Gera muzika nepasimiršta

Įsivaizduokite, penktadienio vakaras. Tamsu, drėgna, skubate gatve, atsitrenkiate į piktą garbanotą vyrą, nes tuo pat metu rašote SMS žinutę. Apsikeitę malonybėmis skubate toliau. Prisimenate, kad nepasidažėte lūpų ir pastebite, kad pagrindinėje gatvėje niekas neskuba. Ir ant tilto neskuba. Ir senamiestyje neskuba. O kai galiausiai pasiekiate „Kontrabandos” koncertą Friedricho pasažo smuklėje, nebeskubate ir jūs. Gal net leidžiate sau užsisakyti nepopuliaraus alaus. Vieną, ne, du bokalus. Bet nedidelius. Nes jaunoms mamoms kitaip nelabai galima. Kaip vėliau įžvalgiai dainavo „Kontrabanda”, „penktadienio vynas atplukdo šeštadienio moterį”.

Grupė „Kontrabanda“. Algirdo Kubaičio nuotr.

Smuklė po truputį prisipildo. O jūs kartais neramiai apsidairote, nes po įtemptos dienos, kupinos dokumentų ir žaidimų su paklodėmis atrodo, kad sąmonė krečia pokštus – beveik visi veidai matyti. O, vieni kiti net pasisveikina, tad gal ne taip jau ir vaidenasi. Patalpa ilga ir siaura. Tačiau šiame raudonų plytų koridoriuje yra disco ball’as ir jau visai jaukiai apšilinėja grupė. Atėjęs draugas primena, jog senais laikais čia būdavo knygų lentynos. Bet kam prisiminti – aš pamirštu, pamirš ir visi kiti.

Ką galiu parašyti apie patį koncertą? Ne, jūs patys pagalvokit, ką galiu parašyti apie „Kontrabandos” koncertą? Aš juos myliu, jūs juos mylite, visi juos myli. Gali būti, o gali ir nebūti, kad kelis kartus gyvenime esu apsižliumbusi kai kurių jų dainų dėka. O jei jau apsižliumbi, tai meilė visai rimta. Beveik religinė. Tik gaila, kad ji prasidėjo tik atsikraučius į pajūrį. Mat prieš tai ravėjau morkas savo kaime, grėbiau šieną savo kaime ir klausiausi Elvio Presley’io. Paskui viskas, aišku, pasikeitė. Nors E. Presley’io kartais vis dar pasiklausau.

„Kontrabanda” susikūrė seniai, kai pradėjau eiti į mokyką. Tais pašėlusiais 1990 m. Prisimenate? Ir nuo tada gyvena iki šiol. Straipsnių rašytojams patinka rašyti apie „Kontrabandą”, nes galima paminėti, jog jie yra pogrindis, sau ištikimi profesionalai, maskuočių meistrai (čia turbūt apie ironiškus ir neįtikėtinai skambius „Rokfelerius” šitaip galima sakyti), tie, kurie groja mažuose koncertuose arba prestižiniuose renginiuose užsienyje, tie, kurie šiemet po šiokios tokios tylos periodo grįžo į Teatro aikštę per Jūros šventę. „Kontrabandos” epicentras yra garsus uostamiesčio poetas Gintaras Grajauskas. Turbūt nenustebsite, kai pratęsiu pasakydama, jog dainų tekstai keliadugniai ir visai apie mūsų gyvenimą. Kai tik pasigirsta „Krašte giminių…”, taip ir norisi imti pritariamai linguoti. Bendražmogiškumo kvintesencija, štai kas ta „Kontrabanda” – bendražmogiška vienatvė. Ir nesvarbu, labiau link džiazo ar bosanovos, ar bliuzo, ar dar kažko post.

Koncertuoja „Kontrabanda“. Autorės nuotr.

Penktadienio koncerte „Kontrabanda” buvo visokia. Groti kūriniai iš įvairių grupės gyvavimo etapų. Juos atliko jau Jūros šventėje matyti grupės nariai: gitaristas Andrejus Dvorakovskis, perkusininkas Dovydas Grajauskas, būgnininkas Kęstutis Bublys ir saksofono meistras Arvydas Jakubėnas. Koncertas buvo didis ir ilgas. Aplink lakstė vaikai, padavėjos virš galvų skraidino cepelinus. Paskui vaikai išėjo su mamomis namo miegoti, o koncertas tebesitęsė. Praeiviai vis stabtelėdavo anapus didžiulių langų ir kartais net šiek tiek palinguodavo. Prie scenos prasidėjo šokiai (o G. Grajauskas pradėdamas koncertą buvo prisikalbėjęs, jog nebus go go šokėjų). Žodžiu, viskas vyko taip, kaip ir turėjo būti.

Sėdėjau ir stebėjau su švelnumu, kad prie scenos šoka jau kiti, o ne aš, kad iš savęs ir į save eina jau kiti, o ne aš. Nes aš tuo metu nežinia kaip, bet tikrai nelegaliai, gal net kontrabanda buvau nukakusi į muzikos ir bendruomeniškos vienatvės kosmosą: aksominė naktis, besikaupiantis rūkas, kranai ir visi jūrpaukščiai – nematomi, bet žinomi – nematomi, bet tikrai koncerto dalis. Kitur, kitame mieste šitaip nebūtų. Ir „Kontrabanda” būtų kitokia. Tie, kurie buvo koncerte, mane supras, kurie nebuvo – turės palaukti kito. Verta.