„Stilius”: aktualus istoriškumas

Senąja lotynų kalba žodis „stilus” reiškė lazdelę, kuria rašomas verbalinis tekstas ant pergamento. Nuo to, kokia yra lazdelė, priklausė rašto braižas, dydis ir šriftas. Ir tik mūsų dienomis būtent iš lotyniškojo pirmtako kilusi „stiliaus” sąvoka turi daug daugiau ir platesnių reikšmių. Tai, kad romėnai stilių siejo su raštu, parodo, jog stilius žmonijos istorijoje buvo pirmiausia literatūrinė kategorija. Jai būdingas toks subjekto, žmogaus traktavimas, lyg pastarasis būtų personažas, patiriantis daug įvykių, išbandymų, laimintis kovas arba jas pralošiantis, apdovanojamas arba nubaudžiamas.

Visos šios literatūrinės implikacijos stilių paverčia tokia praktika, kuri visada įdomi ne vienam, atskiram žmogui, o piliečių, asmenų bendrijai, bendruomenei, grupei. Stilius – tai žmogaus atvaizdas kito individo akyse ir sąmonėje. Šis atvaizdas yra daug įdomesnis (senovėje – skaitytojams, o dabar – tiesiog visuomenei), nei atskiros žmogaus charakterio, pasaulėžiūros ir vertybių savybės. Stilingas tekstas Antikoje buvo tas, kuris vertas publikos, o šiandien stilingas žmogus patraukia kito dėmesį. Kaip ir literatūriniai stiliaus kanonai, taip ir aprangos, maisto gaminimo, elgesio su namų apyvokos daiktais ir pagaliau kitais žmonėmis normos per amžius labai kito – būta ir griežtų apribojimų (viduramžių, klasicizmo laikotarpiais), ir didžiulių laisvės, puošnumo, ekspresijos proveržių (renesanso, baroko ir postmodernybės erose). LRT televizijos laida „Stilius” yra būtent toks televizinis produktas, kuriam būdingas stilingumo normatyvinimas – žiūrovai, pažiūrėję šią laidą, gauna informacijos apie tai, kas yra stilinga mūsų dienomis.

Laidos „Stilius” vinjetė ir vedėjos Violetos Baublienės skaitomas anonsas sako, kad šis televizijos savaitinis kūrinys yra „gyvenimo būdo” žurnalas. Sąvokos „gyvenimo būdas” masinis vartojimas ir stiliaus kaip normų, madų rinkinio vartojimas radosi Apšvietos laikais – būtent tada, kai dauguma žmonių išmoko skaityti ir rašyti. Taip literatūriniai teksto reikalavimai tapo suprantami daug plačiau ir taikomi įvairesnėms gyvenimo sritims – laisvalaikio formoms, aprangai, interjerui ir kitoms kasdienybės sferoms. Iki XVIII amžiaus būti stilingi sau galėjo leisti tik aristokratai, todėl jie dažniausiai ir rūpindavosi savo gyvenimo formų atitikimu laiko stilingumo normoms.

Dar viena „stiliaus” sąsaja su gyvenimo būdo žurnalistika siekia prancūzų pozityvistinės filosofijos laikus. Būdas, metodas – tai santykio su aplinkiniu pasauliu ir labiausiai jo pažinimu kelias. Filosofai šį metodą suabsoliutino, todėl net mūsų laikais, pradėję studijuoti vieną ar kitą discipliną universitetuose, sužinome apie jos taikomus metodus aplinkai tirti. Gyvenimo būdo žurnalas „Stilius”, rodomas per LRT, šiandien neišvengia šių istoriškumo sąsajų – tai, kokį santykį su išorine tikrove nusistato laidos herojai, yra propaguojamas šiuolaikinis metodas, arba būdas gyventi savąjį laiką ir bendrauti su žmonėmis, liestis prie daiktų ir juos kurti.

Pagaliau trečioji istorinė laidos „Stilius” aliuzija yra labiausiai aktuali mūsų šiandienai. V. Baublienės vedama laida yra ir „estetikos žurnalas”. Sovietiniais laikais buvome įpratę, kad, kai aplinkoje taip trūko spalvų, daiktų ir kūrinių formų įvairovės, žodis „gražu” pradėtas taikyti daugiausia etikos sričiai. Nuo pat mažų dienų vaikai iš savo tėvų bei darželių auklėtojų, mokyklų pedagogų girdėdavo, kad vienaip elgtis yra gražu, o kitaip – bjauru. LRT laida „Stilius” signalizuoja apie įvykusį masinės sąmonės virsmą, Lietuvai atgavus nepriklausomybę: niekas laidoje nekalba apie gražų ir atstumiantį elgesį, nenagrinėjamos etinės problemos, žiūrovams nediktuojama, kaip elgtis būtų „gražu”. Šiuolaikinė „estetikos”, arba „grožio”, sąvoka jau nurodo į kasdienį daiktų, produktų, kūrinių vartojimą.

Neretai ir bendravimas mūsų dienomis yra pavirtęs vartojimo veikla. Tai reiškia, kad dauguma televizijos žiūrovų gali sau leisti vartoti įvairius daiktus bei nuolat bendrauja su žmonėmis, tačiau šių patirčių niekaip nereflektuoja, neapmąsto, joks potyris neatveria interpretacinių žmonių galių. V. Baublienės vedama laida yra tokios refleksijos pakaitas. Kai žmogus pats nepajėgia suprasti, kaip gyvena ir kodėl vartoja vienaip ar kitaip, televizijos laida protezuoja šią mąstymo veiklą. Sąmonės atstumas, skiriantis vartojimą ir mąstymą apie tai, ir sukuria „estetikos” efektą. Šios laidos žiūrovai išgirsta, kaip vartoti yra gražu. Pirminė „estetikos” sąvokos reikšmė, siekusi Antiką ir XX amžiaus pradžios modernųjį meną, buvo ta, kad žmogus yra linkęs grožėtis tuo, kas jo niekaip neįpareigoja etiškai, utilitariai, praktiškai. Šiuo požiūriu televizijos laida „Stilius” irgi nenutolsta nuo klasikinės kultūros reikšmių: žiūrovai stebi laidos herojų aplinką, elgesį, daiktus, juos supančius žmones gana nesuinteresuotai, neima tuoj pat mėgdžioti V. Baublienės ir jos kolegų kalbinamų žmonių. Apibendrinant – „Stilius” yra estetikos žurnalas tiek, kiek ne moko, o tik leidžia žiūrovams mėgautis vaizdais ir verbaline kalba. Kai „Stilius” ima mokyti, jis lieka posovietinės tikrovės reiškiniu, kuriam būdinga tai, kad žiūrovas yra televizinės galios ir poveikio objektas.

Laidoje „Stilius” pasakojamos gana neeilinės žmonių biografijos. Šis kūrybinis sumanymas, praktikoje virtęs kiekvienos laidos vieno iš reportažų formatu, atskleidžia, kaip Lietuvoje trūksta literatūros, kino, dailės ir kitų menų kūrinių, kuriuose būtų kalbama apie įdomių žmonių gyvenimus – esame užsisupę sudėtingomis problemomis, kurias numanomai turi gvildenti šiuolaikinis menas. LRT „Stilius” – tai būtent tokio lengvojo, pramoginio, populiariojo žanro kompensacija mūsų gyvenimuose. V. Baublienės vedama laida neprikišamai nutiesia mūsų laikų žmogui tiltą į kasdienybės istoriją ir yra aktuali, nes intensyvumo viršūnes nuolat patiriantiems darboholikams pasiūlo alternatyvą – tokį retą šiais laikais grožėtis verčiantį nesuinteresuotą santykį su kitų žmonių gyvenimais ir jų aplinka.