į namus, vaikų žaidimų aikšteles. Jos visur. Tai grėsmė, kurios niekaip negali išvengti ir iš anksto nuspėti, kur ji pataikys. Padariau iš gipso raketos skulptūrą. Iš pradžių turėjau idėją ją paversti interjero objektu, turint mintyje, kad tos raketos įskrenda į butus ir tampa baisiu interjero akcentu. Bet mano sukurta raketa yra su ertme, į kurią galima merkti gėles. Kai mes nugalėsime ir visa tai taps baisia žyme žmonijos istorijoje, manau, turime tai prisiminti ir kažkaip transformuoti istorijos supratimą. Šią raketą fotografavau prie memorialo sovietų kariams Klaipėdoje, nes Lietuva istoriniame kontekste labai artima Ukrainai. Ukrainoje taip pat daug tokių paminklų ir kitų posovietinių objektų. 2014 metais pas mus vyko desovietizacijos  procesai, daugelis paminklų, tarp jų ir meniškai vertingų, buvo sunaikinta. Šis procesas visada kelia daug ginčų, nes buvo sunaikintos ir puikios mozaikos, ir kiti vertingi paminklai. Ir man kyla klausimas, ar tikrai esame teisūs, tais pačiais būdais griaudami, kaip tai savo laiku darė sovietai. O gal galima būtų pažvelgti į tai kitaip ir pertvarkyti tuos paminklus, išsaugant atminimą ir suvokimą apie tą baisųjį periodą ir perduodant žinią ateities kartoms, kad žmonės atsimintų ir nebekartotų. Galima pakeisti formą. Netgi pastačius šalia paminklo raketą ir pažymėjus datą, visiškai pasikeičia paminklo prasmės suvokimas, jis įgyja naujų sluoksnių ir žmonės supranta, kad šis paminklas, pastatytas prieš tai buvusios valdžios, kuri kovojo su fašizmu, dabar tais pačiais metodais toliau manipuliuoja, tik kitaip tai vadina.

 Kseniya Buryka, menininkė iš Kyjivo

Esu gimusi Dnipre, paskutiniaisiais metais gyvenau ir mokiausi Kyjive, Nacionalinėje dailės ir architektūros akademijoje. Iki karo kūriau interjerinę tapybą ir keramiką, dėsčiau vaikams. Man patiko daryti daiktus, kurie gali būti naudingi ir tuo pat metu būti meno kūriniais. Iki priverstinio pasitraukimo ruošiausi savo keramikos kūrinių parodai. Būčiau eksponavusi keramines dėžutes. Jos gana didelės – apie 40 cm ilgio, įvairių formų: tai ir neegzistuojantys gyvūnai, ir pusiau stebuklingas miškas. Jų kūrimas iš dalies man buvo saviterapija, tuo pat metu šie objektai man artimi ir padeda išreikšti jausmus. Norėjau ir sau, ir kitiems sukurti saugumo jausmą primenančius kūrinius, žiūrint į kuriuos žmonėms būtų komfortiška ir jauku. Buvo telikę antrą kartą juos išdegti ir pabaigti kai kurias detales. Paroda turėjo vykti balandį. Truputį nesuspėjau. Dėl karo teko išvažiuoti, o darbai liko Kyjive.

Lietuvoje norėčiau tęsti tą temą ir lipdyti praktiškas skulptūras, kurias galima pritaikyti interjere. Tačiau noriu išmėginti naują medžiagą ir lipdyti skulptūras iš biomasės – krakmolo su įvairiais priedais, kuris bėgant laikui suyra. Pati šiuo metu jaučiuosi tarsi pasimetusi, ši spontaniška situacija daugeliui iš mūsų išmušė žemę iš po kojų. Keičiasi gyvenimo prasmė, pranyksta buvę tikslai, todėl norisi sukurti kažką efemeriško. Pabandysiu.

Dar vienas iš mano pomėgių buvo šokis – oro akrobatika su juostomis. Jei užteks vidinių resursų, labai norėčiau nufilmuoti šokio performansą.

Polina Verbytska, skulptorė iš Kyjivo

Klaipėdoje esu ne pirmą kartą, „Menų zonos“ rezidentūroje jau buvau praėjusių metų vasarą. Kai prasidėjo karas, mane pakvietė atvykti su šeima. Kyjive kūriau skulptūras. Tiksliau, kuriu ir grafikos darbus, tapau, darau juvelyrikos dirbinius, bet svarbiausia sritis – skulptūra. Mano kūriniai  – tai hiperrealizmo ir deformacijos junginys, pagrindinė kūrybinė medžiaga – silikonas. Ši minkšta medžiaga suteikia darbams ypatingo panašumo į tikrą kūną.

Rezidentūroje Klaipėdoje kursiu didelį darbą – keturių metrų ilgio skulptūrinį pano karo, dehumanizacijos tema. Tai man neįprasta, nes nekuriu aktualaus meno. Netransliuoju jokių politinių naratyvų ir apskritai esu abejinga objektyviai realybei. Man svarbiausia mene – asmenybės istorija, o ne istorija kaip bendras procesas. Kiekvienas iš mūsų turime asmeninį identitetą. Pavyzdžiui, aš iki karo save identifikavau kaip bohemišką menininkę, kuriančią, lankančią parodas ir geriančią su draugais vyną. Prasidėjus karui savąjį identitetą praradau. Tapau vieniša motina pabėgėle. Praradau savo gyvenimą, susikurtą Kyjive – su komfortu, puikia dirbtuve, daugybe draugų… Žinau, kad daugelis žmonių susidūrė su savojo identiteto praradimo krize. Iki karo jie turėjo profesijas, su kuriomis save asocijavo, o išvažiavę  imasi bet kokio darbo ir nebežino, kas jie. Labai didelę mūsų asmenybės dalį užima mūsų atspindys kitų žmonių akyse – kokius mus mato kiti, taip ir vertiname save. Patekęs į kitą terpę žmogus praranda ne tik įprastus socialinius ryšius, bet ir savo atspindį. Ir nebežinai, kas tu esi. Tai ir bandysiu atskleisti savo bareljefe. Tam panaudosiu konkrečių žmonių kūno dalių, veidų atliejas, jos kūrinyje tarsi deformuosis, praras bruožus, o kartu – ir atpažįstamumą. Nes taip dabar dėl karo sugriautų gyvenimų jaučiuosi ir aš, ir daugelis iš mūsų.

Klaipėdoje įsitraukiau į dar vieną veiklą – vaikų dienos centre vedu edukacijas, ir man tai labai patinka! Pačiai dėl to labai keista, nes niekada nemėgau dėstyti, nors esu dirbusi šį darbą. Maniau, kad nesugebu dirbti su vaikais. O dabar mano vyresnįjį sūnų pakvietė lankyti dienos centrą ir aš pasisiūliau pravesti užsiėmimus. Mes ten lipdome, ir man tai padeda užsimiršti, pabėgti nuo savų problemų. Ten daugybė vaikų, jų psichologinė būklė – labai įvairi, ir juos mokant reikia daug energijos. O man šiuo momentu to labai reikia.