Jonas Mekas – „prekės ženklas”?!

Avangardinio meno likimas būna dvejopas – arba nukeliauti užmarštin, arba virsti klasika. Jonas Mekas maždaug 1960-aisiais – 1985-aisiais, kartu su Fluxus judėjimo nariais, postulavo tokius teiginius: menas neturi būti daiktiškas, negali virsti preke, būti prieinamas tik elitui. Paradoksas tas, kad Fluxus ir Meko kūrybą ištiko tai, kas ir turėjo atsitikti avangardui. Visi trys minėti siekiai virto savo priešingybėmis.

Kadras iš Jono Meko filmo „Andy at Work” („Dirbantis Andy“)

Jonas Mekas, kartu su Jurgiu Mačiūnu ir draugais, turbūt labiausiai lėmė šiuolaikinio Vakarų meno orientaciją į kasdienybės daiktus, prisidėjo prie jų traktavimo kaip meno kūrinių. Už Meko ir Mačiūno daiktus mokami milijonai dolerių, jie – kolekcininkų medžioklės objektas. Tiesiog nei Mačiūnas, nei Mekas nenumanė, kad kasdienybės daiktai ateityje bus verti tiek pat pinigų, kiek ir klasikiniai tapybos darbai. Taigi Meko kinas ir Mačiūno Fluxus – tai jau klasika. Skirtumas nuo ankstesnių amžių kanoninių kūrinių yra tas, kad XX a. pab. – XXI a. pr. klasika yra ne tai, kas dėstoma mokyklose ar universitetuose, ne tai, apie ką rašoma meno istorijos veikaluose, o tai, kas tampa „prekės ženklu”. Meno „prekės ženklams”, kaip ir kosmetikos ar maisto prekėms, būdinga tai, kad jie sukurti pagal tam tikras komercines taisykles, turi savo palaikymo strategiją, jie nuolat reklamuojami. Šis tekstas ir yra bandymas pirmiausia sau atsakyti, ar Meko kūryba ir menininko vardas yra dirbtinai sukurtas „prekės ženklas”.

Pirmasis argumentas, leidžiantis iš dalies sutikti su minėtu teiginiu, yra tas, kad Mekas pats aktyviai ir po visą pasaulį keliavo, populiarindamas kiną ir savo vardą. Koks tai kinas ir vardas – tai jau tolimesni klausimai. Jungtinėse Valstijose pagal šios šalies įstatymus menininkui atstovauja galerijos, kurios dažniausiai ir formuoja kūrėjo „prekės ženklą”. Meko atveju, pati stipriausia tokio „ženklo” palaikymo strategijos priemonė yra kino festivalis: per metus avangardinio kino pradininkas dalyvaudavo maždaug keturiolikoje pasaulinės reikšmės kino festivalių.

Kontrargumentas teiginiui „Mekas – prekės ženklas” yra toks, kad kino kūrėjo vardas, skirtingai nei Holivudo režisieriams, neatneša Mekui beveik jokios materialinės naudos. Kitaip sakant, tai – nekomercinis „prekės ženklas”. Kita vertus, pagal savo vardo populiarumą pasaulio meno sluoksniuose Mekas – tikrai ikona. Lietuvoje jis – nei avangardas, nei klasika, jo kūrybą kartais nežinoma su kuo „valgyti”. Priežastis ta, kad mūsų šalyje daugelis tarptautinių meno judėjimų niekada nebuvo girdėti, jie tik dabar pradedami atrasti.

Galvojimas apie Meko ir Lietuvos santykius verčia prisiminti jo darbą – filmą „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas”. Šis kūrinys įtvirtina Lietuvą kaip atpažįstamą „ženklą”, kuris esmingai skiriasi nuo mūsų valstybės oficialių įvaizdžio formuotojų pastangų rezultato: Lietuvos vardo populiarinimas pasaulyje minėtame filme grindžiamas dabar jau istorine praeities tikrove, o ne miglotais simboliais, pavyzdžiui, „Lietuva – drąsi šalis”. „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas” kartu atskleidžia ir konfliktišką televizijos vaizdo santykio su tikrove prigimtį. Tai, kad filme užfiksuotos televizijos laidos filmuojant televizorių, o ne skolinantis gatavus reportažus iš redakcijų, leidžia pažvelgti į TV vaizdą iš distancijos, nepatikėti besąlygiškai tuo, ką rodo televizorius. Toks efektas kuria intrigą: jei žiūrovas suvokia, kad jo matoma Lietuva yra televizijos redaktorių darbo rezultatas, kyla noras pamatyti tikrą Lietuvą – aplankyti ją, kad niekas – nei televizijos redaktoriai, nei pats Mekas – negalėtų simuliuoti Lietuvos. Lietuvos „ženklas” sėkmingai manipuliuoja žiūrovu ir kartu išlaisvina nuo vaizdo prievartos.

Kiti Meko darbai – dar įdomesni ženklų kūrimo ir demaskavimo strategijomis. Juk jo filmuose užfiksuotos tokios pasaulinio garso įžymybės, kaip Johnas Lennonas, Yoko Ono, Andy Warholas ir t. t. Šie vardai buvo ar tebėra neabejotini „prekių ženklai”. Tačiau Mekas su šiais žmonėmis, ne su jų vardais, elgiasi kitaip – jis fiksuoja tiesiog savo bičiulių, kurių specialiai neieškojo – jie patys pas jį atėjo, kasdienybę, kuri negali būti „prekinė”. Žiūrovus, kurie laukia iš Meko filmų smulkmenų apie savo dievukus, ištinka akibrokštas. Meko filmuose užfiksuotas ne įžymybių gyvenimo būdas, o tiesiog jų gyvenimas. Ir ne suformuluotas kategoriškai ar absoliučiai, o tik labai nepretenzingas: kaip Mekas filmuoja, taip ir mato savo draugus. Tai nereiškia, kad filmai atskleidžia vienintelę tikrą tiesą apie Warholą ar Lennoną – tai tiesiog Meko matymas, neturintis nieko bendra su verslo ideologų kuriamais „prekių ženklų” simuliakrais.

Taigi Meko „prekės ženklas” kuria vertybes, kurios griauna bet kokį „prekiškumą” – autentiškumą, natūralumą, laviravimą tarp idealizmo ir materialinės naudos. Tokios vertybės žmones šiuolaikiniame pasaulyje traukia ir be reklamos. Žiūrint Meko filmus, ištinka suvokimas, kad autorius gyvena ne taip, kaip jam primesta „prekės ženklo” veikimo taisyklių, o taip, kaip pats turi ir nori gyventi. Jei galvosime, kad asmeninis tikėjimas yra „prekės ženklas”, tuomet Mekas – labai savita šio tikėjimo variacija.