Rūta Bunikytė: režisūra man – idėjos architektūra
|
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierė Rūta Bunikytė – viena žinomiausių bei produktyviausių jaunosios kartos Lietuvos teatro kūrėjų. Ji tituluojama miuziklų karaliene ir neslepia, kad muzika jai – svarbi kūrybinio kelio kompanionė. Menininkę domina ne tik miuziklai, ji neabejinga ir kitoms scenos meno formoms. Ir nesvarbu, kada kūrinys buvo parašytas: daug svarbiau, ar jo tema aktuali šių dienų visuomenei.  Režisierė R. Bunikytė. Olesios Kasabovos nuotr. „Režisūra man yra profesija. Tai ne socialinis vaidmuo ar patogus titulas. Tai mokslas, menas ir amatas viename. Režisūros pritaikymas meno srityje platus, daugiasluoksnis. Bet koks scenos ar kino kūrinio atlikimas yra sąlygotas režisūros”, – įsitikinusi R.Bunikytė. Kodėl žiūrovai taip žavisi R. Bunikytės režisuotais miuziklais? Dėl atlikėjų „išplėšytų širdžių”… Pasakyta per stipriai? Neįtikina? Tada būtinai skaitykite toliau. Suvokta atsakomybė – Papasakokite apie pirmąjį savo statytą spektaklį. – Pirmaisiais spektakliais galėčiau vadinti porą darbų, sukurtų skirtingais gyvenimo etapais. Tai pirmasis spektaklis, statytas dar studijų metais, ir pirmasis mano spektaklis profesionalioje scenoje. Abu yra reikšmingi. Vis dėlto pačiu pirmuoju spektakliu vadinčiau studijų metų spektaklį, pastatytą pagal Aurelijos Čeredėjevaitės pjesę „Svajonių storulis”. Šį spektaklį kūrėme kartu su bendrakurse Erika Usevičiūte. Iš viso kurso dviese buvome pasirinkusios teatro režisūrą kaip papildomą specializaciją, tad režisieriaus „vairą” patikėjo mums. Tai pirmasis mano režisuotas pilnametražis spektaklis. Aišku, darbas kartu su savais žmonėmis (kurso draugais) ir savoje scenoje (tuomečio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomajame teatre) padėjo pašalinti įtampą. Tačiau atsakomybės prieš visą kursą, kuris vaidino scenoje, tai nesumažino. Pamenu beveik kiekvieną detalę iš mūsų su Erika tuometės kasdienybės: bendrabučio kambarį, pilną kompaktinių plokštelių su muzikos įrašais, adatos dūrius į pirštus siuvant kostiumus, pirmąją savo pagamintą lėlę, pirmuosius kurtus šokius ir tuos vakarus, kai galvoje buvo minčių audros… Tas etapas mus užgrūdino, išmokė planuoti laiką, strateguoti darbą: juk viską darėme pačios. Bet labiausiai pamenu karštį, kuris mušė spektaklio metu stovint prie šviesų pulto, ir dėkingumą komandai scenoje. Tada suvokiau, kokia milžiniška režisieriaus atsakomybė.  Scena iš F. Wildhorno miuziklo „Boni ir Klaidas“ (rež. R. Bunikytė). Eglės Sabaliauskaitės nuotr. Užkoduota kurti – Nuo ko prasidėjo jūsų kelias teatro link? – Mano istorija yra gana tradicinė: senelis turėjo gražų pilką akordeoną, kuriuo svajojau užgroti ir aš. Fortepijonas, pramoginiai šokiai, galiausiai – teatro būrelis. Matyt, kurti plačiąja to žodžio prasme yra užkoduota manyje. Beliko rasti erdvę, kurioje galėčiau geriausiai save išreikšti. Mokykloje svajojau kurti materialius dalykus: batus, rankines, baldus. Norėjosi pasiūlyti neįprastas formas jau atpažįstamiems daiktams, perdažyti neįdomius tapetus, pagyvinant juos siurrealistiniais vaizdeliais, sukurti „pridėtinės vertės” įprastiems kiemo žaidimams, keisti rūbų formas… Tačiau teatras, kaip aukščiausia meninės saviraiškos forma, nedavė man ramybės. Kai baigiau mokyklą, buvo renkamas aktorių kursas Rusų dramos teatrui. Tada suveikė jaunatviški patriotiniai įsitikinimai: na, rusiškai visą gyvenimą Lietuvoje vaidinti nenoriu… Todėl 2000 m. atvykau studijuoti į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, pasirinkau režisūros programą. Trečiajame kurse įsitikinau, kad aktorystė – ne man. Visada buvau linkusi išplėsti įvykių pasakojimus, paįvairindama juos įdomesniais posūkiais ar paryškindama emocijas. Tad istorijos pasakotojo vaidmuo galiausiai įsitvirtino. Sprendimas baigti režisūros studijas ir dirbti šį darbą buvo vienas geriausių mano gyvenime. Čia save visapusiškai realizuoju: galiu kurti naujas formas, groti ir šokti savo fantazijas, pasakoti istorijas. Laipteliu į viršų – Teko kurti ir Norvegijoje? – Taip. Tai buvo kelių mėnesių trukmės darbas tarptautinėje komandoje. Projektas sujungė kūrėjus iš Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Danijos ir Lietuvos. Bendradarbiauti buvo nepaprastai įdomu. Tai buvo puiki proga pasitikrinti, ar tavo ambicijos adekvačios gebėjimams. Šis pastatymas padėjo palypėti laipteliu į viršų suvokiant teatro viršuždavinius. Taip pat jis padovanojo įkvepiančią pažintį su nepaprastu kompozitoriumi ir atlikėju Eiriku Dørsdalu. – Muzika ir režisūra jūsų kūryboje neatsiejamos. Kodėl renkatės muzikinius pastatymus? – Tai susiklostė natūraliai. Vaikystėje lankiau muzikos mokyklą, šokau pramoginius šokius. Vėliau atvykau į Klaipėdą – muzikos miestą. Išmokau laikyti gitarą, pasinėriau į veiksmo teatro paieškas. Patikėjau Jerzy Grotowskiu ir Vsevolodu Mejerholdu. Atradau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą… – Čia 2012 m. debiutavote reto žanro spektakliu – vodeviliu „Sveikas, Čarli”, kuriame skambėjo nebyliojo kino meistro Charlie Chaplino parašytos dainos… – Ch. Chaplinas yra pasakęs: „Kaip gimsta idėjos? Iš gryno užsispyrimo, pasiekiančio išprotėjimą.” Jis – viena labiausiai įkvepiančių XX a. figūrų. Prisiliesti prie jo kūrybinio palikimo yra garbė. Gavusi tuomečio teatro vadovo Ramūno Kaubrio pasiūlymą, atsisakyti tiesiog negalėjau.  Scena iš J. Kanderio miuziklo „Čikaga“ (rež. R. Bunikytė). Eglės Sabaliauskaitės nuotr. Meilė iš pirmo žvilgsnio – Klaipėdoje statote Jacqueso Offenbacho operetę „Orfėjas pragare”. Koks bus šis spektaklis? – Labai sunku drąsiai įvardyti nebaigto scenos kūrinio epitetus. Galėčiau apibūdinti savo viziją. „Orfėjas pragare” – tai ironiška pasaka suaugusiesiems apie žmonių santykius. Komiška opera, kurioje realūs ir kartu mitologiniai personažai trokšta išlieti savo širdgėlą ir paragauti Edeno sodo vaisių. Tai – maištas prieš kontrolę ir asmeninius suvaržymus. Čia drąsiai juokiamasi iš žmonių ydų ir bendravimo klišių, iš klasikinių moralinių nuostatų. Tai visuomeninės moralės karikatūra, „velnias tavo kelnėse”. Operetė „Orfėjas pragare” buvo sukurta turint tikslą „pakeisti mitologijos puslapius”, kartu siekiant pakeisti žmonijos ateitį. Moralas čia paslėptas po juoko šydu. Spektaklyje bus ryškių personažų charakterių, išraiškingų kostiumų, nemažai masinių scenų ir šokių. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno kolektyvai atviri visoms idėjoms ir drąsiai leidžiasi į sceninį žaidimą. Tikimės, kad kūrybinis polėkis pavirs nuotaikinga jausmų fejerija. „Orfėjas pragare” – operetė, kurioje sulauksite velniškai laimingos pabaigos. – Jūs tituluojama miuziklų karaliene. Ar galima teigti, kad su šiuo žanru esate užmezgusi „tarnybinį romaną”? – Meilė iš pirmo žvilgsnio. Ją patyriau būtent čia. Geriausiai jaučiuosi miuziklo žanre. Jame galiu išnaudoti visą savo teatrinę patirtį: stačia galva nerti į aktorines gelmes, šokio, kūno kalbos raiškos platumas, dinamišką muzikinę dramaturgiją… Atrodo, kad šis žanras byloja mano kalba. Belieka mums iki galo vienam kitą pažinti. Du ypatingi miuziklai – 2016-aisiais – Franko Wildhorno „Boni ir Klaidas”, 2017-aisiais – Johno Kanderio „Čikaga”. Kuo jums išskirtiniai šie miuziklai? – Kiekvienas pastatymas yra išskirtinis, dovanojantis įdomų gyvenimo etapą, pažintis su talentingais žmonėmis, naujais mokytojais, padedantis įveikti kūrybinius barjerus. F. Wildhorno miuziklo „Boni ir Klaidas” istorinė medžiaga yra iš laikotarpio, kuriuo domiuosi, žaviuosi, jį romantizuoju ir tyrinėju. Tai biografinis miuziklas, kurio veikėjai buvo realūs žmonės. Atskleisti jų mąstymo logiką buvo uždavinys ne tik režisieriui: šio pastatymo sėkmė – tai visos kūrybinės komandos idėjos ir nepaprastas artistų indėlis. Judita Butkytė, Jeronimas Milius, Rasa Ulteravičiūtė, Vaidas Baumila, Beata Ignatavičiūtė, Kristina Jatautaitė, Rokas Spalinskas – ant šių jaunų, talentingų žmonių pečių gulė visa istorija. Jų, kartu ir Boni, Klaido, Blanšės, Bako „išplėšytos širdys” sujaudino žiūrovus. Tam reikėjo persikūnyti, apsimetinėti nebuvo galima. Kas tavęs nejaudina – nejaudins ir žiūrovų. O juk tai istorija, kuri sujaudino visą pasaulį. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybos bei visų kolektyvo žmonių dėka mūsų papasakota istorija buvo įtikinanti. Imdamiesi J. Kanderio „Čikagos”, išsikėlėme tikslą sukurti spektaklį arenoms. Tai – visiškai nauja klasikinio miuziklo, kuris parašytas intymesnei aplinkai, interpretacija. Mūsų pastatyme kūrinys, numatytas minimaliai dainininkų ir šokėjų sudėčiai su minimalistinėmis dekoracijomis, išaugo į milžinišką spektaklį. Repeticijos spalvota izoliacija „subraižytoje” salėje ir darbas su šio pastatymo siela – muzikos vadovu Dereku Barnesu įsiminė labiausiai.  Su choreografe I. Briazkalovaite. Martyno Aleksos nuotr. Kūrybinė pažintis – dovana – O su choreografe Inga Briazkalovaite jus suvedė bendra kūryba? – Studijuodama atradau Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, įsimylėjau ryškius jo solistus ir baleto šokėjus. I. Briazkalovaitę pirmą kartą irgi pamačiau šokančią scenoje. Tokios stiprybės, sklindančios iš scenos, nejaučiau seniai. Atrodė, kad ji pajėgi nugriauti bet kokią emocinę sieną ir kartu pati tapti stipriausia atrama. Vaizduotėje sukūriau jos biografiją, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo neatitikimų realybėje. Pradėjome dirbti kartu mažais žingsneliais. Vėliau kūrėme didelius projektus. Tai universali šokio kalbai, ambicinga išbandymams ir griežta disciplinai choreografė. Jos estetinis žvilgsnis yra rafinuotas, paveiktas baleto mokyklos patirties. Techniška šokėja, turinti ne mažiau technišką požiūrį į režisūrinius choreografinius sprendimus. Tad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man padovanojo kūrybinę pažintį su I. Briazkalovaite. Su ja kurti – reiškia nestovėti vietoje, ieškoti, bandyti. Keliauti per kūrybinių ieškojimų viršukalnes, nesigręžiojant į patogiai išmintas pakalnes. Negalėčiau teigti, kad jau pažįstu ją kaip kūrėją, nes ji vis dar mane nustebina. – Kartu dirbate ir operetėje „Orfėjas pragare”? – Taip. Ir, tikiuosi, ne paskutinį kartą. Mūsų darbo pobūdis, meninė kalba sutampa kaip kūrybinis unisonas. O svarbiausia – jis kaskart kitoks. Kol turime ką pasakyti viena kitai ir žiūrovams, tol pokalbis gali vykti. Panašu, kad temos dar neišsemtos. Vis dar mįslė – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kartu su I. Briazkalovaite statėte Imrės Kalmano operetę „Silva”. O Kaunas garsėja savo meile operetėms. Ar pavyko jį nustebinti? – Operetė man vis dar mįslė. Bet ji mįslė tik Lietuvoje. Jei pažvelgsime į Europą, tai šis žanras, keliaudamas laiku, randa naujų raiškos formų. Nenukrypstant nuo operetės, kaip žaismingo siužeto vaidinimo su muzika ir šokiais, esmės, regis, galima keliauti į priekį. Man visada atrodė, kad žanrą nužudyti gana lengva: tereikia stovėti vietoje. O kelionė laiku jį paverčia aktualiu. Vienintelis minusas – operečių daugiau niekas neberašo, tad tenka sukti ratu tas pačias, tai ilgainiui gali įgristi, ypač jei įstrigsi estetinės raiškos pančiuose. Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui esu dėkinga už galimybę. Visada svajojau pastatyti spektaklį šiame teatre. Man atrodė, kad tai kuo tikriausias teatras su visais jo niuansais. Iki šiol taip manau. Puikus, istorinę aurą turintis pastatas su nepaprastai kūrybingu ir atsidavusiu meniniu kolektyvu yra svarbi Kauno inteligentijos gyvenimo dalis. Džiaugiuosi veiksmingu šio teatro atrastu bendravimu su miestiečiais. Panašu, kad tai abipusė ištikimybė. O ar kauniečius nustebino „Silva”, tepasako žiūrovai.  Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2019 m. R. Bunikytė režisavo I. Kalmano operetę „Silva”. Martyno Aleksos nuotr. Lėlės ir delfinai – Jums teko dirbti ir lėlių teatre. Gal lėlės ir už jų slypintys aktoriai – lengviau minkomas „molis” nei gyvi atlikėjai scenoje? – Klaipėdos lėlių teatras mano profesiniame kelyje atsirado labai natūraliai. Studijų metais šio teatro studentai visada buvo šalia mūsų kurso. Nuolat vyko kūrybinės kolaboracijos. Pradžioje dalyvavau projektuose kaip artistė, vėliau – kaip kūrėja. Įdomiausias man būdavo darbas su kauke. Klaipėdos lėlių teatre ieškojimų drąsos turinčios talentingos kūrėjos atvėrė man kūrybos formų įvairovę. Vis dėlto lėlių teatras niekada nebuvo tikroji mano aistra, tik neįkainojama mokykla, išplėtusi meno suvokimo ribas. Iki šiol šis teatras yra viena nuostabiausių ir kūrybiškiausių vietų Klaipėdoje. Ir jei norisi pašokdinti fantaziją – visada žinau, kur nueiti. – Jūsų aktoriais buvo ir delfinai… – LRT projektas „Delfinai ir žvaigždės” sujungė žinomus žmones ir dvasios virtuozus – delfinus. Nepaprastai šviesus projektas, apie kurį kalbėti yra vienas malonumas. Jame sutikau daug sielai artimų žmonių, naujų mokytojų. Tai Laurynas Šeškus – ypatingos inteligencijos žmogus, laikęs projekto vairą, ir Marija Silickaja-Šmatavičienė – jauna, ambicinga ir nenuilstanti prodiuserė. Jie vedė projektą pirmyn su nepaprastai gera energija ir gražia idėja. O delfinai buvo „atviri pokalbiams”. Jų treneriai, mūsų visų mokytojai, išmokė mus kalbėtis su šiais nuostabiais gyvūnais. Turėdavome aiškų delfinų grafiką, pagal kurį dirbome, norėdami paruošti pasirodymus. Mes buvome delfinų asistentai. Jeigu jie neturėdavo nuotaikos dirbti – repeticijos kaip nebuvę. Dirbdamas su žmogumi gali surepetuoti du variantus ir žinai, kad vienas iš jų tikrai pavyks, o dirbdamas su delfinais visada turi tikėtis trečio varianto… Ir tai reikia priimti kaip duotybę. Vien buvimas šalia šių įstabių gyvūnų gydo sielą, ir tai, kad gyvendama Klaipėdoje visada galiu pas juos užsukti, yra kaip dovana. Vertikalus šokis ir pasaka – Papasakokite apie vertikalaus šokio spektaklius. Pirmasis buvo „Kalbantis bokštas”? – Vertikalaus šokio idėja kilo I. Briazkalovaitei. Ji pirmoji mus tuo „užkrėtė”. Tada beliko surinkti komandą idėjos įgyvendinimui. Taip „Kalbantis bokštas” ir atsirado Klaipėdoje. Vertikalus šokis žavi mane tarsi atgiję knygos puslapiai su juose šokančiais herojais. Siena – savita scenos aikštelė, kurioje vaizdas paverstas šonu, bet simboliai, daiktai, dalyviai nekrenta žemyn. Jie balansuoja tarsi vakuume, beorėje erdvėje, o jų atspindžius sugeria ta pati siena. Ta simbolinė išraiška įkvepia. Čia net paprastutė idėja įgauna naujų prasmių. Labai džiaugiuosi, kad vertikalaus šokio projektuose teko bendradarbiauti su Rachel Melief – choreografe, supažindinusia su šio neįprasto meno techniniais ir meniniais niuansais. Tik suvokdamas visas šokio kalbos galimybes ir jų panaudojimo būdus, gali visavertiškai įgyvendinti tokį sumanymą.  Scena iš V. V. Landsbergio muzikinės pasakos vaikams „Tinginėlių kaimas“ (rež. R. Bunikytė). Asmeninio archyvo nuotr. – Esate Klaipėdos muzikinio teatro spektaklio vaikams „Tinginėlių kaimas” režisierė. Jo žaismingas ir lengvai įsimenamas daineles galima dainuoti, apie jį galima mąstyti… Ar bus daugiau panašių spektaklių? – Jei atvirai, tai mano mėgstamiausias spektaklis iš tų, kuriuos teko statyti vaikams. Tuo metu galvojome apie pastatymą jauniems Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistams mažoje erdvėje – teatro Kolonų salėje. Teko perskaityti nemažai pasakų, bet mano paieškos, kaip visada, baigėsi brolių Grimų pasakomis. Tačiau jų magijai atskleisti norėjosi didelės scenos. Tuomet atsisukau į šiuolaikinių lietuvių rašytojų pasakas ir atradau Vytauto V. Landsbergio „Tinginėlių kaimą”. Pagrindinis jos veikėjas panašus į šiuolaikinį vaiką, kurio „tingiu” reiškia „tingiu daryti tai, ką liepia tėvai”. Kartu tai gyvas, improvizuojantis ir naujų dalykų trokštantis vaikas. Pasaką pritaikiau dviem solistams, į komandą pasikviečiau jaunus talentingus kūrėjus. Gal spektaklio sėkmė ir slypi tame, kad tikrai visi „sirgome” šia istorija? Artistai būdavo šlapi po spektaklio: jiems scenoje reikėjo persirenginėti, sparčiai karstytis virvėmis. Tačiau grįžtamasis ryšys su žiūrovais visada būdavo puikus. Galbūt tai labiausiai ir motyvavo. R. Spalinskas, B. Ignatavičiūtė ir Evelina Šimelionė tuo metu tapo vaikų herojais… Jei teatrui vėl prireiktų panašaus formato spektaklio, manau, galėtume rasti kitą puikią pasaką. Mokslas, menas ir amatas – Esate „Mėmelio teatro” įkūrėja. Manote, uostamiestyje dar yra vietos naujiems teatrams? Gal labiau trūksta žiūrovų? – „Mėmelio teatrą” įkūrėme kartu su bendrakursiu Vaidu Kvedaru. Tai buvo platforma kurti nepriklausomus meninius projektus. Tačiau pradėjus dirbti profesionaliame teatre, šiai idėjai natūraliai liko mažiau laiko. Galbūt laikas prie jos sugrįžti… Uostamiestyje tikrai yra vietos dar ne vienam teatrui ar projektui. Čia gausu atvirų idėjoms menininkų. Tačiau jų darbams reikalinga parama. Kai kurie meniniai užmojai miršta dėl finansavimo stokos. O žiūrovų yra, tik klausimas, ar visi projektai pataiko į tinkamą adresatą. – 2018 m. režisavote grupės „MAN-GO” jubiliejinį koncertą „Švyturio” arenoje. Niurzgliai sakytų, kad režisūros populiariosios muzikos atlikėjams nereikia, o ką manote jūs? – Režisūra man yra profesija. Tai ne socialinis vaidmuo ar patogus titulas. Tai mokslas, menas ir amatas viename. Režisūros pritaikymas meno srityje yra platus, daugiasluoksnis. Bet koks scenos ar kino kūrinio atlikimas yra nulemtas režisūros. Koncertas – irgi scenos kūrinys. Nepriklausomai nuo žanro, jame yra pradžia, kulminacija ir pabaiga. Viską apvilkti vienijančia idėja ir sukurti dinamišką minties judesį – uždavinys, su kuriuo turi susidoroti režisierius. Jei prodiuseriai ir atlikėjai tiki tuo, jie pasitelkia komandą, gebančią siekti paveikaus rezultato. Visų komponentų derėjimas – režisieriaus atsakomybė. – Tais pačiais metais pristatėte teatralizuotą renginį „Pasivaikščiojimas su Prezidentu Antanu Smetona po Lietuvos laivybos istoriją”… Tai jau visai kitoks projektas. – Teodoras Ruzveltas yra pasakęs: „Kuo daugiau žinai apie praeitį, tuo labiau esi pasiruošęs ateičiai.” Istorija – mano mokytoja. Gali būti, kad ši pamoka tęsis iki mirties.  2014 m. Klaipėdos muzikiniame teatre gimė ir R. Bunikytės režisuota I. Kalmano operetė „Misteris X”. Asmeninio archyvo nuotr. Pagaulumas ir analizė – Tarkime, ant stalo guli nauja pjesė, miuziklas ar operetė. Nuo ko pradėsite darbą? – Kiekvienas režisierius turi savų metodų, kaip prisijaukinti kūrinį. Man režisūra prasideda nuo medžiagos pasirinkimo. Medžiaga ant stalo atsiranda tik tada, kai ji pasirodo aktuali ir sukelia vaizdinį galvoje. Jei gimsta pirminis vaizdinys – gimsta ir spektaklis. Jei medžiaga galvoje nevizualizuoja jokios idėjos, ji taip ir lieka atmintyje tik dokumentiniu įrašu. Yra daug nuostabios literatūros, tačiau jos aktualumas kiekvienam žmogui yra individualus, nulemtas jo amžiaus, patirties, net tos dienos nuotaikos. Gali būti taip, kad antrą kartą perskaičius kūrinį po dešimties metų jis į tave prisibelstų. Tad pirmasis darbo etapas man – kūrinio pagaulumas. O antrasis – analizė. Studijų metais buvome kreipiami pažinti ne vieną režisūros metodą, kad atrastume savo kelią. Autentiškos informacijos ir patirties kelias ir yra tavasis režisūros metodas. Manajame analizė atlieka pusę darbo. Tai formulė, susidedanti iš klausimų ir atsakymų, kurie visi susijungia į bendrą schemą. Esu brėžinių žmogus. Režisūra man – idėjos architektūra, kur medžiagos, stiliaus ir paskirties harmonija (ar jos nebuvimas) gali sukurti arba sugriauti monumentą. Trečiasis etapas – tai vizija ir jos įgyvendinimas, pasitelkus kūrybinę komandą. – Kas lemia spektaklio sėkmę? – Kūrybinė grupė man labai svarbi. Taiklus jos parinkimas yra pusė darbo. Ilgai svarstau įvairias galimybes. Niekada nesirenku komandos pagal žmonių asmenines savybes: tik pagal jų žinias ir darbus. Pirmiausiai ieškau, kas galėtų papildyti mane ir išplėsti žanro ribas. Svarstau, kaip tai paveiktų pasirinktą kūrinį. Surinkusi komandos mozaiką, visiškai ja pasitikiu. Tuomet belieka visiems pradėti kalbėti ta pačia kalba. Ne mažiau svarbu ir artistai scenoje. Jei neturi savo herojų – neturi istorijos. Vien vaizdu istorijas pasakoja instaliacijos, o teatrui reikia pokalbio tarp žmonių, jis turi užsimegzti. Tam į pagalbą pasitelkiamos kitos priemonės. Dėl artistų atrankos visada turiu tvirtą poziciją.  Vertikalaus šokio idėja kilo choreografei I. Briazkalovaitei. „Ji pirmoji mus tuo „užkrėtė“. Taip „Kalbantis bokštas“ ir atsirado Klaipėdoje“, – prisiminė R. Bunikytė. Eglės Sabaliauskaitės nuotr. Teatro esmė – Scenos užkulisiai: papasakokite apie juose triūsiančius žmones. Kiek jie svarbūs kūrybos procesui? – Žmonės užkulisiuose verti atskiro straipsnio ir atskirų apdovanojimų. Jų rankose materija virsta kūnu, asmuo – personažu. Tik jų dėka vienos valandos spektaklyje galime suvaidinti keturis metų laikus ar dešimtmečio trukmės istoriją, kurioje laiko rodykles „sukioja” aprengėjos, grimuotojos, pastatymų skyriaus darbuotojai. Žiūrėdami spektaklį stebimės, kaip greitai persirengia artistai. Sunku suvokti, kaip sušlapusi ar suplyšusi suknelė vėl tampa sausa vos per porą minučių. Kaip nepastebimai įvažiuoja ar išvažiuoja dekoracijos, tiksliai kaip laikrodis veikia sudėtinga scenos mašinerija… Spektaklio metu vykstantys dalykai yra tarsi antras spektaklis užkulisiuose. Todėl šio spektaklio dalyviai verti didžiausios pagarbos. – O jums nesinorėjo pamėginti teatrui rašyti pačiai? – Režisūra yra kūryba. Tai irgi tavo mintis, idėja, kuri materializuojasi scenos kūriniu. Taip, kaip rašytojas savo mintis išreiškia žodžiais arba tapytojas – potėpiais drobėje. Scena – mano drobė. – Kokia savybė, jūsų manymu, reikalingiausia režisieriui? – Režisierius turi būti asmenybė, turinti ką pasakyti ir norinti tai daryti. – Ką jums reiškia publika? – Teatro esmė yra pokalbis su žiūrovais. Jiems pasiūlome pokalbio temą ir laukiame atsako. Man žiūrovai visada buvo svarbūs. Teatras kaip asmeninių ambicijų įgyvendinimas man nėra aktualus. Aišku, ši tezė dviprasmiška, nes kiekvieno kūrinio gimimas prasideda nuo asmeninių ambicijų: „aš noriu pasakyti”, „aš noriu pabandyti”. Pirmiausiai tema turi būti įdomi tau pačiam, tačiau spektaklio adresatas – publika. Svarbu rasti dialogą: jei pavyksta, man tai būna didžiausias laimėjimas. – Kartais menininkai tvirtina, kad, jei žiūrovai kūrinio nesuprato, vadinasi, „neužaugo” tiek, kad galėtų įvertinti tikrą meną. Ar sutiktumėte? – Na… Tai labai kategoriška frazė. Aš asmeniškai niekada taip negalvojau. Istorijoje regime menininkų, peršokusių savo eros mąstymo kanonus. Tačiau panašiomis frazėmis dažnai vadovaujasi ir pasiteisinimo ieškantys menininkai. Kyla klausimas, kas yra objektyvus tavo idėjos teisėjas?  Vertikalaus šokio ir vaizdo projekcijų spektaklis „Giedanti Vydūno upė“ (rež. R. Bunikytė) buvo parodyta Vakarų Baltijos laivų statyklos elinge. Eglės Sabaliauskaitės nuotr. Prisibelsti į žiūrovus – Dar viena tezė: meno ir menininkų santykį gadina pinigai. Esą bilietai per brangūs, tad žiūrovų spektakliuose, koncertuose trūksta, nes jie neįperka bilietų… Ar sutiktumėte? – Kiekvieną savaitgalį vaikščioti į teatrą ar kiną nėra pigu – pripažinkime tai. Jei nejauti tam alkio, tikrai ieškosi pigesnių alternatyvų. Tačiau kas yra „brangu” – taip pat svarstytina… – Žiūrovus reikia šviesti, auginti nuo mažumės? – Iš patirties galėčiau pasakyti: „taip”. Jei vaikystėje nebūčiau pamačiusi spektaklio „Pifo nuotykiai”, o paauglystėje – „Meilė, džiazas ir velnias”, kažin, ar turėčiau tiek meilės teatrui dabar… – Kas lemia teatro kūrinio ilgaamžiškumą? – Laurai šiuo atveju priklausytų temai, kuri ilgai išliko aktuali. Visada maniau, kad svarbiausia – aktualumas, žengti su laiku. Reikėtų jausti pulsą: kas vyksta, kas atsiranda, ką prarandame, kas gimsta, kas išsigimsta, dėl ko džiaugiamės ir kas mus pravirkdo. Kas sena, bet nauja, ir kas nauja, bet kartu ir sena… Laikmečio pajauta lemia formas, kuriomis sieki prisibelsti į žiūrovus. Jei gimsta temos ir laikmečio darna – spektaklis gyvuos. Kai sakome „nemirtinga klasika”, tai irgi tėra formulė: kam, ką ir kokiu būdu norime ja pasakyti? – Ko režisieriui tenka griebtis, siekiant atskleisti atlikėjų talentus? – Visi žmonės yra jautrūs savaip. Visi turi savų pliusų ir minusų. Statant spektaklį kartais tenka labai greitai įvertinti juos ir tikėtis, kad nesuklydai. Darbo su aktoriais metodų yra daug, kiekvienam galima pritaikyti tinkamą. Svarbu pasitikėjimas: jis turi būti abipusis. Aktoriai linkę drąsiau reikšti visas žmogui būdingas savybes. Man nesvarbu, koks artistas yra gyvenime – svarbu jo požiūris į darbą. Nemėgstu tinginių: tokių artistų atsisakau, arba tenka provokuoti juos atsiverti. Kartais tai skausminga, kartais lengva, kartais sukelia pyktį. Tačiau galutinis rezultatas dažniausiai atperka kančias. Pagrindinė taisyklė – gerbti profesiją ir žmones.  Prie jūros su savo augintiniu. Asmeninio archyvo nuotr. Miesto patirtys – Ar jūsų darbas priklauso nuo statomo kūrinio žanro? – Dirbdama siekiu nesikartoti. Norisi, kad kiekvienas darbas augintų suvokimą, plėstų galimybių ribas, išmokytų naujų dalykų. Rinkdamasi nepatogią zoną, pati save kūrybiškai provokuoju, ir tai motyvuoja tobulėjimui. – Kokios temos jus domina teatre? Apie ką dar neteko kalbėti spektakliuose, nors tai atrodo svarbu ir verta viešinimo? – Mane visada domino Rene Descartes ir jo dualizmas. Iš prigimties esu optimistiškas žmogus, tačiau filosofija visada buvo mano artima draugė. Iki šiol tikiu „cogito ergo sum”. Bet abstrakčiai apie tai kalbėti nesinori, norisi rasti idėją taikliai atliepiančią medžiagą. Kol kas tokios neradau… – Jūsų kūryboje akcentuojama herojus supanti aplinka. Ar manote, kad aplinka, draugai formuoja mus pačius? – Tikiu atoveiksmiu kaip stipriu veiksmo dalyviu. Mūsų veiksmas (net jei tai pauzė) grindžiamas tam tikro tikslo siekiu. Vadinasi, siekdami tikslo įgyvendinimo būsime įvertinę mus supančią aplinką. Mūsų veiksmas sukels atoveiksmį mūsų sąmonėje ir mūsų būsimuose tiksluose. Tad – taip, tikiu aplinkos ir asmens sąveika. – Aplinkoje slypi įkvėpimas? – Studijų metais buvome „dresuojami” stebėti aplinką. Kelias autobusu nuo bendrabučio iki universiteto auditorijos buvo mūsų tyrimo laukas. Dėstytojas kartais klausdavo, kaip vienas ar kitas objektas pasikeitęs. Tai natūraliai išugdė aplinkos stebėjimo metodą. Miesto žmonės – kaip pjesių veikėjai, o jų situacijos – kaip veiksmo dramos… Iki šiol esu linkusi stebėti žmones, nuspėti jų charakterius ir mintyse „surežisuoti” įsivaizduojamų situacijų baigtį. Tai vyksta nedažnai, bet, jei akys užkliūva už mano protui naujos patirties, aš suakmenėju. Miesto patirtys kaupiasi atmintyje ir dažnai pasitarnauja kaip personažo elgsenos ar jo charakterio pavyzdžiai. Profesinis moto  Jei tik geras oras, R. Bunikytė į darbą švilpia motociklu. Asmeninio archyvo nuotr. – Ar jaudinatės prieš premjerą? – Nesijaudinu tik po paskutinės repeticijos. Spektaklio dieną būnu visiškai rami. Ne todėl, kad tikėčiau, jog padariau viską tobulai, o todėl, kad žinau, jog nieko pakeisti negalima. Todėl visiškai pasitikiu tądien dirbančia komanda. Startas duotas, ir nereikia kaišioti pagalių po maratono bėgikų kojomis. – Ar visada pavyksta nuo darbo rūpesčių atsiriboti po repeticijų? – Kuriant spektaklį neegzistuoja tokios sąvokos kaip diena, naktis, pertraukos ir savaitgaliai. Atmosfera visą laiką alsuoja pastatymo muzika. Jei jaučiu informacijos perkrovą, sugebu prisiversti atsiriboti. Tuo metu aplink dingsta viskas, liekame tyla ir aš. Šviesaus atminimo dėstytojas docentas Gediminas Šimkus mums sakydavo: „Kas nori dirbti, tas dirba, kas nenori – tas ieško priežasčių. Reikia mylėti teatrą savyje, o ne save teatre.” Tai tapo mano profesiniu moto. Kasdienybėje, kaip ir darbe, nemėgstu įtampos. Mėgstu tvarką. Veiksmas – mano gyvenimo forma. Aktyviai sportuoju, tai – mano priklausomybė. Meditacija – pasivaikščiojimas su šunimi. Nauja aistra – motociklas. Svarbiausia – gyventi taip, kad nebūtų gaila nė vienos minutės ir galėtum pasakyti: „Dariau tai, ką norėjau.” – Tad į darbą atšvilpiate motociklu? – Žinoma. Jei tik oras leidžia… Laisvė yra mano deguonis. Vizitinė kortelė Režisierė Rūta Bunikytė. Išsilavinimas: 2005 m. baigė mokslus Klaipėdos universitete ir įgijo teatro bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir režisieriaus profesinę kvalifikaciją. Darbo patirtis: 2007–2012 m. – režisieriaus padėjėja Klaipėdos lėlių teatre, nuo 2012 m. dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisieriaus asistente. Režisuoti spektakliai: I. Kalmano operetė „Silva” (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2019), J. Kanderio miuziklas „Čikaga” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2017), F. Wildhorno miuziklas „Boni ir Klaidas” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2016), miuziklų reviu „Brodvėjus.LT” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2015), „The Beatles Show” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2014), I. Kalmano operetė „Misteris X” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2014), V. V. Landsbergio muzikinė pasaka vaikams „Tinginėlių kaimas” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2014), W. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta”: LT-PL-RU projektas – trikalbis dramos spektaklis (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2013–2014), E. A. Poe „The Raven” („Varnas”): South Baltic Academy of Independent Theatre (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2013), miuziklų reviu „Sapnai apie Brodvėjų” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2012), spektaklis vaikams pagal klasikines lopšines „Verpalų pasakos” (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2012), šokio ir mados spektaklis „Geroji ir išvirkščioji pusės” pagal Róisín Murphy muziką (VšĮ „Mėmelio teatras”, Klaipėda, 2012), vodevilis „Sveikas, Čarli” pagal Charlie Chaplino dainas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2012), šiuolaikinis miuziklas „(ne)Laimingi žmonės” pagal Kate Bush dainas (VšĮ „Mėmelio teatras”, Klaipėda, 2010), muzikinis spektaklis vaikams „Šokolado legenda” (Klaipėdos koncertų salė, 2010), muzikos ir šokio spektaklis „Šokantys stogai” („Mėmelio miesto” teritorija, Klaipėda, 2009), „Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną”: penkių spektaklių ciklas vaikams (Klaipėdos lėlių teatras, 2008–2009), „The Strangest Dream” („Keisčiausias sapnas”): (Risor International Performance Project, Risoras, Norvegija, 2008), alegorinis spektaklis „Saulės tiltas” (Jono kalnelis, Klaipėda, 2007), misterija „Kvadratai”: tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis” (piliavietė, Klaipėda, 2007), S. Becketto „Ne aš” (Klaipėdos pilies teatras, 2006), I. M. Fornes „Dumblas” (Menų spaustuvė, Vilnius, 2005), P. Rudi „Omletas su garstyčiomis” (Klaipėdos universiteto Mokomasis teatras, 2004), A. Čeredėjevaitės „Svajonių storulis” pagal pjesę „Šokis puodynėje, arba svajonių storulis” (Klaipėdos universiteto Mokomasis teatras, 2003). Režisuoti projektai: kalėdinė muzikinė pasaka su delfinais „Sniego karalienė” pagal žymiausius miuziklus vaikams (Lietuvos jūrų muziejus, 2019), muzikinės grupės „MAN-GO” 20-mečio koncertas (Klaipėdos „Švyturio” arena, 2018), vertikalaus šokio ir vaizdo projekcijų spektaklis „Giedanti Vydūno upė” Vakarų Baltijos laivų statyklos elinge (Lietuva-Olandija, VšĮ „Coda.lt”, 2018), teatralizuotas renginys, skirtas Tarptautinei muziejų nakčiai, „Pasivaikščiojimas su Prezidentu Antanu Smetona po Lietuvos laivybos istoriją” (Lietuvos jūrų muziejus, 2018), Vasario 16-osios – Lietuvos 100-mečio minėjimo renginys (Klaipėdos miestas, 2018), Šiaulių arenos 10-metis (Šiaulių arena, 2017), Lietuvos jūrų muziejaus atidarymas (2017), vertikalaus šokio projektas „Kalbantis bokštas” (Lietuva, Olandija, 2017), mados šou „IKRA 2016″ (Klaipėda, 2016), LRT projektas „Delfinai ir žvaigždės” (pasirodymų režisierė, 2015, 2016), Tarptautinio gatvės teatrų festivalio „Šermukšnis” teatrinių akcijų režisierė (2011), „The Tall Ships Races Baltic 2009″ (Klaipėda, „Mėmelio miesto” Teatro zona, 2009), Klaipėdos Jūros šventės muzikinis projektas „Dainuojantys fontanai” (2008). Nominacijos: 2016 m. Klaipėdos miesto teatralų apdovanojimui „Padėkos kaukė” nominacijoje „Geriausias metų spektaklis” pristatytas R. Bunikytės režisuotas F.Wildhorno miuziklas „Boni ir Klaidas”, 2006 m. režisierė nominuota „Padėkos kaukei” nominacijoje „Metų debiutas”. DURYS / 2020 balandis / Nr. 4 (76) |