Augustei Bielskytei muzika leidžia jaustis laimingai

Jaunųjų kūrėjų rubrikos viešnia – atlikėja Augustė Bielskytė. Dainavimą Anglijoje studijuojančiai jaunajai dainininkei muzika – jos laimės receptas. Atkakli ir optimizmu žavinti mergina alsuoja užmojais, godžiai neria į muzikos pasaulį ir vis daugiau laiko siekia skirti kūrybai. Neabejojame, kad anksčiau ar vėliau jaunąją klaipėdietę išgirsime dainuojančią garsiausiose pasaulio scenose! Apie muziką, ateities planus ir kasdienybę – nuoširdus pokalbis su Auguste.

Augustė Bielskytė. Gabrielės Uselytės nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Man atrodo, sunku apibūdinti savo asmenybę. Turbūt turiu labai daug skirtingų bruožų. Bet į gyvenimą bandau žiūrėti nesudėtingai. Daug šypsausi ir viską priimu optimistiškai. Kai kurie žmonės man sako, kad aš labai naivi, bet aš jiems sakau, kad gyventi pozityviai daug linksmiau!

Taip pat labai tikiu minties galia. Mano gyvenimo credo – niekas neatsitinka be priežasties! Viskas man atrodo kaip dėlionė, pamažu ją dėliodamas, pamatai visą paveikslą. Manau, kad galų gale viskas bus taip, kaip turi būti. Tereikia tikėti savimi, teigiamai mąstyti, kryptingai siekti savo tikslo ir niekada nepasiduoti.

Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika, kūryba? Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas atsitiko labai natūraliai. Nuo pat mažens buvau apsupta muzikos, visa mano šeima muzikali. Mano senelis taip pat muzikantas – groja, dainuoja. Vasaromis lankydama senelius, važiuodavau su juo į koncertus, kartu šokdavau ir dainuodavau, man tai atrodė taip smagu! Tuomet ir pradėjau visiems sakyti, kad užaugusi būsiu dainininkė. Nors iš pradžių mano šeima į tai nežiūrėjo labai rimtai, aš buvau užsispyrusi. Vis prašydavau senelio, kad kartu su manimi dainuotų, pamokytų groti pianinu. Labai gerai atsimenu, kad pirmas kūrinys, kurio mokiausi, buvo L. van Bethoveno „Elizai”. Lankydama darželį, pirmą kartą užlipau ant didelės scenos – dalyvavau televizijos konkurse „Mažųjų žvaigždžių valanda”. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau mokiausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, muzikos klasėje, lankiau chorą, dainavau džiazo būrelyje, grojau kanklėmis. Įstojau į muzikos mokyklą, grojau pianinu ir pradėjau lankyti privačias dainavimo pamokas. Tačiau manau, kad didžiausias įvykis, pasukęs mane būtent ten, kur esu dabar, yra studijos „Grock” atradimas. Kadangi niekaip negalėjau įsidrąsinti ten nueiti, draugės neiškentusios mane nuvedė pas Liną Šviriną ir liepė jam padainuoti. Taip aš pradėjau savo solo karjeros kelią. Studija mane dar labiau įkvėpė savo gyvenimą sieti su muzika. Kuo daugiau muzikavau, tuo labiau supratau, kad čia ir noriu pasilikti.

Kokį muzikos stilių pasirinkai ir kodėl?

Dažniausiai atlieku populiariosios muzikos žanro kūrinius – R&B, pop, soul, hiphopą, labai mėgstu ir džiazą, bliuzą. Man niekada neteko užsiimti klasikiniu dainavimu, todėl kartais pagalvoju, kad mano pasirinkimas atlikti būtent populiariąją muziką yra atsitiktinumas. Tačiau kad ir kaip būtų, atlikdama šią muziką jaučiuosi labai laisvai, man patinka įvairios šio žanro emocijos, spalvos, kiekvienas kūrinys yra kitoks ir klausytojui jį gali vis kitaip perteikti.

“Muzikuojanti krantinė”. Gabrielės Uselytės nuotr.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį koncertą? Koks jis buvo?

Patį pirmąjį savo koncertą prisimenu labai gerai. Kaip ir minėjau, dalyvavau televizijos konkurse „Mažųjų žvaigždžių valanda”. Man tada buvo penkeri. Konkursui mus – tris mergaites, ruošė darželio muzikos vadovė Aušra Niparavičienė. Turėjome vienodą sceninę aprangą, buvome labai pasipuošusios. Ilgai ruošėmės pasirodymui ir labai jaudinomės. Aš vis galvojau, kaip čia mus dabar rodys per televiziją! Iš mūsų ėmė interviu, todėl jaučiausi tarsi garsi muzikantė. Tačiau pasirodymo metu man grojant labai panižo nosį. Bandžiau ją greit pasikasyti ir visa salė prapliupo juoktis! Dabar žiūrint koncerto įrašą ir man labai juokinga, bet tuomet aš labai susigėdau… Tačiau ir po to „incidento” tapome konkurso laureatėmis. Nors gavome daug dovanų, prisimenu, kad man labiausiai rūpėjo po pasirodymo pažadėtas tortas!

Papasakok, kur dar teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Kai pradėjau mokytis Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, su mokyklos choru labai daug keliavome ir dalyvavome įvairiuose konkursuose bei festivaliuose. S. Šimkaus konkurse laimėjome „Mažojo gintaro” prizą, dalyvavome tarptautiniame chorų festivalyje Londone „Sangerstevne”, laimėjome pirmąją vietą Jaunimo muzikos festivalyje Belgijoje (Neerpelte) bei Lietuvos chorų konkurse „Mes, Lietuvos vaikai”. Kelis kartus teko dalyvauti Dainų šventėje, „Dainų dainelės” konkurse. Pradėjus solo karjerą, kartu su dainininke Saule Bogužaite prisidėjome prie šviesios „Vilties bėgimo” akcijos ir įrašėme „Vilties bėgimo” himną. Šį himną pristatėme Lietuvos televizijos laidoje „Labas rytas”. 2014 metais dalyvavau konkurse „Pamario talentai” ir laimėjau kvietimą į Briuselį, į Europos Parlamentą. Jau baigdama mokyklą, konkurse ,,Geriausias Klaipėdos miesto gimnazijų balsas” tapau laureate. Prisidėjau ir prie RNCM vaikų operos, su vaikais kartu dainavau ir vaidinau. O šių metų kovo mėnesį turėjau galimybę koncertuoti su Royal Northern College of Music orkestru, pianistu Bill Laurance ir jo grupe „Snarky Puppy”.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Praeitų metų rugsėjį atsikrausčiau į Angliją studijuoti muziką, būtent dainavimą. Esu labai dėkinga, kad turiu galimybę būti vienoje geriausių konservatorijų ir mokytis iš visame pasaulyje žinomų profesionalų. Todėl bandau pasisemti kuo daugiau patirties. Daug koncertuoju miesto ir universiteto renginiuose, restoranuose, vakarėliuose. Ieškau naujų pažinčių, darau naujus įrašus. Mokausi groti kitais instrumentais, į savo pasirodymus integruoti technologijas. Tačiau būtent šiuo metu bandau susikoncentruoti į kūrybą. Jaučiu, kad to nedarau pakankamai. Nors man ir labai smagu atlikti kitų muzikantų kūrinius, noriu žmonėms perduoti savo žinutę. Tad šiuo metu ieškau panašia kryptimi mąstančių muzikantų ir po truputį įgyvendinu savo idėjas.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra muzika ir kūryba?

Muzika ir kūryba yra didžiausia mano gyvenimo dalis, be kurios savęs, kaip asmenybės, net negalėčiau įsivaizduoti. Man tai kalba, kurią supranta visi. Muzika apskritai yra labai unikalus dalykas. Ji mane tiesiog daro labai laimingą ir suteikia galimybę ta laime dalintis su kitais.

Kas Tau yra kūrybos / muzikos esmė?

Muzikos esmė man yra išreikšti save, pasakyti, ką galvoju, ir skleisti savo mintis pasauliui. Scenoje man lengva būti savimi ir per muziką bendrauti su žmonėmis. Labai geras jausmas su klausytoju pasikeisti emocijomis, matyti jo reakciją ir palikti jį su jausmu, kurį jis prisimintų. Patinka mėgautis muzika ir tą patį suteikti žiūrovui.

Minėjai, kad kuri muziką. Kaip manai, koks Tavo kūrybos braižas?

Ir anksčiau šiek tiek kurdavau, rašydavau dainas, tekstus. Tačiau tik dabar pradėjau rimtai į tai gilintis, tad kūrybos srityje vis dar ieškau savęs. Turiu labai daug minčių, bet kartais dar sunku jas aiškiai sudėlioti. Tačiau savo dainomis visada bandau papasakoti ar istoriją, ar jausmą.

“Grock” studijos baigiamasis koncertas. Gabrielės Uselytės nuotr.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Visas gyvenimas man gali būti įkvėpimas. Įvykiai, emocijos, pamokos. Iš to ir semiuosi idėjų. Kadangi kiekvienas išgyvename skirtingai, manau, kiekvieno atlikta muzika ir kūryba irgi yra labai skirtinga, paveikta visų tų išgyvenimų. Taip ir aš gyvenu ir išsakau tai muzikoje.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus? Kokie tikslai bei ambicijos?

Pradėjus studijuoti Anglijoje, atsivėrė labai daug naujų galimybių, perspektyvų, pasiūlymų bei projektų. Ketinu prisidėti prie kiek įmanoma daugiau iš jų. Noriu pradėti daug dažniau koncertuoti su grupe Anglijoje, keliauti ir į kitus miestus, praplėsti klausytojų ratą. Suburti komandą žmonių, su kuriais galėčiau drauge įgyvendinti savo idėjas, kurti. Ketinu leisti dainas, gal net ir visą albumą, filmuoti videoklipus, platinti dainas radijo stotyse. Noriu dirbti su žinomais muzikantais, prisidėti ir prie jų veiklos. O vienas iš didžiausių tikslų – koncertuoti žymiausiose pasaulio arenose. Gal padarysiu tai ir ne per ateinančius kelerius metus, bet tikiu, kad tikrai pavyks.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su muzika, kas tai būtų? Kodėl?

Kažkada esu pagalvojusi apie tai. Jeigu ne muzika, tai aktorystė! Man labai patinka teatras, filmai, mėgstu vaidinti. Labai ilgai lankiau teatrą, įvairius dramos būrelius. Persikrausčiusi į Mančesterį, laisvalaikiu padedu režisūros studentams, vaidinu jų baigiamuosiuose darbuose, kitų muzikantų videoklipuose. Man patinka įsikūnyti į kitą žmogų, vaidmenį. Kartais tenka pabūti visai kitokia, nei iš tikrųjų esu, man tai labai įdomu. Kaip tik neseniai gavau pasiūlymą suvaidinti antgamtinių galių turinčią merginą, labai smagu vaidinant tai įsivaizduoti.

Jei galėtum vieną dieną praleisti su bet kurio laikmečio žmogumi, kas ir kodėl jis būtų?

Yra labai daug žmonių, su kuriais norėčiau pabendrauti, tad gana sudėtinga išsirinkti. Bet žmogus, kuris visada mane žavėjo, yra Meryl Streep. Ji man atrodo tokia įdomi asmenybė, puiki aktorė, labai įkvepianti. Norėčiau daugiau sužinoti apie jos gyvenimą, karjeros kelią. Manau, tikrai rastumėm bendrą kalbą, būtų labai įdomu išgirsti jos istorijas ir pasakojimus, linksmus nutikimus.

Koncertas su Royal Northern College of Music orkestru, pianistu Bill Laurance ir jo grupe „Snarky Puppy”. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas Tavo gyvenime yra autoritetas? Kodėl?

Man, kaip asmenybei ir kaip dainininkei, didžiulę įtaką padarė mano mokytojai ir šeima. Be mamos ir tėčio galbūt niekada ir nebūčiau pradėjusi muzikuoti. Tik jų dėka galėjau dainuoti ir gilintis į muziką. Kai įtikinau tėvus, kad muzika man tikrai yra svarbi, jie visada mane palaikė ir stūmė į priekį. Buvo labai sunkus momentas, kai norėjau mesti muzikos mokyklą ir viską baigti, bet tėvai man neleido ir liepė judėti į priekį. Jeigu ne jų parama ir postūmis, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę. Taip pat esu labai dėkinga Linui Švirinui ir visai studijai „Grock”. Manau, kad ši studija atskleidė mane kaip artistę ir kaip asmenybę. Be Lino ir visų studijos žmonių nebūčiau tiek pasiekusi ir patyrusi. Su visais labai suartėjau, jie tapo mano draugais. Linas man suteikė labai daug pagalbos, pamokų ir galimybių. Jo dėka susipažinau su naujais žmonėmis, kitais muzikantais, tai buvo nuostabi patirtis, už kurią aš visada liksiu dėkinga. Ten aš susipažinau ir su dainininke Raimonda Vaičiūte, kuri mane labiausiai ir suformavo kaip muzikantę. Ji – mano vokalo mokytoja ir brangi draugė. Raimonda mane be galo įkvepia ir kaip asmenybė, ir kaip muzikantė. Ji kantriai mane mokė, motyvavo ir visada padėjo. Mes visada galime iš širdies pasikalbėti, padiskutuoti ir pasidalinti idėjomis. Iš Raimondos išmokau labai daug svarbių profesinių ir gyvenimo pamokų, bet svarbiausia jų – eiti savo keliu ir tiesiog mylėti muziką.

Koks Tavo mėgstamiausias kūrinys ir kodėl?

Sara Bareilles „Manhattan”. Ši atlikėja mane labai žavi ir įkvepia. O jos kūrinys „Manhattan” vienas iš pirmųjų, kuriuos išmokau. Šią dainą taip pat atlikau savo baigiamajame muzikos egzamine. Kai pirmą kartą išgirdau šią dainą, ji iš karto mane patraukė. Ir žodžiai, ir melodija, ir akordų progresija, ir jausmas. Klausiau ir klausiau… Ir dabar dažnai pasileidžiu, niekada turbūt neatsibos. Visiems rekomenduoju paklausyti, ypač kai būna liūdna ar norisi ramybės.