Ciniškoji televizija

Kiekvienos šalies televizijos (daugiausiai komercinių kanalų) eteryje esama laidų, kurios maitina žiūrovus iliuzija, kad, žiūrėdami būtent šią laidą, jie sužinos viską, kas liko nepasakyta per įprastines informacines laidas, pokalbius su kolegomis darbe, kaimynais ir net artimaisiais šeimoje. Toks smalsumo, kuris ne visada suderinamas su morale, tenkinimas yra tiesiog užkoduotas pačioje televizijos prigimtyje. Televizoriaus aparatas jau seniai nemažai daliai visuomenės yra pats didžiausias ir geriausias draugas bei autoritetas.

Ciniska_TV

Pixabay.com asociatyvi nuotr.

LNK televizijos kanalo eteryje tris kartus per savaitę transliuojama laida „KK2″ yra būtent tokio nežaboto smalsulio malšinimo priemonė ir būdas. Šiuolaikiniam žmogui beveik neegzistuoja tokia tikrovė, kuri negalėtų būti parodyta televizijos eteryje. Viskas tapo vieša, prieinama vienu mygtuko paspaudimu ir atvira, tačiau su tikruoju atvirumu, kuris krikščioniškojo mąstymo ir etikos tradicijoje vadinamas „atvertimi”, tai niekaip nesusiję, nes faktai, įvykiai ir interpretacijos tampa viešos be jokių televizijos žiūrovų pastangų. Filosofas Leonidas Donskis knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai” rašė, kad visgi žmogaus ir visuomenės gyvenime, net gyvenant, viena vertus, pūvančios, kita vertus, nuolat besiplečiančios demokratijos laikais, yra dalykų, kuriuos turi žinoti tik vienas žmogus, paslaptį išlaikantis visą gyvenimą.

Laidos „KK2″ prodiuseriai ir kūrėjai mano, kad net tuomet, kai reportažuose atskleidžiamas privačių, ne viešųjų asmenų (politikų ar valstybės tarnautojų, teisėjų) kartais net ir intymusis gyvenimas, jokių etikos ir moralės problemų nekyla. Daugelis šios laidos reportažų herojų netgi patenkinti, kad yra rodomi didžiulei auditorijai, ir visai nesvarbu, kokiame kontekste. Privatumas seniai nebėra vertybė ir saugomas reiškinys. „KK2″ laidos reporteris, perfrazuojant filosofą Slavojų Žižeką, tampa tuo, kuris išdrįsta savo reportažų herojų paklausti apie viską ir gauti vienokius ar kitokius atsakymus. Eilinis žiūrovas be kameros ir mikrofono yra bejėgis.

Danų mąstytojas Peteris Sloterdijkas veikale „Ciniškojo proto kritika” teigia, kad cinizmas kaip būties forma kyla iš kategoriškos priešingybės tarp realybės ir žodžio ar vaizdo. Cinizmas visada labai stipriai ribojasi su melu. Televizija, ir ne vien „KK2″ laida, yra ciniškojo santykio su pasauliu arena ir ekranas. Įdomu tai, kad minėtas cinizmo apibrėžimas primena ir komizmo definiciją – dažniausiai juokiamės irgi iš buvimo ir atrodymo, elgesio ir žodžių neatitikimo. Visgi cinizmą nuo komizmo skiria tai, kad pirmuoju atveju išnyksta ribos, už kurių juokas tampa tiesiog nepadorus. Cinizmas, kartą gimęs ir toleruojamas, ilgainiui tampa beribiu. Esama įvairių juoko formų – nuo lengvą šypsnį sukeliančios užuominos iki juoko pro ašaras. „KK2″ laidos kūrėjai žiūrovus juokina taip stipriai ir tiek daug, kad pastariesiems pagaliau jau nebejuokinga, nes tragiška.

Visgi norint žiūrovus tris kartus per savaitę beveik po valandą juokinti iki siaubo potyrių, reikia nemenko analitinio darbo. Juokas „KK2″ laidoje keičia rimtą socialinę ir politinę kritiką, kurios tradicinė forma būtų tiriamoji žurnalistika. Deja, minėtos laidos pagrindinis siužeto šablonas yra skandalas. Lieka tik apgailestauti, kad rimta tiriamoji žurnalistika, slypinti po „KK2″ reportažais, perteikiama tokia forma, kad pats skandalingo įvykio atskleidimas tampa metafiziniu blogiu iš anapus ekrano, todėl absurdas yra neįveikiamas. Kai žiūrovas juokiasi iš visko ir be saiko, pagaliau patiriamas XX amžiaus antrosios pusės prancūzų filosofų aptartas ir mąstytas absurdo pojūtis.

Dauguma „KK2″ nuolatinių žiūrovų yra paties socialiai mažiausiai aktyvaus sluoksnio atstovai, dažniausiai pensininkai. Žiūrėdami „KK2″, jie turi tik kelias santykio galimybes: pirmoji – tapatintis su laidos vedėjais ir pavirsti televizijos valdomais subjektais (visos „KK2″ vedėjų mimikos ir gestai yra sąlygojami ne emocinio ir intelektinio aktyvumo, o tik siekio gestais ir mimika užvaldyti žiūrovo dėmesį); antroji – piktintis ir rėkti ant televizoriaus aparato, keikiant valdžią ar bet kokį kitą galimai autoritetinį visuomenės sluoksnį, tačiau bėda ta, kad televizorius yra fiziškai negyvas aparatas, niekaip unikaliai nereaguojantis į žiūrovo pyktį, todėl emocijos kaupiasi žiūrovo pasąmonėje ir vėliau gali virsti destrukcija); trečioji – tai suvokti perteikiamos tikrovės absurdiškumą ir rinktis nežiūrėti šios laidos, nes jos reportažai yra gaminami pagal tą pačią klišę ir iš esmės nieko nauja neperteikia; „KK2″ ignoruojantys žiūrovai, nepaisydami daugelio nepalankių faktorių, gali tikėti viešojo tikrovę keičiančio socialinio veikimo prasme. Tokiems žiūrovams gali kilti klausimas – kam laidos kūrėjams reikalinga didinti viešojo gyvenimo absurdą ir taip kankinti žiūrovą?

Dažniausiai „KK2″ laidos reportažuose ir vedėjų replikose dominuoja standartiniai gana žemo socialinio sluoksnio (deja, visuomenės daugumos) mąstymo, emociniai ir veiklos stereotipai, pavyzdžiui, „visi jie vagys” ir t. t. Tris kartus per savaitę žiūrovų sąmonėje palaikydami šiuos stereotipus, televizijos prodiuseriai ir laidų kūrėjai turi stebėtinai stabilią ir mažai kintančių poreikių auditoriją, kurios gausumas garantuoja reklamos užsakovus.

Filosofas Arvydas Šliogeris viename iš tekstų yra rašęs apie tai, kad „Dviračio šou” peliukai jam yra neegzistuojantys. Ne todėl, kad būtų nepriimtini, bet todėl, kad jie tiesiog neturi būties statuso, jie yra būties fantomai. Už peliukų personažų neslypi jokia faktinė tiesa, o juos vaidinantys veikėjai savo gyvenimais, išskyrus tas kelias minutes, kai yra peliukai, daugiau su savo vaidmeniu niekaip nesusiję. Peliukai tiesiog yra melas apie tariamą būtį.

Laidos „KK2″ vedėjai ir reportažų herojai žiūrovui irgi yra nieko nesakantys kaip gyvos būtybės. Žiūrėdamas į nufilmuotą ir išjuoktą viešą asmenį, žiūrovas gali rimtai suabejoti, ar tikrai toks personažas egzistuoja tikrovėje. Iš tiesų egzistuoja, tačiau visiškai kitaip, nei rodoma reportažuose. Patikimos tikrovės suvokimas yra daug protinių pastangų reikalaujantis darbas, kurio daugelis žiūrovų ir dėl objektyvių aplinkybių (nes nėra įvykių įtraukti), ir dėl laiko stokos, ir dėl neprofesionalumo negalėtų atlikti. Tam LNK televizijos eteryje gyvuoja „KK2″, kurios kūrėjai yra cinikai, patikėję, kad visa tėra juoko iki ašarų reikalaujanti ciniška tikrovė. Jiems tikri asmenys, įvykiai ir reiškiniai yra verti tik humoristinės, perkuriančios realybę dekonstrukcijos, bet ne rimtos ir atsakingos analizės (spaudoje žurnalistinio tyrimo žanras pamažu atsigauna, o televizijoje prie šio klasikinio žurnalistikos žanro grįžti vengiama).

Laidos autoriai siekia sudaryti įspūdį esą yra kaukių nuplėšėjai, demaskuojantys viešąjį cinizmą, bet ir patys pateikia iškreiptą ir sau naudingą turinį, todėl pasiekiamas efektas, kai cinizmą demaskuoja patys cinikai. Jei „KK2″ siektų socialiai naudingo efekto (ne vien palaikyti stereotipais pagrįstą ir iš dalies savo pačių palaikomą status quo), liktų nesuprantama, kam reikia šaipytis iš rimtų dalykų. Juokas čia reikalingas kaip žiūrovo priklausomybė, garantuojanti komercinę sėkmę. Televizija tampa būdu kurti rimtą egzistencinį susidūrimą su absurdu, todėl pasiekiamas stiprus emocinis efektas ir žiūrovo prieraišumas prie laidos, nes žinoma, kad žmogui patys artimiausi asmenys yra tie, su kuriais sieja kartu patiriami sunkumai. Laidos „KK2″ autoriai žiūrovams netiesiogiai nuolat kartoja: esame jums patys svarbiausi, nes su mumis jūs priartėjate prie realybės ir pasaulio prasmingumo ribų.

Parašykite komentarą