Apie Meistro siekiamybę tapti rūbu

Klaipėdos lėlių teatre 2019-ųjų lapkričio pabaigoje buvo pristatytas judesio ir objektų spektaklis suaugusiesiems „Meistras” pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita”. Apie premjerą su spektaklio režisiere Gintare Radvilavičiūte kalbėjosi Sondra Simanaitienė.

MEISTRAS_foto_Egle_Sabaliauskaite1

„Meistras“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Sondra S.: Norėčiau pradėti mūsų pokalbį nuo drabužių, skudurų, gniutulų, kurie sudaro spektaklio „Meistras” scenografiją. Dalis jų kabo, kiti suversti į puslankį, iš kurio išlenda Meistras ir į kurį pabaigoje sugrįžta. Medijų filosofas Marshallas McLuhanas išplėtė medijų sąvoką, sakydamas, kad žmogaus rūbas irgi yra viena iš medijų tarp žmogaus ir pasaulio formų. Ir dar stipriau: „Mes dėvime visą žmoniją kaip savo odą.” Noriu klausti, ar rūbai spektaklyje yra tai, kas pratęsia Meistrą, ar jie yra Kita(s)?

Gintarė R.: Meistras dėvi drabužius tarsi savo kūrinio personažus, tarsi ieškotų medžiagos kūrybai. Tai jo buvimas TARP. Buvo įdomu, kad romane daug kalbama apie rūbus: „Jis buvo su baltiniais, basnirčia įsispyręs į batus, ant pečių užsimetęs rudą chalatą”; „kyštelėjau ranką į krepšį su nešvariais baltiniais ir žiūriu: joje tas pats numeris kaip ir laikraštyje”; „atėjusi ji pasirišdavo prijuostę”, „Meistras nusvarino galvą ir ilgai lingavo liūdnoji juoda kepurė su raide M.”; „Retkarčiais gailestingumas įsibrauna pro siauriausius plyšiukus. Tad nebelieka nieko daugiau, tik prisirinkti skudurų ir užkamšyti miegamojo skyles”; „Už didžiulo rašomojo stalo sėdėjo tuščias kostiumas… virš apykaklės nebuvo nei kaklo, nei galvos, o iš rankogalių nekyšojo plaštakos. Kostiumas buvo įnikęs į darbą.” Rūbai sukuria fantasmagorišką nerealybės jausmą. Bandai tose frazėse įžvelgti, ką omenyje turėjo autorius.

gintare_radvilaviciute

Režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

Rūbas – tai žmogaus kontūras, jo apvalkalas. Mūsų požiūris į drabužius – mūsų apvalkalą – yra skirtingas. Vieniems tai itin svarbu, kitiems neturi jokios reikšmės. Rūbai yra lyg namas, kuriame mes gyvename. Jame gali būti labai šilta, jauku ir komfortiška, bet gali būti neramu ir šalta, todėl kartais iš to „namo” tiesiog norisi „išsinerti”, pabėgti. O mums išsinėrus, ar dalis mūsų lieka? Įdomu į rūbą pasižiūrėti kaip į objektą, jį atgaivinti. Kiekvienas rūbas turi savo informaciją, jie patys kūrė scenas.

Sondra S.: Ar rinkdamiesi rūbus kreipėte dėmesį į praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio mados stilių, juk būtent tada vyksta romano veiksmas Maskvoje?

Gintarė R.: Domėjomės to laikmečio drabužiais, tačiau kūrybiniame procese nusprendėme, kad spektaklyje turi veikti tikri rūbai, kurių siluetas ar medžiagiškumas kalbėtų apie mus, šiandienos žmones. Mums įdomi buvo Meistro kaip kūrėjo linija.

Sondra S.: Ar ieškojote balanso tarp rūbo kaip objekto ir rūbo kaip skuduro, kurį galima keisti kitu, ir niekas nepastebės.

Gintarė R.: Rinkomės rūbą, kuris keltų šiandienos asociacijas… Meistras – kūrėjas. Rūbai – kūrybinė medžiaga. Kūrinys nužudo kūrėją. Idėja tampa svarbesnė už žmogų. Ieškojome žmogaus ir rūbo santykio.

Sondra S.: Imtis kultinio romano reikia drąsos, nes žiūrovas turi didelių lūkesčių. Matėme Oskaro Koršunovo spektaklį „Meistras ir Margarita”. Kaip jūs ryžotės tokiam iššūkiui?

MEISTRAS_foto_Egle_Sabaliauskaite4

„Meistras“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Gintarė R.: Taurūnas Baužas atsinešė idėją ir surinko kūrybinę komandą: dramaturgiją kūrė Virginija Rimkaitė, kompozitorius – Jonas Raudonius, choreografija – paties Taurūno Baužo, šviesų dailininkas – Nerijus Gedminas.

Man pasirodė, kad tai įdomi, fantasmagoriška medžiaga, kuri žadina vaizduotę ir diktuoja lėlišką sprendimą. Daug kalbėjomės apie atleidimą, kaltę, gailestingumą. Nutarėme atsisakyti žodžių ir kalbėti per objektus ir judesį.

Tai spektaklis apie idėjai ištikimus žmones. Meistras – žmogus, atsidavęs savo kūriniui, žlugęs dėl jo. Margarita taip pat atsisako visko dėl meilės. Mes nežinome, kas buvo, ir nelabai žinome, kas yra. Juolab tegalime tik fantazuoti, kas gali atsitikti. Kaip, kur link pakryps vadinamasis gyvenimas. Bet žmogui kokiu nors pavidalu visuomet reikės kito žmogaus. Kad žmoguje pamatytų save ir suprastų, kad jis dar yra ir koks jis yra.

Idėja negali būti svarbiau už žmogų… Kūrėjai yra susipainioję savo minčių, išgyvenimų gniutuluose. Bet prasmė yra santykyje su Kitu. Nesinori, kad šalia esantis žmogus būtų kaip skuduras, kurį gali tampyti, matuotis, nešioti, tiesiog išmesti, pakeisti kitu… Mes siekėme per objektus atskleisti, kaip kuriamas santykis su Kitu.

Sondra S.: Ar spektaklio Meistras yra antiherojus, nesugebantis atitrūkti nuo savęs ir sukurti santykio su Kitu?

Gintarė R.: Romane apie Meistrą yra tik vienas skyrius. Jis sukuria kūrinį ir jo gyvenimo kreivė smunka žemyn. Mes stebime Meistro krytį. Romane nuskamba frazė: „Pasiimk meistrą ir suteik jam ramybę. Jis nenusipelnė šviesos, jis nusipelnė ramybės…” Supranti, kad kurdamas, sukūręs ir net palikęs kūrinį ramybės neturėsi… Visada norisi tobulinti, keisti… Neaišku, ar Meistras, atleidęs sau, atgavęs ramybę, yra, bus ar būtų iš tiesų laimingas.

Sondra S.: O šėtonas jūsų spektaklyje veikia? Pasirodanti raudona galva – kas tai, Stalino demonas?

Gintarė R.: „…ką veiktų tavasis gėris, jeigu nebūtų blogio, kaip atrodytų žemė, jeigu joje pradingtų šešėliai?…” Žmogaus savastyje velnio yra lygiai tiek pat, kiek yra dievo, ir galbūt yra dalykų, kurių vaikomasi be reikalo, dėmesio nekreipiant į esminius – štai taip prarandama žmogiškoji viltis ir kūrybos galia. Kartais blogis istorijų pabaigoje atlieka lemiamą vaidmenį – tam, kad viskas baigtųsi gerai. Tai labiau susiję su kūrėjo vidiniais demonais.

MEISTRAS_foto_Egle_Sabaliauskaite

„Meistras“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Sondra S.: Meistro vaidmuo – dramatiškai labai stiprus. Bet jūsų spektaklyje tarsi neinama į pagrindinio veikėjo vidinį konfliktą, jis scenoje atrodo kaip objektas. Jis pats kaip rūbas, kaip medija. Paliktas didelis plyšys tarp žmogaus ir objekto.

Gintarė R.: Tame plyšyje visada atsiranda vietos kaltei, gailesčiui, interpretacijai… Man tinka, jei yra vietos vaizduotei. Mes žvelgiame abstrakčiau. Kalbame apie žmogaus baimę, kuri „…it lankstus, šiltas aštuonkojis tiesia savo čiuptuvus stačiai link širdies…” Mes ir šiandien labai daug ko bijome, kovojame su susikurtais aštuonkojais.

Sondra S.: Lėtas spektaklio tempas, išbuvimas santykyje su objektu… Tam reikia ištvermės. Meistrui labai padeda muzika, ji yra jo partnerė.

Gintarė R.: Spektaklis yra gyvas. Esame nuolatiniame procese. Ramybės dar ilgai neturėsime… Ačiū Taurūnui ir visai kūrybinei komandai už šį kūrybinį procesą. Buvo nelengva, bet labai įdomu. Toks kelias neleidžia sustoti.

Sondra S.: Dėkoju už pokalbį ir linkiu „Meistrui” sėkmės.

Parašykite komentarą