Arūnas Mozeris: Teatras – tai ieškojimai, kurie brandina

Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečias – Arūnas Mozeris. Kūrėjas save įvardija kaip teatralą. Išmonės, šmaikštumo ir gaivaus gyvenimo gūsių nestokojantis pašnekovas įkvepia kasdienybėje įžvelgti kuo daugiau spalvų. Apie jo ieškojimus ir atradimus, teatralo kelią, džiaugsmus ir sunkumus – pokalbis su Arūnu.

Julijos Docenko nuotr.

Kaip manai, kokia esi asmenybė? Koks Tavo gyvenimo credo?

Mano asmenybę geriausiai apibūdintų žodžiai: draugiškas, jautrus, atviras patirčiai ir idėjoms. Tačiau tik ne ekstremalioms, noras šokti su parašiutu, atrodo, jau dingo (šypteli). Negalėčiau teigti, kad vadovaujuosi kažkokiu credo. Na, bet jei reikėtų išskirti, būsiu banalus: „Kas bus, tas bus, bet žemaitis nepražus.” Šią vaikystėje išmoktą frazę ir šiandien sau kartoju, kai tenka priimti drąsos reikalaujančius sprendimus. Tai suteikia kažkokio herojiškumo.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Mokykloje. Ir už tai turiu padėkoti lietuvių kalbos mokytojai. Ji buvo unikali, kitokia nei daugelis. Jai rūpėjo mokinių asmenybė ir kūrybiškumas. Tad ji ir pakvietė mane prisijungti prie teatro būrelio. Tuomet kažkas su manim atsitiko – gerąja prasme. Aš pradėjau stengtis ne tik lietuvių kalbos pamokoje, bet ir kitose srityse.

Kokias studijas pasirinkai ir kodėl?

Baigiau režisūros studijas Klaipėdos universitete. Kaip sugalvojau ten stoti? Tikrai nebuvau iš tų, kurie visą gyvenimą svajojo būti scenoje, aktoriais ar režisieriais. Žinojau, kad kūrybiškumo man nestinga. Suvokiau, kad jei ne studijos, susijusios su teatru, jo daugiau mano gyvenime nebebus. Tad nedvejojau.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Esu sukūręs keliolika vaidmenų įvairiuose spektakliuose, režisavęs tris spektaklius, nesvetimas mimo amplua. Jau šešerius metus dalyvauju Jūros šventėje įvairiuose gatvės pasirodymuose, provokacijose kaip pantomimos teatro „A” aktorius. Tai tapo savotiška vasaros tradicija. Nuostabiausia, kad šie mūsų pasirodymai turi savo nuolatinių gerbėjų, kurie ateina net keletą metų iš eilės, kartais žiūri tą patį pasirodymą kelis kartus. Tiesa, pasirodymai niekada nebūna tokie patys. Juk, kai vaidini gatvėje, nutinka įvairiausių dalykų. Mes stengiamės įtraukti praeivius į mūsų programą ir niekada nežinai, kaip jie sureaguos, kokią nuotaiką įneš. Todėl, nors numeris ir tas pats, bet kartu ir kitoks.

Pantomimos teatras „A”. Marijos Zabrockajos nuotr.

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Na, kalbant apie patį patį pirmąjį, tai buvau kokių penkerių metų. Atsimenu, kaime pas močiutę su pusbroliais ir pusseserėmis sukvietėme visą giminę į vaikų sugalvotą vaidinimą. Net bilietus padarėme. Tada vaidinau Vištą. Padėjau kiaušinį ir nuėjau kudakuodamas (juokiasi). Tikrai smagu prisiminti. Kalbant apie sceninį debiutą, mokykloje vaidinau Zuikį, ėjau vogti morkų. Bevagiant jas, anūkė mane turėjo pagauti ir uždėti ant pilvo iš virvės padarytą kilpą. Per pasirodymą ta kilpa užsinėrė ne ant pilvo, o ant kaklo. Aš toliau turėjau vaidinti, kad bėgu, bet nepabėgu, nes anūkė laiko kitą virvės galą. Ir supratau, kad jeigu dabar bėgsiu, tai ta kilpa mane gali pasmaugti, bet neimsi gi ir nepasitaisysi, kai visi mato. Taigi, nusprendžiau bėgti, bet bėgau, aišku, ne taip smarkiai, kaip su virve ant pilvo. Po šio pasirodymo grįžau į anglų kalbos pamoką ir tą savo kaklą čiupinėju, žiūriu, ar viskas gerai. Atsimenu, jaučiausi kaip žygdarbį padaręs. Šiandien, kai pagalvoji, tai baisoka.

Kokie vaidmenys Tave patį labiausiai žavi?

Visi vaidmenys žavi, visuose gali rasti „razinų”. Mejerholdas apie vaidmens kūrimą sakė: „Aukščiausias tragizmas išreiškiamas tik taip, kaip šis tragizmas suskambo liūdnos ir džiaugsmingos Marijos sieloje: iš išorės ramiai, bemaž šaltai, be riksmo ir verksmo, be tremolo, užtat giliai.” Išties vienas aktorius užlipa į sceną ir sakydamas monologą rėkia, verkia, draskosi, kenčia, atrodo, įdeda daug pastangų, o žiūrėk, kitas tiesiog sako monologą, ir nei jis verkia, nei rėkia, nei demonstruoja kažkokią kančią, o veikia žiūrovą ne ką prasčiau, gal net labiau.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą. Esi ir aktorius, ir režisierius?

Man patinka žodis „teatralas”, į jį viskas ir telpa.

Kas artimiau širdžiai: vaidinti ar kurti spektaklius?

Abu artimi, abu turi savo pranašumų ir trūkumų. Režisierius yra savotiškas pranašas, formuojantis idėją, kuri bus pateikta žiūrovui, kartu tai ir atsakomybė, kuri kartais slegia. Vaidyba žavi tuo, kad užlipus į sceną pranyksta didžioji dalis visuomenės taisyklių ir stereotipų. Kai gatvėje mes, mimai, pavagiame iš praeivių akinius ar kokią kepurę ir bėgam tolyn, praeiviai tik juokiasi, retai piktinasi.

Spektaklis „Štanga” pagal K. Ostrausko kūrinius. Eriko Černovo nuotr.

Galbūt turi savo, kaip aktoriaus, režisieriaus, braižą, stilių? Koks jis?

Aš daug laisvės palieku patiems artistams. Susidėlioju emocinius spektaklio taškus, svarbiausias vietas, ir dažnai leidžiu patiems aktoriams keliauti, augti iki to svarbaus taško. Retai paišausi ant lapelio mizanscenas, kaip aktoriai turėtų išsidėlioti, kur eiti. Mizanscenos dažniausiai atsiranda eigoje, pačių aktorių padiktuotos. Artimas kontrasto principas, kai sugretini du priešingus dalykus, pavyzdžiui, vestuves ir laidotuves, šaržas, kai išryškini kokią nors vieną ryškią kūno ar būdo savybę.

Kas apskritai Tavo gyvenime yra teatras bei kūryba?

Mano gyvenime teatras – tai ieškojimas. Ypač šiais laikais, kai informacija plūsta milžiniškais srautais. Aš dažnai sutrinku: kas gera, kas bloga, kas naudinga, kas nenaudinga, kur tiesa, kur melas… Kiekvienas spektaklis – tai atsakymo į iškilusius klausimus paieška.

Kas Tau yra kūrybos / teatro esmė?

Kurdamas teatre auginu savo asmenybę. „Yra minučių, kurios palieka viduj ir dirba, kaip šilkverpis verpia tave, ir nežinai, į ką tave suverps” (Jonas Mekas). Teatre aš atrandu daug tokių „minučių”, jos, matyt, ir yra bet kokios kūrybos esmė.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Kiekvienas spektaklis, prie kurio prisidėjau, yra mano svajonių spektaklis, bent jau kol kas (šypsosi).

Apskritai, kas yra sunkiausia, žengiant aktoriaus, režisieriaus keliu?

Asmeninio archyvo nuotr.

Žengiant aktoriaus ar režisieriaus keliu sunkiausia yra konkuruojant neprarasti savęs ir tikėjimo teatru.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Įkvėpimo labiausiai semiuosi klausydamas muzikos, bet įkvėpti gali bet kas: filmas, knyga, sutiktas žmogus, gyvenimo įvykis….

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybinėje veikloje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Išgyventi (juokiasi).

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Man gerai sekėsi biologija, matyt, sukčiau į gamtos pasaulį.