„Nakties mirgėjimo” režisierė Ugnė Dievaitytė: „Kai žmogus tautai tampa atpirkimo ožiu”

Choreografė Ugnė Dievaitytė gyvena Ispanijoje, Madride – jos spektakliai keliauja per pasaulį, yra pelnę ne vieną apdovanojimą. Į Lietuvą U. Dievaitytė grįžta tris ar keturis kartus per metus, lauktuvių parveža spektaklių, veda įvairius judesio seminarus. Klaipėdiečiai ją galėjo sutikti prieš porą metų „Plartformos” festivalyje, kur choreografė atliko savo spektaklį „Female”. Šįkart uostamiestyje U. Dievaitytė kartu su Šeiko šokio teatru gegužės 15 d. 19 val. Klaipėdos kultūros fabrike, gegužės 16 d. 19 val. Kauno kameriniame teatre ir gegužės 17 d. 19 val. „Menų spaustuvėje”, Vilniuje, pristato tarp dviejų šalių kurtą spektaklį „Nakties mirgėjimas”. Atspirties tašku jo vystymui tapo iki šiol kontroversiškai vertinamos vienos žymiausių lietuvių poečių Salomėjos Nėries gyvenimo linija.

Ugnė Dievaitytė. Bon Bon nuotr.

Įkvėpė mamos skaitytos eilės

Gal galite papasakoti, kas inspiravo spektaklį kurti remiantis būtent Salomėjos Nėries asmenybe?

Kai grįžtu į Lietuvą, akivaizdu, grįžtu į tėvų namus. Vieno iš tokių sugrįžimų metu su mama sukritusios ant dviejų sofučių gėrėm kavą ir kalbėjomės. Kažkaip išsivystė pokalbis apie poeziją. Mama pašoko nuo sofos, griebė knygą ir pradėjo skaityti Salomėjos Nėries eilėraštį. Nežinau, kiek laiko taip praleidome su jos eilėmis. Susijaudinau – ir verkiau, ir tylėjau. Vėliau mama perdavė knygą man – ji klausė, aš skaičiau. Tai buvo labai šeimyniška akimirka, pajutau labai didelį artumą su mama, bet kartu poezija sujungė ir su S. Nėrimi, identifikavomės su jos pasauliu. Pajutom per kūrybinę plotmę giliai išreikštą asmeninę moters pasaulėjautą. Tokie skaitymai tapo mano ir mamos įpročiu, dabar tai darome gana dažnai.

Kažkaip natūraliai pradėjau domėtis S. Nėrimi. Aišku, kad mokykloje mokėmės jos eiles, bet dabar grįžau rimčiau. Pradėjau domėtis jos asmenybe, skaičiau, ką rasdama, apie ją, kalbėjausi su žmonėmis. Ir pastebėjau, kad vis paminima, vis išlenda jos „lemtingoji klaida”, pabrėžiama, kad ji „tėvynės išdavikė”, „prakeiktoji poetė”. Tai mane net kiek nustebino, nes pati prie jos artėjau iš kitos pusės – kūrybinės, asmeninės.

Ką jūs pati manote apie šiuolaikinėje Lietuvoje nusistovėjusią reakciją į Salomėją Nėrį?

Besigilinant į jos gyvenimą reikia nepraleisti istorinio konteksto. Atrodo, kad visi ją teisia iš karto. Tai mane labai užkabino – rašalo dėmės fenomenas, kuomet viena klaida, vienas įvykis užgožia visą gyvenimą. Tai labai gerai matyti kalbant apie S. Nėrį. Tai jos šiandieninio įvaizdžio dalis. Visi klysta, bet vieni išvengia visuotinio pasmerkimo, o štai S. Nėris tapo prakeiktąja. Panašūs procesai vyksta su kiekvienu žmogumi – lengvai skirstome pasaulį į juodą ir baltą, vienus pasmerkiame, kitus – išteisiname. Būtent šis aspektas mane sudomino labiausiai.

Ar prisitraukusi ją arčiau spektakliui pati atradote kažką naujo?

Ugnė Dievaitytė. Pablo R. Seone nuotr.

Viskas vyko proceso metu, daug skaičiau apie S. Nėrį – tai buvo kitų žmonių pasakojimai, interpretacijos. Kai pradėjome dirbti su šokėjomis salėje, atradau S. Nėries dienoraščius – ji rašė juos nuo paauglystės iki pat gyvenimo pabaigos. Atsivėrė visai kita perspektyva – pradėjau skaityti, kaip S. Nėris matė pati save. Savo pastebėjimais dalijomės su Agnija Šeiko ir Marija Ivaškevičiūte – tai buvo intensyvi patirtis. Manau, kad tiek dirbdama su dienoraščiais, tiek salėje galėjau pradėti ją geriau suprasti, atjausti. Pamačiau S. Nėrį kaip žmogų. Neteisinu jos ir nesmerkiu – tiesiog norėjau aprėpti visą jos vaizdą, nepraleisti to, ką ji turėjo savyje gero.

Ir paminėsiu vieną momentą, kuris, manau, yra aktualus – kai S. Nėris suprato, kokios komunizmo pasekmės, jau prieš mirtį atsiprašė, atgailavo. Į tai mažai atsižvelgiama. Ji nebuvo vienintelė, bet kas kitas iš suklydusių prašė atleidimo?

Spektaklis gimė iš asmeninių patirčių

Skaitant spektaklio aprašymą matyti, kad S. Nėris yra asmenybė, per kurią kalbate, bet tai nėra dokumentinis spektaklis. Apie ką norėjote juo kalbėti?

Pačiame spektaklyje susiduria daug gyvenimų – S. Nėries, Agnijos, Marijos, mano. Ruošdamos spektaklį salėje daug dirbome su savo gyvenimu – savo patirtimi, svarbiausiais įvykiais. Spektaklyje kalbame, kas yra gyvenimas, mirtis, kalbame apie meilę, jos intensyvumą, apie laiko tėkmę, apie nenorėjimą mirti ir amžinybės troškimą, apie egzistencinę vienatvę ir vienišumą. Tai atspindi bendrą mūsų visų egzistencinį pagrindą.

Spektaklyje jos trise – Salomėja, Agnija, Marija. Minite ir save – kokiais saitais visas saistėte ir kokių bendrų jungčių ieškojote?

Bandžiau nupiešti bendrą visų portretą per asmeninius gyvenimus ir patirtis. Salomėja yra balso ar garso takelio pavidalu, skamba ištraukos iš jos dienoraščio, o Marija ir Agnija savo patirtis išreiškia per kūną ir judesį. Galima sakyti, kad yra bendra prizmė – visame spektaklyje akcentuojamos tos savybės ir būdo bruožai, kurie nėra labai vertinami patriarchalinės visuomenės sistemoje: emocionalumas, jautrumas. Realiai tai nevertinama, nors yra gyvenimo dalis. Norėjosi rasti tam erdvės. Šiuolaikiniame pasaulyje juk labiausiai vertinamas logiškumas, racionalumas.

Repeticija. Beatrix Molnar nuotr.

Šokėjų prašėte šokiu išreikšti esmingiausias savo patirtis. Ar jos lengvai atsivėrė ir kaip jums pavyko suvaldyti ir į visumą sudėti tuos labai asmeniškus išgyvenimus?

Buvau numačiusi, kad spektaklis turi gimti iš labai asmeninių patirčių, tad iš pradžių labai bijojau, kad bus sunku ir kad tai neįvyks. Baiminausi, kad tiek Marija, tiek Agnija gali neatsiskleisti. Bet kažkodėl buvo paprasta ir lengva. Užduodavau klausimą – viskas tiesiog pasipildavo. Galbūt to reikėjo mums visoms trims. Labai lengvai dalijomės intymiausiais dalykais. Kaip viskas vyko? Pavyzdžiui, dirbame su praeities tema – prašau atsinešti tris brangiausius daiktus, kurie atspindėtų kažką labai brangaus. Pasakodamas apie sau brangų daiktą pasakoji ir apie save.

Taip pat buvo baimė, kad dalinantis tokiais asmeniniais dalykais jie išsiviešins. Viena apsinuoginti mūsų trijų draugijoje, bet visai kas kita – su publika salėje. Man buvo svarbu, kad konkrečios patirtys, konkretūs dalykai spektaklyje taptų abstrakčiais ir poetiškais. Pyniau mūsų visų gyvenimus, kol pasidarė nebeaišku, kas ką išgyveno. Spektaklis yra pagrįstas patirtimi, stipriais išgyvenimais, bet jie nėra apnuoginti.

Dirbote su labai subtilia asmenine medžiaga, kiek pravertė jūsų turimas psichologinis išsilavinimas?

Negalėčiau įvardinti konkretaus metodo, vienos teorijos, kuria būčiau pasirėmusi, bet taip, visame savo darbe naudoju psichologijos žinias. Tiesiog viskas integruota ir intuityvu. Pradėjusi kurti spektaklį Agniją pažinojau mažai, Marijos išvis nežinojau, o intymus bendravimas negali atsirasti iš niekur. Ryšį kūrėme per kūrybinius žaidimus, objektus, eilėraščius. Gestų ieškojome per gyvenimo patirtis. Labai svarbu sukurti pasitikėjimą, kad būtų galima atvirai kalbėtis. Spektaklio kūrimas užtruko apie tris mėnesius: pusantro mėnesio pirmasis etapas Lietuvoje, vėliau du kartus susitikome Madride.

“Nakties mirgėjimas”. Beatrix Molnar nuotr.

Susiliejusios asmenybės

Pasirinkote dvi skirtingų kartų ir patyrimo šokėjas, jų amžius, rodos, net pabrėžiamas. Kaip jums atsiskleidė ta amžiaus skirtis?

Mes visos trys fiziškai skirtingos. Bet kalbant apie judesį, atkreipėme dėmesį, kad Marija ekspresyvesnė, intensyvesnė – jos judesys labiau einantis į išorę. Agnija subtilesnė, įžeminta, jos judesiai labiau vidiniai, minimalesni.

A. Šeiko paminėjo įdomų momentą, kaip jos su Marija spektaklyje tampa viena kitai veidrodžiu – nuimančiu ar pridedančiu 20 metų. Kuo jums įdomi tokia akistatos su savimi skirtingame gyvenimo laike regimybė?

Daug dirbome su laiko tėkme, su tuo, kas yra kiekvienos praeitis, dabartis ir ateitis. Mes būname jauni, pasenstame, mirštame. Gyvenimas yra trapus, laikinas – viskas kinta. Įdomu, kaip keičiamės laiko eigoje, kaip žiūrime į tuos pačius dalykus.

Agnija gali save pamatyti Marijoje. Marija galėjo save matyti ateityje manyje ir Agnijoje. Tuo pat metu Marija ir Agnija atspindi S. Nėrį skirtingais jos gyvenimo laikotarpiais. Tai buvo atspirties taškas. S. Nėris mirė 41-ių – ne sena, bet brandi. Dienoraščiuose turime visą jos gyvenimą, pavyzdžiui, meilės tema – vienaip išgyvenama jaunystėje, kitaip, kai moteris jau vyresnė.

Vidal. Beatrix Molnar nuotr.

S. Nėrį dainuos ispanas

Spektaklio muziką kūrė ir atliko Prancūzijoje gimęs ir augęs ispanas Vidal, jūs pati ir šokėjos – lietuvės, kurioms S. Nėris yra vos ne dalis lietuviško identiteto. Kaip šią poetę interpretavo visai kitos kultūrinės terpės žmogus?

Su Vidaliu susitikau prieš procesą, pasakojau, ką noriu daryti, papasakojau ir apie Salomėją Nėrį. Jis pats labai greitai nusibrėžė paraleles su jam žinomais atvejais. Daug kalbėjomės apie prakeiktus poetus – Prancūzijoje jų irgi yra. Žiūrint platesniu mastu – Salomėja Nėris nėra vienintelė. Kėlėme klausimą, kaip vienas žmogus tampa savotišku tautos atpirkimo ožiu, figūra, į kurią galima suvesti visą neapykantą.

Su Vidaliu dirbu ne pirmą kartą, jis jau yra kūręs garso takelius mano spektakliams. Šįkart kitaip – skambės gyva muzika. Pagrindinis darbas vyko Madride, susitikus su šokėjomis, stebint emocinę atmosferą, kurią kūrė judesys. Vidalis labai greitai ir gerai pagauna, pajunta emocinį pasaulį, jam nereikėjo nieko per daug aiškinti.

Galiu atskleisti: spektaklio metu jis dainuos eilėraštį „Per lūžtantį ledą” lietuviškai. Tikiuosi, žiūrovai supras. Paminiu šį momentą, nes man tai atrodo įdomu – Ispanijoje labai daug kitakalbių, kalbančių ispaniškai, daug įvairių akcentų. Lietuvoje žmonės prie to nėra labai pripratę, įdomu, kaip tai nuskambės. Apskritai įdomu, kad S. Nėrį dainuos užsienietis.

Pabaigai – koks S. Nėries eilėraštis jums pačiai artimiausias?

Pirmasis, kurį tą įsimintiną kartą perskaitė mama, jis vadinasi „Grįšiu”.