Marija Žakelytė: klavišais besibeldžianti į širdis

Pianistė Marija Žakelytė pirštais stengiasi paliesti ne tik fortepijono klavišus, bet ir žmonių širdis. Jaunoji kūrėja gimė ir užaugo muzikantų šeimoje. Tad muzika savo magija ją užbūrė ir įtraukė nuo vaikystės. Šiuo metu talentingoji muzikantė aktyviai koncertuoja ne tik solo, bet kartu su kameriniais ansambliais bei žymiais vokalistais. Marija siekia įgyti kiek įmanoma daugiau žinių, praktikos ir patirties, sukaupti platų muzikinį repertuarą, užbaigti magistratūros studijas ir pradėti koncertuoti kartu su savo tėčiu – bosu Zenonu Žakeliu.

Marija_Zakelyte4

Marija Žakelytė. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Nuo ko viskas prasidėjo?

Muzika mano gyvenime atsirado man dar negimus. Tėvai – muzikantai: mama pianistė, tėtis dainininkas. Dar būdama mamos įsčiose, jaučiau mane supantį jaukų ir harmoningą muzikos pasaulį. Tuo laikotarpiu tėvai aktyviai koncertavo, o susilaukę manęs, nuolat man skambindavo arba dainuodavo. Namuose fortepijonas būdavo nuolatos atviras ir kviečiantis prisiliesti. Neįsivaizdavau namų be muzikos.

Kuo labiausiai įtraukė muzikantės kelias?

Muzika mane pritraukė savo magija. Ji tiesiog paėmė mane už rankos ir vedė po gražiausius, dar niekada nematytus labirintus, rodydama nepaprastą grožį ir teikdama sielos ramybę. Klausant profesionalių įrašų, jie atrodė tikras stebuklas ir kvietė prisiliesti pačiai. Harmonijų įvairovė, ekspresyvumas, polėkis, taip pat visiškos priešingybės – ramuma, nostalgija, poezija, skausmas…

Kartą pabandęs prisiliesti prie muzikos, nori dar ir dar, o tai nutraukus atrodo, kad netenki savęs. Todėl esi priverstas vėl priartėti prie instrumento ir atrasti save iš naujo. Be to, mane nepaprastai žavi tai, kad muzika daug iškalbingesnė už žodžius. Prisilietimas prie klavišų yra tarsi savo sielos atvėrimas kitam. Muzika geba sujungti žmonių širdis bendra sąsaja ir leidžia papasakoti savo gyvenimo istoriją.

Kokias studijas pasirinkai?

Esu nuolatinė studentė. Ir norėčiau amžinai ja būti. Jaučiu begalinį poreikį tobulėti. Nors pernai baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, apsigyniau solisto atlikėjo ir pedagogo diplomą, šiemet vėl drąsiai stojau į dar vieną magistratūrą su noru dar plačiau pažinti pianisto-koncertmeisterio kelią. Taip pat atradau save kaip pedagogę. Nepaprastai mėgstu šį darbą, bendrauti su žmonėmis ir jiems padėti pažinti muzikinį pasaulį. Laviruoju tarp šių dviejų dalykų ir esu nepaprastai laiminga šiame gyvenimo etape.

Kaip apibūdintum savo atliekamus kūrinius? Koks stilius Tave pačią žavi labiausiai?

Ypač mėgstu romantinę muziką su didele emocine išraiška, melodingumu. Žaviuosi A. Skriabino, F. Mendelsono, R. Šumano, F. Listo, J, Bramso, P. Čaikovskio kūryba. Tačiau kartais būna toks gyvenimo laikotarpis, kuomet labai norisi skaidrumo, aiškumo, emocinio stabilumo. Tuomet labai mėgstu skambinti W. A. Mocartą, L. van Bethoveną, J. Hendelį.

Koks buvo įsimintiniausias ir didžiausias laimėjimas Tavo karjeroje?

Didžiausias laimėjimas man būna tuomet, kai galiu išeiti į sceną ir muzikuoti klausytojams. Ypač, kai pasirodymas būna sėkmingas. Neišdildomas jausmas, kuomet po koncerto žmonės priėję negaili gerų ir įkvepiančių žodžių… Pavyzdžiui, niekuomet nepamiršiu žiūrovų reakcijų ir palinkėjimų: „Kai tu groji, aš negaliu nustoti verkti”, „Niekuomet nenustok groti fortepijonu”, „Turi išskirtinį garsą”, „Kai groji, atrodo, kad jaučiu tavo sielą”. Po tokių žodžių suprantu, kad tai, ką darau, man suteikia daugiausiai džiaugsmo ir joks kitas dalykas man tokios laimės nesuteiks.

Be to, didžiulis laimėjimas buvo Tarptautiniame pianistų konkurse „Muzika be sienų” užimta antroji vieta ir suteikta galimybė koncertuoti kartu su Donato Katkaus diriguojamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru. Tai buvo nepaprasta patirtis!

Marija_Zakelyte1

Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Šv. Kristoforo orkestru. Skamba W. A. Mozart koncertas Nr. 13 C-dur. Asmeninio albumo nuotr.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Muzika man yra gyvenimas. Tai deguonis liūdesio ir vienatvės akimirkų apsuptam žmogui. Vaistas nuo visų ligų. Jeigu jos nebūtų, manau, neišgyvenčiau.

Ką stengiesi perteikti savo klausytojui? Kokią žinutę sieki siųsti?

Visuomet siekiu perteikti šilumą, artumą, dvasingumą, jausmingumą, džiaugsmą ir jautrumą. Pirštais stengiuosi paliesti ne tik klavišus, bet ir žmonių širdis bei jausmus.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Įkvėpimo man suteikia labai daug dalykų. Vienas iš jų – tėtis. Jis mane taip palaiko ir skatina tobulėti, kad nėra kada sustoti. Jis manimi labai tiki, o mane tai skatina daug dirbti. Kitas mano įkvėpimo šaltinis – mano profesorė Nijolė Ralytė. Jei tik užvaldė tingumas, užtenka išgirsti jos balsą arba nueiti į pamoką. Mano tėtis sako: „Profesorės klasėje žodžio „palauk” nėra”, taigi išeini su užkaitusiais skruostais ir nedelsiant ieškai auditorijos, nes jauti begalinį norą dirbti. Tiesą pasakius, dėl jos stojau dar kartą į magistratūrą, į koncertmeisterio klasę. Tai žmogus, gebantis uždegti, įkvėpti ir pamiršti visas priežastis, kurių gali prisigalvoti norėdamas atsipūsti. Taip pat mane nepaprastai įkvepia pati akademija, jos atmosfera. Visgi ten mokėsi abudu mano tėvai. Tai man tarsi ne antrieji, o pirmieji namai. Dar nepaprastai stiprus įkvėpimo šaltinis – vakaro sutema. Sutemus Gedimino prospektą apšviečia žibintai… Tada išjungus visas šviesas ir likus dviese su instrumentu, muzika nepaprastai įtraukia, užburia… Ne veltui sakoma, kad stebuklai vyksta naktimis… Jeigu akademija dirbtų per naktį, būčiau viena tų, kurie ten pasilieka muzikuoti.

Marija_Zakelyte3

Magistro studijų egzaminas Muzikos ir teatro akademijoje. Asmeninio albumo nuotr.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus muzikos pasaulyje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Įgyti kiek įmanoma daugiau žinių, praktikos ir patirties. Sukaupti platų muzikinį repertuarą, užbaigti magistrantūros studijas ir pradėti koncertuoti kartu su savo tėčiu – nuostabiu dainininku, Lietuvos bosu Zenonu Žakeliu.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kokia ji būtų? Kodėl?

Tai būtų psichologija. Net ir dabar labai tuo domiuosi.

Kas Tavo autoritetas: muzikoje? Gyvenime? Kodėl?

Profesoriai Andrius Žlabys, Mūza Rubackytė ir Petras Geniušas. Jie nuostabūs pianistai ir pedagogai. Visi daro tikrus stebuklus prie fortepijono. Prof. Andrius Žlabys prie klavišų prisiliečia nepaprastai, jo garsas – tikra palaima klausytojo ausims ir širdžiai. Jo muzikinės idėjos yra aukščiausio lygio. Prof. Mūza Rubackytė yra buvusi mano mamos Vilijos Jonikaitės-Žakelienės profesorė. Bendraujant su ja, patiriu šilčiausius jausmus, o ir jos meistriškumo pamokos yra nepaprastai įkvepiančios, užburiančios. Esu be galo laiminga, kad galiu bendrauti ir palaikyti šiltą ryšį su šia nuostabia profesore laiškais. Ji man tikras autoritetas. Na, o Petras Geniušas mane žavi jau labai seniai. Pirmą kartą išgirdau jį koncertuojant Klaipėdoje, kuomet buvau 15-os metų. Iš karto jį pamilau kaip nuostabų pianistą ir nepaprastą žmogų. Tiek daug laisvės, talento ir muzikinio polėkio… Jis mano sielai labai artimas žmogus. Didžiuojuosi tuo, kad pažįstu visus šiuos nuostabius menininkus, galiu bet kada kreiptis pagalbos ir patarimų. Tai mane labai motyvuoja. Jaučiuosi tarsi jų stebima ir negaliu sustoti – tik judėti pirmyn.

Parašykite komentarą