Gyvenimas kaip realybės šou

XX amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje prancūzų filosofai, svarstydami tuometinės visuomenės būvį, nukalė terminą „spektaklio visuomenė”, reiškiantį, kad žmonės pernelyg nevertina to, kas tikra ir apčiuopiama, tiesą vis sunkiau atskiria nuo melo, pasiduoda aistroms tais atvejais, kai reikėtų vadovautis kritiniu mąstymu. Apskritai sakant, spektaklio visuomenė – tai toks žmonių būrys, kuriame kažkas vaidina, o likusieji tiki to vaidinimo tikrumu. Mąstytojų užduotis anuomet buvo demaskuoti spektaklių netikrumą.

Luke van Zyl / unsplash.com nuotr.

Tūkstantmečių sandūroje Vakarų ir kartu Lietuvos žmonių padėtis jau kitokia – apie spektaklio visuomenę kalbėti beveik nėra pagrindo. Tiesiog įvyko paradoksalus reiškinys – spektakliai tebesitęsia, tačiau jau nebėra žiūrovų, nes visi vaidina vieni kitiems. Scenos, viešumo ir populiarumo alkis toks stiprus, kad mėgautis svetimu spektakliu arba nujausti jo netikrumą šiandien yra tikra privilegija, kurią tegalime suteikti tik patys sau. Pavadinkime tokią visuomenę „realybės šou”, prisimindami prieš keliolika metų daugelio užsienio valstybių ir Lietuvos komercinių televizijos kanalų eterį siaubusį realybės šou sūkurį. Šis masinis tokio žanro suklestėjimas rodė ir teberodo tam tikrą mūsų socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo slinktį nuo laikų, kai naujienas, jų prasminius ir vertybinius akcentus dar lemdavo redakcinė politika, iki dabarties, kai daugelis esame tiesiog užvaldyti socialinių tinklų.

Lietuvoje buvo itin populiarūs du realybės šou: „Baras” ir „Akvariumas”. Abiejų laidų kasdienių transliacijų principas buvo panašus – į uždarą erdvę patalpinti daugiau nei dešimt jaunų žmonių. Realybės šou žymi ir tą slenkstį, apie kurį yra rašęs filosofas Leonidas Donskis: žmonėms jau nebereikia privatumo, jo netgi sąmoningai vengiama, nes tas, kas turi paslapčių, iškart tampa įtartinu. Realybės šou ribą tarp viešumo ir privatumo nutrynė erdvės atžvilgiu: „baras” ir „akvariumas” yra nei tikrai privati, nei visiškai vieša vieta. Tiksliau sakant, tai – hipervieša erdvė.

Prieš penkiolika metų Lietuvos kino teatruose buvo rodomas amerikiečių filmas „Lost in Translation”, kurio pavadinimą mūsų šalies kino prodiuseriai išvertė nelabai vykusiai: „Pasiklydę vertime”. Daugelis žiūrovų tuomet diskutavo apie netikslų vertimą, tačiau retas kuris atkreipė dėmesį į filmo plakatą, puošusį Lietuvos kino teatrus. Tame plakate buvo užrašyta šių laikų, mūsų dienų žmogaus mantra: „Kiekvienas nori būti surastas”. Atkreipkite dėmesį, ne „atrastas”, bet „surastas”. Tam, kad žmogų atrastum, jis turėtų būti neįmanomai pasislėpęs ir nežinomas. Tam, kad surastum, beveik nereikia pastangų – viskas vyksta savaime. Televiziniai realybės šou panašiu laiku buvo erdvė, kur tie daugiau nei dešimt žmonių būdavo „surandami” – komisija juos išrinkdavo kaip vertus dalyvauti televizijos projekte. Šiandien socialiniuose tinkluose surandamas beveik kiekvienas, todėl kurti naujus „barus” ir „akvariumus” nėra poreikio – visi mėgaujasi viešumu ir mažina savo privačią erdvę.

Realybės šou, dalyvavimas jame ir viešumas – ne visuomet neigiamas. Juk daugeliui iš tų žmonių vėliau buvo kur kas lengviau, nei daugeliui kitų mirtingųjų, susirasti gerą darbą ir užgyventi socialinį kapitalą. Vis dėlto ir nuojauta, ir faktai sako, kad priverstinis kelis mėnesius trukęs buvimas uždaroje erdvėje neigiamai paveikė bent kai kurių iš tų jaunų žmonių psichiką. Galime tik numanyti, kad jų būsenos po realybės šou – geras dažno iš mūsų šiandienos gyvenimo realybės tiesioginis atspindys, nes dažnas ir mūsų kasdienėje tikrovėje savo buvimą traktuoja kaip buvimą nelaisvėje, pavyzdžiui, nuo politikų, darbdavio ir kitų kiek svarbesnių veikėjų.

Dalyvavimas televizijos realybės šou visada tapdavo dalyvių išbandymu – kiekvieną dieną jie turėdavo dėl ko nors konkuruoti. Labai retai tarp dalyvių užsimegzdavo tikra, klasikinė, idealais paremta draugystė. Realybės šou išgyvendino draugus, nes jais šiandien tapo tas tūkstantis ar daugiau žmonių socialinio tinklo paskyros „Draugų” sąraše. Klystume, jei galvotume, kad iš visų tų žmonių, mus ištikus bėdai ar norint tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti, rastųsi daug tokių, kurie norėtų būti susiję su mumis tiesioginiu bendravimu. Draugų sąrašas iš tikrųjų yra konkurentų grupė, kurioje varžomasi dėl to, kas paskelbs didesnę naujieną ar kaip nors kitaip sužibės. Realybės šou televizijoje ir šiuo aspektu buvo pereinamasis etapas, prieš atsirandant socialiniams tinklams.

Senaisiais laikais, kai asmuo norėdavo, kad jį parodytų televizijos ekrane, reikėdavo padaryti kažką įspūdingo – nuo žygdarbio ar karjeros pasiekimų iki nusikaltimų. Realybės šou įvaizdino televizijoje tokius žmones, iš kurių daugelis nebuvo kuo nors labai ypatingi – nepasižymėjo nei talentu, nei darbštumu. Iki socialinių tinklų išradimo žiūrovai į realybės šou žiūrėdavo neišvengiamai tapatindamiesi su vienu ar kitu dalyviu. Kai radosi „Netlog”, „Facebook”, „Twitter” ir kiti tinklai, tapatintis belieka tik pačiam su savimi. Kad šis procesas žmogiškajai būtybei yra nepasiekiamas, rodo dar antikinis Narcizo mitas ir daugelis kitų vėlesnių literatūrinių pasakojimų. Kai eiliniai žmonės socialiniuose tinkluose, lyg katės, bando pagauti savo uodegą, randasi specifinis socialinių tinklų „celebrity” asmens tipas. Lietuviškai šis terminas turbūt verstinas kaip „itin sėkmingas žmogus”, kuriam nereikia daug pastangų, kad taptų garsus, turtingas ir keliantis paklusnią pagarbą. Tokio žmogaus viešumas yra jo religija, o Dievas – jis pats.

Lietuvos komercinių televizijos kanalų eteryje iki šiol yra realybės šou laidų, tačiau šiandien jų dalyviai – kaimo girtuokliai ir kiti už ribos esantys asmenys, nepatyrę specifinės spektaklio visuomenės atmainos – televizinio realybės šou – virsmo į socialinių medijų realybės šou, kuriame dalyvauja beveik visi. TV realybės šou buvo paskutinė stotelė, prieš perduodant dominuojančios medijos vaidmens estafetę socialiniams tinklams.