(Ne)auginanti televizija

Klausimas „ar televizija ir apskritai žiniasklaida turi ugdyti daugiau suprantantį ir kokybiškesnių produktų reikalaujantį vartotoją, ar prisitaikyti prie neva ribotų intelektinių ir interpretacinių galių publikos” yra senas, kaip mūsų šalies komercinės televizijos ir dienraščiai, kurie buvo kuriami valstybei atgavus laisvę.

Pixabay.com nuotr.

Klausiančiųjų – daug, konstruktyvių atsakymų – mažiau. Pastebėtinas pokalbis su rašytoja ir pedagoge Vanda Juknaite, skelbtas viename iš kultūrinių Lietuvos interneto portalų, kuriame pašnekovė teigė, kad „žiniasklaida turės stotis ant naujų kojų”. Nuo šio pokalbio publikavimo praėjo septyneri metai, ir mūsų laikraščiai, radijo ir televizijos laidos tikrai šiek tiek pasikeitė kokybiškumo linkme. Kaita lėta, bet stabili.

Televizijos raidos galimybės Lietuvoje ir netgi pasaulyje yra labai stipriai susijusios su medijų teorija, būtent medijų teoretiko Marshall’o McLuhan’o idėjomis, prieš daugiau nei tris dešimtmečius suformuluotomis ir paskelbtomis knygoje „Kaip suprasti medijas”. Anais laikais ši knyga Vakarų medijų praktikose ir akademinėje terpėje sukėlė tikrą revoliuciją. Kalbant apie Lietuvos visuomeninės ir komercinių televizijų laidas, svarbi M. McLuhan’o pasiūlyta „karštųjų” ir „šaltųjų” medijų skirtis. Televizija yra medija, kuri, kai buvo išrasta, vadinta „karštąja”, nes žiūrovo santykis su televizoriuje rodomais vaizdais ir skleidžiamais garsais buvo aktyvus – norint suprasti, kas buvo rodoma ir kalbama eteryje, žiūrovui reikėjo stipriai įsitraukti ir koncentruoti dėmesį būtent į ekraną. Sunku paneigti, kad televizoriaus aparatas, būdamas naujove, taip pat stipriai traukė dėmesį. Pasak M. McLuhan’o, kol medija yra „karštoji”, ji vystosi sparčiausiai. Juk būtent televizijos atsiradimo pradžioje susiformavo daugelis dabar mums klausimų nekeliančių šios medijos ypatumų – laidų žanrai, šou emocinis užtaisas, laidų vedėjų elgsena, reklamos ir laidos eterio santykis. Tada radosi daugelis televizijos formų, kurios papildė žmonijos santykio su tikrove, jos suvokimo ir interpretavimo būdus. Tuomet televizija neabejotinai buvo ugdanti iki tol neregėtas ir negirdėtas naujas mąstymo schemas. Šio proceso liudininkai net ir Sovietų Sąjungoje buvo mūsų proseneliai ir seneliai. Dabar senosios, nuo televizijos genezės prigijusios mintijimo formos mūsų jau nestebina ir mūsų patirties nepapildo beveik jokiu nauju turiniu.

Šiuo metu gyvename poteleviziniais laikais, arba, kalbant M. McLuhan’o terminais, tada, kai televizijos medija yra jau „atšalusi”. Dabar savaime suprantama, kad televizijos laidos metu kalbamas verbalinis tekstas privalo išlaikyti savo galimybę būti tik foniniu: namų šeimininkė verda sriubą ir samčiu maišo puodo turinį dešiniąja ranka, kairiąja ranka tuo pat metu prižiūri kūdikį, o, atsiradus mobiliesiems telefonams, dešiniuoju pečiu yra pasirengusi laikyti telefoną ir juo kalbėti; visų šių veiksmų fone dalyvauja televizorius, kurio ekrane rodoma nebūtinai lėkšta, bet lengvai suprantama ir ypatingų intelektinių gebėjimų nereikalaujanti ir neugdanti laida. Taigi šiais laikais žiūrovui įsitraukti visu dėmesiu į tai, kas rodoma ekrane, nėra būtina ir net nelabai reikalinga, nes dažniausiai televizija jau nepasiūlys nieko nauja. Kai medija „atšalusi”, ji nustoja vystytis ir tampa pretekstu rastis naujoms medijoms. Tai ir yra žmonijos technologinio ir intelektinio progreso sąlyga bei dėsningumas.

Tie, kas televizijos eteryje vis dar ilgisi ugdančio turinio, turi prisiminti apie esminę „atšalusios” medijos funkciją. Televizija, kaip ir spauda bei knygos, neišnyksta, tačiau mąstymo revoliucijų jau beveik nesukelia. Tokios medijos yra skirtos jau ne inovacijoms rastis, o žmonių socialiniam bendrumui palaikyti. Beveik viskas, kas rodoma ekrane ir kalbama televizijos eteryje, palaiko simbolinį žmonių bendruomenės pasaulį. „Simbolinis pasaulis” – tai kultūros sociologų vartojamas terminas, reiškiantis žmonių bendruomenėje cirkuliuojančių ir įvairių raiškos formų (vaizdinę, verbalinę, taktilinę ir kt.) turinčių reikšmių visuma. Ji yra stabili ir kinta nedaug. Žmonėms nereikia kasdien iš naujo mokytis, kaip elgtis viešajame gyvenime, kaip palaikyti pokalbį su kolega ar oponentu. Tai – žanrai, kurių dėka ir suprantame vienas kitą. Televizija, kaip žanrų palaikymo mechanizmas, ir veikia taip, kad nuo pat vaikystės iš eterio (ne vien iš tėvų ir darželio auklėjimo) išmokstame daugelį elgesio būdų ir perimame vertybes, kuriomis vadovaujamės tolimesniame gyvenime. Aišku, patirtys yra koreguojamos ir papildomos, bet tai vyksta jau aplinkoje ir sąlygose, kur televizija nustoja mus veikti. Pasak britų sociologų Peter’io Bergman’o ir Thomas’o Luckman’o, simboliniai pasauliai – mūsų mąstyme esančios kolektyvinės reikšmės – nuolat susiduria su naujovėmis, kurias arba priimame kaip papildančias ir iš dalies keičiančias esamą simbolinį pasaulį, arba atmetame ir izoliuojamės nuo nepageidaujamo naujo turinio. Atsakymas į klausimą „ar televizija šiais laikais yra vis dar pajėgi pasiūlyti simboliniams pasauliams vertingų naujovių?” yra nevienareikšmis, tačiau labiau krypsta į tai, kad televizija veikia kaip simbolinio pasaulio palaikymo, bet ne papildymo ar perkūrimo, mechanizmas.

Bandydami suprasti, kuo televizija šiandien mus vis dar gali nustebinti ir ugdyti, turėtume kalbėti apie Lietuvos visuomeninio transliuotojo LRT internetinę mediateką. Ši nauja vizualiojo ir verbalinio turinio perteikimo platforma yra labai tinkamas atsakas į televizijos kaip medijos „atšalimą”. Kai televizorius mus veikia taip, kad jau vis rečiau koncentruojame dėmesį į jo ekraną, LRT pasiūlo naujos medijos – interneto – „karštį”. Tai reiškia, kad ta pati laida, žiūrima televizoriaus ekrane ir kompiuterio monitoriuje, gali veikti kardinaliai priešingai. Į kompiuterio monitorių dėmesį koncentruojame ne vien ilsėdamiesi, bet ir dirbdami. Internetu transliuojama televizija yra terpė, kurioje dar gali rastis naujovės ir intelektinės įdomybės, nes internetas kaip medija dar „neatšalo”.

Svarstant, kodėl Lietuvoje net ir internetu prieinamos laidos dažniausiai pasiūlo tokią menką kokybę, reikia prisiminti laidų vedėjo Algio Ramanausko įžvalgą apie jūroje žvejojantį milijonierių, už kurio pinigus būtų galima sukurti kokybišką televizijos produktą, ir skurdo kankinamą masę, kuriai televizoriaus ekranas yra jau ne žiūrėjimo, bet spoksojimo objektas. Ypatingas efektas: sunkaus gyvenimo varginami žiūrovai prie televizoriaus praleidžia gana daug specialiai skiriamo laiko, tačiau dėmesio vis tiek nekoncentruoja, jie nepajėgia įveikti medijos „atšalimo” – tai žiūra be mąstymo. Suprantama, kad prodiuseriams labiau verta kurti tokias laidas, kurias spokso masės, nes į pasąmonę nuolat krenta ir reklaminis turinys. Apie vienišą žveją milijonierių prodiuseriai negalvoja, nes už tokius pinigus sukurtas televizijos produktas būtų labai kokybiškas, tačiau visiškai nepalaikantis mūsų simbolinių pasaulių, todėl naujumo, subtilumo ir naujų laidų formatų pasiilgęs žiūrovas sėdi prie kompiuterio, tačiau ne fotelyje su buteliu alaus prieš televizorių.