Alice Munro. Brangus gyvenime

„– Ji Izabelė, – primindavo slaugėms, jei šios pasakydavo: „Nagi, ponia.“ Arba: „Ką gi, moteriške, dabar apsiversime.“

Paskui priprato, kad jos taip ją vadina. Taigi šis tas pasikeitė. Ne Izabelė, o jis.“ (84 p.)

2013 m. Nobelio premijos laureate tapo kanadietė rašytoja Alice Munro, kaip paslaugiai nurodoma anotacijoje, „už apsakymus, kuriuose skleidžiasi žmogaus būties trapumas. Rašytoja – neabejotina trumpojo žanro meistrė, keliuose puslapiuose sutalpinanti ištisus gyvenimus, sudėtingas jausmų istorijas ir painias gyvenimo dramas.“ Pati A. Munro, interviu su nuo 1977 m. jos kūrinius spausdinusiu žurnalu „The New Yorker“ sakė kadaise maniusi, kad apysakos yra tiesiog tam tikra praktika prieš romano rašymą. Bet romanas taip ir liko neparašytas, o „praktika“ atnešė šlovę. 

Kliūtys skaitymo kelyje

Rašyti apie knygą pradedu gana vėlai (jau ir šiemečiai nobeliai išdalinti), bet neatgailauju, buvo įdomu A. Munro atsiversti jau kiek atslūgus apdovanojimo sukeltam susižavėjimo įkarščiui. Apdovanojimo faktas skaitytoją tarsi įpareigoja ieškoti Kažko didelio – tarp teksto ir skaitančiojo spraudžiasi Pripažinimo šmėkla, baksnojanti į kiekvieną verčiamą puslapį, „štai, kokie sakiniai, štai žmonių gyvenimai, štai, štai – svarbu.“ Nežinau, ar pavyko būti nešališkai skaitytojai – tai didysis bet kokių apdovanojimų trūkumas, jie šiek tiek sugadina unikalaus atradimo jausmą.

Kita priežastis, kodėl užtrukau su A. Munro, yra jos kūrybą lydintys gana ambivalentiški atsiliepimai. Vieni ją tituluoja šiandieniu Čechovu, kiti bodisi jos kūryba kaip prėska ir neoriginalia. Kaip „Salon“ straipsnyje, „Let‘s all fight about Alice Munro“ pastebėjo Kyle‘as Minoras, apžvelgdami garsių autorių kūrybą, literatūros kritikai dažnai naudojasi galimybe padaryti didįjį savo pareiškimą apie literatūrą – išaukštindami apžvelgiamo autoriaus kūrybą arba ją sutrypdami. A. Munro ne išimtis.

Kaip matote, vardiju mano skaitymo kelią nusėdusias kliūtis – apdovanojimą, prieštaringus vertinimus. 

(ne) paprasti gyvenimai

Apsakymų veiksmas vystosi Kanados kaimiškame ar mažo miestelio peizaže, į didesnius miestus užklystama, bet tie užklydimai laikini. Tai Kanados provincija, kur žmonės pažįsta vieni kitus, kur galioja gana konservatyvios elgesio taisyklės, aiškios socialinių vaidmenų normos. Nuo mūsų laiko apsakymus dažnai skiria ne vienas dešimtmetis – karo metai, pokaris, bet net didesne viltimi ir energija didžiuosiuose miestuose tryškę, pvz., 80-ieji A. Munro apsakymuose tarsi uždūsta mažo miestelio erdvėje – troškimą klampina inertiška kasdienybė. Konkretus laikotarpis apsakymuose dažniausiai nėra įvardijamas – jį nujausti padeda bendruomenės elgesio tvarka, tam tikros pasaulinio konteksto nuorodos.

Lieka tik nurodyti subjektus, kurie apgyvendina tą provincialų apysakų kraštą. Skaitant dėliojasi galerija, literatūrinė gatvės fotografijos atmaina, kurioje – tai, ką galima įvardyti eilinio žmogaus tipais. Tai žmonės, kasdien pralenkiantys mus gatvėje – literatūrinių ambicijų turinti jauna mama, policininkas ir sunkiai serganti jo žmona, su konservatyviu dėde bei jo žmona gyvenanti paauglė dukterėčia, senukai sutuoktiniai ir t. t. Nepaprastais jie tampa įdėmaus pasakotojo žvilgsnio dėka. Kiekvienas apsakymas atrodo talpinąs gyvenimo koncentratą. Gal dėl to, kad A. Munro drąsiai juda laiku – stabteli jaunystėje, senatvėje, kartais žvilgteri ir į apysakų personažų tėvų gyvenimus.

Iškart noriu stabtelėti ir ties apysakų kalba – taupiais, neįmantriais sakiniais. Pasirinktas kalbėjimo būdas sustiprina pasakojimo tikrumo įspūdį, išlaiko tolydumą su paprastų žmonių personažais, tomis perdėm paprastomis vietovėmis. Išvengiama sentimentalių, kurios nupigintų, ar įmantrių, kurios neleistų gerai įsižiūrėti į vaizduojamus žmones, kaip kad į juos neįsižiūrime prasilenkdami gatvėje (tiesiog visko per daug), konstrukcijų. Taupi, tiesi, švari kalbėsena papildo ir sustiprina provincijos peizažą bei išryškina gyventojų portretus. 

Vientisumas

Skaitant apysakas vieną po kitos kyla keistas įspūdis, kad, nepaisant šiek tiek besiskiriančių laiko dimensijų ir geografinių gairių, visi personažai gyvena tame pačiame miestelyje. Galima numanyti tai esant tipinio mažo Kanados miestelio invariantą. Bet nebūtinai Kanados – visame pasaulyje yra tokių miestelių – šiek tiek atokiau nuo pagrindinių miestų ir kelių, sukantis jų mažoje rutinoje gyvenimas prabėga be didelių variacijų, o žmonės pažįsta vieni kitus, „nuo mažens daro klaidų – kaip antai antroje klasėje pridergia į kelnes, – ir gyvena miestelyje kaip mūsiškis, kuriame niekas nepamirštama (taigi bet kuriame miestelyje, nes jie vienodi)“ <…> 129 p.

A. Munro apysakose tų miestelių gyventojai arba tiesiog pasitenkina jiems tekusiu likimu, arba, žinodami kažkur gyvenimą esant tikresnį, laisvesnį, siūlantį platesnius horizontus – mėgina pakeisti jiems tekusį kursą. Tas pokytis gali būti, pavyzdžiui, laimės paieškos mieste, meilės romanas. Bet atrodo, kad už troškimus skiriama griežta bausmė – liga, mirtis, nesėkmė, taip tik patvirtinant klampią, stagnatišką mažo miestelio idėją. Pavyzdžiui, iš miestelio išvykusi moteris pasiekia aukštumų kaip smuikininkė, bet po mirties nuo sunkios ligos palaidojama gimtinėje („Uostas“),  arba – moteris užmezga romaną, palieka vyrą, namus, bet jos dukra nuskęsta kūdroje („Žvyras“). Galima pastebėti, kad proveržio ieško ir už pasekmes moka moterys. Vyrai šiuose apsakymuose dažniausiai monolitiškos figūros, net ne savarankiški veikėjai, o vienas iš miestelio elementų. Transformacijas patiria moterys – jie yra sąlyga joms arba kliūtis. 

Brangus gyvenime

Knygos anotacijoje žadėtą žmogaus nenuspėjamo, nuostabaus ir nepaprasto gyvenimo pajautą, kurią pagauliai perteikianti A. Munro, mano skaitymo take keitė kita – iš anksto nulemtos, kiek beviltiškos gyvenimo dramos. Šiuo atveju knygos pavadinimas – „Brangus gyvenime“ – ne pasigėrėjimas, o kupinas užuojautos atsidūsėjimas. Vienas ir vienintelis, bet einantis greta su kitais vieninteliais, nieko nežadėjęs nuo gimties, nieko nežadantis ir pabaigoje, kupinas pastangų patirti laimę, bet malones ir bausmes dalijantis tik savo nuožiūra – toks jis ir yra.

Apysakų visuma į vieną sulydo ne tik miestelius, panašiai pasielgiama ir su personažais – jie rodosi esą viena kryptimi tekančio gyvybės srauto dalis, kur individualumas ir pats individas tėra blyksniai po tuo dideliu, mažuose miesteliuose taip gerai matomu dangumi. Skaitytojas jau po kelių apysakų vienu metu mato ir bendrą vaizdą, ir detales (atskirus gyvenimus). A. Munro kaltinta kartojimusi, ir iš tiesų – apysakų siužetas gana nuspėjamas, o struktūra panaši, bet būtent tai skaitant ir leidžia įgyti metažvilgsnį. Tokiu atveju, visa A. Munro gyvenimo kūryba atrodo esanti nuoseklus, dešimtmečius vykdytas projektas, kuriame – ir provincijos vakuumo tyrimas, ir reveransas fatalizmui, ir sunkiai apibūdinamas žmogaus siekis eiti savo keliu, išsiveržti iš užsiveržiančių rutinos spąstų. 

„Brangus gyvenime“ leis pasidžiaugti metažvilgsniu, bet ar tai, ką matysime to žvilgsnio galia – reikalinga, spręs pats skaitytojas. Tai yra, ar „Brangus gyvenime“ aktuali jam, kaip, pavyzdžiui, judraus miesto gyventojui, ar į ją jis žiūrės tik vedamas tam tikro socioantropologinio smalsumo, ar gyvenimo klampumas yra tik mažų XX a. miestelių savybė, ar tai yra universalu ir t. t.?

Mane pačią „Brangus gyvenime“ paliko su egzistencinio nerimo pojūčiu. Jis nėra svetimas, nėra jis ir atradimas. Bet kaip ir bet koks patyrimas, atsirandantis stabtelėjus ir įsižiūrėjus – vertingas.

„Nepatikėtum, kaip gera. Susitaikyk su likimu, ir tragedijos nebeliks. Arba tragedija nebeslėgs, ir tu ramiai, lengvai eisi per pasaulį.“ 106 p.                                                                      

Alice Munro. Brangus gyvenime

Vilnius: Alma littera, 2014. – 312 p.

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė