Živilė Beniušytė: „Žiūrovą teatras turi auginti ir pakylėti”

„Kūryba – puiki priemonė save pažinti ir ugdyti. Aktorystės esmė – atiduoti žiūrovui visas gražiausias ir šilčiausias emocijas”, – įsitikinusi Jaunųjų kūrėjų rubrikos pašnekovė aktorė Živilė Beniušytė. Talentingoji klaipėdietė kartu su režisiere Karolina Jurkšaite ir „Trupe 459″ yra laimėjusi aukščiausią Lietuvoje teatro apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių” už teatrinę instaliaciją „Meile, don’t stop!”. Šiuo metu mergina ypač daug dėmesio skiria darbui su vaikais ir jaunimu, prisideda prie jų saviraiškos ugdymo. Anot Ž. Beniušytės, sunkiausia žengiant aktoriaus keliu – nepasiduoti negatyvioms emocijoms, pavydui, konkurencijai, išlikti savimi ir gerbti kolegas.

Živilė Beniušytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Visuomet jaučiau didelę trauką scenai. Vaikystėje dažnai svajodavau, kad esu aktorė (šypsosi). Tačiau galutinai supratau, kad man aktorystė labai svarbi, žiūrėdama režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Pagalvinis”. Spektaklio metu nesustodama verkiau, o po spektaklio jaučiausi tokia pakylėta. Tuo metu nesupratau, kas su manimi įvyko, dabar šiam išgyvenimui žinau žodį – katarsis. Būtent tai ir pajaučiau. Grįžusi namo supratau, kad labai noriu tokiu išgyvenimu pasidalinti su kitais žmonėmis, todėl pradėjau labiau domėtis teatru, režisūra ir aktoryste. Pradėjau sau kelti iššūkius būti scenoje, kalbėti viešai, lankyti dramos studiją.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Esu dirbusi su talentingais lietuvių, rumunų, lenkų, švedų režisieriais, aktoriais ir choreografais, kurie praturtino nuostabia patirtimi. Teko prisiliesti prie skirtingų teatro formų. Nuo studijų metų stengiausi išnaudoti visas atsiradusias galimybes, todėl dalyvavau Erasmus+ programoje, kuri truko 3 metus (beveik tiek, kiek ir mano studijos), šios programos metu įgavau daug patirties ne vien kaip aktorė, bet ir atradau savo režisūrinę pusę. Pasibaigus studijoms nepraleidžiu progos dalyvauti Erasmus+ programose, seminaruose, dirbtuvėse. Paskutinį kartą teko dalyvauti nuostabiose dirbtuvėse, kurias organizavo Klaipėdos dramos teatras su lenkų režisieriumi Tomasz Rodowicz, kuriose buvo akcentuojamas ritmas ir muzika.

„Meile, don’t stop!“, rež. Karolina Jurkštaitė. Klaipėdos lėlių teatro archyvo nuotr.

Laimėti teko (šypsosi). Kartu su režisiere Karolina Jurkštaite ir „Trupe 459″ laimėjome „Auksinį scenos kryžių” už teatrinę instaliaciją „Meile, don’t stop!”. Tai spektaklis, kalbantis universalia kalba. Įdomiausia tai, kad jis rodomas kiekvienam žiūrovui individualiai. Žiūrovui spektaklis trunka 30-40 min., o aktoriams – 6-7 val.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Prisimenu savo pirmąjį vaidmenį. Jis buvo labai sunkus… Jo dėka teko savyje nugalėti daug stereotipų ir suprasti charakterį, kuris man keldavo neigiamas emocijas. Tačiau dabar man be galo smagu prisiminti laikotarpį, kai tapdavau juo ir, būdama scenoje, girdėdavau žiūrovų reakcijas. Šis vaidmuo – viena geriausių mano patirčių.

Kokie vaidmenys Tave pačią labiausiai žavi?

Mane visuomet labiausiai žavėdavo dramatiški vaidmenys, kur daug tragedijos, išgyvenimų, tačiau laikui bėgant pradėjo žavėti įvairūs vaidmenys, nes gali išbandyti įvairesnes situacijas, išgyventi įvairesnes emocijas, o tai leidžia labiau save pažinti.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Pabaigusi studijas pamačiau, koks talpus gali būti teatras. Tai puiki priemonė savęs pažinimui ir ugdymui. Todėl šiuo metu dirbu su vaikais ir jaunimu. Prisidedu prie jų saviraiškos ugdymo stovyklose „Pažink save” bei savanoriškos tarnybos projekte.

Judesio spektaklis „Akiduobė“, rež. Gabrielė Raudytė. Menininkų grupės „Kūrybos kišenė” archyvo nuotr.

Galbūt pati ir kuri spektaklius?

Šiuo metu su vaikais kuriame etiudus, ketiname ir spektaklį pristatyti. Žinoma, yra ir daugiau planų, laukiam kelių atsakymų dėl projektų.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Judesio ir objektų spektaklis šeimai (šypsosi). Iš tiesų, minčių yra labai daug. Labiausiai norėtųsi kurti kartu su komanda, kad kiekvienas jos narys įdėtų dalį savo svajonės.

Galbūt turi savo, kaip aktorės (o gal ir režisierės) braižą, stilių? Koks jis?

Kiekvienas jį turime, tačiau sunku jį pastebėti, kai pats kuri. Pagal tai, kas man patinka, galėčiau spėti, kad stengiuosi naudoti kuo mažiau dekoracijų, rekvizitų ir spektaklio idėją bei temą daugiau reikšti per kūną, neverbalinę kalbą, muziką ir šokį.

Tarptautinis projektas BAIT (South Baltic Academy of Independent Theatre), rež. A. Krupelytė, Ž. Beniušytė (Lietuva) ir B. Tachasiuk (Lenkija). Asmeninio archyvo nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Tai augimas, savęs pažinimas ir tobulėjimas.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Kūrybos ir aktorystės esmė – atiduoti žiūrovui visas gražiausias ir šilčiausias emocijas, kad jis, pasirinkęs priimti tavo kūrinį, jaustųsi pakylėtas ir tai jį augintų.

Kas yra sunkiausia, žengiant aktorės keliu?

Nepasiduoti negatyvioms emocijoms, pavydui, konkurencijai, išlikti savimi ir gerbti kolegas, ne tik tuos, su kuriais dirbi, bet ir tuos, kurie kuria kituose projektuose. Kūrėjai vienas kitam tokie kritiški ir žino, kokia turi būti kūryba, tačiau užmiršta džiaugtis ir palaikyti vienas kitą.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklis „Kas tu?“, rež. Jūratė Trimakaitė. Teatro archyvo nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Kitų kūrėjų darbai. Tai jėga, kuri akimirksniu aktyvuoja smegenis ir jausmus. Iš karto norisi griebtis kūrybos.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Norėčiau suburti entuziastų būrelį, su kuriais kurtume mums aktualiomis temomis, galėtume kartu tobulėti kaip kūrėjai ir kaip asmenybės.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Psichoterapiją, nors, tiesą sakant, tai nėra taip jau nesusiję su aktoryste (šypsosi). Rinkčiausi, nes norisi padėti žmonėms save suprasti, pažinti savo stiprybes, ugdyti asmenybę.