Jonas Baranauskas: Teatras – tai mano dienos ir naktys

Šįkart jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas. Į kūrybos karuselę kaip reikiant įsisukęs pašnekovas savo kailiu patyrė, kad geriausi dalykai nutinka netikėtai. Kūrėjas kasdien mėgaujasi iššūkiais, kurie jam padeda dar labiau pamilti teatrą ir aktorystės meną. Apie kūrybą, aktorystę ir kasdienybę – pokalbis su Jonu.

Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Tai turbūt sunkiausias klausimas, užduodamas žmogui. Kokia esu asmenybė, geriausiai žino mano artimieji, draugai ar bendradarbiai. Pats manau, kad esu užsispyręs, nuoširdus ir draugiškas. Tiesiog siekiu, kad žmonės, kurie mane supa, būtų laimingi. Neslėpsiu – esu gana kritiškas žmogus, ypač sau pačiam. Tikiu, kad tik taip galima pasiekti geriausio rezultato. O kalbant apie gyvenimo credo, gal tiktų posakis: „Galvoju, kad viskas yra gerai, o jei ne – bus.”

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Aktorystė mano gyvenime atsirado turbūt labai keistai. Daugelis aktorių yra lankę kokius nors teatro būrelius, ruošėsi, svajojo apie tai, o aš – atvirkščiai. Didelę mano gyvenimo dalį visuomet užėmė muzika. Grojau, lankiau muzikos mokyklą, muzikavau. Kaip dauguma paauglių turėjome su draugais grupę, grodavome tėvų namų rūsyje. Turbūt visus varėme iš proto (šypteli). Apie teatrą net negalvojau, netgi galėčiau pasakyti, kad nepatiko į jį eiti.

Atėjus laikui spręsti, kur stoti pabaigus mokyklą, svarsčiau, kad reikėtų rinktis specialybę, susijusią su muzika. Tačiau tąkart į sąrašą įtraukiau ir režisūrą bei vaidybą. Netikėtai įstojau būtent į šią studijų programą. O po stojamųjų tiesiog supratau, kad būtent čia ir turiu būti. Taip prasidėjo mano pažintis su teatru ir aktoryste. Nors ir baigiau režisūros studijas, man arčiau širdies visą laiką buvo vaidyba. Dabar net neįsivaizduoju, ar galėčiau kažką kitą gyvenime veikti, nes tai mano didžioji meilė.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį?

Pirmasis spektaklis, kuriame dalyvavau ką tik baigęs studijas, – Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Lūšies valanda” (latvių režisierė Mara Kimelė). Jį prisimenu kaip bene keisčiausią, sunkiausią, bet kartu ir patį įdomiausią. Nes visas darbo procesas vyko rusų kalba, kurios tuomet nė vieno žodžio nesupratau.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur dar teko dalyvauti, o gal ir ką nors laimėti?

Po spektaklio „Lūšies valanda” premjeros grįžau gyventi pas tėvus į Kauną. Tada dalyvavau Gyčio Padegimo spektaklyje „JAH” Kauno nacionaliniame dramos teatre. Tuomet dar neturėjau pastovios darbo vietos. Vis tikėjausi, kad gal priims ar Klaipėdos, ar Kauno teatrai. Daug negalvodamas išsiunčiau laišką Kauno kameriniam teatrui. Turbūt tą pačią dieną paskambino šviesaus atminimo Stanislovas Rubinovas, buvęs teatro vadovas, ir pasakė, kad ieško aktoriaus. Jis atsiuntė pjesę, kurią kitai dienai išmokau ir atvykau į teatrą bandymui. Po kelių dienų su tuo spektakliu išvykome į gastroles. Taip įsidarbinau Kauno kameriniame teatre. Jame dirbau beveik ketverius metus, sukūriau apie penkiolika vaidmenų. Šiame teatre pradėjau žengti pirmuosius, tačiau tvirtus aktoriaus žingsnius.

Užsienio reikalų ministerijos antrasis sekretorius spektaklyje „Petro Ohėjaus kankinystė”, rež. D. Rabašauskas.       Remigijaus Treigio nuotr.

Dirbdamas kameriniame teatre paraleliai vaidinau ir jau minėtame „JAH” Kauno nacionaliniame teatre, spektakliuose Kauno mažajame teatre, Vilniaus kameriniame teatre. Už vaidmenį Kauno mažojo teatro spektaklyje „Bestuburiada” (režisierius Darius Rabašauskas) buvau apdovanotas „Fortūnos” diplomu. Dirbant paskutinius metus kameriniame teatre, režisierius Gytis Padegimas statė spektaklį „Akmenys jo kišenėse”. Tai buvo sunkiausias spektaklis, prie kurio teko dirbti. Mat pjesė parašyta dviem aktoriams, o vaidmenų – penkiolika. Spektaklyje su kolega Vytautu Gasiliūnu turėjome akimirksniu persikūnyti į kitą vaidmenį. Už šį spektaklį buvome apdovanoti kaip geriausi aktoriai teatro festivalyje „Tegyvuoja komedija”.

O štai praėjusių metų pavasarį sulaukiau skambučio iš režisieriaus Dariaus Rabašausko, jis pasakė, kad Klaipėdos dramos teatre ruošiasi statyti spektaklį „Petro Ohėjaus kankinystė”. Teiravosi, ar norėčiau jame vaidinti ir apskritai ar norėčiau dirbti Klaipėdoje. Draugų, kolegų, šeimos padrąsintas drįsau išvykti gyventi į uostamiestį. Taip grįžau ten, kur prasidėjo mano kaip aktoriaus kelias. Čia mane pasitiko nauji iššūkiai, nauji režisieriai, publika, kolegos. Džiaugiuosi čia dirbdamas ir tikiuosi, kad manęs dar laukia daug spektaklių ir gražių vaidmenų.

Kokie vaidmenys Tave patį labiausiai žavi?

Nenorėčiau išskirti vienų ar kitų vaidmenų. Visi vienaip ar kitaip yra įdomūs. Kiekvieną vaidmenį norisi padaryti įsimintiną, į kiekvieną vaidmenį įdėti dalelę savęs. Kiek teko vaidinti spektakliuose, visi vaidmenys žavėjo. Mėgaujuosi iššūkiais, o tai priverčia dar labiau pamilti patį teatrą ir aktorystės meną.

Linas Lukošius, Jonas Baranauskas ir Marius Pažereckas spektaklyje „Pašaliniams draudžiama”, rež. O. Koršunovas.   Algirdo Kubaičio nuotr.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Neseniai teatre įvyko Oskaro Koršunovo premjera „Pašaliniams draudžiama” (pjesės autorius Gintaras Grajauskas), kuriame atlikau Poeto vaidmenį. Šis spektaklis turbūt visą teatrą buvo įsukęs į visapusišką kūrybos karuselę. Kiekviena diena ir naktis, kiekviena repeticija buvo su šiuo spektakliu. Tai pareikalavo tikrai daug jėgų. O turbūt nuostabiausias dalykas, kad teko dirbti su šiuo režisieriumi, pažinti jį ir suprasti. Ši patirtis išliks ilgam.

Atslūgus premjerinėms nuotaikoms teatre, su režisieriumi Dariumi Rabašausku pradėjome repetuoti naują spektaklį pagal baltarusių rašytojo Pavelo Priažko pjesę „Juoda dėžutė”. Pjesės herojai patenka į savotišką laiko kilpą ir persikelia iš dabarties į savo pačių praeitį – mokyklą-internatą. Jie bando išgyventi savo istoriją, tačiau visas išgyvenimas kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.

Kas artimiau širdžiai: vaidinti ar kurti spektaklius?

Kaip jau minėjau, vaidinti visą laiką buvo arčiau širdies. Tačiau tikiu, kad kada nors pastatysiu ir spektaklį. Tik kol kas bijau, nežinau ko, nežinau kodėl, bet dar ne dabar. Tikrai galiu pasakyti, kad norėčiau pastatyti spektaklį.

Galbūt turi savo, kaip aktoriaus, braižą, stilių? Koks jis?

Visada pavydėjau tiems aktoriams, kurie gali ramių ramiausiai būti scenoje, o aš pats – atvirkščiai: mėgstu staigiai, greitai. Esu nenustygstantis vietoje, gal tai atsiliepia ir scenoje. Visuomet bandau prisiminti, ko mokė Darius Meškauskas, Vytautas Anužis, Gytis Padegimas. Priimi tai, ko moko pats teatras, įdedi dalelę savęs ir esi tas, kas esi.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

Aktorystė mano gyvenime yra diena ir naktis. Tai yra viskas. Visas mano gyvenimas.

Jonas Baranauskas ir Mikalojus Urbonas spektaklyje „Juoda dėžutė”, rež. D. Rabašauskas. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Tai sugebėjimas persikūnyti. Būti kažkuo kitu ir per tai pateikti žinią žiūrovui. Duoti jam tai, dėl ko tu išeini į sceną.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Net sunku dabar į tai būtų atsakyti. Jei kalbant Lietuvos mastu, tai norėčiau suvaidinti spektaklyje su visais ryškiausiais teatro žmonėmis.

O kas yra sunkiausia, žengiant aktoriaus keliu?

Pati aktorystė ir jos dinamiškas gyvenimas. Tiesa, prie jo artimieji sunkiai gali priprasti, nes visą save tu atiduoti teatrui ir kartais gaila, kad šeimos nariams nelieka laiko.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Patys žmonės aplinkui jau suteikia įkvėpimo. Jų reakcijos, jų kalbos. Mėgstu stebėti žmones iš šono, jų klausytis, o tai pasiskolinus panaudoti scenoje. Žiūriu daug filmų, iš kurių taip pat daug ko tenka pasisemti. Visas gyvenimas aplinkui – įkvėpimo šaltinis, tik reikia nepraleisti progos įžvelgti kažką įdomaus.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius kūrybinės veiklos metus? Kokie tikslai, ambicijos?

Suvaidinti didingiausiuose spektakliuose, susirinkti visus apdovanojimus. Juokauju. Jei rimtai – nežinau. Ateitis parodys.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Turbūt sportas. Visad mėgau krepšinį. Iki šiol kažkiek gailiuosi, kad mečiau jį žaisti. Jei ne tai, tiesiog norėčiau būti kur nors šiltuose kraštuose, kažkur Ispanijos salynuose, ir buriuoti. Bet turbūt įgristų ir norėtųsi bėgte bėgti į sceną (šypsosi).