Urtė Lazdauskaitė: muzikantės gyvenimas – kaip amerikietiški kalneliai

Urtė Lazdauskaitė – jauna, perspektyvi muzikantė, kurią garsų pasaulis įtraukė ir nepaleidžia nuo vaikystės. Talentinga mergina groja fortepijonu, šiuo metu studijuoja džiazinį dainavimą bei godžiai neria į kūrybą. Kūrėjos improvizacijos prie fortepijono nugula į natų sąsiuvinius, o mintis muzikantė reiškia dainų žodžiais. Jaunajai kūrėjai jau teko dalyvauti ne viename respublikiniame ir tarptautiniame konkurse bei festivalyje. O didžiausias įvertinimas Urtei – pažintis su profesionaliais mokytojais ir muzikantais, kurie merginą įkvepia dar ambicingiau siekti pergalių muzikinėje kelionėje.

Viktoro Rubežo nuotr.

Muzikantės gyvenimas… Koks jis?

Kartais pilnas atradimų, įkvėpimo ir grožio. Kartais lydimas streso, nerimo ir nepasitikėjimo savimi. Muzikantės gyvenimas – kaip amerikietiški kalneliai: kupinas pakilimų ir nuopuolių, bet teikiantis daug džiaugsmo. Tuo jis ir žavus. Kiekviena diena atneša naujų potyrių ir išbandymų.

Kaip prasidėjo Tavo, kaip kūrėjos ir muzikantės, kelias?

Susipažinau su muzika šešerių, kuomet pirmą kartą įžengiau pro muzikos mokyklos duris ir prisiliečiau prie fortepijono klavišų. Tiesa, tuomet buvau niekuo neišsiskirianti mokinukė, o laikui bėgant ir fortepijono pamokos nebebuvo tokios mielos. Tuomet, būdama devynerių, atsidūriau džiazinio dainavimo klasėje ir nuo tos dienos nebenorėjau iš ten išeiti. Lig šiol puikiai pamenu, kaip laukdavau kiekvienos pamokos, naujos dainelės ir pirmųjų koncertų. Todėl po fortepijono baigiau ir džiazinio dainavimo specialybę. Ir iš tiesų, visi 13 metų, praleistų muzikos mokykloje, tik dar labiau sustiprino norą eiti muzikos keliu.

O tikrasis kelias prasidėjo nuo studijų muzikos akademijoje. Tik čia pradėjau pažinti ir suprasti muzikos harmonijos subtilybes, džiazo muzikos išskirtinumą ir spalvas, improvizacijos grožį ir tai, kaip gimsta muzika.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Šiuo metu pagrindinė mano veikla – džiazo studijos Vytauto Didžiojo universitete. Greta jų mokausi ir pedagogikos, todėl džiaugiuosi, jei turiu laisvą popietę kūrybai ar laikui su šeima. Vasaromis dažniau koncertuoju miesto renginiuose ar privačiose šventėse.

Kokį muzikos stilių pasirinkai ir kodėl?

Dabar esu ieškojimų ir atradimų kelyje. Studijuoju džiazo vokalą, todėl daugiausiai dėmesio stengiuosi skirti šiam žanrui. Tačiau nenoriu apsiriboti vienu muzikos stiliumi. Dažnai klausau funk, pop, soul stiliaus muzikos. Man labai graži bei prasminga dainuojamoji poezija, o paauglystės laikais teko susipažinti ir su kantri stiliaus muzika.

Galbūt ir pati kuri muziką? Jei taip, kaip pristatytum savo kūrybą?

Kad turiu kūrybos gyslelę, pastebėjau jau vaikystėje. Savo pirmą dainelę sukūriau būdama gal aštuonerių. Tai buvo kelių posmelių daina apie mamą. Pavarčiusi senus natų sąsiuvinius, vis dar randu savo vaikiškų teplionių ir plačiai nusišypsau. Kūrybos nepamirštu ir dabar, žinoma, ji visai kitokia, nei buvo vaikystėje. Nedaug kas žino, kad rašau eiles, ir tikiuosi, kad bent dalis jų taps dainomis.

Prisėdusi prie fortepijono bandau improvizuoti ir kartais pagauti harmoniniai sąskambiai nugula į natų sąsiuvinį, o kartais kažkokią melodiją imu tiesiog niūniuoti. Taip pamažu vystosi mano muzikinės idėjos, iš kurių gimsta maži, dar netobuli, bet saviti kūriniai.

Kur jau teko dalyvauti? Kas Tau pačiai buvo įsimintiniausias ir didžiausias laimėjimas?

Teko dalyvauti ne viename muzikos festivalyje, respublikiniame ar tarptautiniame vokalistų konkurse. Juose dalyvaudavau ir kaip solistė, ir su grupe „Vocalis”. Tai kolektyvas, su kuriuo dainavau ne vienerius metus ir labai užaugau ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip asmenybė. Gaila, kad jau kuris laikas nebedalyvauju grupės veikloje, tačiau tai buvo ir yra didelė dalis manęs, kurios, prisipažinsiu, kartais labai ilgiuosi.

Žinoma, pelnytos prizinės vietos visuomet džiugina, suteikia motyvacijos tobulėti ir judėti pirmyn, bet aš labiau vertinu ir branginu akimirkas. Galbūt nuskambės banaliai, bet įsimintiniausias man – 2016 metų „Dainų dainelės” laureatų koncertas Operos ir baleto teatre. Tai buvo pirmas kartas, kuomet teko dainuoti tokioje ypatingoje vietoje, o už nugaros grojo simfoninis orkestras, ir tas momentas tikrai buvo stebuklingas.

Didžiausias laimėjimas? Hm… Neabejotinai mokytojai, kurie visuomet tikėjo, padėjo ir palaikė. Ir, žinoma, profesionalūs muzikantai, kuriuos pažinoti ir kartu koncertuoti man didelė garbė.

Jurijaus Rozovskio nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Tai mano gyvenimo variklis.

Ką savo muzika stengiesi perteikti klausytojui? Kokią žinutę siunti?

Man labai svarbu, kad muzika paliestų žmones. Galbūt nuramintų, galbūt pravirkdytų, o galbūt įpūstų energijos, pozityvumo ir keltų nuo kėdžių šokti, galbūt kažkam sužadintų nostalgiškus prisiminimus. Nesvarbu, kokia tai bus žinutė, užkoduota dainos žodžiuose ar melodijoje, svarbiausia, kad ji pasiektų klausytojo širdį.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Žmonių šypsenos ir gražus žodis – tai labiausiai motyvuoja ir įkvepia. Neapsakomai geras jausmas sulaukti grįžtamojo ryšio, kupino susižavėjimo ir gerų emocijų.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Pirmiausiai noriu sėkmingai užbaigti bakalauro studijas. Norėčiau sukurti ir įrašyti savo dainą. O gal jau laikas išbandyti save televiziniame projekte (šypsosi).

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kokia ji būtų? Kodėl?

Nuo vaikystės svajojau garsinti filmus, tad norėčiau dirbti kine, gal net nusifilmuoti kokiame seriale (šypteli). Taip pat mane visuomet domino psichologija, mėgstu analizuoti žmonių elgesį įvairiose situacijose.

Kas Tavo autoritetas: muzikoje, gyvenime? Kodėl?

Negalėčiau įvardinti vieno žmogaus, kaip savo autoriteto. Tiek gyvenime, tiek muzikoje žaviuosi žmonėmis, kurie daug ir sunkiai dirba, bet visuomet sugeba mėgautis procesu.