Gyvenimas pagal dirigentą Vladimirą Konstantinovą

Vladimiras Konstantinovas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas. Tarp jo kūrinių – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera vaikams, bažnytinės giesmės, muzika spektakliams ir kinui…

KVMT archyvo nuotr.

Magijos dozė

– Iš kur esate kilęs? Kaip į jūsų gyvenimą atėjo muzika? Vadinti tai darbu ar pomėgiu?

– Darbas tik tada prasmingas, kai jį mėgsti. O muzika – ji tiesiog yra, ir tikriausiai nebūna taip, kad eina, eina sau gyvenimas be jokios muzikos ir staiga – šast! – ji ateina. Prisimenu, kad vaikystėje nuolat grodavau plokšteles, o ir be plokštelių nesustodamos galvoje sukdavosi tai viena, tai kita melodija. Tokia buvo natūrali būsena, kad tai būsimos manijos simptomai – nė neįtariau.

Ir dar prisimenu iš mokyklos laikų, kad kai per pertrauką koridoriuje paleido „Bitlus”, laksčiau puldinėdamas ir purtydamas bendraklasius bei bendraklases. Kol viena iš jų, atsigavusi nuo lengvo šoko, pasakė: „Matai, kaip jį muzika veikia!” Visa tai vyko Šiauliuose. Ten gimiau ir gyvenau iki studijų.

Kai buvau jau 13-os metų, sykį pats vienas nuėjau į ansamblio „Madrigal” koncertą. Buvo toks senosios (labai senosios, „ikibachinės”) muzikos ansamblis. Stebėjausi, kaip tyliai jie groja savo išilginėmis fleitomis, mažyčiais tamburinais ir kitais „barškaliukais”. Kokius sąskambius išgauna vokalinė grupė. Tyliai, tarsi akustinė gitara pati viena grotų (iš tikrųjų ten buvo liutnia). Aišku, tuo metu dar nebuvau apsisprendęs, kad muzika ateityje taps mano kasdieniu darbu, bet likimą kreipiančios magijos dozę tikrai gavau. Beje, pats ką tik supratau, kad „Madrigalas” ir „The Beatles” jau tada buvo užmaišę tam tikrą „košę”.

– Po kokio įvykio supratote, kad muzika bus jūsų profesija?

– Jų buvo keli. Gal tik apie vieną papasakosiu. Baigęs mokyklą planavau stoti į Rygos universiteto Ekonomikos fakultetą, net į paruošiamuosius kursus ten važinėjau. Viskas dėl aukštojo mokslo buvo tarytum nuspręsta. Perversmui sąmonėje pasitarnavo art roko grupės „Emerson, Lake & Palmer” plokštelė. Išgirdau ten tiek rafinuotos, ištobulintos muzikos, tokį įmantrų stilių susipynimą, be roko elementų – tokį gilų įsiskverbimą į džiazą ir akademinę muziką!.. Galima sakyti, įdomybių visata atsivėrė. Jos potraukiui atsispirti buvo jau neįmanoma. Ekonomikos mokslai „pasislinko”, skubiai grįžau prie gamų grojimo ir spėjau įšokti į vos neišvažiavusį muzikos mokslų „vagoną”.

Dirigentas nuo mažens. Asmeninio albumo nuotr.

Nuoširdi visuma

– Dirigavimas ar vis dėlto kitos muzikos sritys buvo jūsų svajonė?

– Vaikystėje mokiausi groti fortepijonu. O tas instrumentas (žinoma, jeigu gerai suderintas) dėl tam tikrų ypatybių žadina platesnį susidomėjimą muzika. Būsimam smuikininkui ar obojininkui (atsiprašau kolegų orkestrantų) nubrėžiamas tiesus, „linijinis” kelias, ką ir kaip reikia daryti. Na, taip tada galvojau. O rojalis (išvertus iš prancūzų kalbos – karališkasis) išskleidžia visą harmonijų, melodijų ir ritmų paletę, čia tikrai ne iš karto suprasi, kuriuo keliu šitame viską apimančiame ir todėl miglotame muzikos pasaulyje reikia eiti. Tada ieškai, blaškaisi.

Dirigavimas, kaip vėliau supratau, labiau nei kita muzikinė veikla leidžia (o gal verčia?) žinias, pojūčius, intuiciją, pedagoginę nuovoką, žmogiškąją sugestiją sudėlioti į aiškią, nuoširdžią visumą. Nuoširdumą čia įpinu todėl, kad tenka dirbti su žmonių sambūriais. Būsi neaiškus, nenuoširdus – kolektyvas tavęs nesupras, bendro darbo rezultatas bus apverktinas.

Muzikos pasaulyje žmonės dar skirstomi į atlikėjus, kompozitorius, na, ir muzikologus. Pastarieji (kompozitoriai ir muzikologai) dažnai įsivaizduoja, kad muziką išmano geriausiai. Todėl tam, kad geriau muzikoje orientuočiausi, nusprendžiau bandyti kurti. Na, ir prasidėjo…

– 1982-aisiais baigėte Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetus. Tobulinotės pas prof. Joną Aleksą dirigavimo meistriškumo klasėje. Mokėtės J. S. Bacho vasaros akademijoje Štutgarte… Ką davė studijos?

– Profesinį išsilavinimą, meistrystės siekimo būdus, muzikanto misijos supratimą. Džiaugiuosi, kad mano pedagogu buvo prof. Kazys Kšanas. Jis tuo metu vadovavo Liaudies operos teatrui ir įtraukė mane dar aštuoniolikmetį į jo veiklą. Prof. J. Aleksos meistriškumo klasė katalizavo stiprų profesinių žinių ir įgūdžių proveržį. Tai buvo aktyvūs praktiniai užsiėmimai, diriguojant Kauno valstybiniam chorui bei Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro (dabar – LNOBT) orkestrui.

Štutgarte vyko intensyvūs kursai su prof. Helmuthu Rillingu. Kiekvieną rytą analizuodavome J. S. Bacho kantatas, iki pietų vyko repeticijos grupėse, po pietų – bendra repeticija, o vakare – koncertinis kantatos atlikimas. Tikriausiai nesunku įsivaizduoti, kiek paveikus profesinei disciplinai yra toks glaudus sąlytis su Bacho muzika.

Dirbo kaip dirigentas

– Diriguoti – tai vadovauti žmonių kolektyvui. Tai sudėtinga? Kokia buvo darbo pradžia?

– Dirigavimas nėra priemonė rodyti savo valdžią, viršenybę. Jis tiesiog suteikia įrankius, leidžiančius padėti atlikėjams pasiekti visų geidžiamo rezultato. Jei tai supranti ir elgsena pagal tą supratimą tampa įgūdžiu, profesijos sudėtingumas nebaugins, darbas virs maloniu užsiėmimu. Beje, pasaulio muzikos istorijoje daug dirigentų diktatorių. Kartais ypač nuožmių. Bet laikai keičiasi. Ir gerai, kad keičiasi. Žmonijos istorijoje kažkada smurtas, jėgos demonstravimas irgi buvo visuotinė norma. Dabar taip nėra.

Choro kolektyvą teko komplektuoti ir įkūrus teatrą. Pradėjome darbą su dviem dešimtimis dainininkų. Reikėjo laiko, kad surinktume ne tik tam tikrą dainininkų skaičių, bet ir susidainavimui, garso kokybės atsiradimui. Teatro veiklai „įsivažiavus”, taip pat dirbau ir kaip dirigentas.

Mano kaip dirigento darbo pradžioje vienas iš pirmųjų ką tik įkurto Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro suplanuotų pastatymų buvo Gaetano Donizetti vienaveiksmės operos „Rita” ir „Varpelis”. Premjerinius spektaklius dirigavo estas Ennas Kiviloo. Jis teatre dirbo trumpai. Išvažiavęs į turistinę kelionę JAV, iš ten nesugrįžo. Orkestro žmonės tuomet prisiminė mane, nes su naujai besiformuojančiu kolektyvu jau buvau spėjęs parengti ir padiriguoti Giedriaus Kuprevičiaus vienaveiksmę operą „Ten, viduje”. Teatro vadovo sprendimu tapau G. Donizetti operų dirigentu. Beje, „Ritoje” pagrindinę partiją atliko tuometė mūsų teatro solistė Asta Krikščiūnaitė. Po 1992 m. surengtų gastrolių Vilniuje G. Donizetti operų spektaklis susilaukė labai palankaus muzikologo Edmundo Gedgaudo įvertinimo žurnale „Kultūros barai”.

Nuo tada, galima sakyti, kiekvieną sezoną dirbau ne tik kaip chormeisteris, bet ir kaip dirigentas. Diriguodavau repertuaro spektaklius, atlikdavau dirigento statytojo – muzikos vadovo darbą, ruošdavau oratorinio žanro kūrinius ir koncertines programas.

VV Photography nuotr.

Choro vadovas

– Kokių savybių reikia choro vadovui?

– Tų pačių, kaip ir bet kuriam kolektyvo vadovui. Kompetencijos. Gebėjimo komunikuoti. Gebėjimo lyderiauti. Beje, prof. J. Aleksa nuolat pabrėždavo, kad nėra principinio skirtumo tarp vadovavimo chorui ir orkestrui. Ir ten, ir ten gerai darbinei atmosferai reikalinga aiški, motyvuojanti komunikacija. Ir ten, ir ten galioja muzikos logika, taisyklės. Ir ten ir ten „norint dainuoti (ar groti), reikia žinoti kada”!

– 1976-aisiais pradėjote dirbti Klaipėdos liaudies operos teatro koncertmeisteriu, vėliau – chormeisteriu. Nuo 1987 m. buvote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu ir dirigentu, nuo 1992 m. esate vyr. chormeisteris ir dirigentas. Tad savo veiklą čia pradėjote dar prieš oficialiai įkuriant teatrą.

– Į klausimą, kodėl nekeičiu darbo vietos, turiu aiškų atsakymą – ji pati keičiasi ir mane keičia. Taip, dar studentas pradėjau akompanuoti Klaipėdos liaudies operos teatro šokėjų repeticijoms, po to – ruošti chorą spektakliams. G. Verdi opera „Traviata” buvo pirmasis mano kaip chormeisterio darbas liaudies operos teatre. Tada dar neįsivaizdavau, kad po kelerių metų, jau profesionaliame muzikiniame teatre „Traviatą” teks diriguoti pačiam, pakeitus negalėjusį į spektaklį atvykti nuostabų dirigentą Dantę Anzolinį.

Vyriausiojo chormeisterio darbas – užtikrinti kokybišką choro paruošimą teatro renginiams. Tarsi tuo viskas ir pasakyta, tačiau darbas yra kompleksiškas. Šiuolaikine biurokratine kalba mūsų skyrius vadinasi „choro tarnyba”. O tarnyba turi būti visais atžvilgiais funkcionali. Ne vien natomis ir scena mūsų žmonės gyvi. Greta visada būna darbo santykių reguliavimo ir kitokių organizacinių reikalų. Daug reikšmės skirčiau psichologiniam klimatui kolektyve. Palaikyti, tiksliau – kurti sveiką atmosferą yra labai svarbi choro vadovo veiklos dalis. Be sveikos atmosferos meninės kokybės nesukursi. Štai ratas ir užsidaro.

Teatro ženklas

– Ar tiesa, kad mūsų teatras turi ypatingą aurą ir visada viliojo pačias meniškiausias sielas?

– Muzikinio teatro pradžia buvo pažymėta būtent teatro ženklu. Tada operos teatrai vis dar buvo panašesni į kostiumuotų koncertų „gamyklas”. Operos scenai tikras, prigimtinis teatro vyksmas buvo tarytum svetimas. Esame juk girdėję – operos žanrui apskritai buvo pranašauta mirtis. Reikėjo ieškoti naujų gyvavimo būdų. Todėl nuo pat pradžių laikėmės organiško dainuojančių, vaidinančių, šokančių artistų ansamblio filosofijos. To meto kritika (tada dar tokia egzistavo) kaip tik ir pabrėždavo šitą mūsų teatro savybę.

Aura? Na, taip, kūrybinių asmenybių visuma sudaro tam tikrą unikalią atmosferą. „Meniškiausių sielų”, manau, esama visuose teatruose. Teatro veido savitumas, ypatingi skiriamieji bruožai – visa tai gimdė tam tikrą teatrų įvairovę, skirtingų teatrinių krypčių spektrą. Dabar krypstama į tų skirtybių niveliavimą, į tam tikrą standartizaciją. Matyt, pasaulio operos teatrai bus išpuoselėti iki neregėto tobulumo, tačiau neišvengs ir standartizavimo nulemtų trūkumų. Mūsų teatras, tikiuosi, išsaugos geriausias repertuarinio teatro tradicijas ir tai netrukdys jo siekiui būti geriausių muzikinių teatrų draugijoje. Tai tuos siekius užtikrins.

B. Britteno „Karo Requiem“ 2018 m., minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį, buvo atliktas Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje (Klaipėdoje). Muzikinio teatro choras Berlyne (Vokietija).

– Jūs ir orkestro dirigentas. Kuo skiriasi darbo specifika, kai vadovaujate tik chorui ir kai stovite prieš didesnį būrį žmonių?

– Dirigavimo technika chorui ir orkestrui idealiu atveju neturėtų kuo nors skirtis. O didesnė muzikuojančių žmonių grupė inspiruoja didesnį sinergizmą – energijos sąveikų efektą, tad, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, didesnei grupei diriguoti dažnu atveju yra lengviau nei kameriniam ansambliui.

Kartais darbą su choru, ypač kai ruošiamas kamerinis a cappella kūrinys, vadina „rankų darbu”. Dalį tiesos čia įžvelgčiau, nes dainininkai vietoje muzikos instrumento naudoja nuosavą balsą, o tai (vėlgi paradoksas) kelia problemų, kurios neiškyla dirbant su instrumentalistais. Vienaip ar kitaip, visais atvejais reikalingas smulkus detalizavimas, niuansuotė, dinaminis balansas, svarbiausia – muzikos logikos, dramaturgijos, formos pojūtis ir supratimas. Dar pasakyčiau, kad dirigento darbas suteikia choro vadovui gilesnį choro funkcijos spektaklio visumoje supratimą. Toks chormeisteris-dirigentas taip pat gali ištransliuoti chorui tam tikras technines „gudrybes”, kuriomis naudojasi dirigentai ir apie kurias „grynieji” chormeisteriai gali ir nežinoti.

Džiazas ir rokas

– Esate dirbęs LMTA Klaipėdos fakulteto Džiazo muzikos katedros dėstytoju. Papasakokite apie savo aistrą džiazui.

– Džiazo, kaip ir gero roko, trauką jaučiu seniai. „Ir vis dėlto muzikoje svarbiausia – ritmas!” Tai pasakė ne džiazmenas ar rokeris, tai – garsaus klasiko, melodisto ir orkestro koloristo N. Rimskio-Korsakovo žodžiai.

Džiazo muzikos katedroje vadovavau būsimųjų džiazo muzikantų chorui. Tuometis katedros vedėjas Pranas Narušis įžvelgė tokio kurso reikalingumą ir naudą studentams. Labai maloniai prisimenu tą laiką. Chore dainavo dabar jau garsiomis personomis tapę atlikėjai – tiek vokalistai, tiek instrumentininkai. Medžiagą programai – džiazo standartų, bitlų muzikos ir net senojo rokenrolo pagrindu – aranžavau pats. Taip, pas mus skambėjo ir rokenrolo chorinės aranžuotės!

Jono Jurkūno džiazo oratorija „Pamario giesmės” – tai palyginti nesena patirtis (2017 m.). Čia būta neapsakomai įdomaus bendradarbiavimo – su jaunu talentingu autoriumi bei fantastiško lygio džiazo muzikantais – broliais Bazarais, Kęstučiu Vaiginiu, Mindaugu Vadokliu, su solistais vokalistais ir choru „Brevis”, su vaikų choru ir Kauno miesto simfoniniu orkestru. Kūrinio estetika nevienareikšmė, vieniems gal net nepriimtina, kitiems (ir man) kelianti absoliutų susižavėjimą.

J. Jurkūno džiazo oratorija „Pamario giesmės“ – tai palyginti nesena patirtis (2017 m.). Vytauto Petriko nuotr.

Beje, radikaliai skirtingų nuomonių to paties kūrinio (ar kūrybos krypties) atžvilgiu muzikos istorijoje būta visais laikais. Postmodernistiniame pasaulyje kūrybos diversifikacijai nebėra ribų. Dėl estetikos skirtybių jau nebelaužomos ietys, kaip tai būdavo XIX a. Pažangesni kritikai supranta, kad yra daugybė muzikos kelių, išsišakojimų, ir neįmanoma (net nebūtina) išmanyti juos visus. Bet kategoriškai atmesdamas vieną ar kitą naujesnį reiškinį, gali tiesiog apsijuokti.

Sunku ir lengva

– Džiazą groti, improvizuoti yra lengviau ar sunkiau, nei tai daryti iš natų?

– Kas geba groti džiazą, gali groti ir klasiką (akademinę muziką). O atvirkščiai – tikrai ne visada. Chickas Corea – puikiausia to iliustracija. Ir tikrai ne vienintelė. Be plataus išsilavinimo, džiazo muzikantui reikalinga įgimta ypatybė – stiliaus, pavyzdžiui, svingo (specifinė ritmika) pojūtis. Dažnam akademiniam muzikantui tai svetima. Plius – taip, džiazo muzikantas geba improvizuoti, kas vėlgi nedažnai būdinga „klasikantams”. Manau, neverta lyginti improvizacijos ir grojimo iš natų. Tai vienodai sunku arba lengva, priklausomai nuo talento diapazono.

– Taip pat esate muzikos vadovas, aranžuočių ir klavyrų autorius. Gal galite pristatyti šias magiškai skambančias savo veiklas?

– Muzikos vadovo funkciją tapatinčiau su pagrindinio dirigento funkcija. Tai reiškia, kad esi kūrinio interpretacijos – visų atlikimo detalių ir bendros koncepcijos – autorius.

Aranžuotė – tai kūrinio pritaikymas kitokiai nei originalo sudėčiai. Ne paraidinis perrašymas (tai būtų transkripcija), bet perdirbtas kūrinys, pridedant savo kūrybinės traktuotės detales. Originalus kūrinys lieka atpažįstamas, tačiau suskamba kitaip – keičiasi spalvos, galbūt tempai ir ritmai, kartais – dermė, tonacija, nuotaika. Žodžiu, tai įdomus kūrybinis darbas.

Klavyras – orkestrinės partitūros, kurioje surašyta visa muzikinė medžiaga ir vokalinės partijos, pritaikymas dainininkams su fortepijono akompanimentu. Jis reikalingas dainininkų individualiam darbui ir darbui su koncertmeisteriu (pianistu), taip pat sceninėms repeticijoms, kuriose nedalyvauja orkestras. Paprastai operos ir kiti kūriniai solistams, chorui ir orkestrui publikuojami klavyro pavidalu (partitūros – specifinis, dažnai vienetinis daiktas). Bet, pavyzdžiui, Viačeslavo Ganelino miuziklas „Velnio nuotaka” turėjo tik partitūrą. Teatrui nusprendus šį kūrinį įtraukti į repertuarą, klavyrą teko parašyti. Be to, „Velnio nuotakos” originale, tai yra muzikoje garsiajai kino versijai, stigo finalo, kuris yra mūsų spektaklyje. Tad ir jį reikėjo parašyti, kaip sakoma, „iš oro”.

Sumažinti atskirtį

– Dirbdamas Muzikiniame teatre, susiduriate su įvairių žanrų kūriniais. Kurie jums artimiausi, o kurie sudėtingiausi?

– Žanrų įvairovė – išskirtinis Muzikinio teatro repertuaro bruožas. Baroko operos – yra. Klasicizmo periodas – turime. Romantizmo epocha su veristiniais, impresionistiniais atsišakojimais – taip. Modernioji akademinė muzika – atliekame. Miuziklai, su poprock muzikos krypčių stilistika – statome. Esame universalūs, o „artimumas” ateina sulig reikalingumu įgyvendinti konkrečią užduotį. Kūrinį reikia pamilti, kitaip naujas darbas visada bus „sudėtingas”.

– Kokios muzikos klausotės laisvalaikiu?

– Mėgstu šiuolaikinės muzikos naujienas. Tarp jų yra labai įdomių kūrinių. Verta įsijungti, pavyzdžiui, internetinį „New Sounds” radiją. O ir „Facebook” yra keletas grupių, skirtų būtent moderniosios muzikos kūrėjams ir gerbėjams. Beje, niekada nesupratau inkščiančių, kad „Facebook” yra beprasmės informacijos skleidėjas ir apskritai – blogis. Blogis tada, kai nemoki informacijos atsirinkti.

V. Konstantinovo diriguojamas koncertas „Atsarginio kelio muzika“ pernai įsiliejo į festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Olesios Kasabovos nuotr.

– 2000-aisiais kūrėte orkestruotes Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro projektui „Roko klasikos metamorfozės”, su šiuo kolektyvu bendradarbiaujate iki šiol įvairiuose projektuose. Ar „Roko klasikos metamorfozėmis” pamaloninta jūsų siela ir įrodyta meilė rokui?

– Taip. Be „Metamorfozių”, yra ir „Roko baladės”, „Bohemiečių” projektai, kino muzikos „hitų” programos… Roką mėgau nuo vaikystės ir tebemėgstu. Be to, įžvelgiu simfoninės ir roko muzikos lydinyje galimybę sumažinti atskirtį tarp „akademinės” ir „demokratinės” kultūrų. Manau, tos kultūros gali ir turi sąveikauti. Ir toje sąveikoje slypi nemaži kultūrinės bendruomenės augimo šansai. LVSO kasmetės programos tai tik patvirtina.

Opus magnum

– Be to, kas jau minėta, esate Klaipėdos choro „Aukuras” įkūrėjas.

– Taip, vienas iš jų. Drauge su Alfonsu Vildžiūnu. Iš pradžių repetavome Muzikiniame teatre ir absoliučią daugumą choro sudarė Muzikinio teatro dainininkai. Vėliau teatro vadovybė nebebuvo tokia palanki „Aukuro” veiklai. Tiesą sakant, suderinti vis intensyviau veikiančio Muzikinio teatro ir aktyviai gastroliuojančio jo choro planus tapo sudėtinga, tad mūsų su A. Vildžiūnu keliai išsiskyrė.

– Tarp jūsų kūrinių – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera vaikams, bažnytinės giesmės (iš kurių dvi atspausdintos „Liturginiame giesmyne”), muzika spektakliams… Viską norėjosi išbandyti?

– „Requiem Reborn” vis dar tebelaikau savo opus magnum. Skirtingai nuo kitų kūrinių, kuriuos rašydavau pagal užsakymus, šį rašiau „į stalčių”, net neįsivaizduodamas, kad jis kada nors bus atliekamas ar juo labiau įrašytas į kompaktinę plokštelę. Pernelyg dideles pajėgas jame „modeliavau” – iki 150 atlikėjų. Solistai dainininkai (akademinis sopranas ir roko tenoras), didelis choras, simfoninis orkestras plius roko instrumentininkai – tokia buvo atlikėjų sudėtis. Bet kūrinys buvo gyvai atliktas 2006 m. festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” metu. Šiuo faktu ligi šiol negaliu atsistebėti. Partitūroje sudėjau iš pažiūros antagonistinių žanrų lydinio idėją, o vienas svarbiausių sumanymo variklių buvo sakralinės kultūros iškilimas totalitarinės sistemos žlugimo fone. Žodžiu, toks optimistinis Requiem su atgimimo dominante.

Dėl žanrų įvairovės – taip, ji man įdomi. Nemažai kūrinių esu orkestravęs, galbūt „subręsiu” ir autorinei instrumentinei partitūrai. Pavadinti ją simfonija, nežinau, ar išdrįsiu, bet laikas parodys.

Visomis talento spalvomis

– Papasakokite apie darbą miuzikluose: esate miuziklų „Šounuolynas”, „Boni ir Klaidas” muzikos vadovas bei dirigentas, miuziklo „Čikaga” dirigentas. Kaip sekėsi miuziklus publikai pristatyti? Repeticijos turėjo būti linksmos?

– Miuziklo žanras šiuo metu ypač populiarus ir paklausus turbūt visame pasaulyje. Nevengė šio žanro ir mūsų teatras, publikos jis buvo ir tebėra labai mėgstamas. „Šounuolynas”, pavyzdžiui, jau suvaidintas daugiau nei 40 kartų, ir nepanašu, kad jis greitai nueis nuo scenos.

Statant „Šounuolyną” buvo labai malonu bendradarbiauti su patyrusiu miuziklo specialistu – režisieriumi, choreografu ir vokalistu Johnu Staniunu (pavardė lietuviškos kilmės, tačiau Johnas – tikras amerikietis, o Jungtinėse Valstijose, kaip žinoma, miuziklo istorija ir dabartis yra ypač turtingos). Mūsų solistėms, vaidinančioms kartais šokiruojančiai gyvybingas vienuoles, neabejoju, „Šounuolyno” pastatymas irgi buvo patirtis, kurios neįmanoma pervertinti. Intriguojanti istorija, pasakojama per skirtingiausių charakterių personažus, per dainavimą – solinį ir ansamblinį, per šokį (teko net stepą išmokti!). Žodžiu, artistėms teko pakilti į tam tikrą sceninio virtuoziškumo lygį.

Su „Šounuolyno“ kūrybine grupe. KVMT archyvo nuotr.

Turėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip pat ir miuziklo libreto vertėjui Vytautui Virganavičiui (jaunesniajam). Vien pavadinimą („Nunsense”) išversti – tikrų tikriausias iššūkis. Nun – angliškai vienuolė. Nunsense – žodžių žaismas, skambantis kaip nonsense (liet. niekai, nesąmonė). Lenkijos teatruose, kiek žinau, tas miuziklas vadinamas „Siostrzyczki” (viso labo „Seselės”). O mūsų pavadinimo vertimas talpina net ne dvi, o tris prasmes – šou, vienuolyną ir šaunuoliškumą. O ir pats žodis „Šounuolynas” artimas nesąmonei. Žodžiu, šaunuolis Vytautas!

„Boni ir Klaidas”, mano supratimu, dar „neišrodytas” miuziklas tiek Klaipėdoje, tiek kitur Lietuvoje. Kompozitoriaus, miuziklų ir popmuzikos hitų kūrėjo F. Wildhorno braiže, jo sąlytyje su teatrinės dramaturgijos supratimu įžvelgiu aukščiausio lygio meistrystę. Režisierė Rūta Bunikytė puikiai jaučia miuziklo specifiką apskritai ir spektaklio formą, geba perprasti muzikos niuansus, emocijų kontrastus, randa gerą kontaktą su atlikėjais. O šie atsiskleidė visomis talento spalvomis. Mane taip pat labai džiugino orkestro instrumentininkai. Jų grojimui nieko netrūko – nei technikos, nei subtiliausių spalvų, nei „draivo” – ypatingos energetikos, būdingos geram rokui, gospelui ar baladės žanro dainai. „Boni ir Klaido” pastatymas, mano supratimu, buvo tikrai sėkmingas. Kaip, beje, ir „Čikagos”.

„Čikagoje” dirbome kartu su taip pat fantastišku muzikantu, nepralenkiamu miuziklo vokalistų mokytoju Dereku Barnesu. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos dainininkai per Dereko užsiėmimus iki šiol gauna neįkainojamas miuziklinio dainavimo specifikos, principų, o per tai – ir gilesnio aktorinio mąstymo pamokas. Spektaklis, beje, pirmą kartą buvo pritaikytas didelei erdvei – rodytas visose Lietuvos didmiesčių arenose, kai kur ne po vieną ir ne po du kartus. Spėju, kad jį taip pat būtų galima rodyti ir toliau, publikos greičiausiai netrūktų.

Nuo epizodų – prie operos

– 2010-aisiais Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pastatyta jūsų opera vaikams pagal Sigito Gedos pjesę Hanso Christiano Anderseno pasakos motyvais „Ką senelis padarys, viskas bus gerai”. Spauda rašė, kad šią svajonę puoselėjote 27 metus. Kodėl taip užtruko?

– 27 metus puoselėjama svajonė – tik romantiškas (jeigu ne patetiškas) žodžių junginys. Vengiu tokių pasakymų. Taip, šiai S. Gedos pjesei vienos bendramokslės prašymu dar ankstyvoje jaunystėje buvau sukūręs dainuojamuosius epizodus jos vadovaujamam dramos būreliui. Vėliau, jau Muzikinio teatro studijoje, ta pjesė su ta muzika buvo naudojama choro sceninės praktikos užsiėmimams. Dar vėliau, padrąsintas kolegų, rečitatyvų forma parašiau muziką ir proziniams tekstams. Į repertuarą opera buvo įtraukta teatro vadovo Stasio Domarko iniciatyva. Tada visą kūrinį orkestravau. Beje, rodžiau jį dabar šviesaus atminimo poetui S. Gedai. Jis „palaimino” mano traktuotę, leido padaryti nežymių pakeitimų tekste.

Daugiau kūrinių vaikams – trys muzikiniai vaidinimai – yra Muzikinio teatro ankstesniame repertuare. Miuziklas „Coliukė” pastatytas Klaipėdos dramos teatre. Pastarasis – įdomi, intriguojanti ir maloniai įsimintina patirtis, dirbant su dramos aktoriais.

– Įrašėte autorinių kūrinių Lietuvos radijuje.

– Atkūrus nepriklausomybę, muzika taip pat ėmė laisvėti nuo buvusio režimo „priežiūros” ir rekomendacijų. Atvykau į Lietuvos radiją ir televiziją su nauja programa, kurioje buvo tam metui neįprastų kūrinių, ypač chorui. Įrašėme afroamerikiečių giesmių kantatą „Gospel Travelin'”, garsųjį G. Gerschwino hitą „I Got Rhythm”, taip pat mano aranžuotą „The Beatles Cocktail” – tokį kelių Johno Lennono ir Paulo McCartney’o dainų popuri chorui a cappella. Įrašėme ir kitų kūrinių su orkestru, solistais ir choru, tarp jų buvo ir mano autorinių dainų. Viena iš jų – „Tau tėvynės dangus” – atliekama iki šiol įvairiomis versijomis ir progomis. Prieš porą metų vyko projektas, jungiantis Baltijos šalių ir pasaulio lietuvių muzikines pajėgas Amerikoje, Australijoje ir Lietuvoje. Solistė Nida Grigalavičiūtė dainavo Čikagoje, choras iš Los Andželo miesto pritarė, jungtinis lietuvių ir estų orkestras akompanavo Vilniuje. Grandys sąveikavo online režimu.

Su sūnumi Eugenijumi – DJ Geniu. Asmeninio albumo nuotr.

Galimybė dalytis

– Dirbate su kompiuterinėmis notacijos ir garso redagavimo programomis. Šiuolaikinės galimybės padeda kurti?

– Padeda. Notacijoje kompiuteris man – „greitieji” pieštukas, trintukas ir natų popierius. Spėjau „paragauti” ir „analoginių” šių priemonių versijų, pirmąsias partitūras rašiau ranka. Su „kompu” greičiau, patogiau ir gražiau, nežlugdo kompleksai dėl „kreivo” rašto. Be to, atsirado galimybė internetu kūriniais dalytis su kolegomis visame plačiame pasaulyje. Jų atsiliepimai motyvuoja, suteikia drąsos.

– Savo kūrybą pristatote specialioje svetainėje. Norisi dalytis, sulaukti grįžtamojo ryšio iš gerbėjų?

– Šiuo metu dalijimasis kūryba yra įprasta praktika. Atsirado begalė tam skirtų platformų, įskaitant ir „Facebook” specializuotas grupes. Internetinis kontaktas inspiravo, pavyzdžiui, multimedijos projektą „CzechoBalt”. Tai prieš dešimtmetį vykęs nepaprastai įdomus bendradarbiavimas su čekų muzikantais – nuostabiuoju kvartetu „Clarinet Factory”, su elektroninės muzikos kūrėju – mano sūnumi Eugenijumi (DJ Genys) ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro stygininkais. Vėliau programa net du kartus buvo atlikta Čekijoje, su Brno filharmonijos orkestru. Dviejų valandų trukmės programa buvo ruošiama trijuose skirtinguose geografiniuose taškuose, kaip dabar sakoma – nuotoliniu būdu. Joje susijungė visų grandžių autorinė kūryba, improvizacijos, bendros „fiksuotos” kūrybos pavyzdžiai. Žodžiu, Music Without Borders. Beje, viename programos epizode į vokalo partiją (dainavo Vojta Nydlas, klarnetų kvarteto dalyvis) buvo net įpintos specialiai klaipėdiečio Lino Poškos sukurtos eilės žemaičių tarme, ieškant (ir randant!) fonetinių sąšaukų su čekų kalba.

Du požymiai

– O jūsų darbastalyje galima rasti kūrinių, kurie dar laukia savo atlikimo dienos? Ir kaip jie gimsta – ištobulinami iki galo vienu įkvėpimu ar paliekami nebaigti, gali būti koreguojami bėgant laikui?

– Galima rasti. Laukia jie ten ko nors ar nelaukia, ne taip ir svarbu. Sulauks atlikimo – gerai, nesulauks – vadinasi, neskirta. Jų tikrai nedaug (kaip jau sakiau, rašau dažniausiai pagal užsakymus).

Dėl rašymo metodų – visaip pasitaiko. Galiu kasdien grįžti prie partitūros ir nuolat kažką joje keisti, o būdavo ir taip, kad vienu prisėdimu nuo pradžios iki galo parašydavau. Pavyzdžiui, „Offertorium” dalį iš „Requiem Reborn”. Ir, beje, dažniausiai iš karto rašau orkestrinę partitūrą, be pradinės (klavyrinės) versijos.

– Kiek jums svarbūs klausytojai? Koks jausmas nusilenkti po kūrinio atlikimo? Kaip „tvarkytis” su didžiule atsakomybe: dirigentas ar chormeisteris atsakingas ir atlikėjams, ir klausytojams?

– Klausytojai yra svarbūs. Tai galutinis adresatas. Visi atlikėjai kartu su dirigentu – tarpininkai. Nusilenkti malonu tuo atveju, jei atlikimas gerai pasiseka, jeigu jauti nuoširdžiai šiltą (ne „protokolinę”) auditorijos reakciją. Ir taip, atsakomybės našta yra viena didžiausių. „Tvarkymosi” su ja kelias yra vienintelis – kruopštus darbas.

Multimedijos projektą „CzechoBalt“ inspiravo internetinis kontaktas. Asmeninio albumo nuotr.

– Būtų įdomu išgirsti jūsų kaip profesionalo nuomonę, kaip gimsta kūriniai, kurie lieka neįvertinti klausytojų, – tai kūrėjų ar klausytojų problema? Ar pristatant naują kūrinį kamuoja abejonės?

– Yra du genialaus neįvertinto kūrinio požymiai: pirmas – jis genialus, antras – jo niekas nevertina. Juokauju. Viena vertus, sukurta begalė talentingų kūrinių, bet dėl tam tikrų priežasčių jie klausytojų nepasiekia. Apie priežastis galima tik spėlioti. Gal čia veikia ne visai tobuli kultūrinės visuomenės komunikacijos algoritmai, o gal kažkokios mistinės aplinkybės. Sakoma, kad, be talento, kūrėją dar turi lydėti sėkmė. Kas tai yra, kodėl ne visus ji lydi? Norėtųsi tikėti, kad viskas nuo kūrinio kokybės priklauso, bet juk čia preziumuojame, kad kūrinys tikrai talentingas. Buvo tokia kompozitorė Galina Ustvolskaja, D. Šostakovičiaus mokinė. Kartais jos kūryba vertinama aukščiau nei jos mokytojo. Bet ar daug žmonių apie ją girdėjo?

Kūrinio pristatymas – kita „daina”. Abejonių, manau, greičiau gali kilti kūrinį rašant. Ar teisingai temą pasirinkai, ar tikrai turi ką įdomaus pasakyti. Apsisprendus abejonės nebeturėtų kamuoti. Nesi tikras – „neprasidėk”.

Nuotykiai Italijoje

– Lietuvos kultūros ministerija jus įvertino S. Šimkaus premija už Lietuvos chorinės muzikos puoselėjimą. 1999 m. buvote apdovanotas geriausio dirigento prizu tarptautiniame C. A. Seghizzi konkurse Goricijoje Italijoje.

– Įdomi aplinkybė: tuo metu choras „Aukuras” jau buvo suskilęs, dalis dainininkų sudarė Klaipėdos vokalinį ansamblį, o mes konkursui paruošėme atskirą programą, dalyvavome kamerinių profesinių ansamblių kategorijoje. Pasibaigus konkursui, vietoj laimėtojų paskelbimo ir apdovanojimo ceremonijos, kurios nesureikšminome, nuėjome į vietos trattoria ir ten linksmai šventėme pabaigtuves. Po to žmonės iš kitos „Aukuro” pusės, kuri irgi dalyvavo konkurse ir buvo ceremonijoje, perdavė man geriausio dirigento prizą. Dar suspėjome atsiimti ir ansambliui skirtą piniginę premiją.

Italija nuo 1992 m. man buvo tapusi itin dažnai lankoma šalimi. Juokinga, bet Latvijoje lankiausi septyniskart rečiau. 1997 m. buvau ypatingose gastrolėse Italijoje su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, rinktiniu vyrų choru (pagrindą sudarė Muzikinio teatro vyrai) ir tarptautine solistų komanda. Programoje – P. Čaikovskio „Itališkasis capriccio”, Siuita iš D. Šostakovičiaus muzikos kino filmui „Gylys”, F. Chopino Koncertas fortepijonui Nr. 2, R. Wagnerio ciklas „Fünf Gedichte für eine Frauenstimme”, G. Rossini „Messa di Ravenna”, I. Stravinskio opera-oratorija „Oedipus Rex”.

Diriguoti ruošėsi S. Domarkas. Tačiau, likus vos porai dienų iki išvykos, jį ištiko infarktas, tiesiog repeticijos metu. Laimė, maestro pasveiko, bet, žinoma, ne iš karto. Reikėjo žaibiškai apsispręsti dėl išvykos. Buvo nutarta, kad gastrolinį turą teks diriguoti man. Klaipėdoje spėjau parepetuoti I. Stravinskio ir G. Rossini kūrinius. Kitų repeticijos laukė jau Italijoje, juos mokytis reikėjo kelionės metu. Lėktuvams, savaime suprantama, pinigų nebuvo, tad nuo Klaipėdos iki Vitorijos Pietų Sicilijoje (ir atgal) važiavome autobusu. Nesunku įsivaizduoti choro vyrų „susikaupimą” keliaujant tuos 3 000 km. Na, taip, kas gi gali labiau palengvinti ir įprasminti tokią ilgą kelionę, jei ne rimtis ir pamaldus susikaupimas (juokiasi). Žodžiu, kūrinius reikėjo studijuoti tikrai „specifinėje” aplinkoje. Viena vertus, laukiau, kada gi bus galima ramiai susidėlioti visas muzikos formas, struktūras ir akcentus, kita vertus, laiko laukimui nebuvo, mokytis reikėjo čia ir dabar. Pastebėsiu, kad tuo metu nei interneto, nei „YouTube” dar neturėjome, tad galimybių nusiklausyti ar nusižiūrėti net vaizduotė nepiešė.

1997 m. vyko ypatingos dirigento V. Konstantinovo gastrolės Italijoje su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, rinktiniu vyrų choru ir tarptautine solistų komanda. Asmeninio albumo nuotr.

Pagaliau vėlyvą vakarą, po pustrečios paros kelionės pasiekėme pirmojo koncerto vietą – Barletos miestą. Štai jos, galvojau, išsvajotos sąlygos! Tačiau miesto viešbutyje jos, sąlygos, sužibėjo dar ryškesnėmis spalvomis… Pagal planą rytą orkestras turėjo pirmą kartą atsiversti F. Chopino Koncerto natas, o dar italų pianistas Francesco Monopoli turėjo atvykti groti solo partiją… Taigi, Chopinas ir ramybė, ramybė ir Chopinas… Tik staiga viešbutyje dingo šviesa. Mūsų varguoliai keliautojai negalėjo tada leisti sau išlaidauti net arbatai kavinėse – jie atsivežė elektrines spirales vandeniui stiklinėse kaitinti. Visi vienu metu jas įjungė, ir nuo elektros tinklo perkrovos dingo elektra. Šviesos nebuvo iki pat ryto. O rytą dar ir vanduo buvo užsuktas. Atėjęs santechnikas bandė „pirštais” paaiškinti, kaip naudotis tualetu bei dušu be vandens…

Šias, švelniai tariant, nepatogumus keliančias aplinkybes reikėjo kaip nors sau pateisinti, kitaip nesibaigianti destrukcija grasino palaužti paskutinius valios likučius. Paradoksalu, bet padėjo staiga prisimintas faktas, kurį nugirdau kelionės metu: Barletos miestą jau ilgai valdė komunistai. Šis faktas situaciją nušvietė tam tikra logika, viskas susidėliojo darnioje priežasčių ir pasekmių rikiuotėje ir F. Chopino partitūra tapo žymiai aiškesnė (juokiasi). Svarbiausia – visa tai nesutrukdė sėkmingam pasirodymui Barletos senojo teatro salėje. Su neapsakomu džiaugsmu pianistas daugybę kartų bėgo lankstytis prieš entuziastingą publiką. Neįmanoma pamiršti, kokia laime ir dėkingumu švytėjo jo veidas po koncerto! Žinoma, ši sėkmė vargu ar būtų įmanoma be orkestro muzikantų didžiulio palaikymo.

Yra ir kitų įsimintinų šio turo įvykių, tarp kurių – G. Rossini „Messa di Ravenna” pirmas atlikimas Calabria regione, „Karaliaus Edipo” atlikimas Bari mieste (tikėtina, taip pat pirmas), P. Čaikovskio, D. Šostakovičiaus ir R. Wagnerio kūrinių atlikimas Centrinėje Italijoje, Pietuose (Lamezia Terme, Regia Calabria) ir Sicilijoje (Vittoria, Ragusa, Messina). Nepaprastai įdomi buvo pažintis su solistais – jau minėtu pianistu F. Monopoli, vokalistais – bosu iš Estijos Mati Palmu, Ukrainos mecosopranu M. Poliščiuk, ir, žinoma, mūsiškiu tenoru Algirdu Janutu.

Šis turas vyko jau pamažu grimztant į praeitį galimybėms lengvai užsidirbti Vakaruose, kai mūsų artistai pasitenkindavo tokiais mažais atlyginimais, kad prodiuseriams pavykdavo net iš simfoninių koncertų gauti piniginės naudos. Dar kelerius metus anksčiau Dante Anzolini turėjo panašią mūsų teatro gastrolių viziją, tik tada toks planas būtų žymiai finansiškai palankesnis atlikėjams, nes „mūsų” ir „jų” pajamų dydžio skirtumas buvo tiesiog astronominis. Metams bėgant situacija rinkoje keitėsi, galiausiai toks užsieninių turų organizavimo „koziris” išnyko visai.

Neįkainojama patirtis

– Kokius žymiausius dirigentus teko sutikti? Į ką lygiuojatės?

– Į Sankt Peterburgo konservatorijos profesorių Avenirą Michailovą: jis dar mano studijų laikais lankėsi mūsų choro klasėje, stulbino visus savo meninės skvarbos gilumu. Turėjau su juo individualių užsiėmimų, labai drąsinančių ir motyvuojančių. Jau minėjau apie didžiulį žinių ir įgūdžių užtaisą, gautą iš prof. J. Aleksos. Neįkainojama patirtis su prof. H. Rillingu. Gyvai klausiausi Kurto Masuro, Simono Rattle’o, Genadijaus Roždestvenskio, Jurijaus Temirkanovo, Fabio Luisi, Marco Albrechto diriguojamų koncertų ir operos spektaklių. Dėkingas likimui, kad teko bendradarbiauti su D. Anzolini. Taip pat su didžiausia padėka prisimenu savo fortepijono dėstytoją Michailą Fronckevičių.

O kiek dabar visko galima ar „YouTube, ar „Operavision”, ar „Mezzo” kanalu pamatyti! Įdomu, ar visas tas lobynas taip ir liks visiems prieinamas, be apribojimų?

– Ar galite pakovoti už savo teises, jei to prireikia? Išsakyti galbūt kažkam nepatinkančią nuomonę?

– Tekdavo pakovoti ir „dėl teisybės”, ir „prieš valdžią”… O kam neteko?

– Kokį chorinį kūrinį jums dar norisi „pačiupinėti”?

– Be to, ką jau esame atlikę, – I. Stravinskio „Psalmių simfoniją”, J. S. Bacho Mišias H-moll, „Pasiją pagal Joną”, L. Janačeko „Glagolitines mišias”, gal kada nors ir K. Pendereckio „Pasiją pagal Luką”, šiuolaikinių lengvesnio žanro kūrinių…

– Kiek kalbų mokate?

– Nedaug. Lietuvių, rusų, kalbu, rašau ir skaitau angliškai (bet ką šiais laikais tuo gali nustebinti?). Kitos kalbos – apgraibomis, pradmenų lygiu. Na, ukrainietiškai suprantu skaitydamas, dar lenkiškai. Pamažu mokausi vokiečių kalbos, galiu fonetiškai perskaityti prancūzišką tekstą (to netrukus prireiks darbe), bet tai nėra kalbų valdymas.

Susitikimai Anglijoje

V. Konstantinovas (centre) už muziką M. Lane’o trumpo metražo filmui „Hands“ („Rankos“) 2018 m. festivalyje Los Andžele pelnė apdovanojimą už geriausią muziką. Asmeninio albumo nuotr.

– Kūrėte muziką Michaelo Lane’o trumpo metražo filmui „Rankos”?

– Šiame filme „veikia” skirtingų rasių atstovų rankos. Galima tai pavadinti rankų šokiu arba rankų baletu… Filmo režisierius M. Lane’as – mano bičiulis iš Lesterio miesto Anglijoje. Miestas, beje, pasižymi daugybės skirtingų tautų, rasių ir kultūrų taikiu, harmoningu sambūviu. Filmas kaip tik apie tai. Buvau gavęs sumontuotą vaizdo medžiagą, kuriai reikėjo parašyti muziką. Toks truputį „atvirkštinis” variantas, kai ne pagal muziką šokama, bet „šokis” išprovokuoja muziką. Filmas apvažiavo daugybę festivalių, viename iš jų – Los Angeles Film Feedback Festival – 2018 m. gegužę gavo geriausios muzikos apdovanojimą.

– Papasakokite apie projektą „Karo Requiem”. Ar tai – gyvenimo svajonės išsipildymas?

– Šiam monumentaliam B. Britteno kūriniui nemažai laiko skyriau dar studijų metais. Jo premjera suskambėjo naujoje Koventrio miesto katedroje, pastatytoje šalia karo metu subombarduotos senosios, gotikinės, griuvėsių. Tada tai buvo nepasiekiamai toli, už geležinės uždangos. Svajonė tą vietą aplankyti net nesibeldė į sąmonę. Apie dalyvavimą šio kūrinio įgyvendinimo procese gal ir buvo galima pasvajoti, tačiau kaip turi susiklostyti aplinkybės, kad tai įvyktų – sąmonė taip pat nieko nekuždėjo. Kūrinys daugiasluoksnis, reikalauja didžiulių atlikėjų pajėgų – didelio simfoninio orkestro, didelio mišraus choro, kamerinio orkestro, vaikų choro, solistų, vargonų. Muzika labai komplikuota, tačiau ir nepaprastai paveiki, sukrečianti.

Tiek Koventrio miestą Anglijoje aplankyti, tiek „Karo Requiem” projekte dalyvauti vis dėlto pavyko. 2018 m., minint Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį, šis kūrinys buvo atliktas Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje (Klaipėdoje). Lietuvai atstovavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras. Apie seną svajonę paruošti šį kūrinį dar 2014 m. buvau užsiminęs Pomeranijos teatro vadovui Dirkui Löschneriui per susitikimą po vienos iš mūsų teatro premjerų. Džiugu, kad jis atkreipė dėmesį į gerą mūsų choro profesinį parengimą. Ir po ketverių metų gavome kvietimą dalyvauti projekte. Paprasta, tiesa?

Žengia muzikos keliais

– Gal sukauptą muzikinę patirtį perima jūsų vaikai?

– Mano vaikai taip pat žengia muzikos keliais. Sūnus Eugenijus gyvena Berlyne ir dirba garso redagavimo programinės įrangos kompanijoje „Bitwig”. Taip pat jis, kaip minėjau, yra didžėjus – DJ Genys.

Su dukromis Marija ir Julija. Asmeninio albumo nuotr.

Vyresnioji duktė Julija baigė džiazo vokalo studijas, dirba muzikos mokykloje, ruošia koncertines programas. Jauniausioji Marija baigė populiariosios muzikos (gitaros ir vokalo) studijas Anglijoje, Kembridže. Sieja savo gyvenimą su progresyviuoju roku. Šiuo metu tai jau vos ne elitinis, roko smagurių žanras.

– Jūsų trys atžalos gyvenimą susiejo su muzika. Gal buvote griežtas tėvas, verčiantis muzikuoti?

– Muziką visi trys pasirinko, taip pat kaip ir aš, ne iš karto. Mokytis vaikystėje didelio potraukio neturėjo, tik kiek subrendę patys taip nusprendė.

– Ką dainuojate su anūkais? Juk turint tokį garsų ir muzikalų senelį galima tikėtis ypatingų lopšinių ir dainelių.

– Anūkai, kaip ir vaikai, – labai muzikalūs. Devynerių Ūla gaudo klavišų toną dar nespėjus klavišo paspausti. Gali greitai atkartoti vingiuočiausią melodiją. Šešerių berlynietis Antony jau linksmai repuoja, turi labai gerą ritmo ir „kvadrato” pojūtį, taip pat aštrią muzikinę klausą.

– Jūsų veiklos tiek daug, kad keliems žmonėms užtektų. Ar randate laiko bent miegui?

– O, kad dar mokėčiau racionaliai laiką planuoti, kiek daug įdomaus būtų galima papildomai nuveikti! Vienas įdomesnių laisvo laiko leidimo būdų pastaruoju metu – dalyvavimas Beno Šarkos „vaidenimuose”. Štai kur spontaniškos energijos liejimui, laisvai improvizacijai, nežabotų emocijų gelmei ir subtiliausių atmosferų kūrimui atvira plačiausia erdvė! Paradoksas: „vaidenimaisi” vyksta rūsyje.

– Nesigailite nieko ir nieko savo gyvenime nekeistumėte, jei būtų tokia galimybė? Kas jums yra gyvenimo prasmė?

– Nekeisčiau nieko. Gyvenimo prasmė – toks patetiškas dviejų žodžių junginys: antrojo esmė slypi pirmajame (juokiasi). Gyvenimo kredo: jei žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus.

DURYS / 2020 gegužė / Nr. 5 (77)