Kaip prisiminimai tampa menu: „Istorija ateičiai”
|
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) meno rezidentūra gegužės mėnesį pakvietė miesto bendruomenę dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse „Istorija ateičiai”. Projektui vadovavusi KKKC rezidentė menininkė Jūratė Rekevičiūtė pasiūlė koncepciją asmeninius dirbtuvių dalyvių prisiminimus paversti meno kūriniais. Kūrybinių dirbtuvių metu sukurti darbai iki birželio 23 d. eksponuojami KKKC Parodų rūmuose veikiančioje parodoje „Istorija ateičiai”.  KKKC Parodų rūmuose buvo pristatyta paroda „Istorija ateičiai“. Donato Bielkausko nuotr. Iki parodų salės – per savaitę KKKC įgyvendinamų meno rezidentūros programų forma nuolat kinta. Nesikeičia tik pagrindinis šių dirbtuvių tikslas – jos skirtos miesto bendruomenei, susitikimams su menininkais, bendram kūrybiniam procesui, kurio metu miestiečiai gali išbandyti įvairias technikas, įvertinti savo galimybes, rasti asmeninį santykį su menu. Šiemetinės KKKC rezidentūros programos tema – „Grafinė subordinacija”. Pristatydamas pirmųjų rezidentūros kūrybinių dirbtuvių dalyvių parodą, KKKC direktorius Ignas Kazakevičius trumpai apibūdino ir šią programą: „Grafikos formos gali būti labai įvairios. Grafinei išraiškai gali paklusti šriftas, grafika gali būti traktuojama kaip grafitis, kaip garsas, kaip instaliacija miesto erdvėje, kurią gali papildyti bet koks praeivis. Mūsų rezidentų programą šiemet pradėjo menininkė Jūratė Rekevičiūtė.” Menininkė Jūratė Rekevičiūtė, pakvietusi klaipėdiečius į kūrybines dirbtuves, jas dedikavo asmeniniams prisiminimams. Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą jų prisirenka daugybę. Vienais trokštama dalintis, kiti slepiami, dar kiti saugomi arba juos prisiminti laikas dar neatėjo. Šie prisiminimai iš atminties išnyra pačiu netikėčiausiu metu, įvairiausiomis formomis ir tampa mūsų ir mus supančio pasaulio veidrodžiais. J. Rekevičiūtė pasiūlė geriems ar slegiantiems prisiminimams suteikti kitą formą – įprasminti juos meno kūriniais. „Norėjau, kad žmonės atsineštų po savo prisiminimą. Tai galėjo būti žodis ar daiktas – bet kas, per ką jie galėtų išreikšti savo emociją. Iš šių prisiminimų mes kartu kūrėme naują kūrinį”, – pasakojo menininkė. Savaitės trukmės kūrybinėse dirbtuvėse iš viso dalyvavo 20 klaipėdiečių. Vieni trumpiau, kiti, pagal galimybes, – ilgiau, kai kurie ateidavo į kiekvieną užsiėmimą ir dirbtuvėse praleisdavo tiek laiko, kiek jose būdavo Jūratė Rekevičiūtė – tai buvo individualus menininkės santykis su kiekvienu dirbtuvių dalyviu. Ji padėjo žmogui išrinkti istoriją, kurią jis nori įamžinti, kūrybingai vizualizacijai parinko reikiamą stilių, techniką, padėjo suvaldyti kūrybinį procesą. 
Istorijos, virtusios kūriniais Asmeninės moterų istorijos – labai skirtingos. Kaip ir dalyvių amžius bei patirtis. Vienos moterys prisiminė džiugius išgyvenimus, kitos – skaudžius, dalijosi savo neįgyvendintomis svajonėmis ar netikėtais atradimais. Tačiau visas istorijas vienija tai, kad jos – labai asmeniškos ir jautrios. Savo pasakojimus dalyvės turėjo užrašyti – rašant mintis išgryninama iki vieno motyvo, kuris tapo pagrindiniu kūrinio objektu. Jaunoji kūrybinių dirbtuvių dalyvė Monika Petreikytė pasirinko įamžinti savo prosenelės prisiminimą – pasitelkusi autorinę J. Rekevičiūtės techniką, meno kūrinyje atspaudė prosenelės skarelę, kurias ši labai mėgo nešioti ir itin saugojo. Močiutei savo kūrinį dedikavo ir kita jaunoji dalyvė Agnė Jonauskaitė. Jos močiutė kolekcionavo senovines lėles. Vaikystėje tos lėlytės mergaitę labai gąsdino, net bijojo įeiti į kambarį, kuriame jos buvo. Tačiau močiutei mirus, ši kolekcija įgavo kitą prasmę – dabar merginai atrodo, kad tos lėlės žiūri į ją močiutės akimis, todėl tapo labai brangios. Emilė Turskytė nusprendė įprasminti savo vaikystės mylimiausią žaislą – meškiuką. Šis žaislas merginai buvo pats mylimiausias, rengdavo, puošdavo jį, pradinėse klasėse kaip talismaną nešdavosi į mokyklą. Gimnazijos baigimo proga tėvai šį žaisliuką Emilei įrėmino – kaip pasibaigusios vaikystės simbolį. Pati Emilė nusprendė jį įamžinti kitaip – parodoje eksponuojamas jos linoraižinių triptikas su numylėtinio meškiuko atvaizdu. Marijos Kliukienės istorija taip pat susijusi su vaikyste, tačiau ne jos pačios, bet jos vaikų ir anūkų. Moteris pasirinko įamžinti savo istoriją per vaikų išaugtus drabužius. „Mane močiutė yra mokiusi: jei nori, kad tavo vaikai būtų draugiški ir nesipyktų, turi tuo pačiu dėvėtu drabužėliu rengti visus vaikus. Štai dėl to aš juos ir saugojau”, – pasakojo Marija savo įprasmintą istoriją. Ji atspaudo klišei panaudojo 40 metų saugotus vaikiškus drabužėlius, kuriuos dėvėjo ir jos dukros, ir anūkai. Tik batukų sakė neradusi, todėl juos įamžino batuko formos papuošalu. 
Bronė Dumskytė savo kūrinį dedikavo Smiltynėje prie jūros rastai gamtos sukurtai medinei angelo skulptūrėlei. „Einu panarinus galvą, primerkusi akis nuo smėlio baltumo. Galvoje sumaištis. Kodėl? Kam? Kala ir kala į smegenis. Žvilgsnis užkliūva už kyšančio medienos gabalo. Pasilenkiu, ištraukiu. Akys prasiplečia. Rankoje laikau ANGELĄ. Lyg būtų kas pakuždėjęs į ausį, kad tu dar gali, kad tu dar gali viską pradėti nuo pradžių”, – ant meno kūrinio savo istoriją jautriai užrašė p. Bronė. Jautriu asmeniniu prisiminimu dalijosi ir dirbtuvių dalyvė Inga Bagdonavičienė. Ši istorija skirta jau mirusiai mamai ir jos obeliai. Obels sodinuką mama gavo įkurtuvių proga. Pasodintas medelis prigijo, rūpestingai prižiūrimas augo ir atsidėkodamas daugelį metų gausiai derėjo. Tačiau kartą kaimynai paprašė tą obelį persodinti į kitą vietą, nes esą užstojanti šviesą jų daržovių lysvėms. Teko kapoti šaknis ir perkelti obelį į sklypo pakraštį. Medis prigijo, tačiau nuo to laiko vaisių nebedavė. Medžiui skirta ir dar viena dirbtuvių dalyvės istorija, tik ši – daug šviesesnė. Sonata Jokubauskienė savo kūriniu norėjo išreikšti padėką konkrečiam medžiui – pušiai. „Turiu tokį medį, prie kurio einu pasisemti geros energijos, pasijausti visatos dalimi, mažu, bet reikalingu asmeniu. Prisiglaudusi prie to medžio kartais pajuntu tokį susiliejimą su juo, kad atrodome kaip vienis. Gal tai atėję iš mūsų praeities, senųjų tikėjimų? Norėjau kūriniu išreikšti tam medžiui dėkingumą už tai, kuo jis besąlygiškai su manimi dalijasi. Man buvo labai įdomu daryti atspaudus nuo tos pušies žievės, spyglių, lukštentų kankorėžių. Ir pats kūrybinis procesas buvo labai smagus, ir rezultatu esu labai patenkinta. Labai dėkoju už šias dirbtuves”, – įspūdžiais dalijosi Sonata. Dirbtuvių dalyvė Virginija Zita Dvelienė įamžino savo neįgyvendintą svajonę apie skrybėlę. Nuo vaikystės ji svajojo, kad kai bus garbaus amžiaus, vaikščios su skrybėle ir tapys savo sode augančias gėles. Dabar, kai išėjo į pensiją, ji vaikšto į piešimo būrelį, bet nešioti skrybėlės Klaipėdoje negali, nes vėjas nuneša! Todėl p. Virginija ją įprasmino savo kūrinyje. Dirbtuvės – menininkės akimis Pasikalbėti su menininke Jūrate Rekevičiūte apie kūrybines dirbtuves pavyko tik iš antro karto. Pirmąkart apsilankius dirbtuvėse kūrybinio proceso įkarštyje dalyvės be perstojo bėrė jai klausimus ir laukė patarimų, todėl teko atsiprašyti ir perkelti susitikimą. Vėl susitikome prieš parodos pristatymą, kai visi darbai jau buvo suradę vietą ekspozicijoje.  Parodą „Istorija ateičiai“ pristatė KKKC direktorius Ignas Kazakevičius ir menininkė Jūratė Rekevičiūtė. Nerijaus Jankausko nuotr. Ar visų dirbtuvių dalyvių darbai eksponuojami? Ne, ne visų. Kūrybinėse dirbtuvėse buvo žmonių, kurie atėjo tik vieną dieną, buvo ir tokių, kurie nelabai gilinosi į užduotis ir darė bet ką, norėjo tik išmėginti grafikos technikas. Šie darbai neatitiko koncepcijos, todėl jų parodoje neeksponuojame. O buvo moterų, kurios kūrė ne tik dirbtuvių metu, bet ateidavo ir papildomai. Kokį įspūdį Jums pačiai paliko ši rezidentūra? Labai gerą. Visos moterys labai kūrybingos, labai skirtingos. Ar dėl to nebuvo sunkiau dirbti? Taip, dėl to buvo truputį sunkiau. Kūrybinis procesas buvo labai intensyvus, nes moterys labai skirtingo amžiaus, skirtingo išsilavinimo, su savomis istorijomis ir idėjomis. Buvo daug iššūkių, tekdavo pagalvoti, kaip atskleisti, perteikti kai kuriuos prisiminimus. Reikėjo kiekvienai padėti išreikšti tą istoriją per kažkokį objektą ar daiktą, ir padaryti taip, kad eksponuojamas darbas atitiktų tam tikrą lygį. Savo darbų parodoje nepristatote? Ne, šįkart aš buvau tik kūrybinių dirbtuvių vadovė. Perdaviau moterims savo technologijas, patirtį, idėją kurti papuošalus. Esate tarpdisciplininė menininkė. Kokiomis konkrečiai patirtimis pasinaudojo dirbtuvių dalyvės? Mano autorine įspaudo technika – atspaudais nuo drabužių ar daiktų. Buvo ir linoraižinių, bet atspaudai nuo daiktų – mano atrasta technika, ir ja pasidalinau su moterimis. Iš tiesų ši technika yra labai nenuspėjama – sugalvoji vienaip, o atspausdinus gauni visai kitokį rezultatą, nei tikėjaisi. Parodos atidarymas. Nerijaus Jankausko videoreportažas Parodos ekspozicijoje grafikos darbus papildo papuošalai. Jie – visiškai kitokios stilistikos, nei esame įpratę matyti iki šiol Jūsų kurtuosius. Kokia jų istorija? Labai džiaugiuosi, kad turėjome galimybę išbandyti 3D spausdintuvą. Man pačiai buvo labai įdomu, kad visas moterų istorijas pavertėme ne tik grafikos kūriniu, kabinamu ant sienos, bet ir 3D spausdintuvu sukurtu papuošalu, atliepiančiu kiekvienos moters įprasmintą istoriją. Papuošalų motyvus ėmėme iš jų sukurtų paveikslų. Ar iki šiol teko kurti tokiu spausdintuvu? Ne, neteko. Labai džiaugiuosi puikia kūrybai skirta KKKC technine baze. Pirmą kartą turėjau galimybę išmėginti 3D spausdintuvą. Man jis labai patiko! Seniai nešiojausi naujų formų papuošalų viziją, ir čia galėjau ją įgyvendinti. Apie tai labai seniai svajojau – tai mano asmeninis pasiekimas šiose kūrybinėse dirbtuvėse. Man labai padėjo dizaineris Virginijus Bakas ir KKKC darbuotoja Loreta Patašienė. Esu labai patenkinta rezidentūros metu vykusiu kūrybiniu bendradarbiavimu. Mėgstate stebinti, šokiruoti tiek savo asmeniniu įvaizdžiu, tiek parodų eksponavimo vietomis. O ar Jus pačią rezidentūros metu kas nors šokiravo? Ne, čia niekas nešokiravo (juokiasi). Galbūt tik žmonių gausa – nesitikėjau, kad jų į dirbtuves ateis tiek daug. Iš pradžių galvojom, kad nesurinksim grupės, bet paskui dalyvių pradėjo daugėti kosminiu greičiu, teko net nutraukti registraciją (juokiasi). O jeigu Jūs būtumėte gavusi užduotį įprasminti praeitį, kokią istoriją paverstumėte meno kūriniu? Tas istorijos įprasminimas yra psichologinis žaidimas, lyg tos praeities atsikratymas, nes išreiškęs per kūrinį tu ją tarsi išmeti iš savo galvos. Nors daugelis moterų nenorėjo atsikratyti prisiminimų – netgi kūrė darbus apie svajones. O aš šiuo metu noriu įprasminti savo ligą. Tęsiu seriją darbų, kuriuose noriu šviesiai papasakoti savo išgyvenimus. Nenoriu juodų vaizdų. Noriu pasakoti kaip istoriją. Vieni rašo knygas, kadangi aš esu vizualiųjų menų atstovė, noriu apie tai kalbėti vaizdu. *** Paroda „Istorija ateičiai” veiks iki 2019 m. birželio 13 d. KKKC meno rezidentūros projektą iš dalies remia LR Kultūros taryba. |