Jono Meko „aukso vidurys”

Jonas Mekas savo asmenine ir kūrybine laikysena buvo filotopinę – meilės vietai iš minties – žiūrą steigiantis literatūrinėje ir kino kūryboje: J. Mekas – išsivadavęs iš prievartinės istorinės ir ideologinės galios santykių, todėl buvo filotopinis individas, kuris užėmė tarpininko poziciją tarp literatūrinio bei kino diskurso ir bekalbių daiktų (ne filotopinėje literatūroje ir kine visada svarbesnis žodis arba atvaizdas nei daiktas). Kai kuriuose literatūros tekstuose J. Mekas yra atsisakęs savo kaip subjekto centriškumo, nes išvengia kultūrinio bei politinio diskurso įtakos, kuri dažniausiai Vakarų filosofijos paradigmoje ir formuoja subjekto centriškumą.

Jonas Mekas. Sebastiano Meko asmeninio archyvo nuotr.

Modernybės krizė J. Meko literatūrinėje kūryboje (poezijos rinkinyje „Pavieniai žodžiai”, dienoraštyje-romane „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai” ir smulkiosios prozos rinkinyje „Žmogus prie lyjančio lango”) yra susijusi su Antrojo pasaulinio karo įvykiais, kai susvyravo kelis šimtmečius puoselėtas Vakarų civilizacijos pasitikėjimas mokslu, menu, filosofija. J. Meko literatūros tekstų kalbantysis yra laisvas nuo modernybės filosofinės logikos, etikos, estetikos, istorijos filosofijos. Atsisakydamas žodžiais reikšti savo egzistencinius klausimus ir taip spręsti vidinius konfliktus, J. Meko poezijos ir prozos kalbantysis atsiduria tylos akivaizdoje, kai nebelieka klausimų, nes į juos nėra atsakymų – atsiveriama transcendencijai, kuria peržengiama ne riba tarp žemiškojo ir anapusinio pasaulio (tai būtų metafizinės religijos filosofijos siekinys), o tik įveikiamas savo ribotumas ir egoizmas, taip tampant atviru bekalbiams daiktams. J. Meko kalbančiajam aišku, kad tiesa slypi ne žmoguje, jo svarstymuose, kančioje, o bekalbiuose daiktuose. Tiesa neišreiškiama žodžiais. Poezijos ir prozos tekstai neišreiškia transcendencijos – jais tik fiksuojama riba, už kurios nebelieka verbalinės kalbos.

J. Meko pokario publicistikos, kartu su broliu Adolfu rašytų pasakų, publicistinių laiškų kalbantysis yra atviras Kito patirčiai, nes atsisako unifikuojančio simbolinio pasaulio taisyklių. J. Meko literatūros tekstai kardinaliai priešinasi simbolinio pasaulio taisyklėms, nes jie visi yra deviacija. Taip tai, kas nepaklūsta normai, negyvai taisyklei, atveria kitokios patirties galimybę. J. Meko literatūroje Kitas – tai Vakarų civilizacijos kultūrinė savastis, kuri pokario lietuvių tremtiniams buvo gana svetima ir menkai pažįstama. XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio J. Meko literatūros tekstų Kitas nesikeičia – tai laisvojo pasaulio kitoniškos patirtys, kurios sovietų priespaudos sąlygomis gyvenusiems Lietuvos skaitytojams buvo mažiau suprantamos ir pažįstamos nei vakariečiams.

Poezijos rinkiniuose „Semeniškių idilės” ir „Gėlių kalbėjimas” J. Mekas yra mediatorius tarp lietuviškojo realistinio diskurso (Žemaitės, Donelaičio ir kitų autorių tekstų) ir savo daiktiškosios patirties, kuri arba prisimenama ir užfiksuojama, nesistengiant jos interpretuoti, arba patiriama jutimais „čia” ir „dabar” ir perteikiama, atsisakant interpretuoti tai, kas matoma, liečiama, užuodžiama ir girdima.

J. Mekas kaip subjektas decentruojasi tik poezijos rinkinyje „Žodžiai ir raidės”. Pirminė patirtis ir galutinis atsisakymas ją perkurti J. Meką išvaduoja iš subjektinių-objektinių santykių dominavimo ir įkurdina tekste, kurio kalba yra ne linijinė, o pagrįsta hieroglifo ypatybėmis: eilučių išdėstymu, formuojamo vaizdo, verbalinės kalbos ir daiktinės patirties sutapimu. Kiekvienas rinkinio eilėraštis yra būties fenomenas, nes svarbi ne jo kalbinė raiška, o substancialus ir regimasis pavidalas.

J. Meko bibliografijoje nėra nė vieno teksto, kuriuo būtų siekiama pasakoti savo autobiografiją, nes tai reikalautų retrospekcijos, atsisakymo būti „čia” ir „dabar”. J. Meko žvilgsnis į savo asmeninę praeitį ją padarytų interpretuojamą, nepatikimą, todėl netikslingą. Vienintelė J. Meko autobiografijos galimybė – tai jo kūrybinė biografija, kuri nėra vientisas pasakojimas, o tik substanciją knyginiu ar rankraščių pavidalu turinti poezija (eilėraščių rinkinys „Dienų raštai”) ir sapnų užrašai knygoje „Mano naktys”. J. Meko tekstų filotopinės ypatybės leidžia formuluoti filotopinės literatūros apibrėžimą. Filotopinei literatūrai būdingi visi filotopinės būties požymiai: vietiškumas, antlaikiškumas, Kito svarba, subjekto decentracija ir savo žmogiškumo nuvertinimas.

Kadras iš Jono Meko filmo „Andy at Work“ / „Dirbantis Andy“

J. Meko filmuose „Prarasta, prarasta, prarasta”, „Ar buvo karas?”, „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą”, kuriuose pasakojama apie pirmuosius XX amžiaus vidurio pokario dešimtmečius, filmuojantysis užima triksterio vaidmenį – stebi karnavalinį kolektyvą, masę, kuri su autentiška filotopine būtimi neturi nieko bendra. Būdamas triksteris, J. Mekas demaskuoja lietuvių tremtinių susirinkimų, švenčių, mitingų, minėjimų beprasmybę ir karnavališkumą. Dar XX amžiaus penktajame dešimtmetyje filmuotuose atvaizduose matyti, kad J. Mekas jau tada suprato, jog buvimo tiesa visada yra individuali ir asmeniška. Ši pozicija nulėmė daugelį dešimtmečių trukusį J. Meko nutolimą nuo lietuvių bendruomenės Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir jo padariniai lėmė Jungtinių Amerikos Valstijų virsmą imperine valstybe, kuriai J. Mekas, kaip ir išgyvendamas minėtą karą bei ankstyvąjį pokarį, priešinasi filmais „Medžių ginklai”, „Daboklė”, „Laikas ir laimė: Vietnamo naujienos”, užimdamas kairiojo triksterio poziciją. Kairioji ideologija traktuojama kaip tokia, kuri leidžia žmogui nemeluoti sau ir netapti visuomenės įrankiu, nes naikina galios ir prievartos santykiais pagrįstą tikrovę. XXI amžiaus pradžios tragiški įvykiai Niujorke J. Mekui, kaip filmuojančiajam filmus „Senų laikų pasaka” bei „Pasaulio prekybos centro haiku”, yra liūdnas karnavalas, kurio, įsiliejant į masines niujorkiečių nuotaikas, jau neįmanoma išgyventi egzistenciškai – ši patirtis pernelyg stipri, sukrečianti, todėl atrodo esanti nereali.

J. Meko kaip kino individo atvirumas Kito patirčiai – tai pirmiausiai pastangos filmuose „Zefiro Torna”, „Vaizdai iš Andy Warholo gyvenimo”, „Johno Lennono gimtadienis” bei „Vaizdai iš paskutiniųjų trijų Alleno sielos dienų Žemėje” fiksuoti draugų gyvenimą, jo nepaverčiant meno istorijos medžiaga, perteikiant draugystę kaip pagarbą ir toleranciją kitoniškai patirčiai. J. Mekas biografiniuose filmuose beveik nedalyvauja filmuojamose scenose, taip leisdamas atsiskleisti filmuojamiems žmonėms. Filmai apie Jurgį Mačiūną, Andy Warholą, Johną Lennoną, Alleną Ginsbergą – tai J. Meko kaip žmogaus nereikšmingumo asmeninis liudijimas.

J. Mekas kaip mediatorius savo filmuose „Voldenas”, „Pastabos apie cirką” bei „Cassis” – tai akimis globojantis filmuojamą vietą asmuo: tarpininkaujant tarp literatūrinio ir neorealistinio ar avangardinio vizualiojo diskurso bei filmuojamų vietų daiktiškumo, realizuojama filotopinė būtis kaip meilė konkrečiai vietai, atsisakant ją analizuoti, talpinti į naratyvumo, siužetiškumo rėmus. Fiksuojamos dažniausiai tos vietos, kurios, kaip jaučiama, netrukus gali būti užmirštos, tie daiktai, kurie artimoje ateityje bus sunaikinti. Tokio filmavimo tikslas – tai ne istorinio dokumento apie mirusią tikrovę kūrimas, o siekis tai tikrovei suteikti amžinos gyvasties statusą.

Kinas J. Mekui kaip subjektui filme „Requiem rašomajai mašinėlei” leidžia decentruotis, nes filme sutampa filmuojantysis, filmuojamasis, balsas už kadro, atvaizdas ir žiūrovas – pasiekiamas filotopinis vienis, kuris neskaidomas į jokius elementus, todėl J. Meko filotopinė decentracija kine yra nesisteminės, netematizuotos tikrovės galimybė. Ši tikrovė J. Meko kine įgauna ribas tuomet, kai netradiciškai bandoma atvaizdais pasakoti savo autobiografiją: pažeidžiamos visos autobiografinio kino taisyklės, autobiografinės sutarties principai, išskyrus tai, kad filmo pavadinime nurodoma, jog vizualųjį tekstą reikėtų traktuoti kaip autobiografiją. Autobiografiniuose J. Meko filmuose dominuoja estezės potyriai – Niekio įveika per šviesos blyksnius, kurie artimi filotopiniam Esmo žaibui.

J. Meko literatūros ir kino filotopijos ypatybės leidžia giliau ir labiau pagrįstai vertinti J. Meko kūrybos istorinių ir poetikos tyrimų išvadas: paaiškėja daugelio J. Meko nuostatų, teiginių, laikysenos priežastys, atskleidžiančios, kad jo literatūra ir kinas – tai mylinčios filotopinės būties universalioji vieta.

J. Meko filotopinės literatūros ir filotopinio kino ontologijos tyrimai naudingi bandant jo kūrinius gretinti su kitų realizmo paradigmos meno kūrinių ypatybėmis. Arvydo Šliogerio suformuluota filotopinė žiūra yra perspektyvi tiriant filotopinės literatūros ir filotopinio kino ypatybes ir nustatant vieno ar kito kūrinio ontologinį statusą, jo vietą kultūroje. Filotopinės žiūros ypatybių kūrinyje tyrimas teikia labai plačių galimybių kritikuoti anachronistinę, siaurai kalbinę, subjektyviąją, dirbtinai priežastingą, autobiografinę meninę kūrybą ir jos interpretacijas.